Posts filed under ‘Knygos pagal receptą’

Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys

Johann Hari knyga „Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys“ apie dabartinį mūsų visuomenės gyvenimo būdą, kuris gniuždo psichikos sveikatą. Įdomiai parašyta, lengvai skaitoma, pilna ne tik asmeninių faktų, bet ir patraukliai pateiktų mokslinių tyrimų išvadų knyga, nagrinėjanti depresijos ir nerimo priežastis. Autorius į depresiją žvelgia per visuomenės, o ne vien per medicinos prizmę.

Depresija ir nerimas gali atsirasti dėl trijų priežasčių – biologinių, psichologinių ir socialinių. Jos visos yra tikros ir nė vienos negalima būtų pavadinti cheminių medžiagų pusiausvyros stoka. Ilgai į socialines ir psichologines priežastis niekas nekreipė dėmesio, nors be jų, regis, biologinės priežastys nė nepradeda veikti. Žmogus nėra mechanizmas su sugedusiomis dalimis. Žmogus – tai gyva būtybė su nepatenkintais poreikiais. Jam reikia bendruomenės, prasmingų vertybių, o ne menkaverčių, kurios brukamos, kad manytų, jog laimė priklauso nuo pinigų ir perkamų daiktų. Jam reikia prasmingo darbo, jaustis gerbiamam, suprasti, kad ateityje jausis saugiu. Jam reikia atsikratyti bet kokios gėdos, kurią galbūt jaučia todėl, kad su juo buvo elgiamasi blogai. Šiuos poreikius turi kiekvienas žmogus, tik nemoka jų tenkinti ir todėl patiria kančią dėl socialinės ir dvasinės pusiausvyros stokos gyvenime. Kaltas ne serotoninas, o visuomenė, ne smegenys, o vidinis skausmas. Autorius, trylika metų sirgęs depresija, suprato, kad savo sielvartą gali susieti su jį supančiu pasauliu. Suprato, kad jo depresija nėra tik jo reikalas ir kad nereikia visos atsakomybės už skausmą prisiimti pačiam asmeniškai. Skausmo šaknys – įsišaknijusiose kultūrinėse tendencijose, susvetimėjime. Jei depresija – kolektyvinė problema, tampa akivaizdu, kad ir sprendimai iš esmės turi būti kolektyviniai.

Depresija – signalas, kuriuo pasakoma, kad neturėtum šitaip gyventi. Tai – simptomas kažko gilesnio, su kuo reikėtų susitvarkyti. Daugelio iš mūsų viduje dega namas, o mes visą dėmesį sutelkiame į dūmus. Daug mokslininkų teigia, kad depresija – tai nepaaiškinamas mūsų smegenų arba genų sutrikimas, bet kai kurie JAV gydytojai depresiją laiko ne liga, o tinkamu atsaku į netinkamas gyvenimo patirtis. Ši mintis verčia neapsiriboti teiginiu, kad sergu depresija dėl serotonino, dopamino ar dar bala žino ko pusiausvyros stokos. Sergant depresija iš tikrųjų organizme vyksta procesai, bet tai „ne priežastis, o būtinas tarpinis  mechanizmas“. Žmogui susirgus depresija arba nerimo sutrikimu, smegenys pasikeičia, o atsikračius šių bėdų, jos ir vėl pasikeičia. Smegenys visada keičiasi, reaguodamos į signalus, gaunamus iš išorinio pasaulio. Būdamas vienišas, pakeisi savo smegenis. Bet svarbiausia, kad užmezgus santykius su žmonėmis, jos ir vėl pasikeis. Kančia dėl išorinio pasaulio ir pokyčiai smegenyse patiriami vienu metu.Vaistai atlieka savo vaidmenį, bet jie nėra pats svarbiausias dalykas, padedantis visiems laikams atsikratyti ligos.  Taip, kaip ir kovojant su nutukimu, pirmiausia reikia išspręsti tuos dalykus, dėl kurių pradėta liguistai daug valgyti.

Yra žinoma, kad psichologinė žala nebūtinai turi būti tokia didelė kaip vaikystėje patirtas smurtas, kad paveiktų iki širdies gelmių. Jeigu žmona savo sutuoktinį apgaudinėja su jo paties geriausiu draugu, depresijos negalima laikyti smegenų veiklos sutrikimu. Tai yra didelio psichologinio skausmo priežastis, galinti sukelti depresiją ir nerimo sutrikimą. Depresija yra gedėjimo forma dėl visokių santykių, kurių mums reikia, bet mes jų neturime.

Skausmas yra reikalingas. Tai žinutė, kurios privalome klausytis. Skausmas sako, kad kažkoks ne toks yra mūsų gyvenimo būdas. Turime liautis tą skausmą slopinti, tildyti, vadinti patologija. Turime jo klausytis ir į jį atsižvelgti. Tik klausydamiesi savo skausmo, galėsime atsekti ištakas ir, tik nukakę ten bei suvokę tikrąsias skausmo priežastis, pradėsime sveikti.

Informaciją parengė Daiva Širkaitė

22 vasario, 2022 at 11:39 am Parašykite komentarą

Knyga „Nesutarimų galia“ griauna mitus apie santykių tobulą suderinamumą!

Garsus psichologas prof. Edo Tronicko ir pediatrė dr. Claudios Gold savo knygoje griauna mitus apie santykių tobulą suderinamumą. Knygoje pateiktos istorijos iš autorių klinikinės praktikos. Knyga skirta daugiau specialistams, nors įkandama ir besidomintiems psichologija ir tarpasmeniniais santykiais, vaikų auklėjimu.

Nuo kūdikystės iki senatvės mes semiamės energijos iš žmogiškųjų santykių su visais jiems būdingais netobulumais, kad turėtume jėgų per keblumus pereiti prie darnos, kūrybiškumo. Atkūrus ryšį, užplūsta malonumas, suteikiantis energijos, reikalingos augti. Turbūt nustebote, nes daugelis žmonių tikisi, kad jų santykiai bus tobuli. Konceptas, kad turi būti sinchroniškas su tau svarbiais žmonėmis, yra šioks toks mitas. Žmonės siekia tobulai susiderinti ir dėl to gali patirti didelį nusivylimą, tam nepavykus.

Kai tarpasmeniniuose santykiuose žmonės nuolat išgyvena neatitikimus ir atitaisymus, jie įgyja jausmą, kad gali valdyti savo gyvenimą. Į naujas situacijas tokie žmonės žvelgia viltingai, apsiginklavę teigiamasi jausmais. Bet tikėdamiesi tobulumo jie praranda galimybę patirti sėkmę iš blogų akimirkų pereidami į geras, savasties ribas praplėsdami iki kitų žmonių ribų.

Kai smalsiai klausomės vienas kito istorijų, ne visada turėdami teisingą atsakymą apie iškilusį klausimą, kuriame santykį. Kadangi esame unikalūs individai, visada turėsime skirtingų motyvų ir intencijų. Įsitraukdami į keblų procesą viską išsiaiškinti drauge, augame ir keičiamės irgi drauge. Ir esame labiau pasiruošę kitai neišvengiamai santykio nutrūkimo ir atitaisymo akimirkai. Visuose santykiuose – tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, kolegų, draugų, sutuoktinių, galioja tas pats patarimas – nebijokite nesutarti. Darykite klaidų. Eikite ratais. Leiskite įvykti turbulencijai. Bet raskite būdų atitaisyti ir vėl užmegzti ryšį. Tam reikia kantrybės, laiko, reikia leisti sau būti sudėtingose akimirkose, kai nesuprantame, kas vyksta. Ta būsena kartais būna nemaloni ir net skausminga. Bet išmokus paleisti nerimastingą prisirišimą prie neapibrėžtumo, galima išmokti pasitikėti vienas kitu ir patikėti, kad nutikus kam nors negero įveiksime tą problemą. Svarbiausia – ne santykių atitikimas, o – atitaisymas, susitaikymas.

Mūsų protas ir smegenys gali keistis visą gyvenimą. Esminis dalykas yra tas, kad mūsų savasties jausmas šiame pasaulyje atsiranda, auga ir keičiasi ištisai besitęsiančiame raidos procese. Mūsų emocijos auga iš mūsų santykių istorijos. Netgi jei turėjome labai traumuojančias ankstyvąsias santykių patirtis, nebijant pasinerti į naujus santykius, kuriuose turi būti vietos netobulumui, neatitikimams ir atitaisymui –  beviltiškumas ir neapibrėžtumas natūraliai pasikeis į viltingumo prasmę.

Pagal knygą „Ed Tronick ir Claudia M. Gold „Nesutarimų galia : raktas į artumu ir pasitikėjimu grįstus santykius“ parengė D.Širkaitė

27 sausio, 2022 at 5:00 am Parašykite komentarą

101 būdas suvaldyti nerimą ir depresiją

Tanya J. Peterson – turi daug asmeninės ir profesinės patirties psichinės sveikatos priežiūroje. Apie nerimą ir jo valdymą ji nuolat rašo straipsnius, bei tekstus į tinklaraštį, taip pat išleido keletą knygų. 101 patarimas, priemonės bei technikos, kurių moko leidinys, yra surinkti iš specialistų, kurie tyrinėja nerimą bei žmonių, kuriems teko su juo gyventi. Aprašytus metodus autorė naudojo ir pati. Taip pat juos taikydama padėjo įvairaus amžiaus žmonėms atrasti priemones, padedančias jiems išbristi iš nerimo spąstų. Kiekvienas patarimas yra efektyvus, tačiau skaitytojai turės ir kelis pasirinkimus. Visi žmonės yra unikalūs, todėl patiriamas nerimo jausmas taip pat yra vis kitoks. Kas nuostabiai veikia vieną žmogų, gali būti netinkama kitam. Turėdami kantrybės, praktikos ir atkaklumo, skaitytojai atras savo kelią. Autorė patarimus suskirstė į penkis skyrius, kuriuose siūloma praktinė nerimą mažinanti veikla. Leidinyje kalbama apie būdus įveikti nerimą darbe ar mokykloje, apie priemones atsikratyti šio jausmo santykiuose. Taip pat šnekama apie kasdieninių rūpesčių kontrolę.

4 gegužės, 2021 at 7:56 am Parašykite komentarą

Baimė – traumos pagrindas

JAV psichiatrijos profesorius Bessel van der Kolk knygoje “Kūnas mena viską” meistriškai suderina mokslą ir žmogiškumą, kad galėtų suprantamai paaiškinti, kaip trauma paveikia visą žmogaus asmenybę. Jo rekomenduojami gydymo būdai gydo kūną ir sielą, sugrąžina viltį ir galimybę vėl džiaugtis gyvenimu. Ji įkvepia domėtis, suprasti, ieškoti pagalbos ir gyti. Turime stengtis ne tik dėl savęs ir savo vaikų, bet ir dėl savo anūkų. Nes „trauma gimdo tolesnę traumą – nuskriausti žmonės skriaudžia kitus žmones”. Tik mes  galime nutraukti šią grandinę ir nusimesti traumų naštą tam, kad ateities kartos augtų sveikesniame pasaulyje.

Moksliniai tyrimai rodo, kad blogas elgimasis su vaikais ankstyvame amžiuje turi didžiulę įtaką vaikų smegenų vystymuisi. Mūsų smegenis suformuoja ne kas kita, o ankstyvieji išgyvenimai. Vaikystėje patirto smurto neįmanoma pergudrauti. Tai blogis, kurį reikia pripažinti ir nebijoti stotis su juo akistaton.

Kūnas ir protas – neatskiriami. Kas nutinka vienam, iš karto užregistruoja kitas. Pavyzdžiui, stiprus gėdos jausmas atsiranda dėl nenormalios smegenų veiklos atsiradusios traumos metu. Neuromoksliniai tyrimai parodė, kad vienintelis būdas pakeisti tai, ką jaučiame, – tai suvokti savo vidinius potyrius ir išmokti susidraugauti su tuo, kas vyksta mumyse – su per dideliu jautrumu. Išgijimo esmė – savimonė. Traumuoti žmonės priversti gyventi su nepakeliamais pojūčiais – jie jaučiasi sužlugdyti ir kenčia nuo ypač varginančių simptomų, kurie pasireiškia kaip skrandžio spazmai ar spaudimas krūtinėje. Deja, mėginant kažkaip išvengti šių pojūčių kūne, tik didinama tikimybė, kad jie tik stiprės. Sąmoningumas savo kūno atžvilgiu sujungia mus su vidiniu pasauliu. Vos pastebėję susierzinimą, nerimą, galime pakoreguoti savo požiūrį ir atrasti naujas galimybes, o ne tik įprastas automatines reakcijas. Nors trauma – praeities dalykas, emocinės smegenys ir toliau generuoja pojūčius, kurie verčia auką bijoti ir jaustis bejėgę. Nenuostabu, kad tiek daug žmonių yra išsiugdę neįveikiamą potraukį valgyti ir gerti, vengia daugelio socialinių kontaktų, yra pilni apribojimų. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas nuramina nervų sistemą, todėl dažnai nebereikia patirti būsenos kovok arba bėk. Stebint minčių ir fizinių pojūčių tarpusavio ryšį, atrandama, kaip konkrečios mintys veikią kūną, su kokiais išgyvenimais susijęs vienas ar kitas kūno simptomas. Žinant, kaip kūnas sudėlioja konkrečias emocijas ar atsiminimus, atsiranda galimybė išlaisvinti pojūčius ir impulsus, kurie buvo užblokuoti.

Tylėjimas apie traumą veda į sielos mirtį. Gebėjimas kitam pasakyti, kad “mano tėvai vadino tai drausme, bet tai buvo smurtas”, arba “nedariau šito, kai grįžau iš Irako” arba “mane mušdavo mano vyras”, yra ženklas, kad gali prasidėti išgijimo procesas. Galime manyti, kad tylint pavyks suvaldyti sielvartą, baimę ar gėdą. Bet išlaikyti kontrolę labai sunku, dėl to kariausite karą su pačiu savimi. Traumuotas žmogus – ne tik įstrigęs praeityje. Ne ką mažesnė problema, kad jis negyvena savo gyvenimo čia ir dabar.

Baimė – traumos pagrindas

Stipriausių jausmų slėpimas reikalauja daug energijos, silpnina motyvaciją siekti prasmingų tikslų ir priverčia jausti nuobodulį bei užsisklęsti savyje. O tuo metu organizme kunkuliuoja streso hormonai, sukeldami raumenų skausmus, problemas su žarnynu ir nelogišką elgesį, kuris gali įskaudinti šalia esančius žmones. Vidinės tikrovės ignoravimas taip pat sunaikina savasties jausmą, tapatumą, identitetą bei tikslą. Svarbiausias dalykas – leisti sau žinoti tai, ką žinome, nes norint paleisti savo praeitį, pirmiausia reikia prie jos priartėti. Niekas neužauga idealiomis sąlygomis, net jei žinotume, kokios tos sąlygos yra idealios, kiekvienas gyvenimas yra sudėtingas. Bet norint tapti savimi pasitikinčiu suaugusiu žmogumi, būtina užaugti su stabiliais ir veiksniais tėvais. Vaikai, į kuriuos nekreipė dėmesio vaikystėje, nežinos, kas yra savigarba. Vaikai, kurie patyrė smurtą, nešios giliai savyje paslėptą pyktį, kuriam nuslėpti prireiks didžiulės energijos.

Patyrę traumas žmonės savo kūne nuolat jaučiais nesaugiai – praeitis gyva, ji tūno ten, pavirtusi maudžiančiu vidiniu diskomfortu. Šių žmonių kūnus atakuoja vidiniai perspėjantys ženklai, simptomai, kuriuos tokie žmonės ignoruoja, išmoksta nekreipti dėmesio į žarnyno pojūčius ir neigti viską, kas dedasi jų viduje. Kuo labiau jie stengiasi nustumti į šalį vidinius įspėjamuosius ženklus, tuo didesnė tikimybė, kad pastarieji sukels sumišimą, baimę. Gali atsirasti panika, t. y. pačios baimės baimė. Panikos simptomai neišnyksta todėl, kad individai išsiugdo fizinių pojūčių, kurie asocijuojasi su panikos priepuoliais, baimę. Panikos priepuolį gali sukelti kažkas, kas žmogui atrodo nelogiška, bet pojūčio baimė įvaro visą kūną į kritišką padėtį. Šie pojūčiai – vidinis traumos pagrindas. Baimės išgyvenimai atsiranda iš primityvių reakcijų į grėsmę, kai žmogus kažkokiu būdu negalėjo pabėgti. Žmonių gyvenimai bus laikomi įkaitais tol, kol pasikeis šie vidiniai potyriai.

Kaip susidraugauti su kūnu

Daugelis žmonių reaguoja į stresą ne pastebėdami ir įvardydami jį, bet patirdami migreninius galvos skausmus ar astmos priepuolius, nugaros skausmą. Traumuoti vaikai 50 kartų dažniau serga astma nei nepatyrę traumų jų bendraamžiai. Traumos aukos neišgis tol, kol neperpras ir nesusidraugaus su kūno pojūčiais. Išgąstis reiškia, kad gyvename kūne, kuris visada pasiruošęs reaguoti. Pikti žmonės gyvena piktuose kūnuose. Vaikai, kurie buvo išnaudojami, yra įsitempę ir pasiruošę gintis, kol suranda būdą, kaip atsipalaiduoti ir pasijusti saugiai. Savo pojūčių supratimas – pirmas žingsnis paleidžiant praeities žiaurumus. Svarbu pastebėti ne emocijas, bet fizinius potyrius, kurie slypi po tomis emocijomis – spaudimą, raumenų tempimą, karštį, dilgčiojimą, tuštumos jausmą ir pan.

Neurologijos mokslo pasiekimai leido geriau suprasti, kaip trauma pakeičia smegenų vystymąsi, savireguliaciją ir gebėjimą susikaupti bei sutarti su kitais. Nustatytos smegenyse slypinčios potrauminio streso sindromo priežastys, todėl aišku, kodėl traumuoti žmonės tampa atsiskyrusiais, kodėl jiems kelia nerimą garsai, šviesos, arba kodėl jie, reaguodami į menkiausią provokaciją, gali tiesiog sprogti ar užsisklęsti savyje.

Šioje knygoje atskleista, kiek daug psichinių problemų – nuo priklausomybės vaistams iki save žalojančio elgesio – prasideda nuo pastangų susitvarkyti su emocijomis, kurios tampa nebepakeliamos, nes trūksta tinkamo žmogiško ryšio ir pagalbos. Bet žmonės gali kontroliuoti ir keisti savo mąstymą, elgesį tik tada, kai jaučiasi saugūs. Bet jei jaučiamės palikti, apleisti, atstumti, nereikalingi ar nematomi, viskas praranda prasmę.

Pagal knygą Kūnas mena viską : kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas / Bessel van der Kolk. – Vilnius [i.e. Klaipėda], 2020. – 639, [1] p.

parengė D.Širkaitė

15 kovo, 2021 at 5:12 am Parašykite komentarą

Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą

Kristine Barnett

„Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą.

2014

 

 

 

Lietuvos medicinos bibliotekos rekomenduotos knygos apie autizmą sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Dalinamės vieno jų įspūdžiais apie JAV edukologės Kristine Barnett knygą „Mano mažasis genijus“. Barnett yra autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko mama, vaikų darželio „Gilių kalnelio akademija“ įkūrėja, labdaringo bendruomenės centro „Pas Džeikobą“ skirto autistiškiems ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams vadovė.

Knygos autorė atskleidžia savo asmeninę patirtį auginant vaiką, kuriam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas – Aspergerio sindromas, tačiau kartu ir ypatingai aukštas intelektas, pagal kurį vaikas yra vunderkindas. Nepaisant aukšto vaiko intelekto gydytojų prognozės buvo liūdnos – berniukui nebuvo lemta nei išmokti skaityti, nei pačiam apsirengti. Kol Džeikobo mama, kuri vienintelė pastebėjo, kad vaikas įvairių terapinių užsiėmimų metu tiesiog nuobodžiauja, ryžosi atsiimti berniuką iš specialiosios mokyklos-darželio ir lavinti jį pati, kartu leisdama jam būti savimi, užsiimti tuo kas jį domina. Mamos nuojauta pasitvirtino. Supratusi, kad vaiką domina astronomija ji nusivežė Džeiką į observatoriją, kur paskaitos metu apstulbusi moteris kartu su pilna auditorija studentų išgirdo savo trimečio pirmąjį tikrą dialogą, kuriame be kita ko darželinukas atsako į klausimą, į kurį negalėjo atsakyti nei vienas iš suaugusių klausytojų. „Tai buvo ilgiausias Džeiko dialogas per visą jo gyvenimą, bet vėl gi, niekada nebandžiau su juo kalbėtis apie Marso palydovus“ – prisimena autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie „Švieselės“ programos, skirtos autistiškų vaikų parengimui pradinei mokyklai, sukūrimą ir metodus padėjusius įvairiems autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, bei daugelį kitų iššūkių, kuriuos įveikė Barnettų šeima, įskaitant antrajam jų sūnui Vesui diagnozuotą reflekcinę simpatinę distrofiją, autorės patirtą insultą ir ekonominę recesiją, dėl kurios dauguma šeimų, jų tarpe ir autorės neteko darbo.

„Mano mažasis genijus“ – tai įtraukianti, sudominanti, įkvepianti ir išskirtinė istorija apie ilgą mamos ir vaiko nueitą kelią nuo nekalbančio darželinuko iki devynmečio pakviesto studijuoti universitete ir penkiolikmečio sėkmingai siekiančio kvantinės fizikos diplomo ir plėtojančio naują teoriją reliatyvumo srityje. Bet, kaip pati autorė rašo: „nepaprastas Džeiko protas yra dar nuostabesnis dėl to, jog tik per plauką nebuvo prarastas“.

Joana Kašubaitė

 

2 gruodžio, 2020 at 11:52 am Parašykite komentarą

Kate Wilde „Autistiško vaiko kasdiena: vadovas tėvams apie vaikų migdymą, įniršio priepuolius, drausmingumą, naudojimosi tualetu įgūdžius ir kitus kasdienius iššūkius“

Kate Wilde

„Autistiško vaiko kasdiena: vadovas tėvams apie vaikų migdymą, įniršio priepuolius, drausmingumą, naudojimosi tualetu įgūdžius ir kitus kasdienius iššūkius“

2020

 

 

Dalies Lietuvos viešųjų bibliotekų duris lapkritį papuošė išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Tai ženklas, kad nuo šiol bibliotekos tampa dar labiau atviros autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims. Ši iniactyva ypač svarbi tokius vaikus auginantiems tėvams. Pastarieji dažnai privengia lankytis viešose vietose, nes neretai sulaukia piktų replikų ar nemalonių žvilgsnių. Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimų, biblioteką įvardija kaip puikią relaksacijos, edukacijos ir bendraminčių susibūrimo vietą. Apie 90 proc. apklaustųjų teigia, kad bibliotekose lankytųsi dažniau, jeigu šios pritaikytų savo fizinę aplinką. Reaguojant į tai, konsultuojantis su specialistais, kūrybinių industrijų atstovais, tėvais, auginančiais Autizmo spektro ir kitų kalbos, komunikacijos ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus, Lietuvos viešosioms bibliotekoms buvo parengtos ir įdiegtos priemonės, palengvinančios šių žmonių lankymąsi bibliotekose. Palaikydami šią kolegų iniciatyvą, parengėme rekomenduojamų knygų apie autizmą sąrašą. Šį kartą išsamiau pristatome didelę darbo su autistiškais vaikais patirtį turinčios Kate Wilde vadovą „Autistiško vaiko kasdiena“, kuriame skaitytojai ras daug naudingų, praktiškų, šeimos gyvenimą palengvinančių patarimų tėvams.

Kate Wilde knygos pradžioje papasakoja savo gyvenimo istoriją. Ji dar būdama trylikos pažiūrėjusi filmą „Sūnaus prikėlimas: meilės stebuklas“ (Son-Rise: A Miracle of Love) nusprendė dirbti su autizmo paliestais vaikais. Tai tapo pradžia – pirmąja pažintimi su ją labai sudominusiu ir tiesiog užbūrusiu autizmo reiškiniu. Filmas padėjo suprasti, kad meilė ir susitaikymas su tikrove suteikia stipriausią impulsą sveikti ir keistis. Šis filmas tikra Samahria Kaufman ir Bears gyvenimo istorija apie jų aštuoniolikos mėnesių sūnui diagnozuotą sunkų autizmą bei tėvų pastangas jam padėti. XX a. aštuntajame amžiuje autizmo gydymo priemonių buvo nedaug, nes sutrikimas buvo diagnozuojamas vos vienam iš dešimties tūkstančių. Tuomet sunkiam gydymui diagnozuoti buvo taikomos drastiškos priemonės, viena iš jų – elektrošokas. Gydytojai patarė atiduoti sūnų į specializuotą įstaigą. Užuot taikę gydytojų siūlomus tuo metu prieinamus gydymo būdus, tėvai tai priėmė kaip jiems skirtą gyvenimo dovaną ir nusprendė patys dirbti sūnumi. Tuo metu galiojusią nuostatą – vaiko plasnojimo rankomis ir kūno lingavimo jie nelaikė tragišku sutrikimo ženklu, o patys pradėjo bendrauti su vaiku jam pritardami, įsijausdami į vaiko padėtį. Kartu su juo plasnojo rankomis, kai jis lingavo pirmyn ir atgal, jie darė taip pat. Įeidami į vaiko pasaulį, tėvai galėjo užmegzti ryšį su vaiku. Su savo sūnumi tėvai dirbo 12 valandų per dieną trejus su puse metų. Šiandien, nerodydamas jokių būsenos požymių, jų sūnus keliauja po pasaulį skaitydamas paskaitas apie autizmą ir propaguodamas Son-Rise programą. Jis, trylikametės Kate Wilde matyto filmo pagrindinis herojus, jau dvidešimt trejus metus yra jos draugas.Nuo lemtingos filmo peržiūros darbas su autistiškais vaikais tapo Kate Wilde svajone. Paauglystėje dalyvaudama užklasinės veiklos programose tikėjosi sutikti ypatingų vaikų, autistų. Labai apsidžiaugė, kai būdama penkiolikos sutiko pirmą tokį vaiką. Antras susitikimas buvo su šeimos draugo trejų metų vaiku. Jai pavyko užmegzti ryšį, įsitraukti į jų veiklą. Įstojusi studijuoti muzikos ir edukologijos į koledžą Surrey universitete norėjo tapti muzikos terapeuate, kad galėtų daugiau pasiekti gydant vaikų autizmą. Buvo pasiryžusi tuojau pat pradėti gydyti vaikus individualiai. Tačiau nusivylė sužinojusi, kad ilgai teks laukti tam leidimo. Palikusi universitetą Kate Wilde nuėjo dirbti pas Šiaurės Londono vaikų centro steigėją dr. Rachel Pinney, taip pat dirbusią su autistiškais vaikais. Kartu mokėsi pagal Son-Rise programą Autizmo gydymo centre Amerikoje. Įgijo šia programa paremtą vaikų ugdymo konsultantės ir mokytojos kvalifikaciją. Dabar Kate Wilde yra šios programos direktorė.

Son-Rise programoje taikoma speciali, įsitraukimo į vaiko veiklą, metodika, naudojama siekiant užmegzti ryšį su vaiku, jam panirus į monotoniškų judesių elgsenos būseną.

Remdamasi šia metodika ir norėdama padėti autistiškus vaikus auginančioms šeimoms Kate Wilde parašė knygą. Autorė tikisi, kad knyga padės pasiekti harmoniją su vaiku ir labai palengvins kasdieniuose reikaluose. Ji aišikna kaip skaityti šią knygą ir rekomenduoja nepraleisti pirmųjų skyrių, nes čia išdėstyta medžiaga padės suprasti ir praktiškai įsisavinti strategijas, pateikiamas kituose skyriuose. Kiti skyriai skirti specifiniams dalykams: kaip susidoroti su įniršio priepuoliais, vaiko drausminimu, kaip ugdyti tualete reikalingus įgūdžius, kaip migdyti, mokyti pačiam apsitarnauti ir pratinti prie naujo maisto. Siekiama padėti keistis požiūriui į vaiką ir reakcijai į jį, o taip pat – parodyti, kaip pačiam vaikui įgyti naujų gebėjimų. Tai yra labai svarbu. Kiekvieno skyriaus pradžioje analizuojamos tėvų reakcijos ir mintys apie vaiko elgesį. Išsamiai aprašomi praktiniai veikimo būdai. Pateikiami patarimai, kurie padės mokymo procese. Daugumos skyrių pabaigoje yra veiksmų suvestinė, kad informaciją skaitytojas rastų vienoje vietoje.

Knygos autorė ramina ir ragina nenuleisti rankų, jeigu vaikui ko nors nepavyksta išmokti per savaitę. Vaikai gyvena kitu ritmu nei suaugę, jiems kartais reikia daugiau laiko suvokti. Pasak Kate Wilde, svarbu suprasti, kad laikas yra tai, ką jūs galite jiems duoti.

Knygos patarimais galės pasinaudoti ne tik tėvai bei kiti šeimos nariai, bet ir gydytojai, mokytojai.

Parengė Janina Valančiūtė

27 lapkričio, 2020 at 11:17 am Parašykite komentarą

Leidinys „Lietuvos sveikatos statistika 2019 / Health Statistics of Lithuania 2019“

 

 

„Lietuvos sveikatos statistika 2019 / Health statistics of Lithuania 2019“

Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

2020

 

Higienos institutas – valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, atliekanti Lietuvos gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklos stebėseną, darbo aplinkos poveikio sveikatai tyrimus, vykdanti profesinės sveikatos priežiūros technologijų vertinimą. Viena iš svarbių jo funkcijų – sveikatos informacijos sisteminimas. Šio instituto Sveikatos informacijos centras kasmet išleidžia periodinį sveikatos statistikos leidinį „Lietuvos sveikatos statistika / Health statistics of Lithuania“. Jame pateikiami praėjusių metų pagrindiniai Lietuvos sveikatos statistikos rodikliai, pavaizduoti lentelėse ir diagramose, bei trumpas gyventojų sveikatos rodiklių apibendrinimas lietuvių ir anglų kalbomis.

Pateikiami rodikliai apskaičiuoti naudojant sveikatos priežiūros įstaigų metinių ataskaitų, epidemiologinių registrų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos SVEIDRA, Lietuvos statistikos departamento, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis.

Naujame periodiniame leidinyje lentelėse ir diagramose pateikiami pagrindiniai 2019 m. šalies sveikatos statistikos rodikliai bei trumpas gyventojų sveikatos rodiklių apibendrinimas lietuvių ir anglų kalbomis. Jame skelbiami duomenys apie gyventojų demografinę situaciją, mirtingumą ir gimstamumą, taip pat sergamumą įvairiomis ligomis, sveikatos priežiūros įstaigų ambulatorinę ir stacionarinę veiklą, sveikatos priežiūros išteklius, išlaidas sveikatai ir vaistų suvartojimą bei kita informacija.

Leidinį galite atsiųsti čia.

 

12 lapkričio, 2020 at 2:22 pm Parašykite komentarą

Dr. Daivos Janavičienės knyga „BIBLIOTERAPIJA: teorija ir praktika“

Daiva Janavičienė

„Biblioterapija: teorija ir praktika“

2020

Lietuvos medicinos bibliotekoje jau keleri metai vykdomos biblioterapijai skirtos veiklos, sudarinėjami rekomenduojamos literatūros sąrašai. Džiaugiamės, kad spalį mūsų literatūros fondus papildė dar vienas naujas leidinys – dr. Daivos Janavičienės parašyta knyga „Biblioterapija: teorija ir praktika“.

Pristatomas leidinys – tai ne tik teorinis šaltinis, bet ir pačios autorės išbandytas praktinis vadovas. Jame pateikiamos esminės biblioterapijos sąvokos, terminai, trumpa biblioterapinio metodo taikymo apžvalga. Kadangi, keičiantis visuomenės poreikiams, biblioterapijos samprata ir praktikos nuolat keičiasi, svarbu ir refleksijomis reaguoti į vykstančius pokyčius. Skaitytojai knygoje taip pat ras naudingų patarimų apie literatūros pasirinkimą, skaitymą, susipažins su Lietuvos bei užsienio specialistų darbais ir pasiekimais šioje srityje.

Knygos autorė yra Lietuvos biblioterapijos asociacijos atsakingoji sekretorė, viena iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Skaitytojų klubo vedėjų. Ji nuolat veda mokymus ir praktinius biblioterapijos užsiėmimus.

2020 m. spalio 28 d. 18 valandą Martyno Mažvydo bibliotekos Renginių erdvėje numatytas šios knygos pristatymas.

26 spalio, 2020 at 1:38 pm Parašykite komentarą

Profesorių Stasį Biziulevičių prisimenant

2019 m. gegužę buvo paminėtas prof. Stasio Biziulevičiaus 100-metis. Valstybinis mokslinių tyrimų institutas, Gamtos tyrimų centras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka parengė leidinį „Profesorius Stasys Biziulevičius. Gyvenimo ir veiklos apžvalga. Bibliografija“.

Pratarmėje leidinio sudarytojai pabrėžia: „Darbštus ir talentingas mokslininkas visą savo gyvenimą paskyrė medicininiams parazitologiniams tyrimams ir šios mokslo šakos istorijos tyrinėjimams, domėjosi lietuvių kalba, istorija, pedagogika, tautosaka. Jo darbai paliko gilų pėdsaką Lietuvos mokslo istorijoje“.

Šiandien profesoriaus 101-sis gimtadienis ir knygą apie prof. S. Biziulevičių galima skaityti internete  https://bit.ly/2AIYnmt

18 gegužės, 2020 at 11:43 am Parašykite komentarą

Profesoriaus, habil. dr. G. Česnio 80-ties metų sukaktį minint

Šių metų balandžio 23-iąją profesoriui, habilituotam biomedicinos mokslų daktarui, gydytojui anatomui, antropologui Gintautui J. Česniui būtų sukakę 80. Profesorius buvo įdomi, plataus akiračio, didelės erudicijos asmenybė, kurią kolegos, studentai itin vertino ir gerbė, todėl, net ir išėjęs Anapilin, iki šiol yra šviesiai jų prisimenamas.

Česnys didelę savo gyvenimo dalį paskyrė medicinai. Baigęs Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojęs į Vilniaus universitetą, jis iš karto pasuko mediko keliu. Po studijų savo gyvenimą daugiausia siejo su Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, išbandė joje visas pareigas – nuo asistento, docento, mokslo ir studijų organizatoriaus iki profesoriaus ir katedros vedėjo. Per tą laiką mokslininkas stažavosi Maskvos ir Prahos universitetuose. 1989–2000 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu, aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos ir mokslo tarybos veiklose, buvo ir Nacionalinės sveikatos tarybos narys.

Profesoriaus interesai neapsiribojo vien medicina ir moksline veikla. Dirbdamas keliose srityse, kiekvienoje jų paliko vertingų darbų ir atradimų. Jo bibliografinis palikimas – aštuonios knygos, dvi monografijos, 300 mokslinių straipsnių, daugybė mokslo populiarinimo darbų, kurie iki šiol cituojami. Jam nesvetima buvo ir aktyvi visuomeninė veikla, kultūra, menas. Rūpinosi Vinco Kudirkos atminimo įamžinimu ir paveldu. Apie save gydytojas juokais yra sakęs: „Baigiau mediciną, bet tapau antropologu – žymiausiu istoriku tarp medikų ir žinomiausiu mediku tarp istorikų bei archeologų“. Sykiu prisipažino, kad buvo linkęs ir į teatrą bei muziką, studijų metais dainavo. Mokslininkas buvo ir vienas lietuvių etninės antropologijos kūrėjų, vykdė Lietuvos praeities gyventojų bioantropologinius tyrimus, už kuriuos 1989 m. apdovanotas valstybine premija. O 2005 m. už pagalbą identifikuojant Estijos prezidento Konstantino Petso palaikus jam įteiktas Estijos valstybinis apdovanojimas – ordinas „Terra Mariana“. G. Česnys mirė 2009 m. rugsėjo 28 dieną. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Daugiau informacijos apie šį gydytoją galite rasti knygoje Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui: mediką antropologą, profesorių Gintautą Česnį prisimenant.

Bei Lietuvos medicinos bibliotekos parengtoje bibliografijos rodyklėje.

 

 

23 balandžio, 2020 at 1:32 pm Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2022 m. gegužės mėn.
Pr A T K Pn Š S
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031  

Statistika

  • 111 078