Jonas Šalna “Amžinybės juosta“

Jonas Šalna gimė 1921 m. kovo 29 d. Grybėnuose, Švenčionių aps. Tada buvo Lenkijos okupuotas kraštas. Jaunystę praleido Apso vals., ten tėvai buvo nusipirkę ūkį, Motinos pastangų dėka buvo išleistas į mokslus. 1941 m. baigė Vilniaus VD gimnaziją. Metus mokytojavo. 1942 m. pradėjo medicinos studijas Vilniaus universitete. Medicinos mokslus baigė 1949 m. Vokietijoje. Tais pačiais metais vedė ir atvyko į JAV. Gilino studijas. 1955 m. gavęs JAV pilietybę, dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Grįžęs, pradėjo nuosavą medicinos praktiką. 1986 m. išėjo į pensiją. Gyvena Viskonsino valstijoje, žiemas praleidžia Floridoje.
Maždaug prieš 30 metų (1970) ėmėsi skulptūros – dirbo su medžiais šakomis, rastomis vandenyje arba prie jo. Jam būdavo intriguojanti medžiaga. Senai pradėjo kurti eilėraščius, tačiau jų nevertino. Prieš keletą metų, artimųjų paskatintas, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Nurimus banga“ (1996).

 

“Antroji autoriaus poezijos knyga. Ji, kaip ir pirmoji, liudija apie sudėtingą kūrėjo pasaulį, gyvenimo bei visos būties prasmę, žmogų – begalino Kosmoso dalelę.“

AUTORIAUS ŽODIS

Menas ir poezija yra Absoliučios Dvasios poveikis, kuris remiasi subjektyvaus ir objektyvaus vizijų vaizdo spektru. Jame atsispindi žmogaus vidaus išgyvenimai įforminti realių patyrimų, emocijų. Juose telpa nusivylimų, troškimų, sėkmių ir nesėkmių pasaulis. Visi to gyvenimo atributai įvairina ir praturtina sielą bei įgalina ją tobulėti.

Bergždžias gyvenimas, bergždžia aplinka gali atsiremti į bergždžius rezultatus. Skaitytojui reikia ugnies, kuri atkreiptų jo dėmesį. Kai kūrėjo vaizduotė nėra suprantama ir pagaunama, sunku jai surasti pastogę.

Poetas, išsiruošęs į poezijos vandenis, brenda saulės spinduliais vandens paviršiuje. Beje, saulė šviečia virš gnomų pasaulio. Saulė – gyvybės šaltinis, nors jos spinduliai aižo akių vyzdžius, o vanduo – gyvybės rezidencija ir būtinas jos ramentas, gyvasties kraujotiekis.

Tantalas yra dažnas gyvenimo įvaizdis. Sodas ir vanduo dažnai cituojami poezijoj. Troškulys ir alkis – dažni palydovai.Tantalą jie kankina, bet kaip etninio dievaičio nenužudo. Baudžia ir nenužudo. Geismai yra amžini kelionių kompasai, kad ir į katakombas.

Veržiamės pirmyn, kad pirmieji galėtumėm pasiekti gnomų saugomus žemės turtus – jos sielą – ir pajėgtume apkabinti saulės spindulius.

Čia skaitytojas pamatys Tantalo įvaizdį virš gnomų saugomų neatrastų turtų ir laisvai šviečiančių saulės spindulių. Eilėraščiuose neišvengta siurrealistinio pasaulio paslaptingumo, protą temdančios erdvės, kraują krešinančių epizodų, gimtosios Žemės nostalgijos.

Prie eilėraščių skaitytojas atras žinomo fotomenininko Algimanto Kezio nuotraukas. Jose – įvairios mano skulptūros, sukurtos per daugelį metų iš šaknų, išplaukų, šiekštų, surinktų Amerikoj, Kanadoj, Aliaskoj, Kolorado kalnuose, paežeriuose, pajūry, paplūdimiuose ir kitur.

Tokia medžiaga – gamtos abstraktus kūrinys, jos kūrybinė fantazija, paliesta žemės elementų: vandens, bangų, vėjų ir mikrobų. Apipavidalinta žmogaus rankų, ji tampa savotiškas įdomus derinys tarp žmogaus ir gamtos.

Esu dėkingas A. Keziui, sugebėjusiam skulptūras įforminti į vertingus šešėlių ir šviesų rėmus ir negyviems daiktams suteikti gyvybės.