Posts filed under ‘Medicinos istorija’

Profesoriaus, habil. dr. G. Česnio 80-ties metų sukaktį minint

Šių metų balandžio 23-iąją profesoriui, habilituotam biomedicinos mokslų daktarui, gydytojui anatomui, antropologui Gintautui J. Česniui būtų sukakę 80. Profesorius buvo įdomi, plataus akiračio, didelės erudicijos asmenybė, kurią kolegos, studentai itin vertino ir gerbė, todėl, net ir išėjęs Anapilin, iki šiol yra šviesiai jų prisimenamas.

Česnys didelę savo gyvenimo dalį paskyrė medicinai. Baigęs Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojęs į Vilniaus universitetą, jis iš karto pasuko mediko keliu. Po studijų savo gyvenimą daugiausia siejo su Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, išbandė joje visas pareigas – nuo asistento, docento, mokslo ir studijų organizatoriaus iki profesoriaus ir katedros vedėjo. Per tą laiką mokslininkas stažavosi Maskvos ir Prahos universitetuose. 1989–2000 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu, aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos ir mokslo tarybos veiklose, buvo ir Nacionalinės sveikatos tarybos narys.

Profesoriaus interesai neapsiribojo vien medicina ir moksline veikla. Dirbdamas keliose srityse, kiekvienoje jų paliko vertingų darbų ir atradimų. Jo bibliografinis palikimas – aštuonios knygos, dvi monografijos, 300 mokslinių straipsnių, daugybė mokslo populiarinimo darbų, kurie iki šiol cituojami. Jam nesvetima buvo ir aktyvi visuomeninė veikla, kultūra, menas. Rūpinosi Vinco Kudirkos atminimo įamžinimu ir paveldu. Apie save gydytojas juokais yra sakęs: „Baigiau mediciną, bet tapau antropologu – žymiausiu istoriku tarp medikų ir žinomiausiu mediku tarp istorikų bei archeologų“. Sykiu prisipažino, kad buvo linkęs ir į teatrą bei muziką, studijų metais dainavo. Mokslininkas buvo ir vienas lietuvių etninės antropologijos kūrėjų, vykdė Lietuvos praeities gyventojų bioantropologinius tyrimus, už kuriuos 1989 m. apdovanotas valstybine premija. O 2005 m. už pagalbą identifikuojant Estijos prezidento Konstantino Petso palaikus jam įteiktas Estijos valstybinis apdovanojimas – ordinas „Terra Mariana“. G. Česnys mirė 2009 m. rugsėjo 28 dieną. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Daugiau informacijos apie šį gydytoją galite rasti knygoje Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui: mediką antropologą, profesorių Gintautą Česnį prisimenant.

Bei Lietuvos medicinos bibliotekos parengtoje bibliografijos rodyklėje.

 

 

23 balandžio, 2020 at 1:32 pm Parašykite komentarą

Balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, skirta slaugytojams ir akušeriams

Balandžio 7-ąją minima Pasaulinė sveikatos diena. Jos minėjimą nuo 1950 metų inicijuoja Šveicarijoje įsikūrusi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Šia diena siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į sveikatą, skatinant imtis bendrų veiksmų  sveikatos apsaugos problemoms spręsti, užtikrinti sveikatos informacijos ir paslaugų prieinamumą. Kasmet pasirenkama vis kita aktuali sveikatos tema. PSO, prisimindama legendinę anglų medicinos seserį, slaugytojo profesijos pradininkę Florenciją Naitingeil, 2020-uosius paskelbė slaugytojų ir akušerių metais. Slaugos sektoriuje dirbančių specialistų trūkumas kelia susirūpinimą, todėl šiemet siekiama skirti jiems daugiau dėmesio, populiarinant šią specialybę, keliant jos prestižą, skatinant dirbančiuosius ir suteikiant jiems palankesnes darbo sąlygas. Tad ir 2020-ųjų Pasaulinės sveikatos dienos šūkis – skatinimas įvertinti juos ir padėkoti: „Slaugytojai ir akušeriai padeda mums gyventi laimingesniame, sveikesniame pasaulyje. Skirkite jiems minutę pasakyti „ Ačiū“.

Nors slaugytojų veikla neretai vis dar nepelnytai nuvertinama, tačiau per pastaruosius keliasdešimt metų stipriai pasikeitė tiek požiūris į ją, tiek jos praktika: per šį laiką savanoriška neformali veikla tapo inovatyvia, kryptinga, nuoseklia ir sisteminga mokslo žiniomis pagrįsta profesija. Dabartiniai slaugytojai – savarankiški, išsilavinę specialistai, kuriems nuolat tenka kelti savo kompetenciją ir organizacinius gebėjimus ne tik klinikinės slaugos, bet ir psichologijos, socialinių mokslų srityse. Koronaviruso pandemijos metu didelis slaugos specialistų poreikis ir įtemptas jų darbas tampa įrodymu, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka, saugodami pacientų sveikatą. PSO ragina pasaulio lyderius ir visuomenę atkreipti dėmesį į jų darbą ypač šiuo itin sudėtingu metu. Slaugytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai atsiduria kovos su COVID-19 pandemija priešakyje – užtikrindami pagarbų elgesį, teikia aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, deda visas pastangas, jog bendruomeniškai išsklaidytų kylančias baimes ir išspręstų neaiškumus, prireikus, renka duomenis klinikiniams tyrimams.

Šiais slaugytojų ir akušerių metais Pasauline sveikatos diena siekiama pabrėžti probleminę slaugos būklę ir imtis visų reikiamų priemonių, padėsiančių užtikrinti šios srities darbuotojų gerovę. Šios pastangos  gyvybiškai svarbios, jei iš tiesų norime įvykdyti nacionalinės ir pasaulinės sveikatos politikos tikslus, susijusius su visuotine sveikatos apsauga, motinos ir vaiko sveikata, infekcinėmis ir lėtinėmis neužkrečiamomis ligomis, įskaitant psichikos sutrikimus, taip pat su pasirengimu ekstremalioms situacijoms ir reikiamu reagavimu į jas bei pacientų saugumą. Išanalizavę pastarojo meto slaugos politiką, gerąją patirtį bei probleminius atvejus, PSO ir jos partneriai, parengė  seriją rekomendacijų, siūlančių priemones slaugos ir akušerių darbui pagerinti. Prisidedame prie šios jų labai reikalingos iniciatyvos, kviesdami padėkoti slaugytojams ir akušeriams bei tardami nuoširdų AČIŪ už jų sunkų ir pasiaukojantį darbą.

Parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos medžiagą. Daugiau naudingos informacijos galite rasti šiuose šaltiniuose:

Lietuvos slaugos specialistų asociacijos svetainė: https://www.lsso.lt/
Lietuvos akušerių sąjungos svetainė:  https://akuseriusajunga.com/
Lietuvos akušerių asociacijos svetainė:  https://www.akuseriuasociacija.eu/
Knyga „Lietuvos slaugos istorija 1918–2018“: lmbtau/docs/knyga_lietuvos_slaugos_istorija

Chirurgas Jonas Stanaitis su žmona ir kolegėmis,  Stanaičių šeimos archyvo nuotrauka

7 balandžio, 2020 at 2:02 pm Parašykite komentarą

Dr. A. K. Kuršius

Cursius-Curtius142Dr. A. K. Kuršius (lot. rašė Alex Carolus Curtius), kaip dabartiniai duomenys sako, atrodo yra buvęs pirmasis lietuvis gydytojas Amerikoje. Kad jis yra lietuvis, įrodo jo Leideno universiteto matrikuliacijos dokumentai. Į universitetą jis įstojo 1661 metais gruodžio mėn. ir buvo registruotas kaip „Carolus Alexander Curtius Nobilis Lithuanus IV.D et Medicinae Candidatus“ Vol 10 p. 634.

Faktas yra, kad mūsų tautos astovui teko garbė dalyvauti New Yorko, didžiausiojo Naujojo Pasaulio miesto kūrime, kuris jam atvykus buvo vadinamas New Amsterdamu ir turėjo vos 1500 gyventojų. Mūsų tatietis buvo vienas iš pirmųjų New Yorko gydytojų, kaip lygiai ir pirmasis aukštesniosios mokyklos rektorius.

Mums malonu, kad lietuvių kultūrinis ir medicinos indėlis į Amerikos ir vieno iš didžiausių pasaulyje didmiesčio progresą, pradėtas pačioje jo užuomazgoje ir šiandien dar tebedidinamas.

Stasys Budrys, M.D.
Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos Pirmininkas

Iš knygos „Dr. Alexander Carolus Cursius-Curtius“

11 rugpjūčio, 2016 at 11:45 am Parašykite komentarą

Jonas Šliūpas: tarp audrų ir griaustinių

Kovą sukako 155 metai, kai gimė žymus lietuvių spaudos ir politikos veikėjas, aušrininkas gydytojas Jonas Šliūpas. Prisiminkime šios amžininkų itin prieštaringai vertintos asmenybės gyvenimo kelius ir kryžkeles.

TMP_009

Savo namų kieme apie 1944 m. Viena iš paskutinių Jono Šliūpo nuotraukų, darytų Lietuvoje. /Nuotrauka iš V. Šliūpo knygos „Tėvas, kokį aš prisimenu“

Jei apie J. Šliūpo asmenybę spręstume remdamiesi vien tik amžininkų prisiminimais, ko gero, tektų piešti dviejų skirtingų žmonių portretus. Taip jau nutiko, kad žymųjį aušrininką jį pažinojusieji vertino visiškai priešingai: vieni dievino, kiti baisiausiai nekentė. Nieko nuostabaus: J. Šliūpo gyvenime būta daugybės kontrastų, kryžkelių ir net klystkelių, kuriais, laimei, jis nenuėjo. Nuo vaikystės rengtas į kunigus, galiausiai tapo kovingu laisvamaniu, bet atvykęs į Ameriką įkūrė ten lietuvišką parapiją. Susižavėjęs socializmo idėjomis, galėjo tapti revoliucionieriumi ar net teroristu, bet nuo tokio pasirinkimo jį išgelbėjo stiprios tautinės nuostatos. Nemėgęs tautininkų valdžios ir gana neutraliai žvelgęs į 1940-ųjų birželio tragediją, vėliau buvo apiplėštas ir terorizuojamas enkavėdistų. 1944-aisiais įkalbėtas šeimos pasitraukė į Vakarus ir ketino įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau nebespėjo – staigi mirtis viską patvarkė savaip. Tad ne veltui populiarus Amerikos lietuvių laikraštis „Sandara“ J. Šliūpo 75 metų jubiliejui skirtame rašinyje 1936-aisiais rašė: „Apie Šliūpą it apie milžiną kalną nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai.“

aisvamanis socialistas J. Šliūpas gimė 1861 metų kovo 7 dieną Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime, už poros dešimčių kilometrų nuo Šiaulių. Jono tėvai buvo pasiturintys, pamaldūs, didelių mokslų neragavę, bet raštingi ūkininkai, svajoję savo vidurinį sūnų išleisti į kunigus. Juolab kad vaikas buvo itin gabus – vien tik žiūrėdamas, kaip tėvai moko vyresnįjį brolį Stasį, būdamas šešerių pats išmoko rašto. „Dabar jau paėmė mane nesuvaldomas noras knygeles skaityti (…). Ir taip vos dar tik 6 metų vaikiščiu būdamas, jau skaitydavau ir „Šiaulėniškį senelį“, ir „Paaugusių žmonių knygelę“, „Palangos Juzę“, kaip „Žyvatus šventųjų“, „Mūką J. Kristaus“, o ypačiai „Bromelį“ (…) – vėliau atsiminimuose rašė pats J. Šliūpas. Sulaukusį aštuonerių Jonuką apsiėmė lavinti tėvo brolis Aloyzas – gerokai aplenkėjęs kunigas, vadinęs save Šliūpovičiumi. Apsigyvenęs pas dėdę Paliepiuose, berniukas pramoko skaičiuoti, skaityti ir rašyti lenkiškai bei rusiškai. „Atliekamu laiku turėjau rašyti lenkiškai ir rusiškai ir kokias ten senas knygas skaityti, kurių, žinoma, nesupratau. Taigi keturis aritmetikos veiksnius (sic!) gerokai perėjau. Viskas buvo lenkiškai mokinama. Taipgi poterius kas vakaras atsiklaupęs turėjau balsiai lenkiškai kalbėti ir, negerai pataikęs, gaudavau pylos“, – rašoma J. Šliūpo atsiminimuose. Pusantrų metų mokslai klebonijoje, matyt, buvo Jono tėvų plano dalis – gal, susipažinusį su kunigais ir jų tarnyste, vaiką patrauks dvasiški dalykai. Tačiau geri Šliūpų norai netikėtai davė visai priešingą rezultatą. Mat klebonijoje Jonas netruko pastebėti, kad tiek dėdės, tiek kitų jį lankiusių kunigų gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo to, ko jie patys mokė iš sakyklų. „Mačiau kunigus girtaujant, koziriuojant (kortuojant – aut.), mergas bučiuojant“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Šliūpas. Tačiau svarbiausia augančios antipatijos dvasininkams priežastis, matyt, buvo dėdės smurtas – už kažkokį nusižengimą vaikas kartą buvo nudrožtas, kaip jis pats sako, „storu bizūnu“.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jonas-sliupas-tarp-audru-ir-griaustiniu/222656
© Lietuvos žinios

6 gegužės, 2016 at 7:03 am Parašykite komentarą

Štai kas buvo rašyta “Medicinos“ žurnale 1935 metais

lmb tau_medicina 1935_615

11 rugpjūčio, 2014 at 9:29 am Parašykite komentarą

Petrą Baublį prisimenant. Geriausias vaistas nuo ligų ir blogo ūpo

Simboliška, kad 2014-ieji paskelbti Vaikų sveikatos metais ir minimos dviejų garsių Lietuvos gydytojų pediatrų gimimo metinės. Žydų kilmės gydytojui, medicinos teoretikui, humanistui Cemachui Šabadui (1864-1935 m.) šiemet būtų sukakę 150 metų. Plačioji visuomenė jį žino kaip K. Čiukovskio pasakos herojaus Daktaro Aiskaudos prototipą. Taip pat šiemet minimos kito garsaus Lietuvos gydytojo, pediatro Petro Baublio 100-osios gimimo metinės.

Skaityti daugiau>>

 

 

10 liepos, 2014 at 6:39 am Parašykite komentarą

Vaikų gydytojui doc. Petrui Baubliui -100 metų. Virtuali paroda

Pažymint visų gerbiamo ir mylimo vaikų gydytojo doc. Petro Baublio atminimą 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus krašto pediatrų draugija, Vilniaus medicinos draugija organizavo konferenciją (Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, Antakalnio g. 57), skirtą žymiam šalies pediatrui atminti.

Ant namo ( Šilo g. 40 ), kuriame gyveno P.Baublio šeima, atidengta atminimo lenta. Lietuvos medicinos biblioteka parengė parodą, kuri buvo eksponuojama konferencijos metu šalia didžiosios auditorijos. Nuo 2014 m. birželio 10 d. paroda veikia LMB patalpose. Parodoje eksponuojami mokslo darbai ir pirmosios spausdintos publikacijos, leidiniai apie jį, kolegų, artimųjų prisiminimai, nuotraukos.

Virtuali paroda – galimybė susipažinti su visų Lietuvos mamų ir tėčių mylimu vaikų gydytoju tiems, kurie negali apsilankyti bibliotekoje.

Peržiūrėti parodą>> Petrui Baubliui – 100 metų. Virtuali paroda

8 liepos, 2014 at 8:18 am Parašykite komentarą

Artėjant prof. Jono Lelio (1914-2011) 100 metų jubiliejui

Idealus neidealizuotas. Štrichai profesoriaus Jono Lelio portretui. 100 gimimo metinės

Jokūbas FišasJokūbas Fišas
Šv. Roko ligoninė

Praeities idealizavimas yra viena būdingiausių žmogaus savybių, kurios prigimtis, ko gero, ne socialinė ar kultūrinė,Jonas Lelis bet prigimtinė-biologinė. Su nostalgija prisimenam nerealų alaus skonį “Tauro rage” ar intensyviai mėlynas rugiagėles Užtrakio tarybinio ūkio laukuose, užsirietusias klasiokės Irutės blakstienas ar kurtinančiai garsų bangų ošimą Palangoje. Pratęsti pasažą siūlau maloniam skaitytojui savarankiškai. Visgi yra dideli dalykai, kurie buvo, yra ir bus visuomet, kol gyvas bent vienas homo sapiens. Liuksoro architektūra, Platono idealaus pasaulio idėja, Likimo simfonija, tikimybių teorija, Budos mokymas ir dar daug daug proveržių leidžia pasijusti mums nušvitusiais, dvasiškais, tolygiais Jam – Kūrėjui. Be to, kiekvienas turime savo nediduką asmeninį nepaprastų, stebuklingų išgyvenimų pasaulį. Mes XX amžiaus pabaigos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai savo prisiminimų lobyne turime visą plejadą nepaprastų pedagogų, tarp kurių norėtųsi išskirti Joną Lelį. Keistokas savo manieromis, greitakalbe, visai ne įprastine sovietine išvaizda, jis visgi neatrodė juokingas, greičiau kėlė pagarbą. Buvo juntama, kad po gana komišku elgesiu slypi giliausia erudicija, geranoriškumas ir tikra daktariška filantropija. Odos ir venerinių ligų disciplina nebuvo „centrinė“, neprisimenu nei vieno, kuris būtų norėjęs po studijų metų tapti dermatologu-venerologu, bet į praktikos darbus ir paskaitas susirinkdavo visi studentai. Demokratinė profesoriaus Lelio pratybų atmosfera kažkaip stebuklingai sukūrė dirvą gilioms ir išsamioms žinioms. Deja, tuomet nesupratome, su kokio masto figūra nusišypsojo laimė bendrauti, ir ta gili pagarba, kurią jaučiame Mokytojui šiandien, neturi nieko bendro su praeities idealizavimu, o yra pagaliau įsisąmonintas suvokimas. Beje, pats Jonas Lelis savo knygoje „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ (Agora, Vilnius 2003) aprašė tokį nepaprastą pedagogą Joną Sokolovą, kuris Panevėžio berniukų gimnazijoje dėstė lotynų, graikų ir rusų kalbas. Bijodamas pasirodyti nekuklus, turiu prisipažinti, kad Jonas Sokolovas yra šio menkučio rašinėlio autoriaus senelis, ir tie profesoriai, kuriuos savo laiku mokė Sokolovas, man buvo nepadoriai atlaidūs. Paminėta knyga „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ yra netgi ne plyta į Lietuvos medicinos (ir ne tik) istoriją, o ištisas blokas, netgi siena. Lengva, elegantiška kalba, nei kiek nesupaprastinant ir nesuvulgarinant pasakojama apie legendinį sudėtingos ir prieštaringos biografijos anatomijos profesorių Jurgį Žilinską, apie profesorių Petrą Juodakį, botaniką Liudą Valionį. Su gilia pagarba, bet objektyviai Jonas Lelis aprašo profesoriaus Petro Avižonio gyvenimo kelią. Knygoje atskiri skyriai skirti profesoriui džentelmenui Emiliui Vinteleriui, autoriaus bendradarbiui dermatologui profesoriui Broniui Sidaravičiui. Nepaprastai įdomus, gyvas ir linksmas skyrius, pavadintas Lietuviškas Orfėjus skirtas Kiprui Petrauskui. Autorius kaip visapusiškas žmogus labai mėgo muziką, todėl nenuostabu, kad kita knygos dalis skirta kitam iškiliam tenorui Juozui Indrai. Trumpoje apžvalgėlėje neįmanoma suminėti visų knygos herojų, bet su ypatingu pietetu Jonas Lelis rašo apie lietuvių kilmės mokslininką, atradusį blyškiąją spirochetą, Fricą Šaudinį. Skyrius vadinasi Lietuvių kilmės genijus Fricas Šaudinis. Knygos pabaigoje autorius patalpino esė „Genijaus problema“, kuri savo gilumu ir universalumu galėtų pretenduoti į filosofinės publicistikos aukso fondą. Būsimam knygos skaitytojui pavydžiu nepaprastai įdomaus, informatyvaus ir kartu linksmo skaitymo.

Kur tie nameliai, kur takaiJau po Jono Lelio mirties 2011 m. (beje, mirė sulaukęs 97 metų), 2012 metais vėlgi leidykloje Agora buvo išleista knyga „Kur tie nameliai, kur takai… Tarpukario Lietuvą prisimenant, kurioje neidealizuojant ir nepagražinant aprašoma tarpukario Lietuvos tikrovė. Baigęs mediciną Vytauto Didžiojo universitete, gydytojas Jonas Lelis dirbo įvairiose Lietuvos provincijos miesteliuose, tad galėjo pamatyti ne fasadinę liaudies gyvenimo pusę. Tą memuaristinę knygos dalį privalo perskaityti visi, kuriems „buržuazinė“ Lietuva iki šiol atrodo kaip Eldoradas, bei visi besidomintys Tėvynės istorija. Ypatingai principingas autorius skyriuose apie Antaną Smetoną. Gilus medžiagos išmanymas, išsami istorinio konteksto analizė labai įtikinamai pavaizduoja „tautos vadą“. Knygoje patalpinti nuoširdūs pasakojimai apie garbę, neapykantą, meilę, pasiaukojimą. Visos istorijos pasisemtos iš gyvenimo, bet yra nuostabiai literatūriškai apdorotos. Atsiprašau už ilgą citatą, bet negaliu nepasidalinti savo mėgiamiausia knygos vieta, kuri labiausiai atskleidžia autoriaus kalbos magiją. Skyriuje „Naktigonė: vakaras ir rytas“ berniukas pabunda anksti ryte: „Bet kas darosi rytų pusėje? Prasisklaidžius migloms, kažkur toli toli iš žemės, kaip išskėsti rankos pirštai ėmė šauti aukštyn į dangų mirguliuojantys rausvi, gelsvi, melsvi ir kitokių spalvų spinduliai, iš pradžių blankūs, bet su kiekviena sekunde vis ryškesni ir skaidresni. Pilkas miglų ežeras ėmė pamažu nykti. Pagaliau prie pat žemės, toje vietoje, iš kur veržėsi raibuliuojantys spinduliai, blykstelėjo labai šviesus, vos išgaubtas dryželis, kuris pamažu didėjo ir plėtėsi. Šio tekančios saulės dryželio spalvingas raibuliavimasis stiprėjo. Gūdūs miško garsai nuščiuvo. Pažeme padvelkė švelnus vėjelis, blaškydamas miglas. Blausi šviesa nuskaidrėjo. Žvilgtelėjęs į netoliese stovintį ką tik buvusį pilką, o dabar skaisčiai žaliuojantį berželį vos neaiktelėjau: jo viršūnė buvo apsipylusi tviskančiomis ryškiai raudonomis, gelsvomis, violetinėmis, žaliomis šviesomis. Šis nuostabus tviskesys ir ribuliavimas pamažu plito žemyn nusvirusiomis berželio šakomis. Pagaliau suraibuliavo rasota žolė. Visa pieva ir joje stirksantys medeliai tarytum sužiburiavo vaivorykštės spalvomis. Pasaulis pasidarė neapsakomai gražus! Dideliam raudonam saulės rutuliui šiek tiek atsiplėšus nuo žemės, miške linksmai pragydo paukščiai, jie čiauškėjo, čiulbėjo, čirškėjo, pypsėjo…“

Knygoje šmaikščiai, su ironija aprašytas sovietinės tikrovės debiutas, susidūrimai su bukokais saugumiečiais, nepagailint tamsių spalvų realistiškam naujos santvarkos pavaizdavimui. Man įdomiausias buvo pasakojimas „Lietuviškoji Judita“, kuriame atskleidžiama, kaip 1919 metais Lietuvos nepriklausomybė buvo pakibusi ant plauko. Lenkų karinė organizacija POW ruošėsi įvykdyti karinį perversmą. Nepriklausomybę išgelbėjo vėliau tapusi Jono Lelio pediatrijos dėstytoja Aldona Černeckaitė-Birutavičienė, kuri ypatingai gudriai išvogė perversmininkų planus. Perversmas sužlugo. Visi priešai buvo suimti ir nuteisti, o šalis išsaugojo ką tik iškovotą nepriklausomybę. Autorius palygina Černeckaitės poelgį su biblijinės gražuolės Juditos, nužudžiusios Holoferną, žygdarbiu. Su subtiliu humoru Jonas Lelis skyriuje „Šerlokas Holmsas ir seksbomba“ pavaizduoja kovą su venerinėmis ligomis. Beje, profesorius už itin sėkmingą darbą likviduojant sifilį Lietuvoje 1974 metais apdovanotas Valstybine premija. Jis yra daugelio dermatologinių leidinių autorius, o tarptautinė dermatologų bendruomenė hipohidrozinę ektoderminę displazija pavadino Lelio sindromu.

Baigdamas noriu vėl pacituoti Joną Lelį. Kalbėdamas apie Fricą Šaudinį ir romėnų poetą Ovidijų, jis prisiminė frazę: „Nomenque erit indelebile nostrum“ – ir mūsų vardas bus neišdildomas, amžinas. Tebūnie šie žodžiai skirti ir jam – profesoriui Jonui Leliui.

28 lapkričio, 2013 at 7:49 am Komentarų: 2

Banguojantys girtuoklėliai. Kokie jiems ir nuo jų vaistai?

Esu Jūsų žurnalo nuolatinė skaityto­ja, kreipiuosi, gal galėsite ką nors pa­tarti.

Dabar daugelyje šeimų vyrai labai geria, mano vyras taip pat ir dar išgė­ręs važinėja mašina. Kuo toliau, tuo baisiau: ir gražiuoju, ir piktuoju šnekė­jau – niekas nepadeda. Viską išban­džiau. Bandė ir vaikai kalbėti – irgi tas pats. Vaikai labai geri, jie baigė aukš­tuosius mokslus, bet aš su savimi nie­ko negaliu padaryti. Man 51 metai. Per metus padarė dvi operacijas: pašalino tulžį, išoperavo strumą, kuri atsirado staiga (per metus). Turiu daug kitų ligų, nervai taip pakriko, kad nuolat verkiu ir verkiu, jokios arbatos, jokie vaistai ne­padeda (bijau stiprius gerti, kadangi širdis šlubuoja). Buvau ir sveikatingumo mo­kykloje, bet nervai nepasitaisė. Dirbu buhaltere. Patarkite mari, aš būsiu Jums labai dėkinga. Gal tai nevilties šauks­mas, bet aš kitaip išprotėsiu. Kalbėjau Ir su psichologu, jis man patarė skirtis, kitaip – prarasiu sveikatą. Mano pavar­dės prašau neskelbti.

Skaitytojos laišką perskaitė ir atsakymą parašė gerb. habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė.
DownloadŽurnalas “Sveikata“ 1995 kovas
Skaityti pdf

Iš Lietuvos medicinos bibliotekos archyvo

14 lapkričio, 2013 at 11:44 am Parašykite komentarą

Vaistinių augalų sugrąžinimas į mediciną

Augalai turi natūralius cheminius komponentus, kurių koncentracija priklauso nuo to, kokiu metų lai­ku jie surinkti, kokioje vietoje ir kurią valandą. Augalas tikrai gyvas. Jo metabolizmas nuolat kinta kaip ir kiekvienos gyvos būtybės. Taigi nesunku suprasti, kad įvairūs augalų komponentai taip pat gali kisti, tad skirsis ir iš jų gaunami ekstraktai: pavyzdžiui, paprastųjų čiobrelių eterinis aliejus gali turėti tam tikrą kiekį timolio, kurio koncentracija gali kisti nuo 25 iki 40 %, nelygu kada jie rinkti – ryte ar vakare.

Toks augalo komponentų įvairavimas bei daugybė jo poveikio veiksnių tyrinėtojams iškėlė daug problemų, tuo labiau kad kai kuriuos veiksnius sunku valdyti.

Nuėję lengviausiu keliu, tyrinėtojai susitelkė į žinomiausias gydomąsias augalų savybes, bet pamiršo patį augalą. Jie manė, kad augalų savybės padės pasiekti rezultatų, nustatė, kokiomis dozėmis juos var­toti, ir tikėjo, kad jie padės visiems.

Bet augalo savybės ne visada būna vienodos, todėl negalima jo vertinti kaip patikimos ilgalaikio poveikio priemonės tuo požiūriu, kaip šiandien tikisi modernioji medicina.

Tad tyrinėtojai atsisakė augalų ir pasirinko lengvesnę bei paprastesnę išeitį kurdami tikslingai veikiančius vaistus.

Augalo povei­kis yra sudėtingas ir kartais sunkiai valdomas procesas, todėl greitai nustota tuo domėtis ir pradėta vertinti tiksliai ir intensyviai veikian­čius cheminius vaistus, nes juos lengviau valdyti; integralumo vizija, siejanti ligą su konkrečiu ligoniu, buvo pamiršta.

Taigi, būtina apmąstyti augalo vietą ir taikymą medicinoje, progresyvioje bei subalansuotoje terapijoje, kurioje vaistinis augalas yra tera­pinė medžiaga, paklūstanti bet kokio gydymo taisyklėms.

Dabartinei medicinai iškyla naujas uždavinys: vertinant ligą reikia nustatyti visus ligos veiksnius, o augalo savybes pritaikyti terapijoje.

Viso augalo ekstraktas yra geresnis. Naudoti viso augalo ekstraktą yra geriau, nei orientuotis į konkrečią jo gydomąją savybę. Tai paaiškinama tuo, kad toks ekstraktas veikia kompleksiškiau, taigi yra veiksmingesnis.

Artišoko pavyzdys. Tai tradicinis augalas, vartojamas virškinimui gerinti. Kalbėsime apie lapus, bet ne apie daržovę, kurią valgome (artišoko vaisių). Lapų eks­traktas mažina cholesterolio kiekį, turi diuretinių savybių ir valo tulžį (cholagoginis poveikis), tai visiškai patvirtino naujausi darbai. Lapuo­se yra įvairių rūgščių: obuolių, gintaro ir citrinų, bet laboratorijoje nė viena jų, paimta atskirai, neturi diurezinių arba cholagoginių savybių, kokių turi viso augalo ekstraktas.

Toks reiškinys paaiškina faktą, kad įvairūs augalo elementai veikia sinergiškai ir vienas kitą stiprina, todėl harmoningas, suderintas visų medžiagų poveikis parodo tikrąją savo jėgą.

Daugiau knygoje: Individualizuota medicina: atgauti ir išsaugoti sveikatą. Knygą galite rasti Lietuvos medicinos bibliotekoje

20 rugsėjo, 2013 at 5:55 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2020 m. rugpjūčio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Statistika

  • 96 174