Jūros Vlado Vaitkevičiaus poezijos brydės

birželio 10, 2016 at 7:16 am Parašykite komentarą

Jura Vladas _Paklydusi tarp skubanciu laivu108Jūra Vladas Vaitkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Krakių miestelyje, Kėdainių rajone. Peržengęs pusės amžiaus ribą, autorius 2002 m. išleido pirmąją poezijos knygelę “Sielos virpesiai“. Užsispyręs Skorpionas ir vėlesniais rinkiniais “Išdalinti metai“ (2005), “Pilnatis“ (2007), “Tikiu“ ( 2008) įrodinėjo, kad Skorpionai gali būti trapūs, jautrūs kūrėjai, kuriems svarbūs meilės, nerimo, tiesos ir vilties, santykio su tėvais, gimtine, Dievo ieškojimo motyvai. Autoriaus mūza nepaleidžia, jis išleido dar kelias knygeles “Paklydusi tarp skubančių laivų“ (2009), “Rudens šešėliai metuose sugulę“ (2012), “Išskridusios mintys“ (2014).

„Sielos virpesiai“ (2002), „Išdalinti metai“ (2005), „Pilnatis“ (2007), „Tikiu“ (2008), „Paklydusi tarp skubančių laivų“ (2009) ir šis – „Rudens šešėliai metuose nugulę“ – tai šešios Jūros Vlado Vaitkevičiaus riekės, „ant lino balto“ įprasmintos lotynų rašmenim. Tai ne duonos kasdienės riekės. Tai gyvenimo inkliuzai. Inkliuzo sąvoka šioje situacijoje turėtų būti subtiliai suprantama: tos poetinės riekės su ei­lėraščių posmais – ne svetimkūniai autoriaus biografijoje, tos riekės – tarsi skaidrieji mineralai, ištrūkę iš jausmų ir minčių pasaulio į gyvenimo erdvę.

Kol parašai kelis posmus / Metai keli nubyra, – tarsi atsidūsta lyrinis subjektas, kartais net jam pačiam tų metų gaila, nes nežinia, kaip lape įmintą brydę priims skaitytojas, koks eilių likimas. Visaip bus. Taip mąsto pats riekių augintojas ir puoselėtojas, į šį retorinį klausimą atsakydamas posmu:

Vienas stebėsis
Ir nesukrus,
O kitas a
šarą nubrauks
Ir pasakys

Laimingas esu.

Riekės, brydės, t. y. nuosavybės, turto, lobio, gėrio turėtojui ir šių gėrybių dalytojui kitiems labai svarbi pastarųjų reakcija, jų nuotaikos veide ir tai, kad žodžiai, suguldyti la­pe, likdavo kažkam prisiminimui. Sprendžiant iš kai kurių eilėraščių kūrybos tema, pvz., „Gyvenimas – gražus“, „Gy­venimo prasmė“, „Tikėjimas“, autoriui, kartu ir lyriniam subjektui, aukščiau aprašytas skaitytojų, pažįstamų reagavi­mas į posmais išsakomas mintis ir atskirus jausmus yra tik dalis kūrybos prasmės. Kita tos prasmės dalis susijusi su koncepcija, t. y. galėjimu reikšti vidinius išgyvenimus, kurie ūkanom veržiasi širdin. Si potemė aiškiausiai išsakyta eilėraštyje „Vakaras“, kurio eilutėse triumfuoja kūrybos džiaugs­mas: atgyja dvasia, išgyvenanti kažkokį skaudų praradimą, malonūs praeityje sutiktų žmonių ar patirtų įvykių prisiminimai – vaizdiniai padeda lyriniam subjektui atkurti psichinę pusiausvyrą, grąžina gyvenimo džiaugsmo potyrius ir tada šokinėja raidės lyg penklinėse garsai. Ne posmai tai, o styginių orkestras, – sušunka lyrinis subjektas, gėrėdamasis vidinės būsenos ir iš jos kylančių žodžių derme. Tarsi girdime temb­ro ir garso spalvų įvairovę, skirtingiausio charakterio melo­dijų darnų skambesį, pasakojantį apie vidinį žmogaus gy­venimą, jo dvejones, išgyvenimus, perteikiantį netgi pačias subtiliausias nuotaikų permainas – liūdesį ir džiaugsmą, abe­jones ir tikrumą. Įdomus palyginimas  – Melodiją tarytum grotų neregys – gali turėti ne vieną prasminį krūvį. Pirma, regėjimo stoką visada kompensuoja sustiprėjęs klausos po­jūtis, tad ir girdima grojama muzika intensyvesnė ir pavei­kesnė. Antra, neregio muzikanto neblaško vaizdų ir spalvų dirgikliai, todėl susikoncentruojama į muzikos instrumento ar širdies garsais išsakomą temą, nuotaiką. Tačiau eilėraščio „Vakaras“ lyrinis subjektas suvokia, kad kūrybos džiaugsmo euforija nėra amžina, todėl ir styginio orkestro paskutinis akordas siejamas su tyla, tiksliau sakant, su amžinybės ty­la. Tą nuojautą subtiliai sufleruoja kelių eilėraščių kūrybos temų pavadinimai — „Vakaras“, „Vakaro šešėliai“, „Saulė­lydžio varsos“ ir atskiros strofos frazės: Nelaistykim žodžių kaip vyno ant stalo, / Minčių neplukdykime paukščių taku, / Nesiblaškykime prie žvakės plaštakėmis / Ir nebijokime rytoj likt užmiršti. Arba Saulėlydžio varsos raudonos, / Kaip buvo, taip liks amžinai, / Tik posmus žaras apdainavusio / Nebus šioje žemėje ilgai. Ši tragizmu nuspalvinta kūrybos ir kūry­biškumo gaida ne sykį nuskamba lyrinio subjekto apmąsty­muose, pvz.:

Rašau kasnakt po paskutinį posmą, Rašau pasauliui, nes tikiukilnesnis bus, Rašau ir tau, nes tu šiandien nesėdi soste, Rašau žinodamas, kad tai tavoj širdy nežus.

Anafora rašau kiekvienos eilutės pradžioje sustiprina mintį (kas naktį manau, kad tai gali būti paskutinis sukurtas eilėraštis/ketureilis), pabrėžti atliekamo veiksmo svarbumą (rašau pasauliui, rašau tau). Lyrinis subjektas itin skausmin­gai taria žodžius – Gyvenimo tėkmėj paletės spalvos blunka; Tik retkarčiais <…> vaivorykštė vyrauja tarp pustonių juodų. Eilėraštyje „Paletės spalvos“ menamu dialogu ginčijamasi, kad juodos spalvos gausa ir aibė pustonių pilkų atsiranda dėl sunkių vidinių išgyvenimų, niūrios būsenos (Yra tik sąmo­nės aptemę pakraščiai) ir kad <…> gyvenimo baltam portrete / Boluoja centras — spalvingi tik jo paribiai. Galutinė svarsty­mo išvada siejama su artėjimu link širdies, nes tada

Krauju raudonu visos spalvos susilieja, O tu geltonu žiedu rymai prie peties.

Išryškėja dar vienas lyrinis žmogus – įvardytas neapibrėžtos reikšmės įvardžiu tu. Lyriniam subjektui jis, ji turėtų būti labai artimas ir asmeniniame gyvenime reikšmingas žmogus: rašau ir tau; tu šiandien nesėdi soste (gal labai liūdnas(-a), gal nusiminęs(-usi), nes sutriko įprasta gyvenimo tvarka, ritmas), tavoj širdy nežus, tu geltonu (saulės, šilumos, džiaugsmo simbolinė spalva) žiedu rymai prie peties. Spėlio­nę, kas tas žmogus, šiek tiek sukonkretina, patikslina eilėraš­čio „Vidurnakčio posmas“ turinys. Pradedama žodžiais:

Dar parašysiu tau posmelį trumpą,
Dar pasakysiu, kad tave myliu.

Toliau raginama dar nesikelti, puoselėjama svajonė — Paskęsti tavo bučiniuos karštuos, tariamąja nuosaka reiškia­mas sąlyginis veiksmas (duris atverčiau, galbūt surasčiau…).

Itin informatyvus eilėraščio „Ačiū už tai“ pavadinimas, rodantis temą (padėkos reiškimas) ir lyrinio subjekto saviraiškos būdą – meditacinį-išpažintinį. Medituojama, kad mudu, t. y. aš ir tu, – kumštis, ir čia metafora pabrėžiama dviejų asmenų bendro gyvenimo darna, pažiūrų konsonansas, vienas kito godonė ir palaikymas. Labai nuoširdžiai išpažįstama, kodėl dėkojama, būtent: už beribį gebėjimą mylė­ti, už širdį, mokančią nuolat spindėti; už skruostu riedančią džiaugsmo ašarą, sugebėjimą paguost ir išklausyti; už kvai­lų minčių ir rašliavos paikos toleranciją… Lyrinis subjektas dėkingai pripažįsta, kad visa tai jam skrydžiui suteikė spar­nus ir ateitin duris atvėrė.

Pamažu ryškėja lyrinio subjekto poetinė charakteristika – atviras, nuoširdus, švelnus, gebantis įvertinti kito as­mens gerumą, paguodos žodį ir nesidrovintis atvirai reikšti tų jausmų. O svarbiausia – nebijantis pripažinti savo klaidų ir dėl jų iš širdies atsiprašyti:

Atleiski, mieloji, buvau tartum aklas
Ir nieko aplink nema
čiau.
Akyse žibuoklės, plaukuose purienos,
O aš kažkur ne ten keliavau.

Be kūrybos ir jos prasmės paieškų, šiame eilėraščių rinkinyje labai svarbi laiko tema. Įvairaus laiko – paros, kalendorinio, ciklinio, biografinio ir būties, net transcendentinio, esančio anapus pasaulio, už materialios tikrovės ribų. Toji lai­ko tema užkoduota pačiame knygos pavadinime – „Rudens šešėliai metuose nugulę“ – akcentuojama ciklinė (rudens) ir biografinė – būties (metų) reiškinių, vyksmų trukmė.

Ruduo – metų laikas tarp vasaros (jai mažiausiai dėme­sio eilėraščių posmuose) ir žiemos, paties lyrinio subjekto prisipažinimu, jam yra gražiausias metų ciklo laikas: lapai ant medžių, lapai po kojomis / Čeža paklydę metų kely, / Einu lyg apgirtęs rudenio vynu, / Takas geltonas, brendu pusnimi. Lyrinis subjektas, pavergtas gamtos spalvų (Beržai gelto­ni— balti jų veidai), jos reiškinių (medžiai lyja lapais, lapais apsnigęs kelias, kojos sklendi lapų pusnyse), dažniausiai akis nukreipia į raudoniu įstabiu pasipuošusį klevą – dažniausiai minimą rudens simbolį. Nukritęs jo lapas, neleidžiantis pro šalį ramiai praeit ir gundantis į rankas jį paimt, ne vien tam, kad puoštų vazą, jis kartu ir žmogaus gyvenimo, jo asmeny­bės kaitos ženklas, jis ir gilių apmąstymų dirgiklis:

Ar supranti, kas nuplaukia pavėjui?
Ne klevo lapas, o jausmai, kurie širdy.

Būties ir kartu biografinis lyrinio subjekto gyvenimo laikas įkūnytas žodyje metai:. Rudens šešėliai / Metų lapuose nugulė; Teka metai sulinio versmėj, / Dyla delčios, dienos, mi­nutės… Sinonimiškai žodžiui metai vartojama sąvoka gyveni­mo kelias: Nenusimink, jei ko nerasi / Trumpam gyvenimo ke­ly-, Liūdna, kai žvelgiu atgal į kelią, / Matau mažus įspaustus pėdsakus jame / <…> Kažkas paguodė, kažkas ranka nurodė, / O aš geriau žinau, kaip tuo keliu ėjau. / Ir patikėkitekeliau­siu klysdamas toliau.

Kelio, kaip nugyventų žemėje metų, simbolis lyrinį subjektą mintimis perkelia į transcendentinį laiką. Tas ilgas kelias iš nebūties į būtį, / O dar ilgesnis, jei juo keliaut ruo­šies, tarsi atsidūsta J. VI. Vaitkevičiaus poezijos žmogus. Tik pateiktoje citatoje kelio akcentai (įpratę sakyti – iš būties į nebūtį išeinam) sukeisti vietomis. Kada pasibaigs pasirengi­mas kelionei, tas momentas – ne žmogaus valioje. Todėl iš lyrinio subjekto lūpų išsiveržia retorinis šūksnis – O Dieve! Daugtaškiu pavirsta nutrūkusi mintis – Kokia sunki kelio­nė…-, Norėjau scenoje Otelu suliepsnoti, / Bet nepavyko rolė paskirta… / Lipu nuo scenos rampai nenušvitus, / Atleisk, kad baigiasi tai liūdesio gaida. Mintis — Jau laikas <…> ištart žodžius finita la ne sykį plevena poetinėje knygos „Ru­dens šešėliai metuose nugulę“ erdvėje, ypač datuotų eilėraš­čių (Jau išeinu, 2011 1229; Tėtukui; 2010 10 13; Praradi­mai, 2010 02 16; Eglei, 2011 04 19 ir kt.) tekstuose.

Kad ir ką reflektuotų lyrinis subjektas apie laiką, nenu­maldomą jo tėkmę, vis dėlto knygoje dominuoja gyve­nimo džiaugsmo gaidos, dvelkia „šiluma eilių“. Matyt, ir skaitytojas labiausiai vertins eilių nuoširdumą, laisvą minčių plauksmą, nekreipdamas per daug dėmesio į lyrinio subjekto atvirumą, kai kurių eilių nepakankamą tobulumą. Juk rimavosi posmai, skambėjo poezijos stygos ir liejos poemos, kupinos garsų, per lyrinį subjektą atspindėdamos turtingą rašančiojo vidaus pasaulį.

Irena Ramaneckienė
Iš knygelės “Rudens šešėliai metuose nugulę“

Entry filed under: Medikų poezijos pavasaris. Tags: , .

Apie meilę knygoms Rita Bijeikytė-Gatautė “…kai susitinkame“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Trackback this post  |  Subscribe to the comments via RSS Feed


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2016 m. birželio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg   Lie »
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930  

Statistika

  • 89 688

%d bloggers like this: