Posts filed under ‘Pyktis’

Kate Wilde „Autistiško vaiko kasdiena: vadovas tėvams apie vaikų migdymą, įniršio priepuolius, drausmingumą, naudojimosi tualetu įgūdžius ir kitus kasdienius iššūkius“

Kate Wilde

„Autistiško vaiko kasdiena: vadovas tėvams apie vaikų migdymą, įniršio priepuolius, drausmingumą, naudojimosi tualetu įgūdžius ir kitus kasdienius iššūkius“

2020

 

 

Dalies Lietuvos viešųjų bibliotekų duris lapkritį papuošė išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Tai ženklas, kad nuo šiol bibliotekos tampa dar labiau atviros autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims. Ši iniactyva ypač svarbi tokius vaikus auginantiems tėvams. Pastarieji dažnai privengia lankytis viešose vietose, nes neretai sulaukia piktų replikų ar nemalonių žvilgsnių. Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimų, biblioteką įvardija kaip puikią relaksacijos, edukacijos ir bendraminčių susibūrimo vietą. Apie 90 proc. apklaustųjų teigia, kad bibliotekose lankytųsi dažniau, jeigu šios pritaikytų savo fizinę aplinką. Reaguojant į tai, konsultuojantis su specialistais, kūrybinių industrijų atstovais, tėvais, auginančiais Autizmo spektro ir kitų kalbos, komunikacijos ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus, Lietuvos viešosioms bibliotekoms buvo parengtos ir įdiegtos priemonės, palengvinančios šių žmonių lankymąsi bibliotekose. Palaikydami šią kolegų iniciatyvą, parengėme rekomenduojamų knygų apie autizmą sąrašą. Šį kartą išsamiau pristatome didelę darbo su autistiškais vaikais patirtį turinčios Kate Wilde vadovą „Autistiško vaiko kasdiena“, kuriame skaitytojai ras daug naudingų, praktiškų, šeimos gyvenimą palengvinančių patarimų tėvams.

Kate Wilde knygos pradžioje papasakoja savo gyvenimo istoriją. Ji dar būdama trylikos pažiūrėjusi filmą „Sūnaus prikėlimas: meilės stebuklas“ (Son-Rise: A Miracle of Love) nusprendė dirbti su autizmo paliestais vaikais. Tai tapo pradžia – pirmąja pažintimi su ją labai sudominusiu ir tiesiog užbūrusiu autizmo reiškiniu. Filmas padėjo suprasti, kad meilė ir susitaikymas su tikrove suteikia stipriausią impulsą sveikti ir keistis. Šis filmas tikra Samahria Kaufman ir Bears gyvenimo istorija apie jų aštuoniolikos mėnesių sūnui diagnozuotą sunkų autizmą bei tėvų pastangas jam padėti. XX a. aštuntajame amžiuje autizmo gydymo priemonių buvo nedaug, nes sutrikimas buvo diagnozuojamas vos vienam iš dešimties tūkstančių. Tuomet sunkiam gydymui diagnozuoti buvo taikomos drastiškos priemonės, viena iš jų – elektrošokas. Gydytojai patarė atiduoti sūnų į specializuotą įstaigą. Užuot taikę gydytojų siūlomus tuo metu prieinamus gydymo būdus, tėvai tai priėmė kaip jiems skirtą gyvenimo dovaną ir nusprendė patys dirbti sūnumi. Tuo metu galiojusią nuostatą – vaiko plasnojimo rankomis ir kūno lingavimo jie nelaikė tragišku sutrikimo ženklu, o patys pradėjo bendrauti su vaiku jam pritardami, įsijausdami į vaiko padėtį. Kartu su juo plasnojo rankomis, kai jis lingavo pirmyn ir atgal, jie darė taip pat. Įeidami į vaiko pasaulį, tėvai galėjo užmegzti ryšį su vaiku. Su savo sūnumi tėvai dirbo 12 valandų per dieną trejus su puse metų. Šiandien, nerodydamas jokių būsenos požymių, jų sūnus keliauja po pasaulį skaitydamas paskaitas apie autizmą ir propaguodamas Son-Rise programą. Jis, trylikametės Kate Wilde matyto filmo pagrindinis herojus, jau dvidešimt trejus metus yra jos draugas.Nuo lemtingos filmo peržiūros darbas su autistiškais vaikais tapo Kate Wilde svajone. Paauglystėje dalyvaudama užklasinės veiklos programose tikėjosi sutikti ypatingų vaikų, autistų. Labai apsidžiaugė, kai būdama penkiolikos sutiko pirmą tokį vaiką. Antras susitikimas buvo su šeimos draugo trejų metų vaiku. Jai pavyko užmegzti ryšį, įsitraukti į jų veiklą. Įstojusi studijuoti muzikos ir edukologijos į koledžą Surrey universitete norėjo tapti muzikos terapeuate, kad galėtų daugiau pasiekti gydant vaikų autizmą. Buvo pasiryžusi tuojau pat pradėti gydyti vaikus individualiai. Tačiau nusivylė sužinojusi, kad ilgai teks laukti tam leidimo. Palikusi universitetą Kate Wilde nuėjo dirbti pas Šiaurės Londono vaikų centro steigėją dr. Rachel Pinney, taip pat dirbusią su autistiškais vaikais. Kartu mokėsi pagal Son-Rise programą Autizmo gydymo centre Amerikoje. Įgijo šia programa paremtą vaikų ugdymo konsultantės ir mokytojos kvalifikaciją. Dabar Kate Wilde yra šios programos direktorė.

Son-Rise programoje taikoma speciali, įsitraukimo į vaiko veiklą, metodika, naudojama siekiant užmegzti ryšį su vaiku, jam panirus į monotoniškų judesių elgsenos būseną.

Remdamasi šia metodika ir norėdama padėti autistiškus vaikus auginančioms šeimoms Kate Wilde parašė knygą. Autorė tikisi, kad knyga padės pasiekti harmoniją su vaiku ir labai palengvins kasdieniuose reikaluose. Ji aišikna kaip skaityti šią knygą ir rekomenduoja nepraleisti pirmųjų skyrių, nes čia išdėstyta medžiaga padės suprasti ir praktiškai įsisavinti strategijas, pateikiamas kituose skyriuose. Kiti skyriai skirti specifiniams dalykams: kaip susidoroti su įniršio priepuoliais, vaiko drausminimu, kaip ugdyti tualete reikalingus įgūdžius, kaip migdyti, mokyti pačiam apsitarnauti ir pratinti prie naujo maisto. Siekiama padėti keistis požiūriui į vaiką ir reakcijai į jį, o taip pat – parodyti, kaip pačiam vaikui įgyti naujų gebėjimų. Tai yra labai svarbu. Kiekvieno skyriaus pradžioje analizuojamos tėvų reakcijos ir mintys apie vaiko elgesį. Išsamiai aprašomi praktiniai veikimo būdai. Pateikiami patarimai, kurie padės mokymo procese. Daugumos skyrių pabaigoje yra veiksmų suvestinė, kad informaciją skaitytojas rastų vienoje vietoje.

Knygos autorė ramina ir ragina nenuleisti rankų, jeigu vaikui ko nors nepavyksta išmokti per savaitę. Vaikai gyvena kitu ritmu nei suaugę, jiems kartais reikia daugiau laiko suvokti. Pasak Kate Wilde, svarbu suprasti, kad laikas yra tai, ką jūs galite jiems duoti.

Knygos patarimais galės pasinaudoti ne tik tėvai bei kiti šeimos nariai, bet ir gydytojai, mokytojai.

Parengė Janina Valančiūtė

27 lapkričio, 2020 at 11:17 am Parašykite komentarą

Albert Ellis „Kad pyktis tavęs nevaldytų“

kad-pyktis-taves-nevaldyt-ellis-albertAlbert Ellis, humanitarinių mokslų bei filosofijos daktaras, Racionalaus emocinio elgesio terapijos kūrėjas savo knygoje „Kad pyktis tavęs nevaldytų“ atskleidžia naują požiūrį į pyktį. Knygoje pateikiami mokslo tyrimais bei praktika pagrįsti būdai, kaip malšinti ir valdyti pyktį, pridedamos savarankiško darbo su savimi užduotys.

 Nepažabotas pyktis padaro daug žalos – sugadina santykius, priverčia išeiti iš darbo, sukelia ligas. Pykti yra normalu. Nevaldyti pykčio, kai jis tampa agresija ar veiksmu, jau yra nenormalu. Pyktis niekada nepadeda priimti protingo sprendimo, pyktis siūlo tik destrukciją. Pykčio kaip emocijos esmė yra sunaikinti ką nors, paskirtis – užmaskuoti kliūtį. Todėl staigus sustojimas reikalingas tam, kad vėliau žmogus priimtų teisingą sprendimą.

Įveikti įniršį, dirglumą, nugalėti pyktį ir kur kas ramiau gyventi šiame painiame pasaulyje padeda knygoje pateikta Racionalaus emocinio elgesio terapijos (REBT) programa bei kiti metodai. REBT nedraudžia išgyventi stiprių jausmų, tačiau skatina juos nagrinėti, pažinti ir liautis neigus jų buvimą. Ši terapija aiškina, kaip sveiką nusivylimą ar nepasitenkinimą atskirti nuo liguisto pykčio ar įniršio. Pripažintus jausmus nebūtina rodyti. Autorius moksliškai paaiškina, kodėl neefektyvu išreikšti pyktį daužant pagalvę ar pan. Tada pyktis tik didėja ir stiprėja neigiama nuostata galvojant apie pyktį sukėlusį asmenį. Kodėl netikslinga išsilieti ant kito žmogaus? Rėkdami ant kito žmogaus sužadiname jam kaltę, o jis savo ruožtu labai nori, kad ir mes pasijustume kalti. Todėl jis atsakys tuo pačiu. Susidaro uždaras ratas, kurį išardyti padeda REBT.

Ar tai reiškia, kad dabar turime grįžti atgal ir propaguoti susivaldymą ir santūrumą? O kaip su slopinama agresija? “Paleisti” agresiją nereiškia išsikrauti. Iš tikrųjų „karštai“ reaguojant vietoje pykčio gali kilti nemalonus diskomfortas ir skausmas. Pavyzdžiui, kai vyras vėl vėluoja namo, jums kyla ne pyktis, bet maudimas pilve arba galvoje. Šiuo atveju “paleisti” pyktį reiškia kad reikia stebėti savo skausmą stengiantis apie nieką nemąstyti. Po kiek laiko koncentruojant dėmesį į skausmą galvoje staiga atsiras naujas išgyvenimas – noras rėkti, neviltis, pyktis atsiras viduje kaip nebylus riksmas, įniršis ar ašaros. Vadinasi, jau išlaisvinome pyktį. Ir tada ateina laikas jį išreikšti žodžiais “aš ant tavęs pykstu”. Štai ką turėjo omenyje psichologai, kurie mokė atvirai reikšti jausmus. Patarimas mušti pagalvę teigiamai veikia labai susikausčiusį žmogų tiek, kiek viduje pagyvėja jausmai.

Liguistą pyktį lemia nusistovėjusios neigiamos nuostatos, kurios verčia viskuo baisėtis. Išmokę keisti kategorišką mastymą (jis privalo; turi būti taip ir ne kitaip), ramiau reaguosime į aplinkinių elgesį. Negalime valdyti aplinkybių, kurios tuo metu vyksta, bet galime valdyti savo įsitikinimus, reakcijas ir tai, ką apie tuos įvykius galvojame.  Net jei vertiname kito žmogaus elgesį kaip tikrai nedorą, vistiek galime nutarti tikėti, kad galima ištverti neteisybę, nors jos ir nepateisiname. Kiti neprivalo su mumis visada elgtis teisingai. Žmogaus negalima tapyti tik baltai ir juodai. O nekęsdami kitų žmonių priartėjame prie neapykantos sau. Jei kandžias kitų pastabas dedamės į širdį, vadinasi patys nusprendžiame sutikti su jų nuomone. Mes galime tik pageidauti, o ne besąlygiškai reikalauti, kad kiti nesielgtų kaip mums nepatinka. Taip, kitų elgesys daro neigiamą poveikį. Tačiau tai, ką mes jaučiame, kuriame patys. Suvokti ir prisiimti atsakomybę už savo jausmus yra lemiamas žingsnis siekiant suvaldyti savo pyktį. Skaudu, kai su mumis elgiasi nedorai, tačiau geriau mąstyti, kad mes galime tai ištverti ir toliau džiaugtis gyvenimu. Knygoje teigiama tokia nuostata: negaliu rasti jokios priežaties, kodėl supykdęs žmogus neprivalo visada elgtis su manimi kilniai, net jei aš labai pageidaučiau.

23 rugpjūčio, 2016 at 11:37 am Parašykite komentarą


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2021 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Statistika

  • 106 889