Posts filed under ‘Knygos’

Meilė

colorful-3077112_1920.jpg

Meilė nuteikia kaip saulės spindulys po lietaus. (V. Šekspyras)

Reklama

vasario 14, 2018 at 7:22 am Parašykite komentarą

Gyvenimo kelias

mussels-756488_1920

Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas. (Viktoras Hugo)

vasario 9, 2018 at 7:32 am Parašykite komentarą

Laimė

 

Jei galime žmogų padaryti laimingesnį ir linksmesnį, nepaisydami nieko turėtume taip ir elgtis.

Hermanas Hesė

sausio 23, 2018 at 10:18 am Parašykite komentarą

Eric Weiner „Laimės geografija: kaip vienas bambeklis ieškojo laimingiausių vietų pasaulyje“

JAV žurnalistas Ericas Weineris remdamasis Roterdamo Pasaulinėje laimės duomenų bazėje sukaupta visa įmanoma informacija apie tai, kas daro žmogų laimingą ir kodėl, ir kurios šalyse žmonės yra laimingiausi ir nelaimingiausi, nutarė tai patikrinti ir nukeliavo dešimtis tūkstančių mylių. Ištvėrė Islandijos vidurdienio tamsą ir tirštą Kataro kaitrą, skrupulingą šveicarų funkcionalumą ir visišką Indijos nenuspėjamumą. „Visame pasaulyje kasdien sklando begalė dvejonių „kas būtų, jeigu?“ Kas būtų, jeigu gyventum pasakiškai turtingoje šalyje, kurioje nereikia mokėti mokesčių? Kas būtų, jeigu gyventum šalyje, kurioje galima daryti klaidas? Jeigu gyventum tokioje demokratiškoje šalyje, kurioje balsuoti galima septynis kartus per metus? O jeigu gyventum šalyje, kurioje draudžiama per daug mąstyti? Ar tada būtum laimingas? Kaip tik tai aš ir ketinau išsiaiškinti.“

E.Weineris kiekvienoje šalyje gyvendavo tik pas vietinius žmones, stengdavosi kuo daugiau su jais bendrauti. Įspūdžiai pateikti labai patraukliu stiliumi – šiek tiek savikritikos, šiek tiek humoro, šiek tiek ( ne per daug) faktų. Knyga įdomi tiek keliautojams, tiek besidomintiems psichologija.

Autoriaus išvados apie laimingiausias ir nelaimingiausias aplankytas šalis:

…Šveicarai įsitempę, bet laimingi. Tailandiečiai atsipūtę, bet laimingi. Islandams džiaugsmo teikia nusigėrimas iki žemės graibymo. Moldavams viskas – vien kančia. Gal indų protas ir gali suvirškinti tokias prieštaras, bet manasis – ne.

….Skambinu vienam iš žymiausių laimės tyrinėtojų Johnui Helliwellui. „Viskas labai paprasta, – sako jis. – Į laimę veda daug kelių.“ Žinoma. Ir kaip galėjau apie tai nepagalvoti? Tolstojus veikiausiai apsivertė kape. Visos nelaimingos šalys panašios, o tos, kurios laimingos – laimingos kiekviena savaip.

… Nėra tokio dalyko kaip asmeninė laimė. Laimė priklauso nuo santykių. Mūsų laimė yra visiškai priklausoma nuo kitų žmonių: šeimos, draugų, kaimynų, bendradarbių. Laimė – nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Tai – jungtukas. Jungiamasis audinys.

Laimės paieškos tampa labiau moksliškos. Bet ar dėl to jos tikslesnės nei buvo anksčiau?

lapkričio 2, 2017 at 1:00 pm Komentarų: 1

Eliana Liotta, Pier Giuseppe Pelicci, Lucilla Titta „Smartfood – sveika mityba“

Smartfood – sveika mityba: moksliniais tyrimais pagrįsti sveikos mitybos principai

Knyga aktuali tiek sveikos mitybos principais besidomintiems skaitytojams, tiek tiems, kurie planuoja keisti valgymo įpročius. Smartfood patarimų pagrindas – mokslinės tiesos, nes ši teorija remiasi mitybos specialistų atliktais nesuskaičiuojamais moksliniais tyrimais. Mokslas, tiriantis kaip kai kurios maisto molekulės gali paveikti DNR atkarpų ekspresiją ir apsaugoti organizmą, vadinamas nutrigenomika. Ilgainiui kai kurios medžiagos gali pakeisti vieno ar daugiau genų veikimą. Kai kurios molekulės įstengia užslopinti senėjimo genus ir pažadinti ilgaamžiškumo genus. Jų turintys maisto produktai šioje knygoje pavadinti Longevity Smartfood.

Pasak autorių, minimi trisdešimt Smartfood maisto produktų yra ypatingi, kuriuos galima rasti daugelyje parduotuvių. Tai kai kurie vaisiai, daržovės, ciberžolė, trūkažolė, žalioji ir juodoji arbata, net šokoladas.  Be to, nors knygoje pirmenybė teikiama augalinės kilmės produktams, Smarfood mitybos planas neverčia atsisakyti nei duonos ar makaronų, nei gyvulinės kilmės baltymų.

Smartfood“ – tai:

• pirmoji mitybos teorija, sukurta Italijoje, remiantis žymaus Milano EOI (Europos onkologijos instituto) moksliniais tyrimais;

• 30 supermaisto produktų, kontroliuojančių metabolizmą ir atbaidančių vėžį bei kitas ligas;

• kilogramus tirpdanti mityba, nereikalaujanti didelių aukų.

Knygoje gausu sveikos mitybos patarimų, kaip sureguliuoti angliavandenius, kaip nepersivalgyti, riboti druską, cukrų, priprasti prie viso grūdo maisto skonio ir pan.

Daug naudingų išvadų: bent trys ketvirtadaliai pietų ar vakarienės turi būti augalinės kilmės: pusė lėkštės tyri sudaryti daržovės, ketvirtadalį – kruopos – ketvirtadalį – baltymai; riebalai būtini, tik ne sotieji; neviršyti 2 porcijų pieno ir jogurto per dieną, be to, reikia riboti kietojo sūrio vartojimą; moterys turėtų kasdien suvartoti 200 g žalialapių daržovių, apsaugančių nuo krūties vėžio,

Knygoje gausu ir  mitybos mitų paneigimų. Pavyzdžiui, nėra jau taip blogai gerti valgio metu arba suvalgyti rūgštų vaisių po valgio.

Tyrėjas, gydytojas ir genetikas P. G. Pelicci yra Milano universiteto bendrosios ir klinikinės patologijų studijų profesorius. Pasaulyje išgarsėjo atradęs pirmąjį molekulinį vaistą. Trečioji knygos autorė, mokslininkė ir mitybos specialistė L. Titta, yra Milano Europos onkologijos instituto Smartfood projekto koordinatorė, tirianti mitybos įtaką sveikatai.

Parengė D.Širkaitė

 

rugsėjo 5, 2017 at 11:27 am Parašykite komentarą

Hans-Dieter Kempf „Sveikata ir kompiuteris“

Beveik penki milijonai vokiečių naudojasi kompiuterių tinklu, ant rašomųjų stalų stovi apie dvidešimt milijonų personalinių kompiuterių. Per pastaruosius dvidešimt metų šiuolaikinės darbo vietos vaizdas biure iš esmės pasikeitė. Įsiviešpatavus šiuolaikinei informacijos ir komunikacijų technologijai, žmogus tapo kompleksiškos sistemos „žmogus-mašina“ dalimi. Pusė visų tarnautojų biuruose ir valdymo įstaigose jau šiandien dirba, sėdėdami prie kompiuterių, ir tai-kylanti tendencija. Prie kompiuterių dirba abiejų lyčių, visokio amžiaus ir įvairiausio išsilavinimo žmonės. Darbai taip pat kuo įvairiausi-nuo paprasto duomenų įvedimo iki sudėtingų kūrybinių procesų. Tačiau personalinis kompiuteris seniai tapo įprastu prietaisu ne tik profesionalų darbo vietose, bet ir daugelio žmonių namuose. Dirbant priešais ekraną, pastebimi tokie padariniai:
• 60 proc. žmonių skundžiasi atramos ir judamojo aparato negalavimais (nugara, pečiai, sprandas);
• 60 proc. nuolat skauda galvą;
• 40 proc. vargina akių negalavimai;
• nusiskundimų smarkiai daugėja dirbant prie kompiuterio ilgesnį laiką (daugiau kaip dvi valandas);
• moterys paprastai išvardija daugiau negalavimų nei vyrai;
• žmonės su akiniais dažniau skundžiasi regėjimo sutrikimais.
Kas gi pasikeitė palyginti su ankstesniais laikais? Lankstų popieriaus lapą pakeitė nejudrus ekranas, dėl kurio atsirado papildoma akinimo ir atspindžių problema. Rašomieji stalai tiesiog pakeitė savo paskirtį ir tapo kompiuterių stalais, nejudrus klaviatūros ir ekrano išdėstymas sąlygojo nejudrią dirbančiojo laikyseną.

Knygoje pateikta išsami programa padės be didelių išlaidų pakelti savo darbingumą ir išvengti sveikatos sutrikimų.

rugpjūčio 29, 2017 at 9:43 am Parašykite komentarą

Ekslibrisai gydytojams. – Vilnius, 2017. – 390 p.

ex libris. Kas tai?

Knygos istorija tokia sena, kaip ir žmogaus noras savo mintis ne vien išsakyti, bet ir užfiksuoti: ant sienos, papiruso, pergamento, molinėje lentelėje ar popieriaus lape. Su knyga atsirado ir jos žymėjimas. Knygos buvo žymimos įrašais, antspaudais, o su spausdinta knyga – ir knygų žymėjimo ženklu ekslibrisu.
Ekslibrisas [lot. ex libris – iš knygų], knygos nuosavybės ženklas – lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje arba priešlapyje. Iš pradžių ekslibrise buvo spausdinami asmenų herbai, monogramos, asmenvardžiai, įstaigų pavadinimai, dabar dažniausia – meninis piešinys, charakterizuojantis bibliotekos pobūdį arba savininko polinkius. Ekslibrisai raižomi medyje, varyje, linoleume bei kt. medžiagose ir tiražuojami spaudos technika. Dalis šiuolaikinių ekslibrisų yra praradę savo funkcinę paskirtį ir, kaip mažosios grafikos kūriniai, gaminami tik parodoms (Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997).
Knyga kiekvieno mūsų gyvenime užima gana svarbią vietą. Gimstame – mus įrašo į knygą, vėliau vieni kuria knygas, kiti jas skaito. Iš knygų mokomės, ieškome atsakymų į klausimus, renkame pagal kiekvieno poreikį: darbo specifiką, laisvalaikio pomėgius. Vėliau formuojasi knygos „aprangos“ estetinis skonis, ieškome ne tik turinio, bet ir meniškai apipavidalintos „savo“ knygos, prie kurios norisi grįžti, kai yra sunku, kai ieškai išminties, patarimo ar nusiraminimo, kai tiesiog norisi pabūti vienam su tau ištikimu patarėju, draugu, kuris niekada neišduos. Knygas renkamės arba jos pasirenka mus. Tokias knygas stengiamės išlaikyti, kad jos „nepabėgtų“ kur nors pas draugus, neiškeliautų į svetimus namus. Ne vienuose namuose rasime knygas, pažymėtas parašu, antspaudu ar kažkokiu kitu žymeniu. Tik, ar daugelis įklijuojame nediduką meno kūrinėlį su įrašu „ex libris“ ir savininko pavarde ar inicialais?
„Žmogaus noras kaip nors pažymėti, išskirti savo knygą yra labai senas. Seniausiu knygos ženklu laikoma fajansinė plokštelė (jos dydis 62×38 mm), rasta su papiruso ritiniu. įrašas plokštelėje nurodo šio papiruso savininką – Egipto faraoną Amenchotepą III (Amenofisą, mirė apie 1377 pr. m. e.) ir jo žmoną Tėję. Plokštelė saugoma Britų muziejuje Londone.“ (y. Kisarauskas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991).
Apie ekslibrisą, lietuviško ekslibriso istoriją, rasime nemažai straipsnių, knygų, parašytų įvairių kartų menininkų, kolekcininkų, menotyrininkų, pradedant pirmosiomis menotyrininko Pauliaus Galaunės publikacijomis „Ex-libris Lietuvoje: XVI -XX šimtmečiai“ (Tauta ir žodis, 1926, Kn. 4), vėliau tokiu pat pavadinimu nedideliu tiražu išspausdinta atskira knygelė (Kaunas, 1926 m.) ir kt., kolekcininko advokato Viktoro Cimkausko „Naujasis lietuviškas knygos ženklas“ (XXVII knygos mėgėjų metraštis, Kaunas, 1937, Kn. 2), po Antrojo pasaulinio karo naujosios kartos ekslibriso mylėtojų ir ekslibrisininkų sąjūdžio įkvėpėjo dailininko Vinco Kisarausko monografija „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918″ (Vilnius, 1984), po autoriaus mirties išleista knyga „Lietuvių ekslibrisas“ (Vilnius, 1991), Amerikoje gyvenančio ekslibrisų kolekcininko biomediko Vitolio E. Vengrio parengta ir išleista knyga „Lithua-nian bookplates. Lietuvių ekslibrisai“ (Čikaga, 1980) ir kt. ne mažiau reikšmingos publikacijos, baigiant menotyrininkės Ievos Pleikienės disertacija „Lietuvos mažoji grafika. Meninės komunikacijos paštu formos (1960-1990)“ (Vilnius, 2005). Visose publikacijose ir studijose apie ekslibrisą kalbama iš menininko, meno kūrinio bei meno kolekcininko pozicijų.
Apie ekslibrisą, kaip vienos profesinės grupės auditorijai skirtą ženklą, ir jo, kaip šio ženklo turėtojo pozicijų, literatūros lietuvių kalba aptikti nepasisekė (neteko). Rašytiniuose šaltiniuose randame, kad be valdovų ir didikų, pirmieji ekslibrisai, kaip tam tikros profesinės priklausomybės atstovams, buvo sukurti juristams ir medikams. Irtai suprantama, nes šios profesijos žmonės labiausia buvo susiję su knyga, poreikiu turėti savo biblioteką bei galimybę įsigyti brangų daiktą – knygą. Pirmasis ekslibrisas gydytojui buvo sukurtas XVI a. pr. Tai dailininko Luko Kranacho (Luc Cra-nach) „Exlibrisdes Dr. Dietrich Block“ (1509 m.)
Lietuvoje knygos kultūra, o tuo pačiu ir knygos ženklais, plačiau pradėta domėtis atkūrus Lietuvos valstybę. Ypatingą vaidmenį suvaidino 1930 m. įkurta „XXVII knygos bičiulių draugija“, kurios nariai buvo ir žinomi ekslibriso kolekcininkai: teisininkas Viktoras Cimkauskas, menotyrininkas Paulius Galaunė, pulkininkas bibliografas Vytautas Steponaitis, aktorius Stasys Pilka. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, ekslibrisais pradėjo domėtis advokatai Savinijus Katauskas, Jonas Nekrašius, teisės istorikas Vytautas Andriulis, etnografas Vacys Milius, ekslibrisų kūrėjai, naujojo ekslibrisų sąjūdžio Lietuvoje įkvėpėjai dailininkai Vincas Kisarauskas, Valerijonas Vytautas Jucys, Alfonsas Cepauskas ir kt. Apie medikus ekslibrisų kolekcininkus neteko nei informacijos rasti, nei sutikti.
Šiuo leidiniu norisi ne tik supažindinti medikų bendruomenę su vienu iš žaviausių mažosios grafikos kūrinių – ekslibrisu, bet ir paskatinti atkreipti dėmesį į knygos ženklą, kaip kultūros reiškinį. Tuo pačiu atidžiau pasidairyti po savo bibliotekose sukauptas knygas, kuriose gal tarp pageltusių puslapių atrasite savo knygos ženklą, kurį gal per skubėjimą, darbų virtinę buvote įdėję ir pamiršę. Prisiminsite, kaip jūs ženklinote savo pirmąsias knygas.
„Ekslibrisas arba knygos ženklas – knygos priklausomybės žymuo – šiandien užima įdomią vietą erdvėje, kurioje susiduria bibliofilijos ir vaizduojamojo meno interesai. Praeityje egzistavęs įvairiais pavidalais, pradedant heraldinėmis kompozicijomis, baigiant užkeikimais, jis turėjo konkrečią utilitarinę paskirtį: informuoti apie knygos savininką, sergėti ją nuo ilgapirščių irpan., t. y. išsaugoti knygą jos turėtojui“, – rašė menotyrininkė Ieva Pleikienė publikacijoje „Šiuolaikinis ekslibrisas – lietuvių dailės langas į pasaulį“ (XXVII knygos mėgėjų metraštis. 2004, T. 3).
Tikimės, kad šis leidinys paskatins Lietuvos gydytojus ir visus medikus atkreipti dėmesį j ekslibrisą, kaip knygos turėtojo nuosavybės žymėjimo ženklą, kaip nuostabų mažosios grafikos kolekcionavimo objektą bei kaip puikią bendravimo priemonę tarp dviejų menininkų: dailės kūrinio meistro ir gydytojo. Medicina – ne tik mokslas, bet ir menas, menas mokėti įsiklausyti, išgirsti, suprasti, atjausti ir surasti patį geriausią sprendimą. Viliamės paskleisti žinią apie lietuviškosios medicinos ekslibrisų rinkinį, kuris galėtų sudominti tiek meno, tiek medicinos istorijos tyrėjus, kolekcininkus, meno mylėtojus.

Regina Vaišvilienė

Knygą galite rasti Lietuvos medicinos bibliotekoje

liepos 12, 2017 at 7:11 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. vasario mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Sau    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728  

Statistika

  • 65,826