Posts filed under ‘Medicinos istorija’

Dr. A. K. Kuršius

Cursius-Curtius142Dr. A. K. Kuršius (lot. rašė Alex Carolus Curtius), kaip dabartiniai duomenys sako, atrodo yra buvęs pirmasis lietuvis gydytojas Amerikoje. Kad jis yra lietuvis, įrodo jo Leideno universiteto matrikuliacijos dokumentai. Į universitetą jis įstojo 1661 metais gruodžio mėn. ir buvo registruotas kaip „Carolus Alexander Curtius Nobilis Lithuanus IV.D et Medicinae Candidatus“ Vol 10 p. 634.

Faktas yra, kad mūsų tautos astovui teko garbė dalyvauti New Yorko, didžiausiojo Naujojo Pasaulio miesto kūrime, kuris jam atvykus buvo vadinamas New Amsterdamu ir turėjo vos 1500 gyventojų. Mūsų tatietis buvo vienas iš pirmųjų New Yorko gydytojų, kaip lygiai ir pirmasis aukštesniosios mokyklos rektorius.

Mums malonu, kad lietuvių kultūrinis ir medicinos indėlis į Amerikos ir vieno iš didžiausių pasaulyje didmiesčio progresą, pradėtas pačioje jo užuomazgoje ir šiandien dar tebedidinamas.

Stasys Budrys, M.D.
Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos Pirmininkas

Iš knygos „Dr. Alexander Carolus Cursius-Curtius“

Reklama

rugpjūčio 11, 2016 at 11:45 am Parašykite komentarą

Jonas Šliūpas: tarp audrų ir griaustinių

Kovą sukako 155 metai, kai gimė žymus lietuvių spaudos ir politikos veikėjas, aušrininkas gydytojas Jonas Šliūpas. Prisiminkime šios amžininkų itin prieštaringai vertintos asmenybės gyvenimo kelius ir kryžkeles.

TMP_009

Savo namų kieme apie 1944 m. Viena iš paskutinių Jono Šliūpo nuotraukų, darytų Lietuvoje. /Nuotrauka iš V. Šliūpo knygos „Tėvas, kokį aš prisimenu“

Jei apie J. Šliūpo asmenybę spręstume remdamiesi vien tik amžininkų prisiminimais, ko gero, tektų piešti dviejų skirtingų žmonių portretus. Taip jau nutiko, kad žymųjį aušrininką jį pažinojusieji vertino visiškai priešingai: vieni dievino, kiti baisiausiai nekentė. Nieko nuostabaus: J. Šliūpo gyvenime būta daugybės kontrastų, kryžkelių ir net klystkelių, kuriais, laimei, jis nenuėjo. Nuo vaikystės rengtas į kunigus, galiausiai tapo kovingu laisvamaniu, bet atvykęs į Ameriką įkūrė ten lietuvišką parapiją. Susižavėjęs socializmo idėjomis, galėjo tapti revoliucionieriumi ar net teroristu, bet nuo tokio pasirinkimo jį išgelbėjo stiprios tautinės nuostatos. Nemėgęs tautininkų valdžios ir gana neutraliai žvelgęs į 1940-ųjų birželio tragediją, vėliau buvo apiplėštas ir terorizuojamas enkavėdistų. 1944-aisiais įkalbėtas šeimos pasitraukė į Vakarus ir ketino įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau nebespėjo – staigi mirtis viską patvarkė savaip. Tad ne veltui populiarus Amerikos lietuvių laikraštis „Sandara“ J. Šliūpo 75 metų jubiliejui skirtame rašinyje 1936-aisiais rašė: „Apie Šliūpą it apie milžiną kalną nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai.“

aisvamanis socialistas J. Šliūpas gimė 1861 metų kovo 7 dieną Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime, už poros dešimčių kilometrų nuo Šiaulių. Jono tėvai buvo pasiturintys, pamaldūs, didelių mokslų neragavę, bet raštingi ūkininkai, svajoję savo vidurinį sūnų išleisti į kunigus. Juolab kad vaikas buvo itin gabus – vien tik žiūrėdamas, kaip tėvai moko vyresnįjį brolį Stasį, būdamas šešerių pats išmoko rašto. „Dabar jau paėmė mane nesuvaldomas noras knygeles skaityti (…). Ir taip vos dar tik 6 metų vaikiščiu būdamas, jau skaitydavau ir „Šiaulėniškį senelį“, ir „Paaugusių žmonių knygelę“, „Palangos Juzę“, kaip „Žyvatus šventųjų“, „Mūką J. Kristaus“, o ypačiai „Bromelį“ (…) – vėliau atsiminimuose rašė pats J. Šliūpas. Sulaukusį aštuonerių Jonuką apsiėmė lavinti tėvo brolis Aloyzas – gerokai aplenkėjęs kunigas, vadinęs save Šliūpovičiumi. Apsigyvenęs pas dėdę Paliepiuose, berniukas pramoko skaičiuoti, skaityti ir rašyti lenkiškai bei rusiškai. „Atliekamu laiku turėjau rašyti lenkiškai ir rusiškai ir kokias ten senas knygas skaityti, kurių, žinoma, nesupratau. Taigi keturis aritmetikos veiksnius (sic!) gerokai perėjau. Viskas buvo lenkiškai mokinama. Taipgi poterius kas vakaras atsiklaupęs turėjau balsiai lenkiškai kalbėti ir, negerai pataikęs, gaudavau pylos“, – rašoma J. Šliūpo atsiminimuose. Pusantrų metų mokslai klebonijoje, matyt, buvo Jono tėvų plano dalis – gal, susipažinusį su kunigais ir jų tarnyste, vaiką patrauks dvasiški dalykai. Tačiau geri Šliūpų norai netikėtai davė visai priešingą rezultatą. Mat klebonijoje Jonas netruko pastebėti, kad tiek dėdės, tiek kitų jį lankiusių kunigų gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo to, ko jie patys mokė iš sakyklų. „Mačiau kunigus girtaujant, koziriuojant (kortuojant – aut.), mergas bučiuojant“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Šliūpas. Tačiau svarbiausia augančios antipatijos dvasininkams priežastis, matyt, buvo dėdės smurtas – už kažkokį nusižengimą vaikas kartą buvo nudrožtas, kaip jis pats sako, „storu bizūnu“.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jonas-sliupas-tarp-audru-ir-griaustiniu/222656
© Lietuvos žinios

gegužės 6, 2016 at 7:03 am Parašykite komentarą

Štai kas buvo rašyta “Medicinos“ žurnale 1935 metais

lmb tau_medicina 1935_615

rugpjūčio 11, 2014 at 9:29 am Parašykite komentarą

Petrą Baublį prisimenant. Geriausias vaistas nuo ligų ir blogo ūpo

Simboliška, kad 2014-ieji paskelbti Vaikų sveikatos metais ir minimos dviejų garsių Lietuvos gydytojų pediatrų gimimo metinės. Žydų kilmės gydytojui, medicinos teoretikui, humanistui Cemachui Šabadui (1864-1935 m.) šiemet būtų sukakę 150 metų. Plačioji visuomenė jį žino kaip K. Čiukovskio pasakos herojaus Daktaro Aiskaudos prototipą. Taip pat šiemet minimos kito garsaus Lietuvos gydytojo, pediatro Petro Baublio 100-osios gimimo metinės.

Skaityti daugiau>>

 

 

liepos 10, 2014 at 6:39 am Parašykite komentarą

Vaikų gydytojui doc. Petrui Baubliui -100 metų. Virtuali paroda

Pažymint visų gerbiamo ir mylimo vaikų gydytojo doc. Petro Baublio atminimą 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus krašto pediatrų draugija, Vilniaus medicinos draugija organizavo konferenciją (Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, Antakalnio g. 57), skirtą žymiam šalies pediatrui atminti.

Ant namo ( Šilo g. 40 ), kuriame gyveno P.Baublio šeima, atidengta atminimo lenta. Lietuvos medicinos biblioteka parengė parodą, kuri buvo eksponuojama konferencijos metu šalia didžiosios auditorijos. Nuo 2014 m. birželio 10 d. paroda veikia LMB patalpose. Parodoje eksponuojami mokslo darbai ir pirmosios spausdintos publikacijos, leidiniai apie jį, kolegų, artimųjų prisiminimai, nuotraukos.

Virtuali paroda – galimybė susipažinti su visų Lietuvos mamų ir tėčių mylimu vaikų gydytoju tiems, kurie negali apsilankyti bibliotekoje.

Peržiūrėti parodą>> Petrui Baubliui – 100 metų. Virtuali paroda

liepos 8, 2014 at 8:18 am Parašykite komentarą

Artėjant prof. Jono Lelio (1914-2011) 100 metų jubiliejui

Idealus neidealizuotas. Štrichai profesoriaus Jono Lelio portretui. 100 gimimo metinės

Jokūbas FišasJokūbas Fišas
Šv. Roko ligoninė

Praeities idealizavimas yra viena būdingiausių žmogaus savybių, kurios prigimtis, ko gero, ne socialinė ar kultūrinė,Jonas Lelis bet prigimtinė-biologinė. Su nostalgija prisimenam nerealų alaus skonį “Tauro rage” ar intensyviai mėlynas rugiagėles Užtrakio tarybinio ūkio laukuose, užsirietusias klasiokės Irutės blakstienas ar kurtinančiai garsų bangų ošimą Palangoje. Pratęsti pasažą siūlau maloniam skaitytojui savarankiškai. Visgi yra dideli dalykai, kurie buvo, yra ir bus visuomet, kol gyvas bent vienas homo sapiens. Liuksoro architektūra, Platono idealaus pasaulio idėja, Likimo simfonija, tikimybių teorija, Budos mokymas ir dar daug daug proveržių leidžia pasijusti mums nušvitusiais, dvasiškais, tolygiais Jam – Kūrėjui. Be to, kiekvienas turime savo nediduką asmeninį nepaprastų, stebuklingų išgyvenimų pasaulį. Mes XX amžiaus pabaigos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai savo prisiminimų lobyne turime visą plejadą nepaprastų pedagogų, tarp kurių norėtųsi išskirti Joną Lelį. Keistokas savo manieromis, greitakalbe, visai ne įprastine sovietine išvaizda, jis visgi neatrodė juokingas, greičiau kėlė pagarbą. Buvo juntama, kad po gana komišku elgesiu slypi giliausia erudicija, geranoriškumas ir tikra daktariška filantropija. Odos ir venerinių ligų disciplina nebuvo „centrinė“, neprisimenu nei vieno, kuris būtų norėjęs po studijų metų tapti dermatologu-venerologu, bet į praktikos darbus ir paskaitas susirinkdavo visi studentai. Demokratinė profesoriaus Lelio pratybų atmosfera kažkaip stebuklingai sukūrė dirvą gilioms ir išsamioms žinioms. Deja, tuomet nesupratome, su kokio masto figūra nusišypsojo laimė bendrauti, ir ta gili pagarba, kurią jaučiame Mokytojui šiandien, neturi nieko bendro su praeities idealizavimu, o yra pagaliau įsisąmonintas suvokimas. Beje, pats Jonas Lelis savo knygoje „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ (Agora, Vilnius 2003) aprašė tokį nepaprastą pedagogą Joną Sokolovą, kuris Panevėžio berniukų gimnazijoje dėstė lotynų, graikų ir rusų kalbas. Bijodamas pasirodyti nekuklus, turiu prisipažinti, kad Jonas Sokolovas yra šio menkučio rašinėlio autoriaus senelis, ir tie profesoriai, kuriuos savo laiku mokė Sokolovas, man buvo nepadoriai atlaidūs. Paminėta knyga „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ yra netgi ne plyta į Lietuvos medicinos (ir ne tik) istoriją, o ištisas blokas, netgi siena. Lengva, elegantiška kalba, nei kiek nesupaprastinant ir nesuvulgarinant pasakojama apie legendinį sudėtingos ir prieštaringos biografijos anatomijos profesorių Jurgį Žilinską, apie profesorių Petrą Juodakį, botaniką Liudą Valionį. Su gilia pagarba, bet objektyviai Jonas Lelis aprašo profesoriaus Petro Avižonio gyvenimo kelią. Knygoje atskiri skyriai skirti profesoriui džentelmenui Emiliui Vinteleriui, autoriaus bendradarbiui dermatologui profesoriui Broniui Sidaravičiui. Nepaprastai įdomus, gyvas ir linksmas skyrius, pavadintas Lietuviškas Orfėjus skirtas Kiprui Petrauskui. Autorius kaip visapusiškas žmogus labai mėgo muziką, todėl nenuostabu, kad kita knygos dalis skirta kitam iškiliam tenorui Juozui Indrai. Trumpoje apžvalgėlėje neįmanoma suminėti visų knygos herojų, bet su ypatingu pietetu Jonas Lelis rašo apie lietuvių kilmės mokslininką, atradusį blyškiąją spirochetą, Fricą Šaudinį. Skyrius vadinasi Lietuvių kilmės genijus Fricas Šaudinis. Knygos pabaigoje autorius patalpino esė „Genijaus problema“, kuri savo gilumu ir universalumu galėtų pretenduoti į filosofinės publicistikos aukso fondą. Būsimam knygos skaitytojui pavydžiu nepaprastai įdomaus, informatyvaus ir kartu linksmo skaitymo.

Kur tie nameliai, kur takaiJau po Jono Lelio mirties 2011 m. (beje, mirė sulaukęs 97 metų), 2012 metais vėlgi leidykloje Agora buvo išleista knyga „Kur tie nameliai, kur takai… Tarpukario Lietuvą prisimenant, kurioje neidealizuojant ir nepagražinant aprašoma tarpukario Lietuvos tikrovė. Baigęs mediciną Vytauto Didžiojo universitete, gydytojas Jonas Lelis dirbo įvairiose Lietuvos provincijos miesteliuose, tad galėjo pamatyti ne fasadinę liaudies gyvenimo pusę. Tą memuaristinę knygos dalį privalo perskaityti visi, kuriems „buržuazinė“ Lietuva iki šiol atrodo kaip Eldoradas, bei visi besidomintys Tėvynės istorija. Ypatingai principingas autorius skyriuose apie Antaną Smetoną. Gilus medžiagos išmanymas, išsami istorinio konteksto analizė labai įtikinamai pavaizduoja „tautos vadą“. Knygoje patalpinti nuoširdūs pasakojimai apie garbę, neapykantą, meilę, pasiaukojimą. Visos istorijos pasisemtos iš gyvenimo, bet yra nuostabiai literatūriškai apdorotos. Atsiprašau už ilgą citatą, bet negaliu nepasidalinti savo mėgiamiausia knygos vieta, kuri labiausiai atskleidžia autoriaus kalbos magiją. Skyriuje „Naktigonė: vakaras ir rytas“ berniukas pabunda anksti ryte: „Bet kas darosi rytų pusėje? Prasisklaidžius migloms, kažkur toli toli iš žemės, kaip išskėsti rankos pirštai ėmė šauti aukštyn į dangų mirguliuojantys rausvi, gelsvi, melsvi ir kitokių spalvų spinduliai, iš pradžių blankūs, bet su kiekviena sekunde vis ryškesni ir skaidresni. Pilkas miglų ežeras ėmė pamažu nykti. Pagaliau prie pat žemės, toje vietoje, iš kur veržėsi raibuliuojantys spinduliai, blykstelėjo labai šviesus, vos išgaubtas dryželis, kuris pamažu didėjo ir plėtėsi. Šio tekančios saulės dryželio spalvingas raibuliavimasis stiprėjo. Gūdūs miško garsai nuščiuvo. Pažeme padvelkė švelnus vėjelis, blaškydamas miglas. Blausi šviesa nuskaidrėjo. Žvilgtelėjęs į netoliese stovintį ką tik buvusį pilką, o dabar skaisčiai žaliuojantį berželį vos neaiktelėjau: jo viršūnė buvo apsipylusi tviskančiomis ryškiai raudonomis, gelsvomis, violetinėmis, žaliomis šviesomis. Šis nuostabus tviskesys ir ribuliavimas pamažu plito žemyn nusvirusiomis berželio šakomis. Pagaliau suraibuliavo rasota žolė. Visa pieva ir joje stirksantys medeliai tarytum sužiburiavo vaivorykštės spalvomis. Pasaulis pasidarė neapsakomai gražus! Dideliam raudonam saulės rutuliui šiek tiek atsiplėšus nuo žemės, miške linksmai pragydo paukščiai, jie čiauškėjo, čiulbėjo, čirškėjo, pypsėjo…“

Knygoje šmaikščiai, su ironija aprašytas sovietinės tikrovės debiutas, susidūrimai su bukokais saugumiečiais, nepagailint tamsių spalvų realistiškam naujos santvarkos pavaizdavimui. Man įdomiausias buvo pasakojimas „Lietuviškoji Judita“, kuriame atskleidžiama, kaip 1919 metais Lietuvos nepriklausomybė buvo pakibusi ant plauko. Lenkų karinė organizacija POW ruošėsi įvykdyti karinį perversmą. Nepriklausomybę išgelbėjo vėliau tapusi Jono Lelio pediatrijos dėstytoja Aldona Černeckaitė-Birutavičienė, kuri ypatingai gudriai išvogė perversmininkų planus. Perversmas sužlugo. Visi priešai buvo suimti ir nuteisti, o šalis išsaugojo ką tik iškovotą nepriklausomybę. Autorius palygina Černeckaitės poelgį su biblijinės gražuolės Juditos, nužudžiusios Holoferną, žygdarbiu. Su subtiliu humoru Jonas Lelis skyriuje „Šerlokas Holmsas ir seksbomba“ pavaizduoja kovą su venerinėmis ligomis. Beje, profesorius už itin sėkmingą darbą likviduojant sifilį Lietuvoje 1974 metais apdovanotas Valstybine premija. Jis yra daugelio dermatologinių leidinių autorius, o tarptautinė dermatologų bendruomenė hipohidrozinę ektoderminę displazija pavadino Lelio sindromu.

Baigdamas noriu vėl pacituoti Joną Lelį. Kalbėdamas apie Fricą Šaudinį ir romėnų poetą Ovidijų, jis prisiminė frazę: „Nomenque erit indelebile nostrum“ – ir mūsų vardas bus neišdildomas, amžinas. Tebūnie šie žodžiai skirti ir jam – profesoriui Jonui Leliui.

lapkričio 28, 2013 at 7:49 am Komentarų: 2

Banguojantys girtuoklėliai. Kokie jiems ir nuo jų vaistai?

Esu Jūsų žurnalo nuolatinė skaityto­ja, kreipiuosi, gal galėsite ką nors pa­tarti.

Dabar daugelyje šeimų vyrai labai geria, mano vyras taip pat ir dar išgė­ręs važinėja mašina. Kuo toliau, tuo baisiau: ir gražiuoju, ir piktuoju šnekė­jau – niekas nepadeda. Viską išban­džiau. Bandė ir vaikai kalbėti – irgi tas pats. Vaikai labai geri, jie baigė aukš­tuosius mokslus, bet aš su savimi nie­ko negaliu padaryti. Man 51 metai. Per metus padarė dvi operacijas: pašalino tulžį, išoperavo strumą, kuri atsirado staiga (per metus). Turiu daug kitų ligų, nervai taip pakriko, kad nuolat verkiu ir verkiu, jokios arbatos, jokie vaistai ne­padeda (bijau stiprius gerti, kadangi širdis šlubuoja). Buvau ir sveikatingumo mo­kykloje, bet nervai nepasitaisė. Dirbu buhaltere. Patarkite mari, aš būsiu Jums labai dėkinga. Gal tai nevilties šauks­mas, bet aš kitaip išprotėsiu. Kalbėjau Ir su psichologu, jis man patarė skirtis, kitaip – prarasiu sveikatą. Mano pavar­dės prašau neskelbti.

Skaitytojos laišką perskaitė ir atsakymą parašė gerb. habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė.
DownloadŽurnalas “Sveikata“ 1995 kovas
Skaityti pdf

Iš Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo

lapkričio 14, 2013 at 11:44 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. gegužės mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Bal    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Statistika

  • 69,464