Posts filed under ‘Medikų kūryba’

Psichoterapeuto Ronaldo Potterio-Efrono knyga „Begydant piktas smegenis“

Ronaldas Potteris-Efronas

„Begydant piktas smegenis

2019

Lietuvos medicinos bibliotekos psichologinės literatūros fondą papildė dar vienas naudingas leidinys – psichoterapeuto, socialinių mokslų daktaro Ronaldo Potterio-Efrono (Ronald Potter-Efron) knyga intriguojančiu pavadinimu „Begydant piktas smegenis.

Knygos autorius analizuoja, kaip, perpratus smegenų veiklą, galima lengviau suvaldyti pyktį. Dažniausios pykčio priežastys yra frustracija, pernelyg didelis stresas, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais, hormonų disbalansas, problemos, susijusios su neuromediatoriais, genetiškai nulemtos piktos charakterio savybės, šeimos, skatinančios pyktį bei agresiją, smegenų veiklos sutrikimai. Knygoje išsamiai aprašomas piktų smegenų veikimo mechanizmas. Dalinamės keliomis autoriaus įžvalgomis ir patarimais.

Emocionalios arba piktos smegenys. Įvykių užaštrinimas yra viena iš funkcijų, kurią pyktis atlieka itin gerai. Pykčio emocija primena pasiuntinį, kuris tuojau pat atkreipia dėmesį, nes kažkas jūsų gyvenime vyksta ne taip, kaip derėtų. Kiekviena emocija sužadina automatinį atsaką, kuris ją paverčia judesiu (lotyniškai emocija – reiškia judėti). Jei negebėtume kontroliuoti savo impulsų, vos tik apėmus emocijai, pultume veikti. Spruktume, pajutę pirmąją baimės užuominą, pradėtume verkti dėl išpilto pieno ir t.t. Žmonės, kurių impulsų valdymas sutrikęs, būtent taip ir elgiasi. Jei probleminė emocija yra pyktis, sakome, kad tokie žmonės užsiplieskia kaip degtukas. Reiškia, kad įvyko trumpasis jungimas priekinėje smegenų dalyje. Jei ši dalis nedalyvauja, visai nekontroliuojame impulsų, stipriai reaguojame į smulkmenas. Kalbant apie pyktį, svarbu įvertinti, kokiam veiksmui jis jus paruošia. Sužadinus emocinę sistemą, galima įvertinti balais emocinės reakcijos stirumą (nuo „kažką jaučiu“ iki „taip stipru, kad vos beišgaliu pakelti“).

Jausmai veikia mūsų veiksmus daug stipriau, nei mintys. Todėl itin svarbu tiksliai moduliuoti emocijas, siekiant įvaldyti pyktį. Jei pervertinsite jus supančias grėsmes ir dėl nepagrįstai jausite pavojų, patirsite tikrą katastrofą.

Pirmiausia emocijos mus įkvepia imtis veiksmų, o ne racionalus protas. Jei kokia situacija mus jaudina, tikėtina, kad sureaguosime per stipriai. Ėmusis veiksmų, emocijos staiga neišgaruoja, joms dar reikia suteikti jums grįžtamąjį ryšį, padedantį suvokti, kad pasielgėte tinkamai. Smegenys nuolat analizuoja tai, ką sukuria. Įprastai emocijos deaktyvuojamos, kai jas sukėlęs dirgiklis dingsta arba su juo susitvarkoma. Emocijas deaktyvuoti būtina, kad nešvaistytume energijos. Emocijos turi gauti energijos, o energija – iš kalorijų. Taigi natūralu, kad smegenys išjungia emocijas, kai jos nereikalingos. Dėl šios priežasties žmonės būna emociškai neutralūs. Sužadinimo etape sistemą gali per greitai atlikti savo darbą, tad jums išsivysto hiperjautrumas. Jūs galite tapti per jautrus vienai emocijai arba visoms neigiamoms emocijoms. Tada galbūt imsite taip dažnai girdėti įsivaizduojamo viesulo triukšmą, kad nekišite nosies į lauką. Dėl to kaltas migdolinis kūnas, kuris sukelia padidintą jautrumą baimei, pykčiui. Daug streso keliantys įvykiai gali pažeisti šią smegenų dalį, ir tai gali priversti suklysti moduliuojant emocijas. Jei pirmame etape per jautriai reaguojame į emocinius dirgiklius, o antrame – pernelyg įsiaudriname, tai trečiame iš viso sunku išlaikyti šaltą protą.

Į kiekvieną emociją reaguojame pagal šabloną. Vadinasi, jausmas nėra tik jausmas. Tai taip pat veiksmas. Jei bijai, norėsis bėgti, gėda skatins slėptis, pyktis žadins norą pulti. Džiaugsmas – prisiartinti.

Žmonės ieško psichoterapeuto pagalbos, nes nesugeba veikti, pvz, sutuoktinis, prieš kurį smurtaujama, neįstengia atsiriboti nuo smurto. Į aklavietę jį atvedė stiprios prieštaringos emocijos, kovojančios viena su kita – meilė ir baimė. Tokiais atvejais psichoterapeutas bando drauge apsvarstyti visus į manomus variantus, aptariant visas emocijas, nepriimant jokių sprendimų.

Veiksmo etape atsiranda dar viena problema – impulsyvumas. Impulsyvūs linkę nuo sužadinimo pereiti tiesiai prie veiksmų. Siekiant veiksmingai kontroliuoti impulsus, svarbus vienas iš neuromediatorių (cheminių junginių) – serotoninas.  Serotonino trūkumas išprovokuoja impulsyvią agresiją.

Emocijų deaktyvacija per lėta, jei jūs nesugebate atsikratyti vienišumo jausmo draugų apsuptyje. Pykčio pasaulyje pagieža gali tapti pasimėgavimu. Jei neatsikratysime šių emocijų, nesugebėsime užbaigti emocinio ciklo ir jame įstrigsime.

Baimė ir pyktis – glaudžiai tarpusavyje susijusios emocijos. Jas vienija numanoma grėsmė, smegenyse sužadinanti „kovok, bėk arba sustink“ atsaką. Tai ypač galioja tiems, kurie praeityje patyrė smurtą ir psichologinių traumų.

Frustracija, miego problemos, nepakankamas socializavimasis, nerimas, skausmas sukelia irzlios agresijos protrūkį. Irzli agresija paskatina gausybę minčių bei elgesio modelių.

Tinkamai apdorojus emociją, nesusitelkus į savo pyktį, neįvyks žodinė agresija. Pyktis skatina pats save kaip savaime plintantis miško gaisras. Galima išspręsti kylantį konfliktą atsitraukus nuo savo minčių, iš šalies pažvelgus į save – kaip staiga prapliupęs lietus užgesina degantį mišką.

Galima pakeisti savo smegenis.

Žmonės, kuriems sunku pakeisti, nuslopinti pykčio impulsus, dažnai jaučia daug neapykantos. Kažkas praeityje juos nuskriaudė, traumavo. Kaskart prisiminmams iškilus į paviršių, žaizdos tarsi atsiverai iš naujo, ir nelaimingieji jaučiais taip, tarsi juos išduotų vėl. Jie paprasčiausiai nesugeba pamiršti skausmo.

„Naudok, kitaip prarasi“ – nepaprasta idėja, paaiškinanti smegenų veikimą. Ištisos mokslininkų kartos buvo įsitikinusios, kad smegenys niekada nesikeičia. Bet iš tiesų, keičiant elgesį, susiformuoja nauji neuronų tinklai. Susikurtas neuronų tinklas kartais net sužlugdo. Pavyzdžiui, paranojiškas sutuoktinis,  remdamasis abejotinais įtarinėjimais, įtikinėja save, kad žmona jam neištikima. Tarkime, ji grįžo pusvalandžiu vėliau ir užsiminė, kad parduotuvėjė sutiko Tomą, taigi jos vyras padaro išvadą, kad ji slapta susitikinėja su Tomu. Taip paranojikas sukuria neuronų tinklą, kuris gali privesti prie skyrybų ar net smurto. Merginai, vaikystėje išgyvenusiai seksualinę prievartą, kiekvieno vyro dėmesys gali atrodyti siaubingas. Tokie neuronų tinklai vadinami potrauminio streso sindromu.

Ugdantis naujus naujus sugebėjimus, smegenys privilioja laisvus neuronus, kurie galėtų sukurti naujus tinklus. Bet kiekviena jūsų kūno ląstelė turi norėti pasikeisti. Viena koja priimami sprendimai niekur nenuves. Turite tvirtai žinoti, kokius elgesio modelius norite paversti pasiekiamais tikslais. Pavyzdžiui neieškoti kitų žmonių trūkumų, nedaryti iš musės dramblio, supykus nesakyti pirmų į galvą atėjusių žodžių, negalvoti tik apie save, nepasiduoti paranojai, negalvoti tik apie save, nekaupti pagiežos, nesikėsinti viską aplinkui kontroliuoti.

Nesąmoningai mus valdančios emocijos. Kai migdolinis kūnas į viską reaguoja kaip į pavojų,  jis tampa nevaldomas. Žmonės kartais neadekvačiai dramatiškai reaguoja, nes jų smegenys nesąmoningai užfiksuoja didelę grėsmę. Kai žmonės mano, atsidūrę pavojuje, sužadinamos baimės ir pykčio emocijos, taip suaktyvinant „kovok arba gėk“ atsaką. Įsivazduokime kareivių kuopą, kone visiškai apsuptą priešų. Gal apsitaikytų karių, kurie jaustų tik pyktį ir neapleistų savo pozicijų iki mirties. Tačiau dauguma, išgyvendami ir pyktį, ir baimę imtų trauktis šaudydami, nes pyktis ir baimė pasireiškia kartu.

Gynybiniu pykčiu mes reaguojame į grėsmę būti nepriimtam visuomenės, likti apleistam, grėsmė, kad bus pamintos pačios svarbiausios mūsų vertybės.  Kartais žmonės per stipriai supyksta, nes yra labai jautrūs gėdai, nesaugumui. Daugelis yra pritvinkę aršaus pasąmoninio pykčio, nukreipto į pasaulį, kuris nesugebėjo suteikti jiems saugumo. Jis pasireiškia, kai nesaugiai besijaučiantys žmonės patiria grėsmę būti apleisti. Bet koks nurodinėjimas arba kontrolė sukelia pyktį, nes žmogui atrodo, kad jis nesugebės pats valdyti savo gyvenimo. O vertybės – emocionalus reiškinys.

Kovojant su nesąmoningai mus valdančiomis emocijomis pirmiausia reikia kuo greičiau pastebėti fizinius pojūčius arba signalus. Tai svarbu, nes kuo ilgiau leidžiame pykčiui reikštis, tuo labiau jis stiprėja. Dar galima laiku pasitraukti iš situacijos, kad nusdarytumėte problemų, daryti pertraukėles, nedaryti nieko, kas galėtų dar labiau įaudrinti emocijas.

Empatijos lavinimas. Vienas iš pagrindinių įgūdžių, galinčių padėti išsilaisvinti iš pykčio gniaužtų – empatija. Empatija padeda nepasiduoti impulsyvumui, teisingai suprasti kitų žmonių ketinimus. Empatija labai padeda valdyti pyktį. Kuo empatiškesnis esi, tuo sunkiau pykti ant kito žmogaus, jausti jam pagiežą ar jo nekęsti. Sutelkus dėmesį į kito žmogaus jausmus ar ketinimus, galime suaktyvinti žievę, atsakingą už racionalų mąstymą, tuo pat metu slopindami sritis, labiausiai siejamas su emocijomis. Tai padės ne taip piktai reaguoti. Norint pajusti empatiją, reikia domėtis kitais žmonėmis ir nemanyti, kad kiti jus puola. Tam tikros smegenų dalys yra susijusios su atleidimu. Kai bandome atleisti, sužadinama visa juostinė smegenų žievė, atsakinga už emocinį prisiderinimą. Atleidžiama, kai įskaudinti žmonės prisimena gerąsias nusižengusio jiems asmens savybes, iš naujo patiria tam tkrus teigiamus jausmus jam ir priima jį atgal į savo širdį. Tai gerai iliustruoja moters frazė apie buvusią antrąją pusę: „Taip, jis išdavė mane. Jis apgaudinėjo, ir tai skaudino. Tai vis dar skaudina. Tačiau dabar aš prisimenu tuos nuostabius ilgus metus, kuriuos praleidome kartu. Aš galėčiau jo nekęsti, bet tada atsiribočiau nuo tų visų puikių akimirkų. Dabar aš galiu galvoti apie jį, nesitvenkiant įsiūčio ašaroms akyse. Šiandien aš jaučiuosi geriau nei tada, kai buvau apsėsta minties, kaip smarkiai jis mane įskaudino“. Galų gale atleidimas išgydo sužeistą asmenį.

Pyktis ir empatija yra nesuderinami. Todėl, norint kažkaip spręsti pykčio problemą, reikėtų lavinti empatijos įgūdžius. Kaip tai padaryti? Reikia apsispręsti, įsipareigoti, padaryti tai savo tikslu ir praktikuotis. Bet atlygis už tai bus didžiulis. Ilgainiui neuroniniai tinklai, lemiantys empatiją, taps vis stipresni, rečiau būsite pikti. Empatija – tai tiltas jungiantis žmones.

Norint pajusti empatiją jus įskaudinusiems žmonėms, vertėtų savęs paklausti, kas tuo metu vyko kito asmens gyvenime? Gal tai paaiškintų jo jausmus? Ką teigiamo galite prisiminti apie tą žmogų? Kokias kančias jis patyrė per savo gyvenimą? Ar tikrai taip stipriai skiriatės nuo jus įskaudinusio žmogaus? Gal ir jūs nesąmoningai ar sąmoningai kažką įskaudinot? Ar galėtumėt atleisti tam žmogui, nes kiti jums taip pat galiausiai atleido?

Mažai tikėtina, kad planuosite agresyviai užsipulti kitą žmogų, jei būsite empatiškai susirūpinę. Smegenų neuroplastiškumas tikrai padės pakeisti santykius bei gyvenimo kokybę.

Parengė Daiva Širkaitė

10 lapkričio, 2020 at 12:39 pm Parašykite komentarą

Jono Stanaičio knyga „Usnynas“

 

Jonas Stanaitis

 „Usnynas“

Vilnius, 2019

 

 

2019 m. spalio 4 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje vyko chirurgo, habilituoto medicinos mokslų daktaro Jono Stanaičio 100 metų jubiliejui skirtas minėjimas „Gydyti be stebuklų ir daryti stebuklus be žodžių“. Gydytoją šiltai prisiminė bibliotekoje susirinkę jo artimieji, kolegos, pažįstami.

J. Stanaitis (1919 09 20, Matarnai–1997 04 16, Vilnius) – dramatiško likimo chirurgas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, mokslininkas ir išradėjas, patyręs karo, sovietmečio žiaurumus. Renginio metu pristatyta ir pakartotinai perleista paskutinė jo knyga „Usnynas“. Tai autoriaus prisiminimai apie dramatiškus pokario Lietuvos įvykius: bandymus trauktis, bėglio patirtį, partizaninį karą, gydytojo darbą provincijos ambulatorijoje. Tuo metu daug gydytojų pasitraukė į Vakarus, buvo išvežti į Sibirą, o J. Stanaitis liko, nuolat keisdamas darbo vietas, gydydamas po tardymų, karo traumų sužalotus kraštiečius. Jam teko ne tik operuoti, bet ir įkurti chirurgijos skyrius, operacines, gauti įrangos, laikinai slėpti partizanus, rizikuoti savo ir savo artimųjų gyvybėmis.

Knyga „Usnynas“ papildyta vaikų, kurie ir pabaigė rengti knygą, atsiminimais, komentarais. Netrukus skaitytojų laukia dar viena naujiena – jau spalio mėnesį pasirodys J. Stanaičio bibliografija.

 

8 spalio, 2019 at 11:16 am Komentarų: 1

Medikų literatūrinės ir muzikinės kūrybos popietė

Birželio 26-ąją Lietuvos medicinos bibliotekos kiemelyje vyko medikų kūrybos popietė. Joje savo literatūrine ir muzikine kūryba dalijosi rašantys medikai. Andrius Luneckas susirinkusius supažindino su haiku žanru ir pernai metais pasirodžiusia savo kūrybos rinktine „Vasarnaktis“. Knygų vaikams autorius Marius Marcinkevičius, neseniai apdovanotas Aloyzo Petriko literatūrine premija, perskaitė poezijos vaikams ir su kolege pristatė šiemet pasirodžiusį istorinį, mistinį romaną „Juodoji Vilniaus saulė“. „Poezijos pavasario“ dalyvis, kelių konkursų laureatas Laurynas Rimševičius pasidalijo savo naujausiais eilėraščiais. JAV gyvenanti, Lietuvoje viešinti poetė Sandra Avižienytė kartu su gitara grojančiu, muzikiniame pasaulyje jau atpažįstamu Vygantu Kazlausku bei akordionistu Tadu Motiečiu, pristatė savo poeziją. Dėkojame renginio dalyviams už jaukią popietę ir padovanotas knygas. Jas galite rasti mūsų bibliotekoje.

Apie knygų autorius galite paskaityti čia:

Andriaus Lunecko kūryba: http://literaturairmenas.lt/poezija/andrius-luneckas

Apie Lauryną Rimševičių: http://www.tekstai.lt/tekstai/327-rimseviius-laurynas

Interviu su Mariumi Marcinkevičiumi: https://www.ziniuradijas.lt

Sandros Avižienytės internetinė svetainė: https://avizienyte.com/poezija

Vyganto Kazlausko atliekamos dainos youtube kanale: https://www.youtube.com/watch?v=U-svbJizJko  

8 liepos, 2019 at 8:10 am Parašykite komentarą

Rašantis gydytojas chirurgas onkologas Algirdas Jackevičius

Labai malonu pristatyti jau trečiąją chirurgo onkologo Algirdo Jackevičiaus knygą „Gineičių giminės keliai“, kurios turinys pasakoja apie gydytojo mamos giminę.  Šia proga nusprendėme šiek tiek apibūdinti visas autoriaus knygas.

Pirmoji knyga „Gyvenimo vingiais“ atskleidžia autoriaus tėvo ir jo giminės gyvenimą. Kaip teigia Algirdas Jackevičius, jo tėtis, Stasys Jackevičius, paprastas kaimo bernelis, niekieno nepadedamas, pasiekė visuomenės pripažinimą, prisidėjo prie lietuvybės skleidimo po spaudos atgavimo. Apie paprasto žmogaus bendrystę su dr. Jonu Basanavičiumi, Juozu Tumu-Vaižgantu, su daugeliu Lietuvos valstybės atkūrimo signatarų, rašytojų, vertėjų. Knygą galima rasti Lietuvos medicinos bibliotekos fonduose http://libis.lmb.lt/showRecordDetails.do?recordNum=2&biId=210647&catalog=false&resId=&previewUrl=undefined&epaveldas=f)

Antroji knyga – „Mintys  apie gyvenimą“ (perskaityti galima el. adresu: https://issuu.com/lmbtau/docs/algirdas_jackevicius_mintys_apie_gy). Tai knyga-istorija apie patį Algirdo Jackevičiaus gyvenimą. Prisiminimai apie tėvą, bendraujantį su knygnešiais, apie vaikystę ir pokarį Lietuvoje, apie medicinos studijas ir savo gyvenimo įprasminimą, apie pirmąsias keliones valtele ir tolimesnes Kaukazo kalnais autobusu, laivais per Baltijos jūrą bei lėktuvais per visą pasaulį. Šventasis Augustinas yra pasakęs, kad „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“. Algirdas Jackevičius, apkeliavęs 76 pasaulio šalis, savo įspūdžius pateikia savo knygoje. Tai gydytojas, skaitęs ne tik pirmąjį puslapį, bet mėgavęsis kiekviena kelione ir suteikęs šią galimybę kitiems.

Trečioji – „Gineičių giminės keliai“. Ką sako apie šią knygą pats autorius?

„Parašęs apie tėvo Stasio Jackevičiaus giminę, nutariau parašyti apie mamos giminę, nes aš prisimenu visus senuosius Gineičius, kadangi nuo vaikystės vasarą atvažiuodavau į Tauragnus, kuriuose praleisdavau labai maloniai laiką per vasaros atostogas. Labės ežere išmokau plaukioti ir aš, šešerių metų vaikelis, su dvaro bernais plaukiodavau ežere. Mano pirmosios kelionės prasidėjo plaukiant Tauragnų ežeru valtele, kai mes su sesutėmis Aldona ir Danguole lankydavome pažįstamus. Aš labai mėgau važinėti arkliais ir neretai būdavau vežėjas, su močiute vykdavome lankyti giminių per atlaidus. Mes nuvykdavome į Šavašus, Žvilbučius, Spitrėnus, užvažiuodavome į Noliškį, kur tuo metu šeimininkavo Kazimieras Žulys, močiutės brolis. Tenai šeimininkavo mano krikšto mama Marija Gineitytė-Žulienė. Buvo jų trys jaunos dukrelės: Aldutė, Laimutė ir Teresėlė. Mes su pusbroliu Kaziu Dijoku mėgdavome vykti į Noliškį, kur gaudavau išgerti vaisių sulčių, grietinėlės. Ten kirkindavome šias jaunas mergaites. Žulys mėgo laikyti eiklius žirgus, turėjo net karietą, ir neretai smagiai klegėdavome į atlaidus. Taigi, man, jaunam vaikinui, buvo smagu leisti vasaros atostogas Utenos apskrityje, kur gyveno daug Gineičių giminės atstovų. Iš pradžių noriu supažindinti su vyriausiojo Karolio Gineičio sūnaus Antano Gineičio gimine“.

 

Algirdas Jackevičius

 

Ši knyga – tai Gineičių šeimos (plačiąja prasme) istorija. Istorija su tvirtomis, gražiomis asmenybėmis, su savais skauduliais, šviesuliais ir užfiksuotomis gyvenimo akimirkomis. Čia išsamiai pateikiamas ir Gineičių genealoginis medis, būtent čia pateikiamos ir garsaus Lietuvos gydytojo higienisto Vlado Kviklio giminės susijungimo užuomazgos.

Knyga „Gineičių giminės keliai“ jau greitai bus Lietuvos medicinos bibliotekos fonduose.

 

 

 

 

 

7 rugpjūčio, 2018 at 11:04 am Parašykite komentarą

Eiliuotas vilties kelias

GYDYDAMI KITUS – NEUŽMIRŠKITE SAVĘS!

Mediko kūryba – tai vidinių išgyvenimų sankaupos virsmas poetiniu žodžiu, tai dvasinio skausmo ar džiugesio šauksmas, tai dieviška duotybė reikšti jausmus palydint pacientą Anapiliu arba grąžinant į gyvenimo vieškelį…
Medikų poezijos konkursas „Eiliuotas vilties kelias“ Lietuvoje vyksta jau antrą kartą. Jo tikslas – sukaupti ir išsaugoti brangius kūrybos perlus, kurių spindesy įamžinti liks viso gydančiojo personalo emociniai išgyvenimai. 2015 m. 31 eilėraštį atsiuntė medikai iš Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos, o šiemet pateikti 26 kūriniai, yra dalyvių ir iš mažųjų Lietuvos miestelių.
Kūrybinės idėjos autorė — Didžiosios Britanijos labdaros ir paramos fondo „The Tiltas Trust“ patikėtinė Wendy Howe. Laureatams piniginius prizus taipogi skiria „ The Tiltas Trust“.
Konkursą savanorystės principu organizuoja ir vykdo Paliatyvios medicinos centro „Vita Digna “ savanorių komanda, remdamasi Didžiosios Britanijos pavyzdžiu – ten tokia kūrybos akcija jau tapusi tradicine, ir dalyvių vis daugėja.
Rėmėjas – Labdaros ir paramos „ The tiltas Trust“ – TTT—fondas sėkmingai tiesia savitarpio supratimo ir bendravimo tiltą tarp dviejų šalių – Didžiosios Britanijos ir Lietuvos – gyventojų. Siekiama, kad vienos šalies patirtimi ir žiniomis galėtų pasinaudoti kitos šalies žmonės, ieškoma sričių, kuriose sukaupta profesinė bei kūrybinė patirtis galėtų būti kitos šalies veiklos gairėmis.
Paliatyvios medicinos centras – sveikatos priežiūros įstaiga – teikianti nemokamas ambulatorines paliatyviosios medicinos paslaugas ligonio namuose Kaune ir Kauno apskrityje veikia nuo 2009 m. Kai gydytojų komisija priima sprendimą ir pacientas gauna gydančio gydytojo siuntimą, ligonį namuose pradeda lankyti specialistų komanda: gydytojas, bendrosios praktikos slaugytoja, socialinis darbuotojas. Paliatyvioji pagalba — tai pagalba ligoniui, sergančiam nepagydoma, progresuojančia liga, tai pagalba ir ligonio artimiesiems, siekiant išlaikyti geriausią įmanomą gyvenimo kokybę, sprendžiant fizines, psichologines, socialines bei dvasines problemas.
Paliatyvios medicinos centro sprendimu 2010 m. suburta „Vita digna“ savanorių komanda, kurioje yra psichologių socialinių darbuotojų, medikų bei minėtų specialybių studentų. Savanoriai yra mokomi pagal Paliatyvios medicinos centro paruoštą programą ir vykdo paliatyviąją veiklą: teikia psichosocialinę, dvasinę paramą ligoniui ir jo šeimai, lanko ligonius namuose, ligoninėse, rengia akcijas, seminarus, rašo ir įgyvendina projektus, vykdo jaunimo aktyvumą skatinančią Dofe programą, dalyvauja konferencijose ir kituose renginiuose.

Kontaktai
Tel. +370 611 97050
Facebook Paliatyvios medicinos centras
Facebook VITA DIGNA savanoriai

18 rugpjūčio, 2017 at 11:55 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Laiko akys“

Langas

Žiūriu pro gyvenimo langą –
Medis eidamas pasilabina
Ir paukštis nutupia
Turėti draugų gera
Gulasi laikas
Rudenio lapais
O lange šviesa dega
Ir žiūri į gatvę akys
Dunksi praeinančios kojos
Ir kryžiumi saulė išsitiesia
Giesme palydi paukščiai
Ugnis rusena
Pro gyvenimo langą
Žiūrėdama į kelią
O paukštis vis gieda
Toks mielas lango saulėlydis

4 liepos, 2017 at 6:47 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Debesų kalbėjimas“

Šviesa paskui vėją išėjo
Dabar juodos naktys
O kalbėjimas pabėgo
Tamsoje ilgai ieškojau
Kol kojos pavargo
Ir žodžių neliko
Tik skausmas atsirėmęs į sieną
Niekur neišeina
Vis laukia ir laukia
Paskutinių ašarų
O akys išdžiuvę apanka
Klausti kelio jau nebereikia
Pabūsiu vienui viena
Juodoje naktyje
Laikrodžio rodyklė bėga ratu
O laikas voratinklyje supas
Jau niekur neisiu
O mėnulis vaikšto basas
Veidą žvaigžde pridengęs
Saulės neradęs
Ir pavargęs prisėda prie manęs

30 birželio, 2017 at 6:43 am Parašykite komentarą

Jūra Vladas Vaitkevičius „Taip laša gyvenimas“

Skiriu Tai, kuri stebėjo ir stebi, kaip laša mano gyvenimas. Tai, kuri suskaičiavo, surinko, kantriai gėrė ir geria saldžius, kartais sūrius ir karčius, kartais neturinčius skonio mano gyvenimo lašus. Mieloji, negaliu sustabdyti šito lašėjimo ir jei jis Tau atnešė skausmą ir nerimą, atleisk. Toks yra gyvenimas. Jis nepaliaujamai laša, kol pripildys taurę. Išpilk, kas negera, kas gyvenimo lašus paverčia ašaromis. Priimk, tik, tai, kas šviečia ir šildo Tave neramaus gyvenimo tėkmėje. O aš lašėsiu, kol gyvenu, kol ji dar nesklidina. Būk visada šalia, būk ir klausykis lašėjimo. Juk, gyvenimas skamba, kol laša. Tau skiriu šiuos gyvenimo lašus. Priimk. Šiandien jis laša taip…

 

 

 

MANO SKAITYTOJUI

Manam lange – šviesu nakty,
Tavam lange tamsu — miegi…
Aš skrebinu raides, žodžius
Ir sakinius. Jie gula į posmus.

Tik nežinau, kas juos skaitys?
Esu tarytum vaikas neregys,
Statau iš smėlio griūvančias pilis…
Tokia, galvoju, mano žodžių ateitis.

Ir tu, Skaitytojau, statytojas esi,
Tik jau suaugęs ir patyręs neregys,
Vartai lapus, sugerdamas žodžius…
Ar pajutai, koks jausmas tai saldus?

Bet jei reikėtų juos tau sudėliot,
Ištraukt iš atminties ir prasmę jiems įduot…
Galvoju, birtų jie koip smėlis pro pirštus,
Palikdami tik pėdsakus minties trapius.

Tad neskubėdamas prie mano žodžių prisišliek,
Sugerdams prasmę jųjų, kiekvieną palytėki,
Priimki širdį — tikiuosi, vietą ras,
Per dieną karštą ir naktis šaltas.

29 birželio, 2017 at 5:58 am Parašykite komentarą

Juozas Mickevičius „Eilės meilei“

Jūsų rankose nauja Juozapo Mickevičiaus poezijos knyga „Eilės meilei“. Ypatinga knyga, nes pati sąvoka MEILĖ yra ypatinga – apima visa, kas mums yra miela, brangu, kas sušildo sielą, gydo, glaudžia ir apkabina, drąsina, nuo ko suvirpa širdis ar sudrėksta blakstienos…
Apie tokį nepakartojamą, daugiaspalvį jausmą savo eilėse prabyla autorius. Daugiau kaip 40 metų praleidęs prie operacinio stalo, Juozapas Mickevičius žino, kiek daug žmogui reiškia meilė, kokia ji galinga. Tad visai nenuostabu, kad savo posmuose meilę dalina mums lyg brangiausią vaistą.
Jis vedžioja mus vaikystės takais po savo mylimą tėviškę, apkabina Mamos rankas, glaudžia prie širdies mylimąją, kalbasi su mokyklos draugais. Skaitant jo kūrybą norisi kartu sekti tomis Meilės pėdomis: bėgioti Dubysos pakrantėmis, džiaugtis gėlių žydėjimu, glaustis prie Butkiškės ąžuolo ir semtis stiprybės, klausytis paukščių giesmės, laužti dar šiltą Mamos iškeptos duonos riekelę ir dainuoti, dainuoti…
Dainuoti meilę. Ir apie meilę… Ne veltui nemažai Juozo Mickevičiaus kūrinių jau virto dainomis. Tikiu, kad ir šioje knygelėje esantis ne vienas melodingas eilėraštis suskambės daina. Kitaip ir būti negali – autorius į posmus sudėjo savo širdį, išgyventus jausmus, todėl visa taip artima, šilta ir jautru.
Esu dėkinga likimui, kad suvedė su Juozu Mickevičiumi ne tik rengiant šią knygą. Mudu esame to paties – Mickevičių – giminės medžio atžalos. Didžiuojuosi tuo.

Regina Musteikienė

Meilės paukštė

Nėra nei lubų, nei grindų…
Į laimės žvaigždę aš skrendu
Visai ne kosminiu laivu –
Glėby svajonių mūs savų…

Tau skins žvaigždes mana mintis,
Jos visos Tau po kojom kris.
Nuskintos žvaigždės nenuvys,
Kol vis dar plaks mana širdis.

Kiek čia šviesos, kiek čia erdvės,
Kai meilės himnas mums skambės.
Apglėbk tvirčiau, bučiuok karščiau,
Mūs meilės paukšte, skrisk greičiau!

Kai meilės paukštė mus palies,
Širdis kai glausis prie širdies,
Ant gimto tėviškės akmens
Mums laimės žiburys rusens.

7 birželio, 2017 at 12:45 pm Parašykite komentarą

Juozas Mickevičius „Gimtinė – gyvenimo uostas“

Juozo Mickevičiaus (g. 1936 m.) eilėraščių knygoje „Gimtinė – gyvenimo uostas“ (2010) – 110 eilėraščių. Pirmoji eilėraščių knyga „Prabėgusio laiko lašai“ (2006). Ją pristatydamas skaitytojui, poetas J. Mačiukevičius rašė:
„Šiandien man tenka maloni misija pristatyti visą gyvenimą chirurgu pradirbusio Juozo Mickevičiaus poeziją. Tik išėjęs į pensiją Juozas suprato, kad „nerašyti negali“. Jis rašo apie savo gražiosios Dubysos krantus, apie mylimus žmones, tėviškės grožį, apie tas pačias Ariogalos apylinkes…“
Eilėraščių knygos „Gimtinė – gyvenimo uostas“ temų ratas gana panašus. – Juozas Mickevičius prabyla apie tėviškę – Butkiškės kaimą Raseinių rajone, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, artimuosius, jų darbus, bendravimą. Autorius jautriai prabyla ir meilės lyrikos posmais. Vyrauja asmeninė meilės tėviškei jausmą pabrėžianti poetika bei gamtinė simbolika, nuspalvinta įvairiomis autoriaus emocijomis. Imponuoja meniškai įtaigūs teksto vaizdai Juozo Mickevičiaus peizažinėje – gamtinėje lyrikoje. Didžiausias poetinio talento įrodymas – ne tik sklandus ir įvairus eiliavimas, bet ir gyva, lietuviška leksika, originali poetinė stilistika. Autoriaus rinktinės eilėraščiai – subtili, jautri sielos išpažintis. Jis, nuėjęs ilgą ir prasmingą gydytojo – onkologo chirurgo profesinį kelią, kupiną sunkių gyvenimo sukrėtimų, tad dažnas eilėraštis gimė iš dvasinio nerimo. Ypač žavi nuoširdi meilės lyrika, kurioje atsiskleidžia gilūs jausmai. Paprastai sakoma, kad žmogus tobulybės niekada nepasieks, tačiau jeigu kūrėją lydi širdies nerimas, nereikia pernelyg sielotis, jog eilėraštis nėra tobulas. Ir taip atsitinka vien todėl, kad skaitytojas sunkiai suvokia, kas iš tikrųjų yra tobulumas. Būtent – tobulumas yra ne baigtinė forma ar būvis, o troškimas ir gebėjimas keistis. Šiuo požiūriu visas gyvenimas yra tobulas, taip pat ir Juozo Mickevičiaus poezijos knyga „Gimtinė – gyvenimo uostas“. Poetas eiliuoja labai lengvai, posmai panašūs į dainingą vyturėlio giesmę, o jo temos – tėviškė, artimieji, laiko bėgsmas, praradimai ir kitos – artimos dažnam skaitytojui, kuris, anot Jono Mačiukevičiaus, „džiaugiasi ne tik spalvingu gėlynu, bet ir kukliais žiedeliais“. Vienais posmais galime žavėtis, kitus kaip žalias vyšnias palikti nokti, arba pačiam juos pratęsti, keisti – laikas jiems tobulėti nesibaigiantis kaip ir šulinys bedugnis, o trečiais džiaugtis, nes jie nušviečia patį sudėtingą gyvenimą. Tokiu šviesuliu literatūros kūrėjų padangėje galime laikyti gerbiamą Juozą Mickevičių.

Literatūrologas Rimantas Klibavičius
Kaunas, 2010

GIMTINĖ – GYVENIMO UOSTAS

Gimtinė – gyvenimo uostas
Ir mano vaikystės pasaulis.
Čia vėjas man garbanas glostė,
Džiovino man ašaras saulė.

Galingai ledonešiai ūžė,
Pakrantės karkluos įsivėlę.
Čia patys gražiausi gegužiai
Ir pačios kvapniausios man gėlės.

Lakštingalos garsiai čia suokė,
Skambėjo daina šienpjovėlių.
Rytai čia saulėti, kitokie –
Lyg žvilgsnis mielos mergužėlės.

Girdėjau čia vyturį giedant
Ir balsą mamos – tylų, švelnų…
Ieškojau paparčio aš žiedo
Ant tėvo pūslėtojo delno.

Čia užgimė pirmos svajonės,
Lydėjo darbai pirmutiniai.
Man teko išeiti į žmones,
Žmogum kad sugrįžčiau gimtinėn.

Gimtinė – gyvenimo uostas
Ir dvasinių lobių šaltinis.
Čionai aš ilsėsiuos kapuose…
Lengva bus man žemė gimtinės.

5 birželio, 2017 at 12:27 pm Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2021 m. rugsėjo mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930  

Statistika

  • 106 287