Gydytoja radiologė, profesorė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė

Aldona Bartusevičienė (asmeninio archyvo nuotr.)

Nuo vakar gerklėje stovi didžiulis gumulas. Rašau ir suprantu, kad žodžiais nenusakysi, kokia didi buvo ši moteris. Pas Aukštybių Tėvą iškeliavo gydytoja radiologė, profesorė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė (1924-10-24 – 2021-12-26). Panašiu metu – lapkritį ar gruodį – mes susipažinome. 2014 metais. Profesorė buvo ką tik atšventusį 90-metį. Portalo Vlmedicina.lt redaktorė pasiūlė proginį interviu. Profesorė sutiko, tik užtrukome, kol laiką suderinome. Nes ji dar neatlygintinai dirbo Santaros klinikoje, skaitė paskaitas rezidentams, rašė knygas ir straipsnius, vadovavo Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijai (LVIA) ir, žinoma, lankėsi kultūriniuose renginiuose. Kaip pati juokavo, Dievulis paskyrė jai viršvalandžių, todėl tiek veiklos. Bet ji visą gyvenimą taip: šeima, keli darbai, visuomeninė veikla. Profesorės akys silpo, todėl parašiusi straipsnį jai skaičiau garsiai, o ji klausėsi ir sakė, ką keisti, papildyti, išbraukti. Kadangi daug visko pripasakojo, pasiūliau parašyti antrą straipsnį, „pramoginį“, į kurį sudėtume sveikatos patarimų, receptų ir pan. Taigi taip atsirado antras straipsnis. Dar paklausė, gal padėčiau sudėlioti LVIA 25-mečiui skirto almanacho medžiagą. Iš atskirų fragmentų, ranka rašytų straipsnių pradėjome dėlioti.Ir susidėliojo graži draugystė. Kas mėnesį susitikdavome smetoniškų pietų. Tai reiškia: šaltas užkandis + sriuba + antras patiekalas + desertas + taurelė konjako arba kito gero gėrimo. Žinoma, porcijos būdavo miniatiūrinės. Jei nepavykdavo susitikti dieną, ateidavau „faifokliokui“ (penktos valandos kavai su vaisiais ar desertu), kuris buvo labai madingas tarpukariu. Profesorė man daug pasakojo apie pietus jų namuose ir „faifokliokus“ Karininkų ramovėje (jos tėvelis Stanislovas Valiuškis buvo karininkas). Ji apie daug ką pasakojo, daug diskutavome. Būdavo, užplaukdavo prisiminimų akimirkos. Būdavo, krisdavome nuo kėdžių iš juoko. Kartais paverkdavome. Kartais mane pamokydavo. Kai nežinodavau, ką daryti, skambindavau ir važiuodavau patarimo. Buvo, kad ir manęs klausė, o kaip aš daryčiau tokioje situacijoje. Negaliu pasakyti, kad buvo kaip mama. Ne, nesielgė kaip su dukra. Ji buvo tiesiog labiau patyrusi vyresnė draugė.Profesorė mane nuolat stūmė pirmyn, skatino nesustoti, užsiimti įvairiomis veiklomis, plėsti interesų ratą. Tai, sakydavo, atitolina senatvę. Labai dažnai kviesdavo palydėti į renginius, kuriuose supažindindavo tai su gydytojais, tai Birutietės (jas ypač gerbė), tai dvasininkais, tai puikiomis Lietuvos medicinos biblioteka darbuotojomis ar kitų sričių garbiais žmonėmis. Nes norėjo, kad aš augčiau, o augti gali tik bendraudamas su pasitempti skatinančiomis asmenybėmis. Augti gali ir atsisakydamas pavydo, nes jis griauna iš vidaus. Dažnai tai sakydavo. O Profesorei pavydinčių buvo. Pavydėjo tinginiai, nematydami, kiek daug ir negailėdama savęs ji dirbo. Pavydėjo, kliudydami mokslinei veiklai, nugvelbdami jos tyrimų medžiagą, sudėtą į straipsnį, ir pasirašydami savo vardu. Trukdė, nes buvo moteris. Ji viena paverkdavo, pasimelsdavo už juos ir toliau kantriai dirbdavo.Spalio 16-ąją (gimtadienis) ir gegužės 22-ąją (vardadienis) pas Profesorę būdavo atvirų durų dienos. „Atvirų“ pirmiausia tiesiogine prasme, nes, galima sakyti, jos neužsiverdavo dėl gausių lankytojų. Giminės, artimieji, buvę ligoniai, mokiniai, kaimynai. „Atvirų“ ir ta prasme, kad tie namai buvo visiems atviri ir nereikėjo, kaip reikalauja geras tonas, susitarti iš anksto, galėjai eiti be skambučio. Bet ir telefonas netildavo. (Tiesa, jis netildavo nuolat, visada. Vieni teiravosi apie sveikatą, kiti klausė medicininio patarimo, su trečiais tvarkė visuomeninius reikalus.) Tomis dienomis čia būdavo daug juoko, gėlių, skirtingų žmonių, kuriuos vienijo Profesorė. Būdavo tikrai smagu. Bet dar smagiau būdavo ruoštis: ateidavau anksčiau ir tepdavome sumuštinius, dėliodavome mišrainę į indelius, valydavome sidabrinius šaukštelius. Neskubėdavome, nes žinojome, kad nevėluojame, o jei svečiai ateis, dargi padės. Šią vasarą žiūrėjome nuotraukas. „Gal nori prisiminimui? Išsirink, kuri gražiausia.“ „Visos gražios. Paimsiu 1970 metų“. Neradome. Tad pasiėmiau šią, 1968 metų. Elegantiškos, santūrios, švelniai besišypsančios. Ir šiek tiek liūdnų akių. Kaip ir tąkart, kai ištarėte: „Žinai, mirti visai nebijau. Bet taip nenoriu! Taip nenoriu! Aš taip noriu gyventi, tik, va, jėgų nebeturiu“. Ilsėkitės ramybėje, Profesore.

Ilona Petrovė

Apie valsą, grūdinimąsi karštu vandeniu ir besipurtantį šunį

Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademija (LVIA) vienija senjorus, kurie ne tik propaguoja sveiką mitybą ir gyvenseną, bet ir toliau aktyviai domisi savo profesine sritimi, rengia mokslinius straipsnius ir skaito paskaitas, daug keliauja. Jų veiklumas ir optimizmas įrodo, jog ilgaamžiškumas gali būti visavertis. Akademijos nariai sausio pabaigoje surengė seminarą, kuriame aptarė kai kuriuos organizmo sveikatinimo ir profilaktikos bei alternatyvius ligų diagnostikos metodus.

Pasak LVIA prezidentės prof. Aldonos Bartusevičienės, dabartinis žmogus labai skuba gyventi, todėl dažnai daro ne tai, ką turėtų, ne visada spėja ir nori domėtis savo sveikata, pirmenybę dažniausiai teikia darbui, karjerai ir malonumams. Dėl chaotiško gyvenimo būdo ir neigiamo aplinkos poveikio atsiranda ligos, prarandamas darbingumas, kartu ir gyvenimo džiaugsmas.

„Navikinių organizmo pakitimų pasitaiko dažniau, ypač tai pasakytina apie krūties, plaučių ir storosios žarnos vėžį. Dabar vis dažniau ieškoma netradicinių, alternatyvių ligų diagnostikos ir gydymo metodų, visuomenėje plačiau kalbama apie pagalbą sau, todėl šias temas nusprendėme aptarti plačiau“, – seminaro programą pristatė LVIA prezidentė.

Skaitykite daugiau VLmedicina portale

Pažintis su Algirdu Jackevičiumi

2016 metų rugpjūčio 3 dieną profesoriui sukako 90 metų. Ta proga ir noriu pasidalinti prisiminimais, kuriuos patyriau bendraudama su jų šeima.

Profesorius tuomet buvo dar jaunas gydytojas. Aš dirbau medicinos seserimi terapiniame skyriuje 2-oje Vilniaus miesto ligoninėje. Skyriui vadovavo jo žmona Marytė. Artėjo 1963-ji metai. Naujuosius metus sutikome Dainavos restorane. Ponia Marytė atėjo su savo vyru p. Algirdu. Tada aš ir pamačiau pirmą sykį būsimąjį profesorių. Abu buvo jauni, gražūs. Mūsų kompanija nebuvo didelė, tačiau panelių buvo daugiau nei vyrukų. Todėl p. Algirdui teko šokdinti visas iš eilės. Linksmas, geras šokėjas paliko gerą įspūdį. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė.

Tik tuomet, kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, vėl suvedė likimas, kuomet prie Antakalnio poliklinikos profesoriaus A. Jackevičiaus žmonos iniciatyva buvo įkurtas dieninis stacionaras. Sykį iš Strasbūro su dviejų žmonių palyda buvo atvežta labdara: medikamentai, perrišamoji medžiaga, kraujo perpylimo sistemos, švirkštai. Nors profesorius kalbėjo angliškai, bet svečiai šios kalbos nemokėjo. Jie kalbėjo vokiškai bei prancūziškai. Buvau pakviesta vertėjauti ir kadangi svečiai buvo apsistoję ponų Jackevičių namuose, jau ir po darbo vakarus leidau visą savaitę pas juos. Profesorius stengėsi kaip galima daugiau supažindinti svečius su Lietuva, aplankėme Trakus, buvome nuvykę ir į profesoriaus sodybą Užilgio kaime prie ežero. Profesorius vaišino mus savo gamybos vynu ir supažindino su nemaža šaukštų kolekcija. Visą tą laiką profesorius buvo linksmas, malonus. Pasakojo apie Sąjūdį bei vykstančias permainas Lietuvoje.

Atmenu ir tą laikotarpį,  kuomet medikų grupė, į kurią įėjo ir profesorius su žmona, sudarė iniciatyvinę grupę V. Kudirkos  fondą – paminklo statybai. Jie rinkdavosi pasitarti Nacionaliniame muziejuje.

Su malonumu skaitau profesoriaus Algirdo Jackevičiaus straipsnius apie keliones, perskaičiau jo knygą apie tėvą “Gyvenimo vingiai“. Profesorius kaip ir aš, esame panevėžiečiai.

Teko į profesorių kreiptis ir tuomet, kai netikėtai krūtyje apčiuopiau sukietėjimus. Sutiko jis mane  maloniai, paguldė aukštielninką ir ėmė palpuoti. Man atrodė, jog per ilgai ir aš ėmiau aiškinti, jog reikia tikrinti gulint ant šono. Profesorius neįsižeidė, maloniai nusišypsojo ir tepasakė: “Tai tu mane mokai, kaip aš tave turiu tikrinti“. Susigėdusi nutilau. “Miozitas“,- pasakė profesorius. Išrašė vaistų, kurie stebuklingai padėjo. Kartą jis lankėsi mano namuose ir išvydęs seną mano tėvą, pabendravo su juo, nepagailėjo pasakyti jam gražių žodžių.

Jubiliejaus proga linkiu profesoriui neblėstančios energijos, kūrybinės kibirkšties ir kuo daugiau malonių senjorystės akimirkų.

Ramutė Mikutytė

Algirdas Jackevičius “Viešnagė Tailande 2016-01-08-15“

Iš Stokholmo vėlai išskridom, nes lėktuvas vėlavo tris valandas. Tačiau lėktuve man buvo neblogos sąlygos ilsėtis. Iš aerouosto teko važiuoti taksi virš valandos iki mes pasiekėme Gražinos pasirinktą viešbutį. Ši sala vadinama Phuket. Viešbutis susideda iš atskirų namelių, todėl tenka ilgokai eiti į valgyklą. Patiekalai yra įvairūs. Mano gėdai sugrįžti į kambarį teko prašyti tarnautojų pagalbos. Phuket yra šilta, apie trisdešimt laipsnių.Tarnautojai yra malonūs ir nuveda paklydėlį į reikiamą vietą. Viešbutis gražioje vietoje, matosi palmės, aplinkui padaryti baseinai, kur teka vanduo. Bandžiau pasimaudyti jūroje, tačiau giliau nebridau, nes bangos neša smulkius akmenukus, todėl sunku bristi giliau. Aš išsimaudžiau baseine kaip kadaise Maroke, kur bangos plaukėją gena į gilumą. Rytoj esame sutarę pamatyti Budos šventyklą. Iš susirinkimo vietos viešbučio raštinės, iš kurios poilsiautojus iš ryto dvylika dvidešimt autobusiukas vežė apie trisdešimt minučių į Khaolak miestelį. Miestelyje iš abiejų gatvės pusių išsidėsčiusios krautuvės, kuriose pilna suvenyrų, vyrauja Budos statutėlės, drambliukai, įvairūs moterų papuošalai. Tenka pastebėti, kad įdomi azijietiška prekyba, kurios metu pirkėjas derasi dėl prekės nupiginimo. Neretai pavyksta su pardavėju susitarti net iki 30-40 proc. mažesnės pirminės kainos.

Mes su Gražina buvome nuvažiavę apžiūrėti Budos šventyklų. Tenka pripažinti, kad turistui jos nepalieka to įspūdžio, kaip teko matyti kitose Azijos Valstybėse, kaip Vietname, Kinijoje ar Japonijoje. Šioje saloje matėme labai išblizgintas Budos statulas, tačiau nebuvo turistams jokios informacijos apie jas, matėsi vaikščiojančių vienuolių, apsirengusių gelsvais drabužiais. Mes taip pat nuvažiavome Takuapa miestelį, kur pavaikščiojom po turgavietę. Pardavėjai praeiviams siūlo įvairių valgių, pabandžiau kalmarų, kurie buvo užpilti labai aitriu padažu, labai deginusiu man lūpas.

Tenka pripažinti, kad visi tarnautojai labai pagarbiai elgiasi su senjorais, visada siūlo savo paslaugas. Gražina pakeitė viešbučio kambarį ir dabar šalia mūsų kambario išėjus į balkoną yra baseinas, kuriame aš ryto ir apie pietus išsimaudau. Tenka pripažinti, kad Sentido viešbutyje poilsiautojui siūlo įvairias pramogas. Aš du kartus buvau kūno lavinimosi pratybose, kur nemokamai dariau įvairius judesius ant įvairių prietaisų, kurie padeda miklinti senyvą organizmą.   Trečią dieną iš ryto po pusryčių nuėjau prie jūros, kur pravedė meditacijos kursą. Meditacijos metu ant kilimėlio atsisėdęs kartu su berniuku kartojau jo rodomus judesius, meditacijos metu daugiausia teko kilnoti rankas, plaštakas į įvairias puses. Po meditacijos nuėjau į jūrą pasimaudyti, nes nebuvo smulkių akmenukų.

Jojam ant dramblio maudytis

Aš ant dramblio maudausi ežerėlyje

Sentido viešbučio pliaže. Einu maudytis į jūrą

Gražina maudosi su drambliu ežerėlyje

Po jodinėjimo Gražina maitina dramblį bananu

Takuopos Budos šventykla

Užeiga Takuapa miestelyje

Pradžios mokyklos mokinys aukojo statant tautos Šventovę

This slideshow requires JavaScript.

Vartydamas senus dokumentus, suradau 1937 metų Tauragės Mokytojų seminarijos pradžios mokyklos mokinio Algirdo Jackevičiaus Prisikėlimo bažnyčios statybai aukų lapą. Tuo metu Lietuvoje vyko didelė akcija Lietuvos gyventojų tarpe siekiant atstatyti Prisikėlimo bažnyčią Kaune. Aš prisimenu, kad mums mokiniams mokytojas pasakojo apie numatoma grandiozinę statybą Kaune. Buvo išleisti specialūs aukų lapai, kur buvo klijuojamos perkamos markės su statomos bažnyčios atvaizdu. Taigi, net tolimoje Tauragėje buvo pravesta ši akcija ir aš siunčiau Prisikėlimo bažnyčiai skirtą aukų lapą.

Algirdas Jackevičius

Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos nariai minėjo 20 – metį

Spalio pabaigoje vykęs Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos (LVIA) narių susirinkimas Lietuvos medicinos bibliotekoje buvo neeilinis. Senjorai, didžioji dauguma nuolatiniai bibliotekos skaitytojai nuo bibliotekos įkūrimo laikų, minėjo akademijos 20 – ies metų sukaktį. Biblioteka ta proga paruošė parodą, skirtą akademijos narių veiklai nušviesti.

Jubiliejinis susitikimas prasidėjo akademijos prezidentės Aldonos Bartusevičienės sveikinimo kalba, kurioje netrūko šiltų žodžių ir ateities įžvalgų LVIA veiklai, naujų narių pritraukimui, taip pat atsižvelgta į indėlį Lietuvai. Senjorus taip pat pasveikino Lietuvos medicinos bibliotekos direktorė Salvinija Kocienė. Ji pasidžiaugė ilgamete draugyste su daugeliu akademijos narių, kurie yra ištikimi bibliotekos skaitytojai dar nuo studijų laikų – šioje bibliotekoje jis lankėsi studijų metais, vėliau rašė mokslo darbus, ieškojo naujausios informacijos paskaitoms ir užsiėmimams. Todėl nereikia stebėtis, kad savo veiklai senjorai rado prieglobstį būtent šioje bibliotekoje.

Sveikindama LVIA su jubiliejumi, Lietuvos medicinos biblioteka įteikė specialią dovaną –parodą. Informacijos skyriaus vedėja Regina Vaišvilienė pristatydama parodą susirinkusiųjų dėmesį atkreipė į tai, kas atsispindi šioje ekspozicijoje. Be LVIA narių veiklos, jos istorijos ir tikslų norėta išskirti akademijos prezidentų asmenybes. Ir ne tik dėl to, kad jie prezidentai, bet dėl to, kad pirmojo LVIA prezidento ir idėjos autoriaus profesoriaus Marijono Krikštopaičio (1914-2003) šimto metų sukaktis buvo pernai, o profesorius Kazys Ambrozaitis liepos mėnesį šventė 104 metų sukaktį, profesorė Aldona Bartusevičienė spalio 16 d. atšventė 91 metų sukaktį. Tai tik parodo, kad akademijos nariai yra verti žodžio „ilgaamžis“, o veiklią ilgaamžystę atspindi jų teikiamos žinios visuomenei ir gebėjimas vėlyvą gyvenimo tarpsnį išnaudoti gražiai bei naudingai. Parodą papildo nedidukė M. Krikštopaičio dailės darbų paroda, iliustruojanti kaip kūrybingai daugelis narių geba išnaudoti laisvalaikį – vieni tapo, kiti keliauja, rašo knygas. Parodą galima apžiūrėti iki gruodžio 10 d.

Apie LVIA. Pagrindinis akademijos tikslas – propaguoti sveiką mitybą, gyvenseną ir visavertį ilgaamžiškumą, skatinti sveiką gyvenimo būdą. Akademijos nariai stengiasi užtikrinti geresnę vyresnio amžiaus žmonių socialinę integraciją į visuomenę, skatinti jų efektyvų, produktyvų ir turiningą gyvenimą, palaikyti darbingumą, fizinį aktyvumą, kelti žinių ir kultūros lygį. Vykstančiuose susirinkimuose LVIA ugdo gebėjimą bendrauti tarp kartų, kuris padeda sukurti gyvenimo darną, pagyvenusio žmogaus ir aplinkos harmoniją, kuria sąlygas gerai emocinei būsenai ir palaikančiai atmosferai. Ne mažiau svarbu apibendrinti kitų veiklių ilgaamžių patyrimą įvairiais mokslo ir sveikos gyvensenos klausimais. Visus šiuos siekius LVIA nariai apibūdina naujai pasirodžiusioje knygelėje „Senjorų almanachas“ (2015), kurią susitikimo metu pristatė akademijos prezidentė prof. habil. dr. Aldona Bartusevičienė.

Visi, kurie linkę turiningai leisti laiką, maloniai kviečiami įsijungti į Lietuvos veiklios ilgaamžystės narių gretas. Susirinkimai vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį 14 val. Lietuvos medicinos bibliotekoje.

Iš Santaros žinios

Algirdas Jackevičius “Mintys apie savo gyvenimą“

Per vasarą sunokinome gerb. Algirdo Jackevičiaus rankraštį – paėmėme ir parengėme daugiau mažiau panašų į knygą: šiek tiek paredagavome, šiek tiek pamaketavome. Kalbos netaisėme – palikome, tegul jaučiasi gerb. Algirdo kalbos stilius ir maniera.

Taigi kviečiame nusikelti į II pasaulinio karo ir sovietmečio laikotarpį kartu su Lietuvos chirurgu onkologu, habilituotu biomedicinos mokslų daktaru Algirdu Jackevičiumi!

Kviečiame skaityti. Spauskite ant šios nuorodos.

Straipsniai apie Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademiją ir jos narius

Visada smagu rasti straipsnius apie bibliotekai žinomus ir svarbius asmenis, veiklas. Tad kviečiame ir Jus paskaityti apie mūsų senjorus.

Prof. habil. dr. Aldona Bartusevičienė: „Išsimiegoti nėra taip svarbu kaip tinkamai maitintis“ – VLMEDICINA.LT

Veiklūs šviesuoliai tikina, kad senatvė – vertingiausias amžiaus tarpsnis – Sidabrinė gija

Naisiai Baltų dievų muziejus

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. paskelbė Naisius mažąja Lietuvos kultūros sostine. Ši gyvenvietė yra 16 kilometrų iki Šiaulių. Česlovo Karbausko sūnus Ramūnas Karbauskis Naisiuose, kuri yra jo gimtinė, pradėjo 2009 m. steigti Baltų dievų muziejų. Dideliame plote yra pastatytos Baltų dievams medinės skulptūros. Ramūnas Karbauskis pasiūlė dizaineriui Vytautui Puzerui Naisiuose sukurti Baltų dievų muziejų. Vienintelis Lietu voje Baltų dievų muziejus prasideda centrinėje gyvenvietės dalyje ir tęsiasi apie 1,5 km. iki pakraščio. Muziejų sudaro Saulės ir Ugnies aikštės, Alkos kalnas ir daugiau nei penkiasdešimt ąžuolinių, dievybes įkūnijančių skulptūrų. Prieš ketvertą metų pradėtas kurti muziejus pasipildė dar dviem objektais – lentpjūve ir šiaudinėmis skulptūromis. Dabartiniu metu dizaineris Vytautas Puzeras numato Baltų arenos projektą, kuriame galės sutilpti 30 000 žmonių.

Prof. A. Jackevičius

Ramūnas Karbauskis – Naisių kultūros židinio iniciatorius

Baltų dievų skultūra Naisiuose

Senjorų almanachas

Nuoširdžiai džiaugiamės ir sveikiname Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademiją išleidus svarbų akademijos istorijai leidinį! Kviečiame skaitytojus susipažinti. Pateikiame įžangą, o patį leidinį galite rasti Lietuvos medicinos bibliotekoje.

Rudenį laukite knygos pristatymo!

Griaunanti civilizacijos jėga labiausiai palietė patį žmogų. Ji atnešė žmonijai ne tik gerų susisiekimo priemonių, tobulų technologijų, naujausių informaci­jos teikimo ir saugojimo būdų, visų gyvenimo sričių kompiuterizaciją, bet ir didelių negandų: vėžį, ŽIV, širdies ir kraujagyslių ligas, skrandžio negalavimus, alkoholizmą, rūkymą ir narkomaniją.

Žmogaus gyvenimas toks trumpas ir trapus, kad skubėdamas gyventi dažnai daro ne tai, ką turėtų da­ryti. Individas mažai domisi savo sveikata, nes atro­do, kad visą gyvenimą bus sveikas ir stiprus. Labiau rūpinasi darbu, karjera, malonumais, sveikatos reika­lus palikdamas savieigai, taip prabėga vienas ar keli dešimtmečiai. Staiga atsiranda negalavimas, liga, pra­randamas darbingumas, gyvenimo džiaugsmas.

Ilgaamžiškumo paslaptį bandantys atskleisti moks­lininkai sukūrė ne vieną teoriją, tačiau reikiamo re­cepto nėra.

Sakoma, kad oriai pasenti ir išlaikyti deramą laiky­seną bei išmintį – sunkus menas. Iš tiesų ne visi ilgaamžiai džiaugiasi. Tačiau dauguma jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių nori gyventi ilgai, aktyviai ieško re­ceptų, kaip tapti ilgaamžiais.

Užsienio mokslininkai taip pat tvirtina, kad ilga­amžiškumas užprogramuotas genuose. Leideno universiteto mokslininkė Eline Slagboom atliko studiją ir ištyrė 3,5 tūkst. ilgaamžių. Ji sako, kad šimto ir dau­giau metų sulaukę žmonės turi už ligas atsakingus ge­nus, kurie tiesiog „išjungti“.

Ieškokite Lietuvos medicnos bibliotekoje