Posts filed under ‘Terapija’

Garso terapija, galinti sumažinti kraujospūdį bei palengvinti migreną

Nauja garso terapija, neseniai pristatyta Amerikos širdies asociacijos (The American Heart Association) susirinkime, galėtų sumažinti kraujo spaudimą ir palengvinti migrenos simptomus, – rašo upi.com.

Taikant garso terapiją specialūs jutikliai, uždėti ant skalpo, įvertina smegenų aktyvumą, kuris vėliau paverčiamas girdimais tonais. Pastarieji per kelias milisekundes ausimis reflektuojami atgal į smegenis.

„Smegenims tenka klausytis melodijos, kurią jos pačios groja – tai lyg akustinis veidrodis. Taip kažkokiu būdu smegenys „perkraunamos“ tarsi kompiuteris“, – aiškino tyrimo autorius neurologijos profesorius gydytojas Charles Tegeler iš Wake Forest medicinos fakulteto (Wake Forest School of Medicine in Winston-Salem, N.C.).

Tyrime dalyvavo 10 vyrų ir moterų. Po 18 procedūrų, atliktų per 10 dienų, jų kraujospūdis reikšmingai sumažėjo: nuo buvusio aukščiausio 152 mm Hg sistolinio kraujo spaudimo nukrito iki 136 mmHg, o diastolinis kraujo spaudimas sumažėjo nuo 97 mm Hg iki 81 mm Hg. Pagal JAV nacionalinio širdies, plaučių ir kraujo instituto (The U.S. National Heart, Lung, and Blood Institute) teiginius, normalus kraujo spaudimas yra 120/80 mm Hg ar žemesnis.

„Tai nėra medikamentas ir techniškai neatliekama jokios invazijos į organizmą. Jeigu įmanoma atlikus tokią procedūrą pasiekti kraujospūdžio sumažėjimo, tai verta dėmesio“, – sakė prof. R.Townsend, Amerikos širdies asociacijos (The American Heart Association) 2016 m. išrinktas metų gydytoju.

Vykdant kitą studiją, tirti 52 suaugusieji, kenčiantys nuo migrenos. Jiems vidutiniškai per 9 dienas buvo atlikta 16 procedūrų. Po terapijos taikymo prabėgus dviem savaitėms, pacientai teigė pagerėjus savijautą (sumažėjo nemigos, nuotaikų kaitos ir galvos skausmų epizodų).

Terapija apibūdinama kaip didelės skiriamosios gebos, santykinis, rezonansu pagrįstas elektroencefalinis atspindėjimas (ang.santr. HIRREM). Iš viso terapija buvo išbandyta su 400 žmonių keliose studijose. Anksčiau gauti rezultatai parodė, kad ji gali padėti kovoti su nemiga, depresija, streso sukeliamu nuovargiu. Taip pat tiriamas jos efektyvumas gydant potrauminio streso sindromą ir trauminius smegenų pažeidimus. Šiuo metu suplanuoti didesni klinikiniai tyrimai, siekiant patvirtinti HIRREM veiksmingumą mažinant kraujospūdį bei gydant migreną.

„Autonominė nervų sistema vaidina svarbų vaidmenį kraujospūdžio reguliavime. Ji turi dvi šakas, papildančias viena kitą: simpatinę nervų sistemą, kuri žinoma dėl nervinio – hormoninio atsako, dar kitaip vadinamo „kovok ar bėk“, vykstančio streso metu, ir parasimpatinę nervų sistemą, kuri atsakinga už „ilsėjimąsi ir virškinimą“, kuris vyksta kūnui atsipalaidavus. Taikant HIRREM įjungiama visa autonominė nervų sistema“, – paaiškino vienas tyrėjų.

Procedūros trukmė nėra griežtai apibrėžta, ji galėtų trukti apie 90 minučių. Pacientas neturi aktyviai dalyvauti terapijoje, jos metu gali skaityti knygą, spręsti galvosūkius ar tiesiog snausti. Tuo ji pranašesnė už daugelį kitų gydymo būdų.

Parengė vlmedicina.lt

17 spalio, 2016 at 9:10 am Parašykite komentarą

Apie namų terapiją

Namų terapija  aš vadinu tai, kas susiję su savų namų kūrimu, istorija, jų ieškojimu, buvimu juose. Ši sąvoka apima tiek išorinius namus, tiek ir vidinę jų reprezentaciją.

Kodėl terapija? Tikiu, kad savų namų kūrimas, jų ieškojimas kartais gali virsti terapiniu procesu: gydančiu ir tuo pačiu reikalaujančiu daug darbo. Buvimas savuose namuose – tokiuose, kokiuose norime gyventi, kurie bent iš dalies atspindi ir mūsų vidinį pasaulį – gali taip pat tapti terapija.

Truputis istorijos arba mano ieškojimai

Namų terapijos idėja kilo 2009 m. vasarą. Tuomet pradėjau vis daugiau galvoti apie tai, kaip būtų galima suderinti psichologiją su namų kūrimu, su interjero dizainu. Atrodo, tuomet jau kurį laiką ieškojau vaizdinių, atspindinčių savų namų sąvoką. Ir atrasdavau juos – vis kitokius ir vis kitur – kad ir Norvegijos kalnuose.

Ieškojau ne tik vaizdinių – rūpėjo sužinoti, ar yra praktikuojama tokia disciplina, kaip dizaino psichologija. Ir atradau: dizaino psichologijos (Design Psychology) pradininke įvardinama Toby Israel, aplinkos psichologijos ekspertė, gyvenanti JAV.  Ji  dizaino psichologija vadina „architektūros, planavimo ir interjero dizaino praktiką, kurioje psichologija yra pagrindinis darbo įrankis“. Toby Israel savų namų ieškoti kviečia visų pirma per vaikystės prisiminimus.

Atradau, kad kiek kitaip į santykį su mus supančia aplinka žvelgia psichologas Colin Ellard, gyvenantis ir dirbantis Kanadoje. Jis daug dėmesio skiria įvairiems psichofizikiniams dėsniams,  siejantiems mus su aplikiniu pasauliu. Jam esu dėkinga už vertingas nuorodas į literatūros šaltinius. C. Ellard knygoje „You are Here“ („Tu esi čia“) taip pat atradau nuorodas į amerikietės architektės Sarah Susanka darbus, kuriuos kurdama ji atsižvelgia į psichologinius namų erdvės aspektus.

Bene arčiausiai to, ką vadinu namų terapija, atsidūriau skaitydama Kalifornijoje gyvenančios architektūros mokslų profesorės Clare Cooper Marcus knygą „House as a Mirror of Self: Exploring the Deeper Meaning of Home“  („Namas kaip savęs atspindys: tyrinėjant gilesnę namų prasmę“). Šioje knygoje autorė aprašo gilesnio ryšio su namais ieškojimus, gilinasi į žmogaus vidinio pasaulio sąsajas su savo namais. Clare Cooper Marcus ir Toby Israel, kalbėdamos apie namus, kaip savęs atspindį, remiasi analitinės psichologijos pradininko Carl Gustav Jung darbais. Tad ir mano ieškojimai sustojo ir apsistojo labiausiai ties C. G. Jung analitinės  psichoterapijos studijomis, kuriomis labai džiaugiuosi. Dalinuosi kaip tik tuo metu iškilusiu namų vaizdiniu, kurį atsitiktinai nupiešiau. Po truputį šis vaizdinys man tapo namų terapijos simboliu.

Skaityti daugiau>>

5 rugpjūčio, 2016 at 11:21 am Parašykite komentarą

Kas tai – naratyvinė terapija?

Tai tam tikras žmogaus gydymas žodžiu ar santykiu. Galima dar vadinti naratyvine praktika arba naratyviniu požiūriu į žmogų: “Mes esam mūsų istorijos… Tai ką prisimename apie save, kaip vertiname save, ką galime papasakoti apie save”… Kaip atsakytumėte į klausimą: “kas esate?” Kokie žodžiai pirmieji ateitų į Jūsų galvą? Mūsų istorija – tai mūsų, kaip žmogaus identitetas – tai ir yra tai, kas mes esame”.
Tai pagrindiniai Australijoje sukurtos ir šiuo metu vis labiau visame pasaulyje populiarėjančios naratyvinės terapijos teiginiai.

18 balandžio, 2016 at 6:12 am Parašykite komentarą

Saviterapija

Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.

Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.

Pagrindinė saviterapijos technika paprasta: tiesiog užrašome savo mintis, jausmus, prisiminimus, sapnus, pojūčius, fantazijas į saugią vietą (žurnalą). Kai kuriems nepatinka rašyti, tad jie naudoja garso ar vaizdo įrašus savo mintims dokumentuoti. Vien jausmų užrašymas gali palengvinti emocinę naštą. Jei nėra kas priima jūsų jausmus, tai gali padaryti popierius – paprastas ar kompiuterinis. Taip saviterapija prasideda.

Mezgant ryšį su savimi svarbiausia – nuostata savo pačių atžvilgiu. Pykdami, kaltindami save ar sau nuolaidžiaudami mažai ką pasieksime, todėl saviterapijos metu svarbu tinkamai nusiteikti – į savo asmenybę (save patį) ir išgyventas patirtis žiūrėti smalsiai ir su atjauta. Kai kuriems tai padaryti būna sunku, ypač jei esame užlieti emocijų, pavyzdžiui labai pykstame, liūdime, jaučiame kaltę ar gėdą.

Užplūdus jausmams dažnai padeda tiesiog jų užrašymas. Popierius kartais tampa vieninteliu liudininku, visiškai ir besąlygiškai priimančiu jūsų išgyvenimus ar prisiminimus.

Savęs pamatymas iš šono padeda save įvertinti iš naujo, patirti naujų įžvalgų, suvokti kaip ir kas su mumis vyksta, ir kodėl.

Kita svarbi saviterapijos technika – žurnalo skaitymas. Šis užsiėmimas gali būti net sunkesnis nei rašymas. Kaip tik skaitydami pradedate matyti save tarytum kitomis akimis ir tai, ką pamatote, ne visada nuteikia maloniai. Skaitant savo žurnalą reiktų laikytis tokių pačių nuostatų kaip ir rašant: atlaidumo sau ir smalsumo. Pažvelkite į save kaip į kitą žmogų. Neretai toks įspūdis ir susidaro – žmonės sako: „negi tai aš parašiau???“

Nieko čia keisto – rašydami buvote vienoje būsenoje (veikė vienos jūsų asmenybės dalys), o skaitydami – kitoje (gali veikti kitos dalys). Tai naudinga, nes galite suprasti kaip jaučiatės, ypač skaitydami užrašus, kuriuose išrašytos stiprios emocijos ar bauginantys prisiminimai.

Skaitant kylančios mintys ir jausmai tampa penu tolimesniems užrašams. Skaitant žurnalą taip pat svarbu kuo objektyviau vertinti įvykius ir jausmus. Pagalvoti: „o ką aš manyčiau ir jausčiau, jei tai būtų ne apie mane, o apie kitą žmogų?“ Patikrinti, ar įvykiai ir jausmai atitinka realybę, ar emocijos tinka situacijai. Pavyzdžiui: pykstame ant draugo, mums išsakiusio objektyvią kritiką (netinka) ar džiaugiamės nauja knyga (tinka). O gal kaip tik, ten, kur turėtų kilti jausmai, jų nekyla? Pavyzdžiui – prisiminus vaikystėje patirtą neteisybę. Visi šie neatitikimai signalizuoja apie traumuotas mūsų asmenybės dalis, o su jomis turėtume padirbėti.

Kiekvienas turime savyje sveiką psichikos dalį. Jos dalyvavimas terapijos procese ir yra psichologinio sveikimo laidininkas. Ji (mūsų tikrasis Aš) – vidinis psichoterapeutas empatiškai, smalsiai ir sąžiningai stebintis mus, pateikiantis įžvalgas ir palaikantis mums išgyvenant sielvartą, padedantis traumuotoms dalims išgyti. Ta pati dalis dalyvauja ir įprastoje psichoterapijoje, tik gal kiek mažiau ją pastebime, juk, kaip rašiau, gijimas, tai jūsų darbas, ne terapeuto.

Daugiau: http://apielaime.blogspot.com/

24 balandžio, 2014 at 6:43 am Parašykite komentarą

Pasakų terapija

liutas_ir_vilkasBrigita Miežienė,  Sveikatos psichologė

Turbūt nėra žmogaus, kuris nemėgtų pasakų. Kažkam patinka klasikinis jos variantas, kitiems – fantastiniai filmai, meilės romanai, muilo operos. Tai lyg gyvenimo patirties pasisėmimas, kurios poreikis būdingas žmonėms nuo vaikystės. Juk nuo neatmenamų laikų žinios ir patirtis buvo perduodama per pasakas, legendas, mitus, pasakėčias.Ką mes sužinotume apie gyvenimą, jei mūsų žinios remtųsi vien pasakomis? Anot D. Sokolovo (2008) pasakos moko, kas:

  • Problemos egzistuoja, bet jos vis tiek galiausiai laimingai išsprendžiamos.
  • Visada yra ir padėjėjų, ir priešų.
  • Priešai sunaikinami (kai kuriose rytų tautybėse pasaka nelaikoma gera, jei joje nenužudomi bent septyni žmonės).
  • Žmonės keičiasi (pasakos herojus transformuojasi – pasakos pabaigoje jis jau ne toks pats, kaip pradžioje. Paprastai tampa stipresnis, reikšmingesnis).
  • Ne viskas, ko labai gyvenime reikia, yra šalia. Dažnai reikia patraukti į kitą karalystę, kad patenkinti savo ar kieno nors kito poreikius.
  • Laimi tie, kuriuos dauguma laiko kvailiais (… apie trečią brolį Joną).
  • Tikslas pasiekiamas per tam tikrą laiko limitą (kol susinešios septynios poros batų).
  • Pažeidžiami draudimai, bet vykdomi įsakymai. Herojus dažniau paklūsta nei atvirkščiai.
  • Gyvenime visada yra pasirinkimas (jei į dešinę josi, tai galvą padėsi, jei į kairę… ir t.t.)

Pasakų terapijos koncepcijos šaltiniais tapo Vygotskio, Elkonino darbai, vaikų psichologo Betelheimo tyrimai ir patirtis, Fromo, Berne, Jungo veikalai. Pasakų terapija pagrįsta psichoanalitine (Jungo archetipai), geštalto, humanistine teorijomis, transakcinės analizės (per santykius tarp herojų), hipnozės (per pasaką įteigiama), neurolingvistinio programavimo mokyklomis. Pasakose aptinkami simboliai apjungia savyje patirtį, psichikos turinį ir emocijas į visumą, kuri išreiškia daugiau nei atskiros jos dalys atskirai. Kiek beinterpretuotume simbolius, tik dalis jų prasmės patenka į sąmonę. Visuomet lieka kažkas, kas dar galėtų būti pasakyta (Kast, 2008). Pasitelkę simbolius per tai, kas paprasta ir aišku, galima pasiekti tai, kas tolima ir sunkiai prieinama, nuo formalaus loginio mąstymo pereinant prie pasąmoninio asociatyvaus (Dapkevičienė, 2008).

Kai kurios pasakų prasmės užkoduotos simboliuose “suveikia” tik tada, kai to reikia tam tikram asmeniui. Tai yra pasąmoninis procesas, neįsisąmonintas klausytojo ir neįžvelgiamas kitiems. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kuriems pasakos padeda susikurti identiškumą, išspręsti vystymosi dilemas, atsiskirti nuo tėvų, suvokti mirties neišvengiamumą, integruoti į savo asmenybę seksualinę potenciją ir tapti atsakingu už savo veiksmus (Loynes, 1999).

Susitapatinimas su pasakų veikėjais neretas reiškinys žmogaus gyvenime. Juk kartais, kai sunku išreikšti tai, kaip žmogus jaučiasi, galima išgirsti, pavyzdžiui, „jaučiuosi kaip ežiukas rūke“. Tai rodo, kad pasakos veikėjuose tam tikru unikaliu būdu apjungiama tai, kaip jaučiasi žmogus ir to jokiu kitu būdu pakeisti neišeina (Kast, 2008). Taigi, pasakų veikėjus galima traktuoti kaip personifikuotas emocijas. Nors veikėjai ir išgalvoti, tačiau jų sukeltos emocijos realios. Todėl šių emocijų analizė labai produktyvus užsiėmimas.

Svarbiu pasakos bruožu galima laikyti ir tai, kad joje vyksta transformacija. Kažkas mažas ir silpnas pasakos pradžioje virsta stipriu ir reikšmingu pabaigoje. Tai brendimo istorija. Panašiai samprotavo Jungas, kai pagrindine pasakos funkcija manė esant individuacijos procesą. Individuacija – tai ne šiaip brendimas, tai tam tikra konkreti jo stadija, kurios metu jau susiformavusi sąmonė grįžta prie savo pasąmoninio pagrindo, atnaujindama ir gilindama sąmonės-pasąmonės tarpusavio ryšius, plėsdamasi, įgaudama priėjimą prie naujų archetipinių vaizdinių. Galima teigti, kad vaiką pasaka stumia į priekį, o suaugusįjį grąžina atgal, į vaikystę (Соколов, 2008).

Taigi, pasakos talpina savyje didžiulius psichoterapinius klodus, kuriais nepasinaudoti psichoterapijoje būtų neišmintinga. Pasaka laikoma terapine dėl to, kad žmogus įdėdamas į pasaką savo prasmes, atspindinčias jo vidinius konfliktus einamuoju gyvenimo momentu, randa reikalingus problemų sprendimo variantus (Bettelheim, 1985).

Yra penkios pasakų rūšys, naudojamos psichoterapijoje: meninės, meditacinės, didaktinės, psichokorekcinės ir psichoterapinės. O pasakų terapijos formų yra dar daugiau: analizė, kūrimas, perrašymas, piešimas, lėlių-terapija, psichodinaminės meditacijos, pasakų kūrimas smėlio dėžėje, vaidmenų kūrimas, lipdymas (Lafforgue, 2006; Зинкевич-Евстигнеева, 2000). Visa ši pasakų rūšių ir formų įvairovė leidžia konstruktyviai ir produktyviai panaudoti psichoterapines pasakų galimybes, pritaikyti terapiją konkrečiai tikslinei grupei ir maksimaliai užsitikrinti terapijai išsikeltų tikslų pasiekimą. Pasakų terapija naudojama diagnostikos tikslams, poveikiui taikyti, profilaktikai bei lavinimui.

Šiuo metu taikant pasakų terapiją dirbama su aklumo negalią turinčiais, autistais vaikais (Foa, Gentile, 2005), neįgalių vaikų tėvais (Messeca, 2006), slaugos specialistais, konsultantais, terapeutais, socialiniais darbuotojais, mokytojais (Diana, 1998),  šeimos terapijoje (Robinson, 1986), paliatyvinėje medicinoje, darbe su onkologiniais ligoniais (Гнездилов, 1999). Pasakų terapija gali būti panaudota, siekiant padidinti realias galimybes įveikiant stresą bei keičiant reakcijas į jį. Pasakų terapija tinka ne tik vaikams, bet ir paaugliams bei suaugusiems, suteikia galimybę atpažinti neišspręstas raidos ir egzistencines problemas bei pagerina kasdienį funkcionavimą (Brown, 1996).

Literatūroje (Biechonski, 2004; Гнездилов, 2003; Каяшева, 2009; Соколов, 2008) išskiriamos pasakų, naudojamų psichoterapijoje, funkcijos, į kurias turėtų būti atsižvelgiama renkant optimaliausią pasakų terapijos variantą:

  • Pasaka gali tapti neutralesniu būdu kalbėti apie skausmingus dalykus, vidinius konfliktus. Naudojant pasaką grupiniame procese – pasakos veiksmas gali atkartoti mūsų gyvenimo įvykius ir  pasiūlyti mums problemos sprendimą, kitu atveju, ji gali iškelti neaiškias gyvenimo situacijas, įvairius mūsų kompleksus bei bendražmogiškas egzistencines temas.
  • Pasaka padeda suformuoti naują požiūrį į situaciją ir pereiti į kitą sąmoningumo lygį modeliuojant labiau konstruktyvų elgesį ir suvokimą.
  • Pasaka atspindi vidinį kliento konfliktą ir suteikia galimybę ties juo padirbėti. Tai priemonė pamatyti save, savo problemas, atrasti savo resursus.
  • Pasaka atlieka „buferio“ vaidmenį tarp kliento ir terapeuto. To pasekoje sumažėja kliento pasipriešinimas ir energija nukreipiama apmąstymams. Pasakos uždavinių sprendimas padeda psichologui surinkti diagnostinę medžiagą apie pacientą, įžvelgti jo potencialą terapijai.
  • Pasaka taip pat formuoja tikėjimą galimybe pozityviai išspręsti problemą (tam, kad tai įvyktų reikia atsiriboti nuo stereotipų). Per pasakos įvykius situacija parodoma iš kitos pusės, pateikiami alternatyvūs elgesio modeliai. Įgijęs problemų sprendimų patirties pasakišku būdu, vaikas, paauglys ar suaugęs perkelia ją į realias situacijas.
  • Pasaka padeda iškelti į paviršių išstumtus kliento asmeninės istorijos momentus.
  • Pasakų terapijos pagalba galima stimuliuoti klientų kūrybines galias.
  • Pasaka pažadina ir paties terapeuto kūrybines galias. Aktyvuoja suvokimą ir darbą intuicijos, archetipų, pirmo įspūdžio lygyje.
  • Pasakos siužeto pagalba kliento nepasitenkinimą žmonėmis, su kuriais jis nesutaria, galima nukreipti į jo asmenines problemas, padėti jam pastėbėti save kaip aktyvų tarpusavio santykių dalyvį. Specialiai psichoterapiniam darbui sukurtose pasakose yra visa eilė asmenybės augimo, savo gyvenimo, santykių įprasminimo nuorodų. Skatinamas savęs kaip asmenybės priėmimas ir kova su neigiamais įpročiais.

Svarbu pažymėti, kad pasakose tiesiogiai nepamokslaujama taip, kaip, pavyzdžiui, pasakėčiose. Puikiai žinoma, kad kai mus kažkas psichologiškai „spaudžia“ elgtis vienaip ar kitaip, vertina mūsų veiksmus, kyla protestas (ypač paaugliams) ir noras daryti atvirkščiai. O metafora nedirektyvi, tik daranti švelnią užuominą ir nukreipianti. Ir ši metaforos savybė sukuria psichologinės apsaugos aurą. Kita vertus, žmogui suteikiama galimybė „pakilti“ virš savo problemų, iš šono pažvelgti į tai, kas trukdo jam gyventi (Черняева, 2002).

Taigi, psichoterapinėse pasakose nėra pamokymų, naudingos informacijos, tačiau šis metodas unikalus tuo, kad interakcijos su klientu vyksta vertybių lygmenyje. Psichologinės problemos svarstomos iš moralinės pusės, pagrįstos moralės principais, dvasinėmis vertybėmis ir turimomis potencinėmis galimybėmis. Pasakos padeda atskleisti gilumines esamos situacijos prasmes, į situaciją žvelgti iš dvasingumo pozicijos (Dieckmann, 1997). Susidūrus su pasaka, apmąstant ją, simboliniame-pasąmonės lygmenyje aktyvuojami kūrybiniai procesai. Tikimasi, kad po tam tikro laiko pradės keistis požiūris į save, aplinkinį pasaulį, bus sužadintos kūrybinės galios, konstruktyviai keičiančios požiūrį į būtį. Kūrybiškumas padeda išreikšti emocijas, padidina savikontrolės jausmą, vystyti vidinę ištvermę, suteikia tikslą, mažina stresą ir izoliaciją, stiprina identiškumo jausmą. Kūryba nuima apsaugas ir išlaisvina užslėptas ar užmirštas asmenybės dalis.

Naudota literatūra

  1. Bettelheim, B. (1985). The Uses of Enchantment. The Meaning and Importance of FairyTales. New York: Vintage books.
  2. Biechonski, J. (2004) The use of fairy tales in adult psychotherapy and hypnotherapy.  School of analyticand cognitive hypnotherapy and ingrative psychotherapy. 
  3. Brown, N.W. (1996). Expressive processes in group counseling– theory and practice. Praeger Publishers, 168 p.
  4. Dapkevičienė, J. (2008). Metaforų taikymas geštaltinėje psichoterapijoje. Santykis ir pokytis. Sudarė Gudaitė, G. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 260 p.
  5. Dieckmann, H. (1997). Fairy–tales in psychotherapy. Journal of analytical psychology, 42, 2.
  6. Diana, N.M. (1998). Let Me Tell You a Story… Using Fairy Tales and Fables with the Hard to Treat Client. Journal of Poetry Therapy, 11 (3).
  7. Foa, M.,  Gentile, R.  (2005).The fairy tale as a therapy tool:an experience with the multidisabled blind. Funzione gamma journal.
  8. Kast, V. (2008). The clinical use of fairy tales. Santykis ir pokytis. Sudarė Gudaitė, G. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 260p.
  9. Lafforgue, P. (2006). The narration of folk fairy-tale within the therapeutic workshop. Funzione gamma journal, 2.
  10. Loynes, C. (1999). Once Upon a Time. Proceedings of the 11th Australian Outdoor Education Conference: The human face of outdoor education, 1-5.
  11. Messeca, S. (2006).Discovering the inner world the inner world through fairy-tales. Funzione gamma journal.  
  12. Robinson, J.G. (1986). Fairy-tales and teaching family herapy. Journal of Family Therapy, 8, 383-393.
  13. Черняева, С. А. (2002). Психотерапевтические сказки и игры. Санкт- Петербург: РЕЧЬ.
  14. Гнездилов, А. В. (1999). Проблемы правдивой информации для онкологического пациента. Материалы третьей ежегодной Российской онкологической конференции, Санкт-Петербург. 
  15. Каяшева, О.И. (2009). Изучение методов сказкотерапии в процессе профессиональной подготовки студентов психологических специальностей. Психологические аспектыпрофессионального становления, 54-58.
  16. Соколов, Д. (2008). Сказки и Сказкотерапия. Класс.
  17. Зинкевич-Евстигнеева, Т. (1998). Путь к волшебству. Санкт-Петербург: „Златоуст“, 352 p.
  18. Зинкевич-Евстигнеева, Т. (2000). Практикум по психотерапии. Санкт-Петербург: Речь, 310 p.

Informacija iš tinklaraščio “Psichologija VDU

17 balandžio, 2014 at 7:14 am Parašykite komentarą

Audiovizualinė terapija

Tai miego, atsipalaidavimo, dėmesio koncentravimo, atminties gerinimo, kūrybinio lavinimo, aktyvumo skatinimo terapija

Žmogaus smegenų skleidžiamos nedidelio dažnio elektromagnetinės prigimties bangos tiesiogiai sąveikauja su įvairiomis žmogaus sąmonės būsenomis bei savijauta. Skirtingi smegenų bangų generuojami dažniai atsakingi už tam tikras žmogaus organizmo funkcijas. Kuo dažnis žemesnis, tuo yra gilesnė atsipalaidavimo būsena, kuriai esant lengviau gali būti įsisavinama įvairi informacija, veiksmingai mokomasi, gerinama dėmesio koncentracija, lavinamas kūrybiškumas ir kt.

E.motion room atliekama audiovizualinė terapija atveria naujas galimybes efektyvinti šias smegenų funkcijas: koncentracijos, mokymosi, naujų žinių įsisavinimo, kūrybiškumo, gebėjimo atsipalaiduoti; žmonėms, besiskundžiantiems nemiga, ši terapija leis efektyvinti gebėjimus pasiekti produktyvaus miego/poilsio būseną. E.motion room atliekamos audiovizualinės terapijos principas – modernioje skaitmeninėje sistemoje yra integruotos garso-spalvų terapijų programos, generuojančios dažnius, sutampančius su pagrindiniais smegenų veiklos dažniais. Tokiu būdu smegenys yra stimuliuojamos ir, ilgainiui, pasiduodamos šiai stimuliacijai, pačios pradeda veikti atitinkamu dažniu. Specialiai šiai terapijai įrengtuose poilsio/miego kambariuose smegenų generuojami dažniai yra išgaunami 23 skirtingų programų pagalba. Skiriamos šios programų rūšys:

  • Efektyvaus mokymosi/naujų žinių įsisavinimo/atminties gerinimo;
  • Dėmesio koncentravimo;
  • Kūrybinio lavinimo;
  • Atsipalaidavimo;
  • Miego;
  • Aktyvumo skatinimo;

Remiantis atliktais moksliniais tyrimais, po trijų savaičių šių audiovizualinės sistemos programų naudojimo, konkreti smegenų funkcija pagerėja iki 20 procentų.

Beta bangos (13-30 Hz) – aktyvumo skatinimui, esant apatijai

Beta būsenoje žmonės praleidžia didžiąją laiko dalį, tad papildomi beta dažniai žmogui retai reikalingi. Šis smegenų bangų dažnis yra dominuojantis tuomet, kai esame visiškai budrūs ir pasirengę veikti. Smegenys šias bangas generuoja kai jaučiame nerimą, baimę, susirūpinimą, stresą. Taip pat, kai jaučiame alkį, depresiją, sudirgimą, kenčiame nuo svyruojančių nuotaikų. Šis dažnis siejamas su „minčių srauto“ pertekliumi ir su į save nukreiptais destruktyviais impulsais. Žmogui, beta būsenoje praleidžiančiam ilgą laiką, susilpnėja imuninė sistema, sąmoningas protas, išsiskiria didesnis streso hormonų (adrenalino, nonadrenalino) kiekis. Beta dažniai naudingi apatiškiems žmonėms (rekomenduojami beta dažniai tarp 15 ir 18 Hz).

Alfa bangos: 8-12 Hz – koncentracijos gerinimui, kūrybiškumo lavinimui, efektyviam mokymuisi

Alfa bangos būdingos sveikam organizmui – esant gerai savijautai, ramiam ir sklandžiam mąstymui, teigiamai nuotaikai. Jos generuojamos atsipalaidavus, esant užmerktoms akims bei nusiraminus, tačiau išliekant budriai sąmonei. Alfa būsenoje žmogus geba maksimaliai efektyviai apdoroti bei įsiminti informaciją, greitai atkurti iš anksčiau sukauptas žinias, todėl alfa bangos skirtos mokymuisi ir atminties lavinimui. Esant sumažėjusiam šių bangų aktyvumui, atsiranda streso, susirūpinimo požymiai, smegenų veiklos sutrikimų bei ligų indikacijos.

Teta bangos: 4-7 Hz – giliam atsipalaidavimui

Šioje būsenoje smegenų veikla sulėtėja iki miego stadijos slenksčio. Esant teta bangoms pasąmonė lengviausiai pasiekiama – tai optimalios sąlygos atsiskleisti žmoguje slypintiems ekstrasensorinio suvokimo įgūdžiams: plastiškai vaizduotei, maksimaliam sugebėjimui atsiminti ir mokytis, fantazuoti, sąlygos inspiracijai ir vizualizacijai, asociacijoms (jeigu sugebama išlikti sąmonėje). Teta smegenų bangų dominavimas taip pat siejamas su įžvalga, intuicija, motyvacija.

Delta bangos: 0,5-3 Hz – miegui, imuniteto gerinimui, gijimui

Žmogaus smegenyse delta bangos fiksuojamos kai veikiama nesąmoningai arba giliai miegant. Esant šiam dažniui miego metu nesapnuojama. Jos siejamos su gijimo procesais, imuninės sistemos atnaujinimu, organizmo veiklos harmonizavimu. Delta būsenos metu organizme išskiriami augimo hormonai.

Plačiau…

25 rugsėjo, 2013 at 6:00 am Parašykite komentarą

Ramybės terapija

Ramybės terapija taikoma susikaupti negalintiems, neramiems vaikams. Vis daugiau vaikų kenčia nuo ADHD sindromo ar vadinamojo hiperaktyvumo, sunkiau išmoksta valdyti emocijas, nesugeba patys nusiraminti, atsipalaiduoti. Psichologai teigia, kad tai susiję su per daug intensyvia stimuliacija. Vaikams yra naudinga pažinti ir nuobodulį, nes būtent tuomet lavinama fantazija, kūrybiškumas, skatinamas aplinkinio pasaulio pažinimas bei tyrinėjimas. Pasaulyje nebe išskirtiniai tokie darželiai, kurių visa lauko įranga tėra vienintelė smėlio dėžė ir ant medžio pakabinta stora jūrinė virvė. Tokiuose darželiuose žaidimams bei žygiams puikiai išnaudojami gamtos teikiami resursai: vaikai karstosi po medžius, renka kankorėžius, o kartais nueina aplankyti nediduko gyvulių ūkio. Vaikai nurimsta būdami su gyvūnais, juos stebėdami.

Vieną tokį darželį, esantį Osle, Norvegijoje, galima laikyti pavyzdžiu. Jo vadovė pasakoja, jog čia daug dėmesio skiriama tylai ir ramybei, naudojamos įvairios atsipalaidavimo technikos. Tai lygiai svarbu, kaip ir vaikų ugdymas. Raminančiai veikia tyla, prisilietimas, šiluma. Pavyzdžiui, vaikai yra padalinami į dvi grupes – viena grupė atsigula ir užsimerkia, o kiti vaikai švelniai glosto plaukus ir lėtai braukia pirštais per veidą, pečius, rankas visiškoje tyloje.

Kitas nusiraminimo pratimas – glaudžiai susėsti, apsikabinti ir kartu klausytis delfinų įrašo ar tylios muzikos. Visi darželyje dirbantys specialistai pripažįsta, kad apsikabinimas, nugarytės paglostymas veikia daug greičiau ir efektyviau, nei žodžiai „Nurimk!“ ar „Sėskis!”.

Šiluma kūnui ir sielai

Šiluma daro stebuklus. Pastebėta, kad atpalaiduoja lengvas pėdų masažas bei prie padukų pridėta šiluma, taip pat ir šilto vandens procedūros, jos labai tinka į dienos pabaigą ar prieš miegą. Po energingos veiklos ar varginančios dienos maloniai užliūliuos kvapni putų vonia. Leiskite vaikui įšilti ir lig valiai pažaisti, ilgėliau pamasažuokite galvą trinkdami. Galima ir lovytę pašildyti, pavyzdžiui, įdėti minkštą žaisliuką su karšta pūsle viduje. Gera ir efektyvu patrinti pėdutes. Delniukams ir padukams patiks lengvas masažas ar žaidimas šiltais akmenukais, taip pat pakaitintu maišeliu su druska (jį panaudosite ir užsibuvus slogai). Neverta nė kalbėti, kad taip sušildysite ir vaiko širdelę, visų neramumų šaknį.

Dėlionės ne tik padeda susikaupti, bet veikia raminamai.

Ir veikla, ir nieko neveikimas

Psichologijos profesorius V. Šneideris iš Vurcburgo universiteto Vokietijoje tyrė vaikus, turinčius koncentracijos problemų ir atkreipė ypatingą dėmesį į dėliones. Jis atrado, kad šis žaidimas ne tik padeda susikaupti, bet veikia raminančiai. Tai idealus užsiėmimas prieš miegą ar pamokų ruošą, o taip pat tinka prieš svarbų įvykį, kai vaikas jaudinasi. Be to, dėlionės atskirais vystymosi etapais sudomina beveik visus vaikus, taigi tinka bene kiekvienam. Tai gali būti individuali veikla, kai to reikia, bet tinka ir žaisti drauge – psichologai jau senokai naudoja dėliones bei piešimą, kai nori pralaužti ledus ar prisikasti iki esmės.

Neabejotinai teigiamai suveikia ir bendras nieko neveikimas: smagu kartu atsigulti ant nugaros ir kalbėtis. Galima skaičiuoti ir aptarti debesis, kartu sukurti pasaką. Tai tinka ir tuomet, kai aplink siaučia keletas ar daugiau vaikų ir tampa sunku juos suvaldyti bei išvengti emocijų perkaitimo. Ramus kalbėjimas (suaugusiojo) vaikus VISADA veikia raminamai. Galima užduoti filosofinio pobūdžio atvirus klausimus ir drauge padiskutuoti. Iš vaikų galima tiek daug sužinoti!

PATARIMAI norintiems nurimti ir nuraminti

Padovanokite vienas kitam saulutę! Paglostykite vienas kito plaukus, kaklą, pečius, nugarą, rankas – švelnutėliai lyg saulės spinduliai karštą vasaros dieną.

Vaikams ramiau, kai žmonių mažiau. Venkite masinių susiėjimų savaitgalį po aktyvios savaitės, išeikite pasivaikščioti tik dviese, jei namuose daug bruzdesio.

Vaikai nurimsta šalia gyvūnų. Visai nebūtina žūtbūt įsigyti augintinį, tiesiog aplankykite zoologijos sodą ar nuvežkite vaiką pajodinėti.

Pabūkite gamtoje. Paukščių čiulbėjimas, vandens čiurlenimas ir kiti gamtos garsai veikia itin raminančiai.

Susėskite drauge, susiglauskite, apsikabinkite. Galite pasirinkti lotoso pozą arba jaukiai įsitaisyti sofos kampe ir paliūliuoti su švelnia melodija ar gražia pasaka.

Atpalaiduokite vaiką ramiu balsu. Atsigulkite, užsimerkite ir iš lėto vardinkite visas kūno dalis nuo galvos iki kojų pirštelių. Tegul vaikas pajunta, kaip kiekviena jų atsipalaiduoja ir gerai pailsi.

Fizinis kontaktas suteikia saugumo ir ramybės. Susikabinkite rankomis eidami, susiglauskite atsisėdę, atsisveikindami pabučiuokite ir pasitrinkite skruostais – kuo neramesnis vaikas, tuo daugiau prisilietimų!

Šiluma ramina ir migdo. Išmaudykite vaiką putų vonioje prieš miegą ar po aktyvios veiklos. Švelniai patrinkite pėdutes, priglauskite padukus prie šilumos šaltinio, pūskite į suglaustus delniukus. Darykite viską lėtai.

Būkite su vaiku. Nemanykite, kad būtinai turite kažką veikti. Galite tiesiog skaityti kiekvienas savo kambaryje, tačiau svarbu, kad vaikas justų, jog esate šalia ir jis visada gali prieiti.

Straipsnis buvo spausdintas „Mažylio“ žurnale

24 rugsėjo, 2013 at 6:00 am Komentarų: 1

Kaniterapija

Kaniterapija – pagalbinis žmonių gydymo ir (ar) reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius ir socializacijos įgūdžius, panaudojamos tam tikros specialiai parengtų šunų savybės.

Parengėme straipsnį, paaiškinantį, kodėl pasirinkome terminą kaniterapija.

Kaniterapiją vykdo profesionaliai parengti specialistai, dirbantys su periodiškai testuojamais šunimis. Dirbama pagal specialiai parengtą, individualiam atvejui pritaikytą programą, bendradarbiaujant su sveikatos specialistais, psichologais, kinologais, pedagogais, socialiniais darbuotojais.

Kaniterapija yra kelių lygmenų:
1. Švietimas pasitelkiant šunis (angl. Dog assisted education).
2. Užsiėmimai su šunimis (angl. Dog assisted activities).
3. Terapija pasitelkiant šunis (angl. Dog assisted therapy).

Šiuo metu Lietuvoje pradėtos vykdyti pirmoji ir antroji kaniterapijos pakopos, pirmuosius žingsnius žengė Lietuvos niūfaundlendų-landsyrų mėgėjų klubas bei Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centras.

Terapija, kaip reabilitacijos priemonė, kol kas nėra taikoma, nes dar neparengti  sertifikuoti specialistai, tačiau Lietuvos kaniterapijos asociacijos nariai aktyviai to siekia.

4 rugsėjo, 2013 at 7:00 am Parašykite komentarą

Terapija su šunimis

Šuo daktarasSeniai pastebėta, kad šunys turi gydomųjų savybių. Kodėl ir kaip jie gydo, išlieka paslaptis.

Kalifornijos universiteto Medicinos centre atlikti tyrimai rodo, kad šunys gali nemažai nuveikti žmonių labui. jau įrodyta, kad šuns draugijoje ligonis sveiksta greičiau. Minėtame Medicinos centre buvo stebimi 76 širdies ligomis sirgę pacientai. Kai kuriems iš jų buvo skirtas kasdienis 12 min. pasimatymas su lankytoju, kuris atsivesdavo šunį. Pas kitus ligonius lankėsi savanoriai be šunų, o trečiosios grupės pacientų švis niekas nelankė.

Bendravusių su šunimis pacientų nerimo požymiai sumažėjo 24 proc. Pabendravus tik su savanoriu be šuns, nerimas nuslopo 10 proc., o trečiosios grupės ligonių savijauta nepagerėjo.

Daugiau skaitykite “Lietuvos kinologų draugijos“ tinklapyje>>

27 rugpjūčio, 2013 at 6:48 am Parašykite komentarą

Jungistinė smėlio dėžės terapija

SmėlisJungiškosios krypties psichoanalitikė Dora M. Kalff Šveicarijoje sukūrė smėlio dėžės terapiją, kad padėtų atgaivinti ryšį tarp atskilusių vienas nuo kito žmogaus kūno ir sielos, išorinio ir vidinio gyvenimo, kad grąžintų mūsų psichikai vientisumą ir raidą. Jos metodas rėmėsi C.G. Jungo analitine psichologija ir Margareth Lowenfeldt “Pasaulio technika”, ir per kelias dešimtis metų plačiai paplito visame pasaulyje. Dora Kalff pastebėjo, kad smėlyje sukurtų vaizdinių serijos parodo realias paciento sąmonės ir pasąmonės sąveikas ir gali būti lyginamos su sapnais, analizuojamais psichoterapijos procese. Jos pasekėjai, kaip psichoanalitikė Ruth Ammann, pritaria tam ir teigia, kad žaidimas smėlyje ypač tinka žmonėms, patyrusiems pirminio santykio su motina trikdžių ir dėl to turintiems rimtų nuotaikos, savęs vertinimo sutrikimų, sunkumų žodžiais papasakoti apie savo būsenas. Smėlio dėžės terapija gali būti naudojama dirbant su įvairiais klientais – ir vaikais, ir suaugusiais – kaip pagrindinis arba kaip pagalbinis metodas, greta taikant žodinio gydymo būdus.
Smėlio dėžė – tai nedidelė dėžė ant kojų, kurios ją pakelia į stalo aukštį. Dėžės dugnas ir vidiniai kraštai padengti vandeniui atsparia šviesiai mėlyna danga, kad būtų galima lengviau įsivaizduoti vandenį ir dangų. Smėlis gali būti naudojamas ir sausas, ir drėgnas, o idealiu atveju analitikas savo kabinete turi abiejų tipų smėlio dėžes ir leidžia laisvai pasirinkti pačiam klientui, kuriame smėlyje žaisti. Be to, reikalinga miniatiūrinių figūrėlių ir įvairiausių objektų kolekcija, kuri apimtų kiek įmanoma platesnes gamtos ir žmogaus veiklos sritis. Tai įvairių istorinių laikotarpių ir skirtingų užsiėmimų, įvairaus amžiaus žmonės, pasakų ir mitų veikėjai, patys įvairiausi gyvūnai, augalai, namai ir jų įranga, šventyklos ir religiniai simboliai, tiltai, automobiliai ir pan., taip pat akmenys, medis, stiklo akmenėliai, kriauklės, kita medžiaga, iš kurios galima lengvai konstruoti trūkstamus objektus. Tai ir labai gražūs, mieli daiktai, būtybės, bet ir bjaurūs, atstumiantys, baisūs, kad atstovautų gyvenimo visumą.
Terapijoje klientas spontaniškai veikia su smėliu ar figūrėlėmis tai, ką jam norisi: piešia smėlyje, formuoja jį, kuria paveikslą naudodamasis figūrėlėmis, galbūt vaizduoja visą istoriją. Jam nėra duodama instrukcija, jis gali laisvai žaisti. Vaikams tai labai patinka, ir jie visiškai natūraliai ima statyti pilis, kelius, ežerus, miškus, kalnus, dėlioti gyvūnus ir žmones, kol užpildo visą dėžės erdvę. Suaugusiuosius taip pat traukia tuščia smėlio erdvė, kurioje viskas vis dar įmanoma, tačiau kai kurie sustingsta priešais ją kaip prieš tuščią baltą lapą. Jie bijo patys savęs – savo nuslopintų impulsų, sunkių jausmų, gąsdinančių fantazijų. Vis dėlto visi turi poreikį išreikšti savo vidinį pasaulį ir suteikti jam formą, ir nors pradžioje smėlio dėžė atrodo gąsdinanti, ilgainiui žmogus ima ją suvokti kaip gydančią.
Pagrindinė terapeuto užduotis – sukurti laisvą ir apsaugotą erdvę, kurioje klientas būtų besąlygiškai priimamas ir jaustųsi esąs ne vienišas. Tuomet jis labiau atsipalaiduoja ir gali pasinerti į spontanišką vaizduotės, rankų, smėlio žaismą. Jis leidžia savo sielai byloti trimačiais vaizdiniais, kurie nelieka fiksuoti, jie kaskart kuriami toliau valanda po valandos. Panašiai kaip budistų smėlio mandala, kuri vos ją baigus kurti yra sušluojama, šie smėlio kūriniai po terapinės valandos yra išardomi analitiko. Kitame psichoterapijos seanse viskas prasideda iš naujo. Lieka kūrinių fotografijos, ir po ilgesnio laiko galima kartu analizuoti visą jų seriją. Kad kūryba būtų laisva ir spontaniška, neskubama interpretuoti kiekvieno vaizdinio atskirai, nes tai blokuotų procesą.
Nors gal kam atrodytų keista, bet taip žaidžia ir vyrai, ir moterys, ir visiškai jauni, ir jau subrendę ar pagyvenę žmonės. Tokiu būdu jie prisiliečia prie savo tikrosios savasties, kuri ilgą laiką buvo nuslopinta vardan adaptacijos išoriniame pasaulyje. Iškylantys vaizdiniai, panašiai kaip ir sapnai, yra puikus greitkelis į pasąmonę ir parodo tikrąją emocinę žmogaus būseną. Neretai žaidimas smėlyje sukelia stiprias fiziologines reakcijas: drebulį, prakaitavimą, norą šlapintis, verksmą, tačiau ir atsipalaidavimą, ramesnį širdies plakimą, gilesnį kvėpavimą, bendrą pojūčių paaštrėjimą ir malonią savijautą. Tai rodo, kad šis žaidimas išties ne vien vaikiškas malonumas! Juk vaizduotė veikia fiziologinius procesus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, ir remiantis Jeanne Achterberg knygoje Imagery in Healing: Shamanism and Modern Medicine cituojamais tyrimais, ji net gali kontroliuoti tam tikras imuninės sistemos sritis.
Smėlio dėžės vaizdiniai, kaip ir sapnai, kompensuoja sąmoningo požiūrio vienpusiškumą. Racionalusis ir apskaičiuojantis žmogus randa savyje gyvus pojūčius, švelnius jausmus, net religinius išgyvenimus: iš po jo rankų gimsta gražiausi sodai su juose skraidančiais rožiniais drugeliais, šokančios deivės, kelias paslėpto lobio link, kuriuo einant tenka susigrumti su pavojingomis būtybėmis ar laukiniais žvėrimis. Visa tai atspindi ir kartu nukreipia vidinę asmenybės raidą pilnatvės link.
Smėlio dėžės terapija paplitusi daugelyje šalių – kaip atskira terapijos rūšis arba kaip jungiškosios analizės dalis. Štai Japonijoje analitinė psichologija paplito būtent per smėlio dėžės metodą, kadangi toje šalyje gyvos smėlio ir akmenų sodų tradicijos, o pasakoti kitam apie savo asmeninius sunkumus ilgą laiką buvo tabu, vadinasi žodinė terapija buvo neįmanoma. Netolimose šalyse organizuojami žaidimo smėlyje terapijos kursai kartkartėmis atkeliauja ir iki Lietuvos savaitgalinių seminarų pavidalu, skirtų dailės terapeutams, dirbantiems su vaikais. Prieš keletą metų kaip pagalbinį metodą dirbant su suaugusiaisiais ją pradėjo taikyti jungiškosios krypties psichoanalitikės Gražina Gudaitė, Goda Rukšaitė, vėliau ir šio straipsnio autorė. Pastebėjome, kad suaugusieji mielai leidžiasi į šį kūrybinį procesą ir jaučia jo galią, o kai kurie pastebi jo pranašumus lyginant su dailės terapija – juk čia nereikia drovėtis, kad nemoki piešti. Čia gali pasinerti į rankų, smėlio, vaizdinių meditaciją ir atsitraukti nuo varginančių minčių.
Buvau jau suaugusi, kai stebėjau keturių Tibeto vienuolių atliekamą mandalos kūrimo ritualą viename Vilniaus muziejuje.
…Pasigirsta žemais balsais giedama giesmė, monotoniškai kartojama mantra, vėliau lieka tik tyla, nutraukiama smėlio piltuvėlių skambesio. Devynios dienos po dešimt valandų tylos pilant spalvotą smėlį į taisyklingas geometrines formas, nuo vidurio į kraštą, saugantis nupūsti trapų kūrinį drabužio judesiu ar smarkesniu kvėptelėjimu. Aš ateinu keletą kartų ir stebiu kurį laiką, matau, kad smulkutis spalvotas raštas vis plečiasi po vienuolių rankomis. Ramu ir gera, atsiveria nepažinta erdvė – tai kažkas kita negu mano vaikystės smėlio pilys. Štai dešimtoji diena: tobula mandalos harmonija, grožis ir laikinumas, nespėjus nė prisirišti – sušluotos smėlio kruopelės byra į upę, o aš lieku čia žinodama, kad nuo šiol ilgėsiuos tokios darnos savyje…

Šio straipsnio autorius – Elona Ilgiuvienė;
straipsnis pirmą kartą publikuotas: http://www.lapa.lt/lt/asociacija/straipsniai/sm-lio-d-s-terapija

20 rugpjūčio, 2013 at 6:35 am Komentarų: 1

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2020 m. rugpjūčio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Statistika

  • 96 174