Posts filed under ‘Kopriklausomybė’

Leidinys „Lietuvos sveikatos statistika 2019 / Health Statistics of Lithuania 2019“

 

 

„Lietuvos sveikatos statistika 2019 / Health statistics of Lithuania 2019“

Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

2020

 

Higienos institutas – valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, atliekanti Lietuvos gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklos stebėseną, darbo aplinkos poveikio sveikatai tyrimus, vykdanti profesinės sveikatos priežiūros technologijų vertinimą. Viena iš svarbių jo funkcijų – sveikatos informacijos sisteminimas. Šio instituto Sveikatos informacijos centras kasmet išleidžia periodinį sveikatos statistikos leidinį „Lietuvos sveikatos statistika / Health statistics of Lithuania“. Jame pateikiami praėjusių metų pagrindiniai Lietuvos sveikatos statistikos rodikliai, pavaizduoti lentelėse ir diagramose, bei trumpas gyventojų sveikatos rodiklių apibendrinimas lietuvių ir anglų kalbomis.

Pateikiami rodikliai apskaičiuoti naudojant sveikatos priežiūros įstaigų metinių ataskaitų, epidemiologinių registrų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos SVEIDRA, Lietuvos statistikos departamento, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis.

Naujame periodiniame leidinyje lentelėse ir diagramose pateikiami pagrindiniai 2019 m. šalies sveikatos statistikos rodikliai bei trumpas gyventojų sveikatos rodiklių apibendrinimas lietuvių ir anglų kalbomis. Jame skelbiami duomenys apie gyventojų demografinę situaciją, mirtingumą ir gimstamumą, taip pat sergamumą įvairiomis ligomis, sveikatos priežiūros įstaigų ambulatorinę ir stacionarinę veiklą, sveikatos priežiūros išteklius, išlaidas sveikatai ir vaistų suvartojimą bei kita informacija.

Leidinį galite atsiųsti čia.

 

12 lapkričio, 2020 at 2:22 pm Parašykite komentarą

Psichoterapeuto Ronaldo Potterio-Efrono knyga „Begydant piktas smegenis“

Ronaldas Potteris-Efronas

„Begydant piktas smegenis

2019

Lietuvos medicinos bibliotekos psichologinės literatūros fondą papildė dar vienas naudingas leidinys – psichoterapeuto, socialinių mokslų daktaro Ronaldo Potterio-Efrono (Ronald Potter-Efron) knyga intriguojančiu pavadinimu „Begydant piktas smegenis.

Knygos autorius analizuoja, kaip, perpratus smegenų veiklą, galima lengviau suvaldyti pyktį. Dažniausios pykčio priežastys yra frustracija, pernelyg didelis stresas, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais, hormonų disbalansas, problemos, susijusios su neuromediatoriais, genetiškai nulemtos piktos charakterio savybės, šeimos, skatinančios pyktį bei agresiją, smegenų veiklos sutrikimai. Knygoje išsamiai aprašomas piktų smegenų veikimo mechanizmas. Dalinamės keliomis autoriaus įžvalgomis ir patarimais.

Emocionalios arba piktos smegenys. Įvykių užaštrinimas yra viena iš funkcijų, kurią pyktis atlieka itin gerai. Pykčio emocija primena pasiuntinį, kuris tuojau pat atkreipia dėmesį, nes kažkas jūsų gyvenime vyksta ne taip, kaip derėtų. Kiekviena emocija sužadina automatinį atsaką, kuris ją paverčia judesiu (lotyniškai emocija – reiškia judėti). Jei negebėtume kontroliuoti savo impulsų, vos tik apėmus emocijai, pultume veikti. Spruktume, pajutę pirmąją baimės užuominą, pradėtume verkti dėl išpilto pieno ir t.t. Žmonės, kurių impulsų valdymas sutrikęs, būtent taip ir elgiasi. Jei probleminė emocija yra pyktis, sakome, kad tokie žmonės užsiplieskia kaip degtukas. Reiškia, kad įvyko trumpasis jungimas priekinėje smegenų dalyje. Jei ši dalis nedalyvauja, visai nekontroliuojame impulsų, stipriai reaguojame į smulkmenas. Kalbant apie pyktį, svarbu įvertinti, kokiam veiksmui jis jus paruošia. Sužadinus emocinę sistemą, galima įvertinti balais emocinės reakcijos stirumą (nuo „kažką jaučiu“ iki „taip stipru, kad vos beišgaliu pakelti“).

Jausmai veikia mūsų veiksmus daug stipriau, nei mintys. Todėl itin svarbu tiksliai moduliuoti emocijas, siekiant įvaldyti pyktį. Jei pervertinsite jus supančias grėsmes ir dėl nepagrįstai jausite pavojų, patirsite tikrą katastrofą.

Pirmiausia emocijos mus įkvepia imtis veiksmų, o ne racionalus protas. Jei kokia situacija mus jaudina, tikėtina, kad sureaguosime per stipriai. Ėmusis veiksmų, emocijos staiga neišgaruoja, joms dar reikia suteikti jums grįžtamąjį ryšį, padedantį suvokti, kad pasielgėte tinkamai. Smegenys nuolat analizuoja tai, ką sukuria. Įprastai emocijos deaktyvuojamos, kai jas sukėlęs dirgiklis dingsta arba su juo susitvarkoma. Emocijas deaktyvuoti būtina, kad nešvaistytume energijos. Emocijos turi gauti energijos, o energija – iš kalorijų. Taigi natūralu, kad smegenys išjungia emocijas, kai jos nereikalingos. Dėl šios priežasties žmonės būna emociškai neutralūs. Sužadinimo etape sistemą gali per greitai atlikti savo darbą, tad jums išsivysto hiperjautrumas. Jūs galite tapti per jautrus vienai emocijai arba visoms neigiamoms emocijoms. Tada galbūt imsite taip dažnai girdėti įsivaizduojamo viesulo triukšmą, kad nekišite nosies į lauką. Dėl to kaltas migdolinis kūnas, kuris sukelia padidintą jautrumą baimei, pykčiui. Daug streso keliantys įvykiai gali pažeisti šią smegenų dalį, ir tai gali priversti suklysti moduliuojant emocijas. Jei pirmame etape per jautriai reaguojame į emocinius dirgiklius, o antrame – pernelyg įsiaudriname, tai trečiame iš viso sunku išlaikyti šaltą protą.

Į kiekvieną emociją reaguojame pagal šabloną. Vadinasi, jausmas nėra tik jausmas. Tai taip pat veiksmas. Jei bijai, norėsis bėgti, gėda skatins slėptis, pyktis žadins norą pulti. Džiaugsmas – prisiartinti.

Žmonės ieško psichoterapeuto pagalbos, nes nesugeba veikti, pvz, sutuoktinis, prieš kurį smurtaujama, neįstengia atsiriboti nuo smurto. Į aklavietę jį atvedė stiprios prieštaringos emocijos, kovojančios viena su kita – meilė ir baimė. Tokiais atvejais psichoterapeutas bando drauge apsvarstyti visus į manomus variantus, aptariant visas emocijas, nepriimant jokių sprendimų.

Veiksmo etape atsiranda dar viena problema – impulsyvumas. Impulsyvūs linkę nuo sužadinimo pereiti tiesiai prie veiksmų. Siekiant veiksmingai kontroliuoti impulsus, svarbus vienas iš neuromediatorių (cheminių junginių) – serotoninas.  Serotonino trūkumas išprovokuoja impulsyvią agresiją.

Emocijų deaktyvacija per lėta, jei jūs nesugebate atsikratyti vienišumo jausmo draugų apsuptyje. Pykčio pasaulyje pagieža gali tapti pasimėgavimu. Jei neatsikratysime šių emocijų, nesugebėsime užbaigti emocinio ciklo ir jame įstrigsime.

Baimė ir pyktis – glaudžiai tarpusavyje susijusios emocijos. Jas vienija numanoma grėsmė, smegenyse sužadinanti „kovok, bėk arba sustink“ atsaką. Tai ypač galioja tiems, kurie praeityje patyrė smurtą ir psichologinių traumų.

Frustracija, miego problemos, nepakankamas socializavimasis, nerimas, skausmas sukelia irzlios agresijos protrūkį. Irzli agresija paskatina gausybę minčių bei elgesio modelių.

Tinkamai apdorojus emociją, nesusitelkus į savo pyktį, neįvyks žodinė agresija. Pyktis skatina pats save kaip savaime plintantis miško gaisras. Galima išspręsti kylantį konfliktą atsitraukus nuo savo minčių, iš šalies pažvelgus į save – kaip staiga prapliupęs lietus užgesina degantį mišką.

Galima pakeisti savo smegenis.

Žmonės, kuriems sunku pakeisti, nuslopinti pykčio impulsus, dažnai jaučia daug neapykantos. Kažkas praeityje juos nuskriaudė, traumavo. Kaskart prisiminmams iškilus į paviršių, žaizdos tarsi atsiverai iš naujo, ir nelaimingieji jaučiais taip, tarsi juos išduotų vėl. Jie paprasčiausiai nesugeba pamiršti skausmo.

„Naudok, kitaip prarasi“ – nepaprasta idėja, paaiškinanti smegenų veikimą. Ištisos mokslininkų kartos buvo įsitikinusios, kad smegenys niekada nesikeičia. Bet iš tiesų, keičiant elgesį, susiformuoja nauji neuronų tinklai. Susikurtas neuronų tinklas kartais net sužlugdo. Pavyzdžiui, paranojiškas sutuoktinis,  remdamasis abejotinais įtarinėjimais, įtikinėja save, kad žmona jam neištikima. Tarkime, ji grįžo pusvalandžiu vėliau ir užsiminė, kad parduotuvėjė sutiko Tomą, taigi jos vyras padaro išvadą, kad ji slapta susitikinėja su Tomu. Taip paranojikas sukuria neuronų tinklą, kuris gali privesti prie skyrybų ar net smurto. Merginai, vaikystėje išgyvenusiai seksualinę prievartą, kiekvieno vyro dėmesys gali atrodyti siaubingas. Tokie neuronų tinklai vadinami potrauminio streso sindromu.

Ugdantis naujus naujus sugebėjimus, smegenys privilioja laisvus neuronus, kurie galėtų sukurti naujus tinklus. Bet kiekviena jūsų kūno ląstelė turi norėti pasikeisti. Viena koja priimami sprendimai niekur nenuves. Turite tvirtai žinoti, kokius elgesio modelius norite paversti pasiekiamais tikslais. Pavyzdžiui neieškoti kitų žmonių trūkumų, nedaryti iš musės dramblio, supykus nesakyti pirmų į galvą atėjusių žodžių, negalvoti tik apie save, nepasiduoti paranojai, negalvoti tik apie save, nekaupti pagiežos, nesikėsinti viską aplinkui kontroliuoti.

Nesąmoningai mus valdančios emocijos. Kai migdolinis kūnas į viską reaguoja kaip į pavojų,  jis tampa nevaldomas. Žmonės kartais neadekvačiai dramatiškai reaguoja, nes jų smegenys nesąmoningai užfiksuoja didelę grėsmę. Kai žmonės mano, atsidūrę pavojuje, sužadinamos baimės ir pykčio emocijos, taip suaktyvinant „kovok arba gėk“ atsaką. Įsivazduokime kareivių kuopą, kone visiškai apsuptą priešų. Gal apsitaikytų karių, kurie jaustų tik pyktį ir neapleistų savo pozicijų iki mirties. Tačiau dauguma, išgyvendami ir pyktį, ir baimę imtų trauktis šaudydami, nes pyktis ir baimė pasireiškia kartu.

Gynybiniu pykčiu mes reaguojame į grėsmę būti nepriimtam visuomenės, likti apleistam, grėsmė, kad bus pamintos pačios svarbiausios mūsų vertybės.  Kartais žmonės per stipriai supyksta, nes yra labai jautrūs gėdai, nesaugumui. Daugelis yra pritvinkę aršaus pasąmoninio pykčio, nukreipto į pasaulį, kuris nesugebėjo suteikti jiems saugumo. Jis pasireiškia, kai nesaugiai besijaučiantys žmonės patiria grėsmę būti apleisti. Bet koks nurodinėjimas arba kontrolė sukelia pyktį, nes žmogui atrodo, kad jis nesugebės pats valdyti savo gyvenimo. O vertybės – emocionalus reiškinys.

Kovojant su nesąmoningai mus valdančiomis emocijomis pirmiausia reikia kuo greičiau pastebėti fizinius pojūčius arba signalus. Tai svarbu, nes kuo ilgiau leidžiame pykčiui reikštis, tuo labiau jis stiprėja. Dar galima laiku pasitraukti iš situacijos, kad nusdarytumėte problemų, daryti pertraukėles, nedaryti nieko, kas galėtų dar labiau įaudrinti emocijas.

Empatijos lavinimas. Vienas iš pagrindinių įgūdžių, galinčių padėti išsilaisvinti iš pykčio gniaužtų – empatija. Empatija padeda nepasiduoti impulsyvumui, teisingai suprasti kitų žmonių ketinimus. Empatija labai padeda valdyti pyktį. Kuo empatiškesnis esi, tuo sunkiau pykti ant kito žmogaus, jausti jam pagiežą ar jo nekęsti. Sutelkus dėmesį į kito žmogaus jausmus ar ketinimus, galime suaktyvinti žievę, atsakingą už racionalų mąstymą, tuo pat metu slopindami sritis, labiausiai siejamas su emocijomis. Tai padės ne taip piktai reaguoti. Norint pajusti empatiją, reikia domėtis kitais žmonėmis ir nemanyti, kad kiti jus puola. Tam tikros smegenų dalys yra susijusios su atleidimu. Kai bandome atleisti, sužadinama visa juostinė smegenų žievė, atsakinga už emocinį prisiderinimą. Atleidžiama, kai įskaudinti žmonės prisimena gerąsias nusižengusio jiems asmens savybes, iš naujo patiria tam tkrus teigiamus jausmus jam ir priima jį atgal į savo širdį. Tai gerai iliustruoja moters frazė apie buvusią antrąją pusę: „Taip, jis išdavė mane. Jis apgaudinėjo, ir tai skaudino. Tai vis dar skaudina. Tačiau dabar aš prisimenu tuos nuostabius ilgus metus, kuriuos praleidome kartu. Aš galėčiau jo nekęsti, bet tada atsiribočiau nuo tų visų puikių akimirkų. Dabar aš galiu galvoti apie jį, nesitvenkiant įsiūčio ašaroms akyse. Šiandien aš jaučiuosi geriau nei tada, kai buvau apsėsta minties, kaip smarkiai jis mane įskaudino“. Galų gale atleidimas išgydo sužeistą asmenį.

Pyktis ir empatija yra nesuderinami. Todėl, norint kažkaip spręsti pykčio problemą, reikėtų lavinti empatijos įgūdžius. Kaip tai padaryti? Reikia apsispręsti, įsipareigoti, padaryti tai savo tikslu ir praktikuotis. Bet atlygis už tai bus didžiulis. Ilgainiui neuroniniai tinklai, lemiantys empatiją, taps vis stipresni, rečiau būsite pikti. Empatija – tai tiltas jungiantis žmones.

Norint pajusti empatiją jus įskaudinusiems žmonėms, vertėtų savęs paklausti, kas tuo metu vyko kito asmens gyvenime? Gal tai paaiškintų jo jausmus? Ką teigiamo galite prisiminti apie tą žmogų? Kokias kančias jis patyrė per savo gyvenimą? Ar tikrai taip stipriai skiriatės nuo jus įskaudinusio žmogaus? Gal ir jūs nesąmoningai ar sąmoningai kažką įskaudinot? Ar galėtumėt atleisti tam žmogui, nes kiti jums taip pat galiausiai atleido?

Mažai tikėtina, kad planuosite agresyviai užsipulti kitą žmogų, jei būsite empatiškai susirūpinę. Smegenų neuroplastiškumas tikrai padės pakeisti santykius bei gyvenimo kokybę.

Parengė Daiva Širkaitė

10 lapkričio, 2020 at 12:39 pm Parašykite komentarą

Profesorių Stasį Biziulevičių prisimenant

2019 m. gegužę buvo paminėtas prof. Stasio Biziulevičiaus 100-metis. Valstybinis mokslinių tyrimų institutas, Gamtos tyrimų centras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka parengė leidinį „Profesorius Stasys Biziulevičius. Gyvenimo ir veiklos apžvalga. Bibliografija“.

Pratarmėje leidinio sudarytojai pabrėžia: „Darbštus ir talentingas mokslininkas visą savo gyvenimą paskyrė medicininiams parazitologiniams tyrimams ir šios mokslo šakos istorijos tyrinėjimams, domėjosi lietuvių kalba, istorija, pedagogika, tautosaka. Jo darbai paliko gilų pėdsaką Lietuvos mokslo istorijoje“.

Šiandien profesoriaus 101-sis gimtadienis ir knygą apie prof. S. Biziulevičių galima skaityti internete  https://bit.ly/2AIYnmt

18 gegužės, 2020 at 11:43 am Parašykite komentarą

Profesoriaus, habil. dr. G. Česnio 80-ties metų sukaktį minint

Šių metų balandžio 23-iąją profesoriui, habilituotam biomedicinos mokslų daktarui, gydytojui anatomui, antropologui Gintautui J. Česniui būtų sukakę 80. Profesorius buvo įdomi, plataus akiračio, didelės erudicijos asmenybė, kurią kolegos, studentai itin vertino ir gerbė, todėl, net ir išėjęs Anapilin, iki šiol yra šviesiai jų prisimenamas.

Česnys didelę savo gyvenimo dalį paskyrė medicinai. Baigęs Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojęs į Vilniaus universitetą, jis iš karto pasuko mediko keliu. Po studijų savo gyvenimą daugiausia siejo su Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, išbandė joje visas pareigas – nuo asistento, docento, mokslo ir studijų organizatoriaus iki profesoriaus ir katedros vedėjo. Per tą laiką mokslininkas stažavosi Maskvos ir Prahos universitetuose. 1989–2000 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu, aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos ir mokslo tarybos veiklose, buvo ir Nacionalinės sveikatos tarybos narys.

Profesoriaus interesai neapsiribojo vien medicina ir moksline veikla. Dirbdamas keliose srityse, kiekvienoje jų paliko vertingų darbų ir atradimų. Jo bibliografinis palikimas – aštuonios knygos, dvi monografijos, 300 mokslinių straipsnių, daugybė mokslo populiarinimo darbų, kurie iki šiol cituojami. Jam nesvetima buvo ir aktyvi visuomeninė veikla, kultūra, menas. Rūpinosi Vinco Kudirkos atminimo įamžinimu ir paveldu. Apie save gydytojas juokais yra sakęs: „Baigiau mediciną, bet tapau antropologu – žymiausiu istoriku tarp medikų ir žinomiausiu mediku tarp istorikų bei archeologų“. Sykiu prisipažino, kad buvo linkęs ir į teatrą bei muziką, studijų metais dainavo. Mokslininkas buvo ir vienas lietuvių etninės antropologijos kūrėjų, vykdė Lietuvos praeities gyventojų bioantropologinius tyrimus, už kuriuos 1989 m. apdovanotas valstybine premija. O 2005 m. už pagalbą identifikuojant Estijos prezidento Konstantino Petso palaikus jam įteiktas Estijos valstybinis apdovanojimas – ordinas „Terra Mariana“. G. Česnys mirė 2009 m. rugsėjo 28 dieną. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Daugiau informacijos apie šį gydytoją galite rasti knygoje Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui: mediką antropologą, profesorių Gintautą Česnį prisimenant.

Bei Lietuvos medicinos bibliotekos parengtoje bibliografijos rodyklėje.

 

 

23 balandžio, 2020 at 1:32 pm Parašykite komentarą

Balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, skirta slaugytojams ir akušeriams

Balandžio 7-ąją minima Pasaulinė sveikatos diena. Jos minėjimą nuo 1950 metų inicijuoja Šveicarijoje įsikūrusi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Šia diena siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į sveikatą, skatinant imtis bendrų veiksmų  sveikatos apsaugos problemoms spręsti, užtikrinti sveikatos informacijos ir paslaugų prieinamumą. Kasmet pasirenkama vis kita aktuali sveikatos tema. PSO, prisimindama legendinę anglų medicinos seserį, slaugytojo profesijos pradininkę Florenciją Naitingeil, 2020-uosius paskelbė slaugytojų ir akušerių metais. Slaugos sektoriuje dirbančių specialistų trūkumas kelia susirūpinimą, todėl šiemet siekiama skirti jiems daugiau dėmesio, populiarinant šią specialybę, keliant jos prestižą, skatinant dirbančiuosius ir suteikiant jiems palankesnes darbo sąlygas. Tad ir 2020-ųjų Pasaulinės sveikatos dienos šūkis – skatinimas įvertinti juos ir padėkoti: „Slaugytojai ir akušeriai padeda mums gyventi laimingesniame, sveikesniame pasaulyje. Skirkite jiems minutę pasakyti „ Ačiū“.

Nors slaugytojų veikla neretai vis dar nepelnytai nuvertinama, tačiau per pastaruosius keliasdešimt metų stipriai pasikeitė tiek požiūris į ją, tiek jos praktika: per šį laiką savanoriška neformali veikla tapo inovatyvia, kryptinga, nuoseklia ir sisteminga mokslo žiniomis pagrįsta profesija. Dabartiniai slaugytojai – savarankiški, išsilavinę specialistai, kuriems nuolat tenka kelti savo kompetenciją ir organizacinius gebėjimus ne tik klinikinės slaugos, bet ir psichologijos, socialinių mokslų srityse. Koronaviruso pandemijos metu didelis slaugos specialistų poreikis ir įtemptas jų darbas tampa įrodymu, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka, saugodami pacientų sveikatą. PSO ragina pasaulio lyderius ir visuomenę atkreipti dėmesį į jų darbą ypač šiuo itin sudėtingu metu. Slaugytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai atsiduria kovos su COVID-19 pandemija priešakyje – užtikrindami pagarbų elgesį, teikia aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, deda visas pastangas, jog bendruomeniškai išsklaidytų kylančias baimes ir išspręstų neaiškumus, prireikus, renka duomenis klinikiniams tyrimams.

Šiais slaugytojų ir akušerių metais Pasauline sveikatos diena siekiama pabrėžti probleminę slaugos būklę ir imtis visų reikiamų priemonių, padėsiančių užtikrinti šios srities darbuotojų gerovę. Šios pastangos  gyvybiškai svarbios, jei iš tiesų norime įvykdyti nacionalinės ir pasaulinės sveikatos politikos tikslus, susijusius su visuotine sveikatos apsauga, motinos ir vaiko sveikata, infekcinėmis ir lėtinėmis neužkrečiamomis ligomis, įskaitant psichikos sutrikimus, taip pat su pasirengimu ekstremalioms situacijoms ir reikiamu reagavimu į jas bei pacientų saugumą. Išanalizavę pastarojo meto slaugos politiką, gerąją patirtį bei probleminius atvejus, PSO ir jos partneriai, parengė  seriją rekomendacijų, siūlančių priemones slaugos ir akušerių darbui pagerinti. Prisidedame prie šios jų labai reikalingos iniciatyvos, kviesdami padėkoti slaugytojams ir akušeriams bei tardami nuoširdų AČIŪ už jų sunkų ir pasiaukojantį darbą.

Parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos medžiagą. Daugiau naudingos informacijos galite rasti šiuose šaltiniuose:

Lietuvos slaugos specialistų asociacijos svetainė: https://www.lsso.lt/
Lietuvos akušerių sąjungos svetainė:  https://akuseriusajunga.com/
Lietuvos akušerių asociacijos svetainė:  https://www.akuseriuasociacija.eu/
Knyga „Lietuvos slaugos istorija 1918–2018“: lmbtau/docs/knyga_lietuvos_slaugos_istorija

Chirurgas Jonas Stanaitis su žmona ir kolegėmis,  Stanaičių šeimos archyvo nuotrauka

7 balandžio, 2020 at 2:02 pm Parašykite komentarą

Dokumentinis filmas „El Padre Medico“

Rež. Vytautas Puidokas

„El Padre Medico“

2019

 

Pernai metais lietuviško kino pasaulį ir medicinos istorijos mylėtojus pasiekė džiugi žinia – Šiaurės Amerikoje, Kamdeno tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje, įvyko režisieriaus Vytauto Puidoko filmo „El Padre Medico“ premjera. Šių metų vasario mėnesį šis filmas, dar prieš jam pasirodant, sulaukęs susidomėjimo ir sukėlęs nemažai diskusijų, pasiekė ir Lietuvos kino teatrų žiūrovus.

„El Padre Medico“ – tai intriguojanti ir mįslinga istorija apie gydytoją, misionierių, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlį iš Lietuvos Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį (1919–1998), gydžiusį indėnus ir kitus egzotiškosios Amazonės gyventojus, kūrusį plaukiojančias ligonines. Režisierius,  pradžioje ketinęs kurti herojišką, kilniais darbais garsėjusio gydytojo istoriją, pavadinimu „Aleksandras Didysis“, ir pats gerai nenumanė, kuo ji pavirs ir kaip galų gale kūrybinis detektyvas baigsis. Bet kokiu atveju tai buvo išties sėkmingas siužetinis posūkis.

Poetinės lietuviškos dokumentikos kontekste tai išsiskiriantis ir retas filmas, kurį tikrai verta pamatyti. Pagrindiniai jo šaltiniai – žmonių, susidūrusių su Padre, liudijimai bei archyvinė medžiaga. Jame aptariamos ne tik kultūrinės, bet ir socialinės, visuomeninės problemos – kriminalinė veikla, vergovė ir kitoks išnaudojimas. Atrodytų, seniai praėjusios ir tolimos ar nutylimos, bet staiga priartėjančios ir įtraukiančios. Sykiu šis filmas – režisieriaus, bei visos kūrybinės grupės sėkmės ir netikėtų atradimų istorija: keliaujant džiunglėse išgirstas legendinis pasakojimas, mitologinis herojiškas personažas, autentiški liudijimai, gyvi artimieji Lietuvoje, darni komanda ir ilgas kūrybinis kelias iki žiūrovų širdžių. Tai paveiki istorija, kuri įtraukia ir nuo pat pradžių kelia daug svarbių klausimų, tačiau nepateikia atsakymų. Filme kiekvienas juos turi atrasti pats.

 

 

 

11 vasario, 2020 at 3:28 pm Parašykite komentarą

Jono Stanaičio knyga „Usnynas“

 

Jonas Stanaitis

 „Usnynas“

Vilnius, 2019

 

 

2019 m. spalio 4 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje vyko chirurgo, habilituoto medicinos mokslų daktaro Jono Stanaičio 100 metų jubiliejui skirtas minėjimas „Gydyti be stebuklų ir daryti stebuklus be žodžių“. Gydytoją šiltai prisiminė bibliotekoje susirinkę jo artimieji, kolegos, pažįstami.

J. Stanaitis (1919 09 20, Matarnai–1997 04 16, Vilnius) – dramatiško likimo chirurgas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, mokslininkas ir išradėjas, patyręs karo, sovietmečio žiaurumus. Renginio metu pristatyta ir pakartotinai perleista paskutinė jo knyga „Usnynas“. Tai autoriaus prisiminimai apie dramatiškus pokario Lietuvos įvykius: bandymus trauktis, bėglio patirtį, partizaninį karą, gydytojo darbą provincijos ambulatorijoje. Tuo metu daug gydytojų pasitraukė į Vakarus, buvo išvežti į Sibirą, o J. Stanaitis liko, nuolat keisdamas darbo vietas, gydydamas po tardymų, karo traumų sužalotus kraštiečius. Jam teko ne tik operuoti, bet ir įkurti chirurgijos skyrius, operacines, gauti įrangos, laikinai slėpti partizanus, rizikuoti savo ir savo artimųjų gyvybėmis.

Knyga „Usnynas“ papildyta vaikų, kurie ir pabaigė rengti knygą, atsiminimais, komentarais. Netrukus skaitytojų laukia dar viena naujiena – jau spalio mėnesį pasirodys J. Stanaičio bibliografija.

 

8 spalio, 2019 at 11:16 am Komentarų: 1

Prof. Antano Sučilos prisiminimų knyga „60 metų chirurgijos keliais“

 

 

Antanas Sučila

„60 metų chirurgijos keliais“

Vilnius, 2019

 

Džiugi naujiena medicinos ir chirurgijos istorijos mėgėjams – prof. Antano Sučilos (1917–2017) prisiminimų knyga „60 metų chirurgijos keliais“. A. Sučila daugeliui jaunesniųjų kolegų buvo autoritetas profesinėje ir bendražmogiškų vertybių srityje. Jį itin mėgo ir pacientai.

Autobiografinė knyga primena metraštį, kuriame profesorius aprašo savo mokslinę veiklą, šeimos gyvenimą ir kasdienybę, dalinasi per devyniasdešimt metų sukaupta darbine patirtimi ir prisiminimais. Perskaičiusieji knygą, įgis ne tik teorinių, bet ir praktinių medicinos žinių, sužinos, kuo skyrėsi mediko darbas karo, pokario laikotarpiu ir dabar. Leidinio pabaigoje skaitytojai ras beveik 200 bibliografijos šaltinių, apimančią 1956–1988 m. A. Sučilos gyvenimo ir darbų laikotarpį, bei daugiau nei 100 atsiliepimų spaudoje, televizijoje sąrašą. Lietuvos medicinos biblioteka 2017 m. buvo sudariusi jubiliejinę jo bibliografijos rodyklę, kuri skelbiama LMB issuu paskiroje https://issuu.com/lmbtau/sucila_antanas.

Knygą jau galite rasti mūsų bibliotekoje, o rudenį planuojame surengti ir jos pristatymą.

 

 

28 rugpjūčio, 2019 at 12:58 pm Parašykite komentarą

Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas

 

Albinas Bagdonas, Remigijus Bliumas

Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas 

Vilnius, 2019

Lietuvos medicinos bibliotekoje dar vienas naujas leidinys – neseniai pasirodęs naujas Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Lietuvos psichologijos istorijoje tai jau antras toks leidinys. Mokslo ir enciklopedijų leidykla dar 1993 metais parengė lietuvišką Psichologijos žodyną. Jame buvo aiškinama apie 1300, o naujajame – apie 2300 terminų, iš kurių aprašyta apie 2000 terminų. Skaitytojas čia ras ne tik sukirčiuotų pagrindinių terminų straipsnius, bet ir jų atitikmenis anglų ir rusų kalbomis, tarptautinių terminų kilmės aiškinimus. Dėl ribotos apimties į Žodyną tik minimaliai įtraukti neuropsichologijos, neurofiziologijos, psichofiziologijos, psichogenetikos, lyginamosios psichologijos ir kitų ribinių sričių terminai.

Lietuvos psichologijos raida gana dinamiška, jai vystantis, neretai atsiranda žmogaus psichikos bei jos reiškinių sampratų skirtumų. Tad šis Žodynas prisideda prie nacionalinės psichologijos terminijos plėtojimo ir vienodinimo, taip pat ir prie psichologinės kultūros plėtros, visuomenės švietimo bei lietuvių kalbos praturtinimo.

Šis leidinys pirmiausia skirtas psichologijos studentams, doktorantams, dėstytojams, praktikams, mokslininkams ir mokslo populiarintojams, rašantiems tekstus profesiniais klausimais. Bet jis gali būti naudingas ir gretimų sričių specialistams – psichiatrams, logopedams, pedagogams, socialiniams darbuotojams. Jį galite rasti mūsų bibliotekoje.

20 gegužės, 2019 at 1:00 pm Parašykite komentarą

Dr. Janet Geringer Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai“

alkoholiku-vaikai-195x300Knygos autorė – amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.
Tarptautinį pripažinimą pelniusio veikalo „Suaugę alkoholikų vaikai“ autorė pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais tokių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.
Ši knyga – ne medicininė studija ir ne akademinė ataskaita, o veikiau autorės siekis aprašyti tai, kas bendra šimtams jos sutiktų alkoholikų vaikų savęs suvokimui, jiems jau tapus suaugusiais. Jos įsitikinimu – žinojimas išlaisvina, ir tiems, kas atpažins save, atsivers naujos galimybės.
Leidinyje pateikiamas suaugusio alkoholikų vaiko apibūdinimas, paaiškinama, ką reiškia juo būti, apžvelgiamos pasekmės ir pateikiami konkretūs patarimai, kaip imtis pokyčių.
Štai kelios įžvalgos kurios viena ar kita forma kartojai daugelyje atveju:

Suaugę alkoholikų vaikai nežino, koks yra normalus elgesys.
Jiems sunku sumanymą įgyvendinti nuo pradžios iki galo.
Meluoja ir tada, kai būtų lygiai taip pat paprasta pasakyti tiesą.
Save smerkia nesigailėdami.
Nemoka linksmintis.
Save vertina labai rimtai.
Jiems sunku palaikyti artimus santykius.
Perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius.
Nuolat siekia būti pripažinti ir palankiai įvertinti.
Dažniausiai jaučiasi esantys kitokie nei aplinkiniai.
Nepaprastai pareigingi arba ypač nepareigingi.
Nepaprastai atsidavę, net ir akivaizdžiai suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas.
Jie yra impulsyvūs. Imasi veikti gerai nepasvarstę, kaip kitaip galėtų pasielgti, ir kokios laukia pasekmės. Dėl impulsyvumo vėliau graužiasi, jaučiasi bejėgiai ir neapkenčia savęs. Be to, jie įdeda nepaprastai daug jėgų, šalindami savo elgesio pasekmes.

Ši knyga parašyta suaugusiems alkoholikų vaikams, tačiau tikimasi, kad ji sudomins ir psichologus bei kitus žmones, kuriems ši tema aktuali.

1 lapkričio, 2016 at 7:35 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2021 m. liepos mėn.
Pr A T K Pn Š S
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031  

Statistika

  • 105 718