Posts filed under ‘Medikų poezijos pavasaris’

Jonas Šalna “Amžinybės juosta“

Jonas Šalna gimė 1921 m. kovo 29 d. Grybėnuose, Švenčionių aps. Tada buvo Lenkijos okupuotas kraštas. Jaunystę praleido Apso vals., ten tėvai buvo nusipirkę ūkį, Motinos pastangų dėka buvo išleistas į mokslus. 1941 m. baigė Vilniaus VD gimnaziją. Metus mokytojavo. 1942 m. pradėjo medicinos studijas Vilniaus universitete. Medicinos mokslus baigė 1949 m. Vokietijoje. Tais pačiais metais vedė ir atvyko į JAV. Gilino studijas. 1955 m. gavęs JAV pilietybę, dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Grįžęs, pradėjo nuosavą medicinos praktiką. 1986 m. išėjo į pensiją. Gyvena Viskonsino valstijoje, žiemas praleidžia Floridoje.
Maždaug prieš 30 metų (1970) ėmėsi skulptūros – dirbo su medžiais šakomis, rastomis vandenyje arba prie jo. Jam būdavo intriguojanti medžiaga. Senai pradėjo kurti eilėraščius, tačiau jų nevertino. Prieš keletą metų, artimųjų paskatintas, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Nurimus banga“ (1996).

 

AntrojiJonas Salna_Amzinybes juosta201 autoriaus poezijos knyga. Ji, kaip ir pirmoji, liudija apie sudėtingą kūrėjo pasaulį, gyvenimo bei visos būties prasmę, žmogų – begalino Kosmoso dalelę.

AUTORIAUS ŽODIS

Menas ir poezija yra Absoliučios Dvasios poveikis, kuris remiasi subjektyvaus ir objektyvaus vizijų vaizdo spektru. Jame atsispindi žmogaus vidaus išgyvenimai įforminti realių patyrimų, emocijų. Juose telpa nusivylimų, troškimų, sėkmių ir nesėkmių pasaulis. Visi to gyvenimo atributai įvairina ir praturtina sielą bei įgalina ją tobulėti.

Bergždžias gyvenimas, bergždžia aplinka gali atsiremti į bergždžius rezultatus. Skaitytojui reikia ugnies, kuri atkreiptų jo dėmesį. Kai kūrėjo vaizduotė nėra suprantama ir pagaunama, sunku jai surasti pastogę.

Poetas, išsiruošęs į poezijos vandenis, brenda saulės spinduliais vandens paviršiuje. Beje, saulė šviečia virš gnomų pasaulio. Saulė – gyvybės šaltinis, nors jos spinduliai aižo akių vyzdžius, o vanduo – gyvybės rezidencija ir būtinas jos ramentas, gyvasties kraujotiekis.

Tantalas yra dažnas gyvenimo įvaizdis. Sodas ir vanduo dažnai cituojami poezijoj. Troškulys ir alkis – dažni palydovai.Tantalą jie kankina, bet kaip etninio dievaičio nenužudo. Baudžia ir nenužudo. Geismai yra amžini kelionių kompasai, kad ir į katakombas.

Veržiamės pirmyn, kad pirmieji galėtumėm pasiekti gnomų saugomus žemės turtus – jos sielą – ir pajėgtume apkabinti saulės spindulius.

Čia skaitytojas pamatys Tantalo įvaizdį virš gnomų saugomų neatrastų turtų ir laisvai šviečiančių saulės spindulių. Eilėraščiuose neišvengta siurrealistinio pasaulio paslaptingumo, protą temdančios erdvės, kraują krešinančių epizodų, gimtosios Žemės nostalgijos.

Prie eilėraščių skaitytojas atras žinomo fotomenininko Algimanto Kezio nuotraukas. Jose – įvairios mano skulptūros, sukurtos per daugelį metų iš šaknų, išplaukų, šiekštų, surinktų Amerikoj, Kanadoj, Aliaskoj, Kolorado kalnuose, paežeriuose, pajūry, paplūdimiuose ir kitur.

Tokia medžiaga – gamtos abstraktus kūrinys, jos kūrybinė fantazija, paliesta žemės elementų: vandens, bangų, vėjų ir mikrobų. Apipavidalinta žmogaus rankų, ji tampa savotiškas įdomus derinys tarp žmogaus ir gamtos.

Esu dėkingas A. Keziui, sugebėjusiam skulptūras įforminti į vertingus šešėlių ir šviesų rėmus ir negyviems daiktams suteikti gyvybės.

Reklama

rugpjūčio 16, 2016 at 11:33 am Parašykite komentarą

„Tos birželio purpurinės rasos“

Birželio 17 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje, Vilniuje, įvyko medikų poezijos šventė  „Tos birželio purpurinės rasos“. Šventę organizavo  V.Kudirkos medikų literatų draugija, Lietuvos medicinos biblioteka. Renginio moderatorius – doc. dr. Algimantas Jasulaitis. Partneriai – Lietuvos gydytojų sąjunga. Informaciniai rėmėjai – Gydytojų žinios, Sveikatos radijas, Portalas Vlmedicina.lt

Renginį pradėjo LNOBT solistas altininkas Andrius Pleškūnas.  Jau antrus metus į poezijos šventę susirinkusius medikus pasveikino Lietuvos medicinos bibliotekos direktorė Salvinija Kocienė ir pristatė signalinį medikų kūrybos almanacho egzempliorių. Į organizatorių kvietimą siųsti savo kūrinius atsiliepė 24 autoriai, o į šventę atvyko dar daugiau dalyvių. Be praėjusiais metais Medicinos bibliotekoje vykusioje poezijos pavasario šventėje dalyvavusių autorių Algimanto Jasulaičio, Laisvūnės Petkevičienės, Marjanos Ritos Lunskienės, Dalios Milukaitės – Buragienės, Jono Tertelio ir kt. šiemet savo kūrybą pristatė SAM vyriausioji specialistė Natalja Samp (Vilnius), gydytoja neurologė Rasa Kizlaitienė (Vilnius), Juozas Mickevičius (Garliava), Rita Bijeikytė Gatautė (Klaipėda), Jūra Vladas Vaitkevičius (Šiauliai), Milda Normantienė (Kupiškis), Giedrė Tunikaitienė (Šakiai), Eglė Miliušytė – Brazdžiūnė (Jonava) ir kt. Deja, ne visi galėjo atvykti tą popietę. A.Jasulaitis perskaitė eilėraščius kolegų, negalėjusių dalyvauti literatūrinėje šventėje.

Medikų literatūriniai susibūrimai organizuojami jau beveik penkis dešimtmečius. Jų pradžia – 1969 m. Ariogaloje vykęs pirmasis medikų poezijos pavasaris, kurio laureatu tapo poetas gydytojas E.Selelionis. Jis kasmet rengė poezijos šventes, pasklidusias po Lietuvą. E.Selelionis sudarė ir 1991 m. išleido medikų kūrybos almanachą „Skrenda paukštė baltaplunksnė“.  Jau daug metų draugijai vadovauja Algimantas Jasulaitis. 2013 m. išleistas antrasis medikų poezijos rinkinys „Sugrįžusi šviesa“.

Medikų literatūros šventės yra vykusios Lietuvos medicinos bibliotekoje dar tuomet, kai ji buvo Sveikatos apsaugos ministerijos patalpose. Mintis vėl čia suburti medikus kilo persikrausčius į Kaštonų gatvę. Įsimintinas 30 – asis poezijos pavasaris, į kurį gausiai buvo susirinkę medikai iš visos Lietuvos. Tikimės, kad ši graži tradicija bus tęsiama. Pasak gydytojos Ritos Lunskienės, biblioteka tapo medikų kūrybos namais.

 

Naujausias leidinys „Tos birželio purpurinės rasos. Medikų kūrybos rinkinys“ yra patalpintas Lietuvos medicinos www.lmb.lt  el.leidinių portale ISSUU.

Medikų kūryba taip pat pristatoma tinklaraštyje LMB Tau .

Lietuvos medicinos bibliotekoje parengtą knygų, publikacijų apie autorius ir nuotraukų parodą, kurią galima apžiūrėti iki rugpjūčio 30 d.

 

2016 m. birželio 21 d.

Janina Valančiūtė
Lietuvos medicinos biblioteka

birželio 22, 2016 at 8:51 am Parašykite komentarą

Nesvarbu, kad rašau eilėraščius – tave aš išgydysiu

Lietuvos medicinos bibliotekoje vykusioje medikų poezijos šventėje „Tos birželio purpurinės rasos“ dalyvavo eiles rašantys medicinos darbuotojai iš visos Lietuvos – nuo Klaipėdos iki Anykščių ir nuo Šiaulių iki Šakių. Ši kasmetinė poezijos šventė rengiama nuo 1969 m. Tiesą sakant, jei nežinotum, kas skaito eiles, drąsiai galėtum pamanyti, kad išraiškingi poetai ar impulsyvūs aktoriai – bet ne, šitie žmonės kadaise gydė ar dabar tebegydo mūsų kūnus, kartu vis pakylėdami mūsų dvasią. Portalas pakalbino kai kuriuos medikų poezijos šventės dalyvius.

„Žmogus savo prigimtimi – keistas gyvūnas, talpinantis savyje žemišką pragarą ir dievišką dangaus ilgesį, neleidžiantį jam nurimti, nuolatos besiveržiantį į gėrio ir grožio šviesą. Gal todėl šis nenusakomas troškimas ir pagirdo kasdienybės suskaldytą sielą. Aš nežinau, kaip užgimsta daina, kaip užgimsta eilėraštis. Jie paprasčiausiai ateina kaip slėpinys, kurį gali pajausti net ir sužvarbusia širdimi. Poezija – lyg paparčio žiedas, nežinai, pražydės ar ne, ar suspindės tos birželio purpurinės rasos“, – šventę pradėjo renginį vedęs ekspresyvusis, humoro nestokojantis doc. dr. Algimantas Jasulaitis, V. Kudirkos medikų literatų draugijos pirmininkas, teismo medicinos ekspertas, gydytojas, dėstytojas, redaktorius.

Profesijos pasirinkimą lėmė pažadas

Dalia Milukaitė-Buragienė. Reginos Vaišvilienės nuotr.

Šiuo metu gydytoja oftalmologė Dalia Milukaitė-Buragienė dirba Jonavos ir Vilkaviškio ligoninėse, nors jau rašė nuo vaikystės ir svajojo tapti žurnaliste ar literate.

„Kartu viename suole sėdėjau su mergaite, kuri blogai matė. Aš jai pažadėjau: „Nesvarbu, kad aš rašau eilėraščius, tavo akis išgydysiu“. Ir aš pažadą tesėjau,“ – kodėl pasirinko mediciną, o ne poeziją, portalui pasakoja D. Milukaitė-Buragienė. Ir gydytoja padarė viską, kad jos draugė neliktų akla.

„Teisingai pasirinkai, tu mane išgydei, – dabar sako oftalmologei draugė. – Jei būtum pasirinkus žurnalistiką, kaip ketinai, man nebūtum padėjusi. O juk kaip medikė visada galėsi eilėraščius rašyti“.

Kai išeina pacientas – kyla eilėraštis

D. Milukaitė-Buragienė sako, kad nė karto nesigailėjo, nemanė apsirikusi, jog tapo gydytoja. Ji labai myli darbą ir žmones.

„Mano įkvėpimas yra kiekvienas ateinantis žmogus su savo istorija, negalia ar džiaugsmais. Kai išeina pacientas, man kyla eilėraštis, dažnai – akrostichas (eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį. – Aut. past.) Aš labai juos mėgstu, jau parašiau per šešis šimtus, net tapau Lietuvos jų rekordininke“, – prisipažįsta gydytoja ir poetė, išleidusi ne vieną poezijos, akrostichų rinkinį ar knygą vaikams, taip pat šešias garsines poezijos ir dvi knygas Brailio raštu. Ji taip pat yra daugelio poezijos pavasarių ir premijų laureatė.

Įkvėpimo žmogus

Eufrozina Jurevičiūtė-Kocienė-El-Khatib dirba medicinos felčere Guostagalyje. Be to, ji kuria eiles, vaidina spektakliuose ir dalyvauja politikoje. Be galo mėgsta savo darbą, bet be poezijos – taip pat negali.

„Neramus žmogus esu“, – apie save juokauja medikė, svajojanti išleisti savo poezijos rinkinį. Ji prisimena savo pirmąjį eilėraštį penktoje klasėje – jis buvo apie pavasarį.

„Tačiau eilėraščiai gimė tada, kai baigiau medicinos mokyklą ir pradėjau dirbti su žmonėmis. Situacijos išprovokuoja, pamatai patirtį – gimsta eilėraštis. Tai nėra žodžių dėliojimas, kiekvienas eilėraštis turi savo prigimtį. Tarkime, kaip gimė eilėraštis „Amžinas ieškojimas tiesos“. Šalia mano kabineto, už sienos, dirbo socialinis darbuotojas. Buvo diena, kai visi ėjo pašalpų. Jie buvo nepatenkinti, kažką kaltino. Ir parašiau: „Vis atrodys, kad kiti kalti iškeičiant vasarą į žiemą baltą“. Žinoma, čia – metafora. Bet būna, kad einu keliu, gimsta eilės, sustoju ir rašau, kartais ir ant laikraščio skiautės, nors dažniausiai turiu užrašų knygelę. Esu įkvėpimo žmogus. Jei sakytų parašyti kokiai progai – neparašyčiau nė eilutės. Turi būti iš širdies, dėlionių nedėlioju, žodžių nebraukau, o sėdu ir užrašau atėjusias mintis“, – kūrybos paslaptimis pasidalino felčerė, pridūrusi, kad įkvėpimas gali ateiti ir kasdien, ir nesilankyti mėnesį.

Laisvūnė Petkevičienė. Reginos Vaišvilienės nuotr.

Gydytoja tapo dėl mamos

Gydytoja akušerė ginekologė, vėliau tapusi dietologe, doc. dr. Laisvūnė Petkevičienė medikės kelią pasirinko tik dėl mamos: ji maniusi, kad ši profesija bus reikalinga visais laikais.

„Bet aš tikrai nė karto nesigailėjau, pasirinkusi šį kelią. Juk aš vis tiek galiu rašyti. Matyt, čia Šliūpų (gydytojų, literatų, visuomenininkų) genai“,– juokauja L. Petkevičienė, V. Kudirkos medikų literatų draugijos, Lietuvos samariečių bendrijos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, daugkartinė medikų „Poezijos pavasario“ nugalėtoja.

Paklausta, kaip ji rašanti savo eiles, gydytoja nustebo: „Tai kada ateina jos, ir užrašai“.

Įkvepia išvykos

Rita Bijeikytė-Gatautė, paklausta, kokia jos specialybė, nusijuokė: „Žinot, su manimi yra sudėtinga. Pradėjau dirbti Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje slaugytoja. Paskui dirbau darželio procedūriniame kabinete. Vėliau – klinikine psichologe priklausomybių centre. Teko persikvalifikuoti, tapau socialine darbuotoja, kuria jau dirbu dešimt metų. O galiausiai esu ir poetė“, – juokiasi energingoji klaipėdietė.

Ji pasakoja, kad jos mokytojai Jonas Verbušaitis, Pranas Samulionis manė, jog ji pasirinks filologės kelią.

Rita Bijeikytė-Gatautė. Reginos Vaišvilienės nuotr.

 

„Žinoma, jie mane įkvėpė ir skatino. Mama norėjo, kad tapčiau medike. Bet juk ir dabar galiu rašyti. Neblogai per dešimt metų parašyti šešias knygas? – vėl juokiasi R. Bijeikytė-Gatautė. – Rašau įvairiausiomis temomis. Didžiausią įtaką man turi ekskursijos, išvykos, bendravimas su įdomiais žmonėmis – grįžusi būtinai parašau. Tos akimirkos skatina naujas galimybes ir dovanas. Įžengusi į metų aukštumas, kasdien stebiuosi, kad galima šitaip įdomiai ir linksmai gyventi. Už tai ir dėkoju Dievui, žmonėms ir likimui“.

Berniukas nuo Dubysos

Buvęs chirurgas Juozas Mickevičius pasakoja prie operacinio stalo pradirbęs 40 metų. „Aktyvus buvau, iš viso 6 ar 7 tūkst. operacijų padariau“.

Ir tik išėjęs į pensiją atsidėjo poezijai, dabar aktyviai dalyvauja įvairiuose poezijos pavasariuose, literatų ir kituose kultūriniuose renginiuose. Jau išleido šešias poezijos rinktines, spausdintas šešiolikoje almanachų.

„Rašau apie gamtą, Raseinius, Ariogalą, tėvynę, meilę, daug ką. Žinot, mane dėl tų romantiškų eilėraščių juokaudami kolegos dabar vadina berniuku nuo Dubysos. Bet negaliu sakyti, kad aš rašau. Ne. Kai atsiunčia Dievulis, man belieka tik užrašyti. Kartais daugiau atsiunčia, kartais – mažiau. Bet juk negali neužrašyti! O poezija tikrai daug ką man reiškia. Senatvėje stimulas yra. Sakykit, ar mane būtų čia, į šį renginį pakvietę, jei nerašyčiau?“ – retoriškai šypsodamasis paklausė buvęs chirurgas.

Be eilių apie Dubysą, J. Mickevičius padovanojo medikams humoristinį eilėraštį „Daktaro laiškas“:

Ilgus laiškus rašyti ne laikas,

Kai metus jau senatvė skaičiuoja.

Užsieniniai protezai dar laiko

Tiktai kartais neklauso jau kojos.

Širdyje įsitvirtinę stentai,

Nuo tablečių skrandelis streikuoja

Ir žarnynas prie jų nepripranta –

Lyg balandis per dieną burkuoja.

Na, ir šiaip jau visokie skausmeliai

Dieną naktį visai nenutyla.

Iškentėti daug tenka seneliui,

Kai lyg mėnuo gyvenimas dyla.

Daraisi žmogelis kuprotas,

Kai nusėda į stuburą druskos.

Belieka džiaugtis, kad laikosi protas,

Vyriškumą palaiko petruškos.

O tada ir sapnuojas jaunystė,

gegužinės ir kvepiantis šienas.

Kai sklerozė žmonėms išsivysto,

tai vaikyste mes kvepiam kiekvienas.

Vaikštau aš, kada nepučia vėjas,

nusipirkti juk reikia kefyro.

Tad baigiu savo laišką, mielieji,

„Tvirtas būdas“, – parašė jums vyras.

vlmedicinalt1_2

 

birželio 22, 2016 at 6:13 am Parašykite komentarą

Rita Bijeikytė-Gatautė “…kai susitinkame“

SAM_0460Įžengusi į metų aukštumas ( 2015 m atšvenčiau 60 m. jubiliejų ) dėkoju Viešpačiui ir žmonėms, kad galiu gyventi, rašyti, džiaugtis, kada pavyksta parašyti kokį jaudinantį, įtaigų  posmą ir kad galiu dalintis  savo raštija su kultūrinės aplinkos ir dvasios  žmonėmis.

 

Ieva

Pravėrus langą,Kai susitinkame104
Didingo grožio Ieva
Apakina mane
Melsvai baltu
Žiedų
Vainiku.

……………………….

Samarietišku
Žvilgsniu
Ir aš
Nušluostysiu
Tavo ašarą
Ne vieną …
Pavasaris.

Būtis Jo rankose
Ar aušta rytas, matau Jį baltu chalatu.
Ar jau diena pareina, matau Jį baltu chalatu.
Ar vakaras vėlyvas, matau Jį baltu chalatu.
Ruduo, pavasaris – matau Jį baltu chalatu.
Švysteli Viltis – Gyvybė Jo rankose.
Plūsteli ramuma – gyvenimas tęsiasi.
Kas suskaičiuos skausmo ar džiugesio ašaras
Ant Jo balto chalato?
Tas Jo vardą atspės ir dėkos.
Tik vienai minutei į palatą užėjus –
Toj minutėj – gyvenimas mūsų. Būtis.

Dovana

Padovanojo storą ožką man
Iš keramikos
Su ragais atgal atverstais.
Už tai, kad ėjau, nesustojau
Perkūnijų gyvenimo
nakty.

Replikos į naudą

Kartą mano draugė
Įbruko man knygą ,,Meninos“ –
Paskaityk ir pristatyk ,,Tarp eilučių“* mylėtojams, skubėdama tarė.
Čia nieko gero, dar mestelėjo.
Ta nieko atmečiau, ieškojau gero.
Prisiminiau –
Autorė su vienuoliu Juliumi knygą ,,Postiles“ parašė.
Tenai buvo daug gero. Radau, ko ieškojau.
Tie skyrių pavadinimai-
Infantė bažnyčioj, infantei pina kasas, infantė pozuoja dailininkui….
Neatsitiktiniai pavadinimai, juos autorei parinko anonimas.
Skaičiau … prisiminiau savo dukters Pirmosios Komunijos dieną –
O kaip norėjome Dievui patikti!!!
Ir norime lig šiol …Šakota giminės šaknim
Į dangų remiamės
Ir gero ieškome .

Gera širdis

Gera širdis, anot Šekspyro – aukso lobis.
Kas ją supras?
Kas?
Gera širdis lyg pažadėtoji žemė –
Suveda jaunus, senus, gyvus ir mirusius….
Eilėraščių knyga erškėčiuota eini iki saulės laidos.
Kai aštrūs akmenys gels kojas iki kraujo,
Maldausi Dievo malonės, apavo, apdaro…
Kai laikas išblukins lūpas ir akis, –
Karštis, šaltis, netektys turės vertę.
Gal … pasiliks vienas rėželis žemės-
Ten lobis bus užkastas.

Kai žodis gimsta

Kartais žodis prasikala
Kaip gyvybė iš lukšto,
Kaip rugio daigas iš žemės.
Širdis atjaunėja,
Kai žodis toks gyvas ją paliečia.
O žmogui Dangus –
Atpirkėjas,
Teisėjas.
Į sielą pavasariai veržias
Ir glūdi gerumo
Lobynai…
Žmogus tarp žmonių dar
Gyvendamas sako –
Aš ilsiuosi, ilsiuosi, ilsiuosi
TAVY.
O po kojomis
Upės skardena:
Nesirūpink rytojum, širdie…

birželio 10, 2016 at 7:25 am Parašykite komentarą

Jūros Vlado Vaitkevičiaus poezijos brydės

Jura Vladas _Paklydusi tarp skubanciu laivu108Jūra Vladas Vaitkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Krakių miestelyje, Kėdainių rajone. Peržengęs pusės amžiaus ribą, autorius 2002 m. išleido pirmąją poezijos knygelę “Sielos virpesiai“. Užsispyręs Skorpionas ir vėlesniais rinkiniais “Išdalinti metai“ (2005), “Pilnatis“ (2007), “Tikiu“ ( 2008) įrodinėjo, kad Skorpionai gali būti trapūs, jautrūs kūrėjai, kuriems svarbūs meilės, nerimo, tiesos ir vilties, santykio su tėvais, gimtine, Dievo ieškojimo motyvai. Autoriaus mūza nepaleidžia, jis išleido dar kelias knygeles “Paklydusi tarp skubančių laivų“ (2009), “Rudens šešėliai metuose sugulę“ (2012), “Išskridusios mintys“ (2014).

„Sielos virpesiai“ (2002), „Išdalinti metai“ (2005), „Pilnatis“ (2007), „Tikiu“ (2008), „Paklydusi tarp skubančių laivų“ (2009) ir šis – „Rudens šešėliai metuose nugulę“ – tai šešios Jūros Vlado Vaitkevičiaus riekės, „ant lino balto“ įprasmintos lotynų rašmenim. Tai ne duonos kasdienės riekės. Tai gyvenimo inkliuzai. Inkliuzo sąvoka šioje situacijoje turėtų būti subtiliai suprantama: tos poetinės riekės su ei­lėraščių posmais – ne svetimkūniai autoriaus biografijoje, tos riekės – tarsi skaidrieji mineralai, ištrūkę iš jausmų ir minčių pasaulio į gyvenimo erdvę.

Kol parašai kelis posmus / Metai keli nubyra, – tarsi atsidūsta lyrinis subjektas, kartais net jam pačiam tų metų gaila, nes nežinia, kaip lape įmintą brydę priims skaitytojas, koks eilių likimas. Visaip bus. Taip mąsto pats riekių augintojas ir puoselėtojas, į šį retorinį klausimą atsakydamas posmu:

Vienas stebėsis
Ir nesukrus,
O kitas a
šarą nubrauks
Ir pasakys

Laimingas esu.

Riekės, brydės, t. y. nuosavybės, turto, lobio, gėrio turėtojui ir šių gėrybių dalytojui kitiems labai svarbi pastarųjų reakcija, jų nuotaikos veide ir tai, kad žodžiai, suguldyti la­pe, likdavo kažkam prisiminimui. Sprendžiant iš kai kurių eilėraščių kūrybos tema, pvz., „Gyvenimas – gražus“, „Gy­venimo prasmė“, „Tikėjimas“, autoriui, kartu ir lyriniam subjektui, aukščiau aprašytas skaitytojų, pažįstamų reagavi­mas į posmais išsakomas mintis ir atskirus jausmus yra tik dalis kūrybos prasmės. Kita tos prasmės dalis susijusi su koncepcija, t. y. galėjimu reikšti vidinius išgyvenimus, kurie ūkanom veržiasi širdin. Si potemė aiškiausiai išsakyta eilėraštyje „Vakaras“, kurio eilutėse triumfuoja kūrybos džiaugs­mas: atgyja dvasia, išgyvenanti kažkokį skaudų praradimą, malonūs praeityje sutiktų žmonių ar patirtų įvykių prisiminimai – vaizdiniai padeda lyriniam subjektui atkurti psichinę pusiausvyrą, grąžina gyvenimo džiaugsmo potyrius ir tada šokinėja raidės lyg penklinėse garsai. Ne posmai tai, o styginių orkestras, – sušunka lyrinis subjektas, gėrėdamasis vidinės būsenos ir iš jos kylančių žodžių derme. Tarsi girdime temb­ro ir garso spalvų įvairovę, skirtingiausio charakterio melo­dijų darnų skambesį, pasakojantį apie vidinį žmogaus gy­venimą, jo dvejones, išgyvenimus, perteikiantį netgi pačias subtiliausias nuotaikų permainas – liūdesį ir džiaugsmą, abe­jones ir tikrumą. Įdomus palyginimas  – Melodiją tarytum grotų neregys – gali turėti ne vieną prasminį krūvį. Pirma, regėjimo stoką visada kompensuoja sustiprėjęs klausos po­jūtis, tad ir girdima grojama muzika intensyvesnė ir pavei­kesnė. Antra, neregio muzikanto neblaško vaizdų ir spalvų dirgikliai, todėl susikoncentruojama į muzikos instrumento ar širdies garsais išsakomą temą, nuotaiką. Tačiau eilėraščio „Vakaras“ lyrinis subjektas suvokia, kad kūrybos džiaugsmo euforija nėra amžina, todėl ir styginio orkestro paskutinis akordas siejamas su tyla, tiksliau sakant, su amžinybės ty­la. Tą nuojautą subtiliai sufleruoja kelių eilėraščių kūrybos temų pavadinimai — „Vakaras“, „Vakaro šešėliai“, „Saulė­lydžio varsos“ ir atskiros strofos frazės: Nelaistykim žodžių kaip vyno ant stalo, / Minčių neplukdykime paukščių taku, / Nesiblaškykime prie žvakės plaštakėmis / Ir nebijokime rytoj likt užmiršti. Arba Saulėlydžio varsos raudonos, / Kaip buvo, taip liks amžinai, / Tik posmus žaras apdainavusio / Nebus šioje žemėje ilgai. Ši tragizmu nuspalvinta kūrybos ir kūry­biškumo gaida ne sykį nuskamba lyrinio subjekto apmąsty­muose, pvz.:

Rašau kasnakt po paskutinį posmą, Rašau pasauliui, nes tikiukilnesnis bus, Rašau ir tau, nes tu šiandien nesėdi soste, Rašau žinodamas, kad tai tavoj širdy nežus.

Anafora rašau kiekvienos eilutės pradžioje sustiprina mintį (kas naktį manau, kad tai gali būti paskutinis sukurtas eilėraštis/ketureilis), pabrėžti atliekamo veiksmo svarbumą (rašau pasauliui, rašau tau). Lyrinis subjektas itin skausmin­gai taria žodžius – Gyvenimo tėkmėj paletės spalvos blunka; Tik retkarčiais <…> vaivorykštė vyrauja tarp pustonių juodų. Eilėraštyje „Paletės spalvos“ menamu dialogu ginčijamasi, kad juodos spalvos gausa ir aibė pustonių pilkų atsiranda dėl sunkių vidinių išgyvenimų, niūrios būsenos (Yra tik sąmo­nės aptemę pakraščiai) ir kad <…> gyvenimo baltam portrete / Boluoja centras — spalvingi tik jo paribiai. Galutinė svarsty­mo išvada siejama su artėjimu link širdies, nes tada

Krauju raudonu visos spalvos susilieja, O tu geltonu žiedu rymai prie peties.

Išryškėja dar vienas lyrinis žmogus – įvardytas neapibrėžtos reikšmės įvardžiu tu. Lyriniam subjektui jis, ji turėtų būti labai artimas ir asmeniniame gyvenime reikšmingas žmogus: rašau ir tau; tu šiandien nesėdi soste (gal labai liūdnas(-a), gal nusiminęs(-usi), nes sutriko įprasta gyvenimo tvarka, ritmas), tavoj širdy nežus, tu geltonu (saulės, šilumos, džiaugsmo simbolinė spalva) žiedu rymai prie peties. Spėlio­nę, kas tas žmogus, šiek tiek sukonkretina, patikslina eilėraš­čio „Vidurnakčio posmas“ turinys. Pradedama žodžiais:

Dar parašysiu tau posmelį trumpą,
Dar pasakysiu, kad tave myliu.

Toliau raginama dar nesikelti, puoselėjama svajonė — Paskęsti tavo bučiniuos karštuos, tariamąja nuosaka reiškia­mas sąlyginis veiksmas (duris atverčiau, galbūt surasčiau…).

Itin informatyvus eilėraščio „Ačiū už tai“ pavadinimas, rodantis temą (padėkos reiškimas) ir lyrinio subjekto saviraiškos būdą – meditacinį-išpažintinį. Medituojama, kad mudu, t. y. aš ir tu, – kumštis, ir čia metafora pabrėžiama dviejų asmenų bendro gyvenimo darna, pažiūrų konsonansas, vienas kito godonė ir palaikymas. Labai nuoširdžiai išpažįstama, kodėl dėkojama, būtent: už beribį gebėjimą mylė­ti, už širdį, mokančią nuolat spindėti; už skruostu riedančią džiaugsmo ašarą, sugebėjimą paguost ir išklausyti; už kvai­lų minčių ir rašliavos paikos toleranciją… Lyrinis subjektas dėkingai pripažįsta, kad visa tai jam skrydžiui suteikė spar­nus ir ateitin duris atvėrė.

Pamažu ryškėja lyrinio subjekto poetinė charakteristika – atviras, nuoširdus, švelnus, gebantis įvertinti kito as­mens gerumą, paguodos žodį ir nesidrovintis atvirai reikšti tų jausmų. O svarbiausia – nebijantis pripažinti savo klaidų ir dėl jų iš širdies atsiprašyti:

Atleiski, mieloji, buvau tartum aklas
Ir nieko aplink nema
čiau.
Akyse žibuoklės, plaukuose purienos,
O aš kažkur ne ten keliavau.

Be kūrybos ir jos prasmės paieškų, šiame eilėraščių rinkinyje labai svarbi laiko tema. Įvairaus laiko – paros, kalendorinio, ciklinio, biografinio ir būties, net transcendentinio, esančio anapus pasaulio, už materialios tikrovės ribų. Toji lai­ko tema užkoduota pačiame knygos pavadinime – „Rudens šešėliai metuose nugulę“ – akcentuojama ciklinė (rudens) ir biografinė – būties (metų) reiškinių, vyksmų trukmė.

Ruduo – metų laikas tarp vasaros (jai mažiausiai dėme­sio eilėraščių posmuose) ir žiemos, paties lyrinio subjekto prisipažinimu, jam yra gražiausias metų ciklo laikas: lapai ant medžių, lapai po kojomis / Čeža paklydę metų kely, / Einu lyg apgirtęs rudenio vynu, / Takas geltonas, brendu pusnimi. Lyrinis subjektas, pavergtas gamtos spalvų (Beržai gelto­ni— balti jų veidai), jos reiškinių (medžiai lyja lapais, lapais apsnigęs kelias, kojos sklendi lapų pusnyse), dažniausiai akis nukreipia į raudoniu įstabiu pasipuošusį klevą – dažniausiai minimą rudens simbolį. Nukritęs jo lapas, neleidžiantis pro šalį ramiai praeit ir gundantis į rankas jį paimt, ne vien tam, kad puoštų vazą, jis kartu ir žmogaus gyvenimo, jo asmeny­bės kaitos ženklas, jis ir gilių apmąstymų dirgiklis:

Ar supranti, kas nuplaukia pavėjui?
Ne klevo lapas, o jausmai, kurie širdy.

Būties ir kartu biografinis lyrinio subjekto gyvenimo laikas įkūnytas žodyje metai:. Rudens šešėliai / Metų lapuose nugulė; Teka metai sulinio versmėj, / Dyla delčios, dienos, mi­nutės… Sinonimiškai žodžiui metai vartojama sąvoka gyveni­mo kelias: Nenusimink, jei ko nerasi / Trumpam gyvenimo ke­ly-, Liūdna, kai žvelgiu atgal į kelią, / Matau mažus įspaustus pėdsakus jame / <…> Kažkas paguodė, kažkas ranka nurodė, / O aš geriau žinau, kaip tuo keliu ėjau. / Ir patikėkitekeliau­siu klysdamas toliau.

Kelio, kaip nugyventų žemėje metų, simbolis lyrinį subjektą mintimis perkelia į transcendentinį laiką. Tas ilgas kelias iš nebūties į būtį, / O dar ilgesnis, jei juo keliaut ruo­šies, tarsi atsidūsta J. VI. Vaitkevičiaus poezijos žmogus. Tik pateiktoje citatoje kelio akcentai (įpratę sakyti – iš būties į nebūtį išeinam) sukeisti vietomis. Kada pasibaigs pasirengi­mas kelionei, tas momentas – ne žmogaus valioje. Todėl iš lyrinio subjekto lūpų išsiveržia retorinis šūksnis – O Dieve! Daugtaškiu pavirsta nutrūkusi mintis – Kokia sunki kelio­nė…-, Norėjau scenoje Otelu suliepsnoti, / Bet nepavyko rolė paskirta… / Lipu nuo scenos rampai nenušvitus, / Atleisk, kad baigiasi tai liūdesio gaida. Mintis — Jau laikas <…> ištart žodžius finita la ne sykį plevena poetinėje knygos „Ru­dens šešėliai metuose nugulę“ erdvėje, ypač datuotų eilėraš­čių (Jau išeinu, 2011 1229; Tėtukui; 2010 10 13; Praradi­mai, 2010 02 16; Eglei, 2011 04 19 ir kt.) tekstuose.

Kad ir ką reflektuotų lyrinis subjektas apie laiką, nenu­maldomą jo tėkmę, vis dėlto knygoje dominuoja gyve­nimo džiaugsmo gaidos, dvelkia „šiluma eilių“. Matyt, ir skaitytojas labiausiai vertins eilių nuoširdumą, laisvą minčių plauksmą, nekreipdamas per daug dėmesio į lyrinio subjekto atvirumą, kai kurių eilių nepakankamą tobulumą. Juk rimavosi posmai, skambėjo poezijos stygos ir liejos poemos, kupinos garsų, per lyrinį subjektą atspindėdamos turtingą rašančiojo vidaus pasaulį.

Irena Ramaneckienė
Iš knygelės “Rudens šešėliai metuose nugulę“

birželio 10, 2016 at 7:16 am Parašykite komentarą

Medikų poezijos šventė „Tos birželio purpurinės rasos“

Gerbiami medikai, Jūs gydote ne tik kūnus, bet ir sielas. Talentas duodamas tam, kad pasaulį užpildytų gėriu ir grožio šviesa. Kviečiame atsiliepti ir dalyvauti Medikų poezijos šventėje „Tos birželio purpurinės rasos“.

Kūrybą siųskite iki gegužės 10 d. el. paštu medpavasaris@gmail.com arba paštu adresu: Medikų poezijos šventė, Lietuvos medicinos biblioteka, Kaštonų 7, LT-01107 Vilnius, Lietuva.

Biblioteka stengiasi išsaugoti Lietuvos medikų kūrybinį paveldą, todėl maloniai prašome dovanoti bibliotekai savo išleistus kūrybos leidinius. Jei negalėsite dalyvauti patys ir pristatyti asmeniškai, perduokite per kolegas, draugus arba atsiųskite aukščiau minėtu adresu. Jūsų kūryba atsispindės LMB el. kataloge, bus anonsuojama bibliotekos naujienose ir tinklaraštyje LMB Tau.

Šventės programoje kūrybos skaitymai, įdomūs pokalbiai-diskusijos „Kodėl medikai kuria“ ir smagus pažmonys.

Pasiteirauti arba pranešti apie dalyvavimą el. paštu medpavasaris@gmail.com , tel. 8 5 261 73 96

 

Šventės organizatoriai:
V.Kudirkos medikų literatų draugija
Lietuvos medicinos biblioteka
Moderatorius doc. dr. Algimantas Jasulaitis

Informaciniai rėmėjai:
Lietuvos gydytojų sąjunga
Vlmedicina.lt
Sveikatos radijas

kovo 31, 2016 at 8:55 am Parašykite komentarą

Atsiminimai apie Ilją ir Jokūbą Skliutauskus

Skliutauskas017Likimo lemta buvo man pažinti garsius gydytojus Ilją ir Jokūbą Skliutauskus bei jų seserį dailininkę Adasą Skliutauskaitę.

Man besimokant Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete čia dirbo ir man dėstė energingas greitas docentas Ilja Skliutauskas, gydytojo – terapeuto ir rašytojo Jokūbo Skliutausko, bei dalinininkės – grafikės Adasos Skliutauskaitės tėvas. Visi jie įsimintini. Ypač man įsiminė per paskaitą docento I.Skliutausko papasakota istorija apie jo, dar jaunučio gydytojo, dūminėje Žemaitijos kaimo troboje atliktą operaciją. Jis trobos viename kampe atsitverė savo atsivežtom išvirintom paklodėm ir apklojęs jomis stalą išoperavo pūlingu pleuritu sergančią 16 metų mergaitę. Neįsivaizduojama, kaip jis kaime be jokio rentgeno nustatė tokią diagnozę. Neįsivaizduojama, koks tada galėjo būti nuskausminimas. Po operacijos jis ligonę slaugė, perrišinėjo, vežė paties išvirtus buljonus. Ligonė pasveiko. Docentas pasakė, kad įdomu būtų sužinoti, ar ji dar gyva. Aš apie tą paskaitą per atostogas papasakojau tėvams, gyvenusiems Žemaitijoje. Pasirodė, kad ta ligonė yra tėvo bendradarbio žmona. Buvusi ligonė, išgirdusi, kad docentas yra sveikas ir gyvas, perdavė per mane jam linkėjimus ir padėką už išgelbėtą gyvybę. Abu norėjo susitikti. Vaikų padedami jie susitiko. Jaučiausi laimingas padėjęs susitiki vienas kito išsiilgusiems žmonėms.

Ypatinga asmenybė buvo mano kolega Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Jokūbas Skliutauskas. Jis visada su savimi tampydavo didelį portfelį pilną įvairiausių knygų, dažnai savo parašytų ar dar rašomų knygų rankraščių. Jis pats apie save (bei kiti apie jj) sakydavo – “esu geriausias gydytojas tarp rašytojų ir geriausias rašytojas tarp gydytojų“. Jis beje buvęs karo gydytojas, tarnavo tolimuosiuose rytuose, Čiukotkoje. Sklido legenda apie jo paleidimą iš kariuomenės: esą buvo paleistas už tai, kad “nichera neponimajet v medicine i umišleno zabolel dizenterijoj“ – nieko nesupranta medicinoj ir tyčia susirgo dizenterija. Jis buvo labai draugiškas, kalbėdavo garsiai, daug gestikuliuodavo. Labai pasirengęs visada visiems padėti. Mūsų šeimai irgi padėjo sunkiu metu negalint žmonai Palmirai susirasti darbo. Jo dėka tapo ftiziatre.

Nepamirštami ir J.Skliutausko kas mėnesį rengti literatūriniai rytmečiai. Čia jis atsikviesdavo daug įžymių menininkų. Dažnas svečias buvo Laimonas Noreika, skaitęs Justiną Marcinkevičių, Salomėję Nerį ir kitus autorius. Rytmečių svečiais buvo ir patys poetai Justinas Marcinkevičius ir Paulius Širvys. Vėliau P.Širvio eilėraščius ir pagal juos sukurtas dainas atlikdavo aktoriai Pranas Zaremba, Česlovas Stonys ir Saulius Sipaitis. Daktaras Jokūbas buvo atkaklus visose srityse – tiek gydant ligonius, tiek savo literatūrinėje veikloje. Jo atkaklumą liudija režisierės Kazimieros Kymantaitės po “Asklepijaus“ premjeros pasakyti žodžiai: “Jokūbas tol neatstoja, kol pagaliau pagraužia “širdies pasaitus“ – ir vėl statai jo naują pjesę.“

Jokūbas Skliutauskas buvo mylimas ligonių, pilnas energijos ir svajonių. Jis visą gyvenimą vijosi savo Svajonių Paukštę.

Docentas Juozapas Butkus

rugpjūčio 8, 2015 at 9:00 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. gegužės mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Bal    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Statistika

  • 69,464