Posts filed under ‘Knygos pagal receptą’

101 būdas suvaldyti nerimą ir depresiją

Tanya J. Peterson – turi daug asmeninės ir profesinės patirties psichinės sveikatos priežiūroje. Apie nerimą ir jo valdymą ji nuolat rašo straipsnius, bei tekstus į tinklaraštį, taip pat išleido keletą knygų. 101 patarimas, priemonės bei technikos, kurių moko leidinys, yra surinkti iš specialistų, kurie tyrinėja nerimą bei žmonių, kuriems teko su juo gyventi. Aprašytus metodus autorė naudojo ir pati. Taip pat juos taikydama padėjo įvairaus amžiaus žmonėms atrasti priemones, padedančias jiems išbristi iš nerimo spąstų. Kiekvienas patarimas yra efektyvus, tačiau skaitytojai turės ir kelis pasirinkimus. Visi žmonės yra unikalūs, todėl patiriamas nerimo jausmas taip pat yra vis kitoks. Kas nuostabiai veikia vieną žmogų, gali būti netinkama kitam. Turėdami kantrybės, praktikos ir atkaklumo, skaitytojai atras savo kelią. Autorė patarimus suskirstė į penkis skyrius, kuriuose siūloma praktinė nerimą mažinanti veikla. Leidinyje kalbama apie būdus įveikti nerimą darbe ar mokykloje, apie priemones atsikratyti šio jausmo santykiuose. Taip pat šnekama apie kasdieninių rūpesčių kontrolę.

4 gegužės, 2021 at 7:56 am Parašykite komentarą

Baimė – traumos pagrindas

JAV psichiatrijos profesorius Bessel van der Kolk knygoje “Kūnas mena viską” meistriškai suderina mokslą ir žmogiškumą, kad galėtų suprantamai paaiškinti, kaip trauma paveikia visą žmogaus asmenybę. Jo rekomenduojami gydymo būdai gydo kūną ir sielą, sugrąžina viltį ir galimybę vėl džiaugtis gyvenimu. Ji įkvepia domėtis, suprasti, ieškoti pagalbos ir gyti. Turime stengtis ne tik dėl savęs ir savo vaikų, bet ir dėl savo anūkų. Nes „trauma gimdo tolesnę traumą – nuskriausti žmonės skriaudžia kitus žmones”. Tik mes  galime nutraukti šią grandinę ir nusimesti traumų naštą tam, kad ateities kartos augtų sveikesniame pasaulyje.

Moksliniai tyrimai rodo, kad blogas elgimasis su vaikais ankstyvame amžiuje turi didžiulę įtaką vaikų smegenų vystymuisi. Mūsų smegenis suformuoja ne kas kita, o ankstyvieji išgyvenimai. Vaikystėje patirto smurto neįmanoma pergudrauti. Tai blogis, kurį reikia pripažinti ir nebijoti stotis su juo akistaton.

Kūnas ir protas – neatskiriami. Kas nutinka vienam, iš karto užregistruoja kitas. Pavyzdžiui, stiprus gėdos jausmas atsiranda dėl nenormalios smegenų veiklos atsiradusios traumos metu. Neuromoksliniai tyrimai parodė, kad vienintelis būdas pakeisti tai, ką jaučiame, – tai suvokti savo vidinius potyrius ir išmokti susidraugauti su tuo, kas vyksta mumyse – su per dideliu jautrumu. Išgijimo esmė – savimonė. Traumuoti žmonės priversti gyventi su nepakeliamais pojūčiais – jie jaučiasi sužlugdyti ir kenčia nuo ypač varginančių simptomų, kurie pasireiškia kaip skrandžio spazmai ar spaudimas krūtinėje. Deja, mėginant kažkaip išvengti šių pojūčių kūne, tik didinama tikimybė, kad jie tik stiprės. Sąmoningumas savo kūno atžvilgiu sujungia mus su vidiniu pasauliu. Vos pastebėję susierzinimą, nerimą, galime pakoreguoti savo požiūrį ir atrasti naujas galimybes, o ne tik įprastas automatines reakcijas. Nors trauma – praeities dalykas, emocinės smegenys ir toliau generuoja pojūčius, kurie verčia auką bijoti ir jaustis bejėgę. Nenuostabu, kad tiek daug žmonių yra išsiugdę neįveikiamą potraukį valgyti ir gerti, vengia daugelio socialinių kontaktų, yra pilni apribojimų. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas nuramina nervų sistemą, todėl dažnai nebereikia patirti būsenos kovok arba bėk. Stebint minčių ir fizinių pojūčių tarpusavio ryšį, atrandama, kaip konkrečios mintys veikią kūną, su kokiais išgyvenimais susijęs vienas ar kitas kūno simptomas. Žinant, kaip kūnas sudėlioja konkrečias emocijas ar atsiminimus, atsiranda galimybė išlaisvinti pojūčius ir impulsus, kurie buvo užblokuoti.

Tylėjimas apie traumą veda į sielos mirtį. Gebėjimas kitam pasakyti, kad “mano tėvai vadino tai drausme, bet tai buvo smurtas”, arba “nedariau šito, kai grįžau iš Irako” arba “mane mušdavo mano vyras”, yra ženklas, kad gali prasidėti išgijimo procesas. Galime manyti, kad tylint pavyks suvaldyti sielvartą, baimę ar gėdą. Bet išlaikyti kontrolę labai sunku, dėl to kariausite karą su pačiu savimi. Traumuotas žmogus – ne tik įstrigęs praeityje. Ne ką mažesnė problema, kad jis negyvena savo gyvenimo čia ir dabar.

Baimė – traumos pagrindas

Stipriausių jausmų slėpimas reikalauja daug energijos, silpnina motyvaciją siekti prasmingų tikslų ir priverčia jausti nuobodulį bei užsisklęsti savyje. O tuo metu organizme kunkuliuoja streso hormonai, sukeldami raumenų skausmus, problemas su žarnynu ir nelogišką elgesį, kuris gali įskaudinti šalia esančius žmones. Vidinės tikrovės ignoravimas taip pat sunaikina savasties jausmą, tapatumą, identitetą bei tikslą. Svarbiausias dalykas – leisti sau žinoti tai, ką žinome, nes norint paleisti savo praeitį, pirmiausia reikia prie jos priartėti. Niekas neužauga idealiomis sąlygomis, net jei žinotume, kokios tos sąlygos yra idealios, kiekvienas gyvenimas yra sudėtingas. Bet norint tapti savimi pasitikinčiu suaugusiu žmogumi, būtina užaugti su stabiliais ir veiksniais tėvais. Vaikai, į kuriuos nekreipė dėmesio vaikystėje, nežinos, kas yra savigarba. Vaikai, kurie patyrė smurtą, nešios giliai savyje paslėptą pyktį, kuriam nuslėpti prireiks didžiulės energijos.

Patyrę traumas žmonės savo kūne nuolat jaučiais nesaugiai – praeitis gyva, ji tūno ten, pavirtusi maudžiančiu vidiniu diskomfortu. Šių žmonių kūnus atakuoja vidiniai perspėjantys ženklai, simptomai, kuriuos tokie žmonės ignoruoja, išmoksta nekreipti dėmesio į žarnyno pojūčius ir neigti viską, kas dedasi jų viduje. Kuo labiau jie stengiasi nustumti į šalį vidinius įspėjamuosius ženklus, tuo didesnė tikimybė, kad pastarieji sukels sumišimą, baimę. Gali atsirasti panika, t. y. pačios baimės baimė. Panikos simptomai neišnyksta todėl, kad individai išsiugdo fizinių pojūčių, kurie asocijuojasi su panikos priepuoliais, baimę. Panikos priepuolį gali sukelti kažkas, kas žmogui atrodo nelogiška, bet pojūčio baimė įvaro visą kūną į kritišką padėtį. Šie pojūčiai – vidinis traumos pagrindas. Baimės išgyvenimai atsiranda iš primityvių reakcijų į grėsmę, kai žmogus kažkokiu būdu negalėjo pabėgti. Žmonių gyvenimai bus laikomi įkaitais tol, kol pasikeis šie vidiniai potyriai.

Kaip susidraugauti su kūnu

Daugelis žmonių reaguoja į stresą ne pastebėdami ir įvardydami jį, bet patirdami migreninius galvos skausmus ar astmos priepuolius, nugaros skausmą. Traumuoti vaikai 50 kartų dažniau serga astma nei nepatyrę traumų jų bendraamžiai. Traumos aukos neišgis tol, kol neperpras ir nesusidraugaus su kūno pojūčiais. Išgąstis reiškia, kad gyvename kūne, kuris visada pasiruošęs reaguoti. Pikti žmonės gyvena piktuose kūnuose. Vaikai, kurie buvo išnaudojami, yra įsitempę ir pasiruošę gintis, kol suranda būdą, kaip atsipalaiduoti ir pasijusti saugiai. Savo pojūčių supratimas – pirmas žingsnis paleidžiant praeities žiaurumus. Svarbu pastebėti ne emocijas, bet fizinius potyrius, kurie slypi po tomis emocijomis – spaudimą, raumenų tempimą, karštį, dilgčiojimą, tuštumos jausmą ir pan.

Neurologijos mokslo pasiekimai leido geriau suprasti, kaip trauma pakeičia smegenų vystymąsi, savireguliaciją ir gebėjimą susikaupti bei sutarti su kitais. Nustatytos smegenyse slypinčios potrauminio streso sindromo priežastys, todėl aišku, kodėl traumuoti žmonės tampa atsiskyrusiais, kodėl jiems kelia nerimą garsai, šviesos, arba kodėl jie, reaguodami į menkiausią provokaciją, gali tiesiog sprogti ar užsisklęsti savyje.

Šioje knygoje atskleista, kiek daug psichinių problemų – nuo priklausomybės vaistams iki save žalojančio elgesio – prasideda nuo pastangų susitvarkyti su emocijomis, kurios tampa nebepakeliamos, nes trūksta tinkamo žmogiško ryšio ir pagalbos. Bet žmonės gali kontroliuoti ir keisti savo mąstymą, elgesį tik tada, kai jaučiasi saugūs. Bet jei jaučiamės palikti, apleisti, atstumti, nereikalingi ar nematomi, viskas praranda prasmę.

Pagal knygą Kūnas mena viską : kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas / Bessel van der Kolk. – Vilnius [i.e. Klaipėda], 2020. – 639, [1] p.

parengė D.Širkaitė

15 kovo, 2021 at 5:12 am Parašykite komentarą

Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą

Kristine Barnett

„Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą.

2014

 

 

 

Lietuvos medicinos bibliotekos rekomenduotos knygos apie autizmą sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Dalinamės vieno jų įspūdžiais apie JAV edukologės Kristine Barnett knygą „Mano mažasis genijus“. Barnett yra autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko mama, vaikų darželio „Gilių kalnelio akademija“ įkūrėja, labdaringo bendruomenės centro „Pas Džeikobą“ skirto autistiškiems ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams vadovė.

Knygos autorė atskleidžia savo asmeninę patirtį auginant vaiką, kuriam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas – Aspergerio sindromas, tačiau kartu ir ypatingai aukštas intelektas, pagal kurį vaikas yra vunderkindas. Nepaisant aukšto vaiko intelekto gydytojų prognozės buvo liūdnos – berniukui nebuvo lemta nei išmokti skaityti, nei pačiam apsirengti. Kol Džeikobo mama, kuri vienintelė pastebėjo, kad vaikas įvairių terapinių užsiėmimų metu tiesiog nuobodžiauja, ryžosi atsiimti berniuką iš specialiosios mokyklos-darželio ir lavinti jį pati, kartu leisdama jam būti savimi, užsiimti tuo kas jį domina. Mamos nuojauta pasitvirtino. Supratusi, kad vaiką domina astronomija ji nusivežė Džeiką į observatoriją, kur paskaitos metu apstulbusi moteris kartu su pilna auditorija studentų išgirdo savo trimečio pirmąjį tikrą dialogą, kuriame be kita ko darželinukas atsako į klausimą, į kurį negalėjo atsakyti nei vienas iš suaugusių klausytojų. „Tai buvo ilgiausias Džeiko dialogas per visą jo gyvenimą, bet vėl gi, niekada nebandžiau su juo kalbėtis apie Marso palydovus“ – prisimena autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie „Švieselės“ programos, skirtos autistiškų vaikų parengimui pradinei mokyklai, sukūrimą ir metodus padėjusius įvairiems autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, bei daugelį kitų iššūkių, kuriuos įveikė Barnettų šeima, įskaitant antrajam jų sūnui Vesui diagnozuotą reflekcinę simpatinę distrofiją, autorės patirtą insultą ir ekonominę recesiją, dėl kurios dauguma šeimų, jų tarpe ir autorės neteko darbo.

„Mano mažasis genijus“ – tai įtraukianti, sudominanti, įkvepianti ir išskirtinė istorija apie ilgą mamos ir vaiko nueitą kelią nuo nekalbančio darželinuko iki devynmečio pakviesto studijuoti universitete ir penkiolikmečio sėkmingai siekiančio kvantinės fizikos diplomo ir plėtojančio naują teoriją reliatyvumo srityje. Bet, kaip pati autorė rašo: „nepaprastas Džeiko protas yra dar nuostabesnis dėl to, jog tik per plauką nebuvo prarastas“.

Joana Kašubaitė

 

2 gruodžio, 2020 at 11:52 am Parašykite komentarą

Kate Wilde „Autistiško vaiko kasdiena: vadovas tėvams apie vaikų migdymą, įniršio priepuolius, drausmingumą, naudojimosi tualetu įgūdžius ir kitus kasdienius iššūkius“

Kate Wilde

„Autistiško vaiko kasdiena: vadovas tėvams apie vaikų migdymą, įniršio priepuolius, drausmingumą, naudojimosi tualetu įgūdžius ir kitus kasdienius iššūkius“

2020

 

 

Dalies Lietuvos viešųjų bibliotekų duris lapkritį papuošė išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Tai ženklas, kad nuo šiol bibliotekos tampa dar labiau atviros autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims. Ši iniactyva ypač svarbi tokius vaikus auginantiems tėvams. Pastarieji dažnai privengia lankytis viešose vietose, nes neretai sulaukia piktų replikų ar nemalonių žvilgsnių. Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimų, biblioteką įvardija kaip puikią relaksacijos, edukacijos ir bendraminčių susibūrimo vietą. Apie 90 proc. apklaustųjų teigia, kad bibliotekose lankytųsi dažniau, jeigu šios pritaikytų savo fizinę aplinką. Reaguojant į tai, konsultuojantis su specialistais, kūrybinių industrijų atstovais, tėvais, auginančiais Autizmo spektro ir kitų kalbos, komunikacijos ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus, Lietuvos viešosioms bibliotekoms buvo parengtos ir įdiegtos priemonės, palengvinančios šių žmonių lankymąsi bibliotekose. Palaikydami šią kolegų iniciatyvą, parengėme rekomenduojamų knygų apie autizmą sąrašą. Šį kartą išsamiau pristatome didelę darbo su autistiškais vaikais patirtį turinčios Kate Wilde vadovą „Autistiško vaiko kasdiena“, kuriame skaitytojai ras daug naudingų, praktiškų, šeimos gyvenimą palengvinančių patarimų tėvams.

Kate Wilde knygos pradžioje papasakoja savo gyvenimo istoriją. Ji dar būdama trylikos pažiūrėjusi filmą „Sūnaus prikėlimas: meilės stebuklas“ (Son-Rise: A Miracle of Love) nusprendė dirbti su autizmo paliestais vaikais. Tai tapo pradžia – pirmąja pažintimi su ją labai sudominusiu ir tiesiog užbūrusiu autizmo reiškiniu. Filmas padėjo suprasti, kad meilė ir susitaikymas su tikrove suteikia stipriausią impulsą sveikti ir keistis. Šis filmas tikra Samahria Kaufman ir Bears gyvenimo istorija apie jų aštuoniolikos mėnesių sūnui diagnozuotą sunkų autizmą bei tėvų pastangas jam padėti. XX a. aštuntajame amžiuje autizmo gydymo priemonių buvo nedaug, nes sutrikimas buvo diagnozuojamas vos vienam iš dešimties tūkstančių. Tuomet sunkiam gydymui diagnozuoti buvo taikomos drastiškos priemonės, viena iš jų – elektrošokas. Gydytojai patarė atiduoti sūnų į specializuotą įstaigą. Užuot taikę gydytojų siūlomus tuo metu prieinamus gydymo būdus, tėvai tai priėmė kaip jiems skirtą gyvenimo dovaną ir nusprendė patys dirbti sūnumi. Tuo metu galiojusią nuostatą – vaiko plasnojimo rankomis ir kūno lingavimo jie nelaikė tragišku sutrikimo ženklu, o patys pradėjo bendrauti su vaiku jam pritardami, įsijausdami į vaiko padėtį. Kartu su juo plasnojo rankomis, kai jis lingavo pirmyn ir atgal, jie darė taip pat. Įeidami į vaiko pasaulį, tėvai galėjo užmegzti ryšį su vaiku. Su savo sūnumi tėvai dirbo 12 valandų per dieną trejus su puse metų. Šiandien, nerodydamas jokių būsenos požymių, jų sūnus keliauja po pasaulį skaitydamas paskaitas apie autizmą ir propaguodamas Son-Rise programą. Jis, trylikametės Kate Wilde matyto filmo pagrindinis herojus, jau dvidešimt trejus metus yra jos draugas.Nuo lemtingos filmo peržiūros darbas su autistiškais vaikais tapo Kate Wilde svajone. Paauglystėje dalyvaudama užklasinės veiklos programose tikėjosi sutikti ypatingų vaikų, autistų. Labai apsidžiaugė, kai būdama penkiolikos sutiko pirmą tokį vaiką. Antras susitikimas buvo su šeimos draugo trejų metų vaiku. Jai pavyko užmegzti ryšį, įsitraukti į jų veiklą. Įstojusi studijuoti muzikos ir edukologijos į koledžą Surrey universitete norėjo tapti muzikos terapeuate, kad galėtų daugiau pasiekti gydant vaikų autizmą. Buvo pasiryžusi tuojau pat pradėti gydyti vaikus individualiai. Tačiau nusivylė sužinojusi, kad ilgai teks laukti tam leidimo. Palikusi universitetą Kate Wilde nuėjo dirbti pas Šiaurės Londono vaikų centro steigėją dr. Rachel Pinney, taip pat dirbusią su autistiškais vaikais. Kartu mokėsi pagal Son-Rise programą Autizmo gydymo centre Amerikoje. Įgijo šia programa paremtą vaikų ugdymo konsultantės ir mokytojos kvalifikaciją. Dabar Kate Wilde yra šios programos direktorė.

Son-Rise programoje taikoma speciali, įsitraukimo į vaiko veiklą, metodika, naudojama siekiant užmegzti ryšį su vaiku, jam panirus į monotoniškų judesių elgsenos būseną.

Remdamasi šia metodika ir norėdama padėti autistiškus vaikus auginančioms šeimoms Kate Wilde parašė knygą. Autorė tikisi, kad knyga padės pasiekti harmoniją su vaiku ir labai palengvins kasdieniuose reikaluose. Ji aišikna kaip skaityti šią knygą ir rekomenduoja nepraleisti pirmųjų skyrių, nes čia išdėstyta medžiaga padės suprasti ir praktiškai įsisavinti strategijas, pateikiamas kituose skyriuose. Kiti skyriai skirti specifiniams dalykams: kaip susidoroti su įniršio priepuoliais, vaiko drausminimu, kaip ugdyti tualete reikalingus įgūdžius, kaip migdyti, mokyti pačiam apsitarnauti ir pratinti prie naujo maisto. Siekiama padėti keistis požiūriui į vaiką ir reakcijai į jį, o taip pat – parodyti, kaip pačiam vaikui įgyti naujų gebėjimų. Tai yra labai svarbu. Kiekvieno skyriaus pradžioje analizuojamos tėvų reakcijos ir mintys apie vaiko elgesį. Išsamiai aprašomi praktiniai veikimo būdai. Pateikiami patarimai, kurie padės mokymo procese. Daugumos skyrių pabaigoje yra veiksmų suvestinė, kad informaciją skaitytojas rastų vienoje vietoje.

Knygos autorė ramina ir ragina nenuleisti rankų, jeigu vaikui ko nors nepavyksta išmokti per savaitę. Vaikai gyvena kitu ritmu nei suaugę, jiems kartais reikia daugiau laiko suvokti. Pasak Kate Wilde, svarbu suprasti, kad laikas yra tai, ką jūs galite jiems duoti.

Knygos patarimais galės pasinaudoti ne tik tėvai bei kiti šeimos nariai, bet ir gydytojai, mokytojai.

Parengė Janina Valančiūtė

27 lapkričio, 2020 at 11:17 am Parašykite komentarą

Leidinys „Lietuvos sveikatos statistika 2019 / Health Statistics of Lithuania 2019“

 

 

„Lietuvos sveikatos statistika 2019 / Health statistics of Lithuania 2019“

Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

2020

 

Higienos institutas – valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, atliekanti Lietuvos gyventojų sveikatos būklės ir sveikatos priežiūros įstaigų veiklos stebėseną, darbo aplinkos poveikio sveikatai tyrimus, vykdanti profesinės sveikatos priežiūros technologijų vertinimą. Viena iš svarbių jo funkcijų – sveikatos informacijos sisteminimas. Šio instituto Sveikatos informacijos centras kasmet išleidžia periodinį sveikatos statistikos leidinį „Lietuvos sveikatos statistika / Health statistics of Lithuania“. Jame pateikiami praėjusių metų pagrindiniai Lietuvos sveikatos statistikos rodikliai, pavaizduoti lentelėse ir diagramose, bei trumpas gyventojų sveikatos rodiklių apibendrinimas lietuvių ir anglų kalbomis.

Pateikiami rodikliai apskaičiuoti naudojant sveikatos priežiūros įstaigų metinių ataskaitų, epidemiologinių registrų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos SVEIDRA, Lietuvos statistikos departamento, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis.

Naujame periodiniame leidinyje lentelėse ir diagramose pateikiami pagrindiniai 2019 m. šalies sveikatos statistikos rodikliai bei trumpas gyventojų sveikatos rodiklių apibendrinimas lietuvių ir anglų kalbomis. Jame skelbiami duomenys apie gyventojų demografinę situaciją, mirtingumą ir gimstamumą, taip pat sergamumą įvairiomis ligomis, sveikatos priežiūros įstaigų ambulatorinę ir stacionarinę veiklą, sveikatos priežiūros išteklius, išlaidas sveikatai ir vaistų suvartojimą bei kita informacija.

Leidinį galite atsiųsti čia.

 

12 lapkričio, 2020 at 2:22 pm Parašykite komentarą

Psichoterapeuto Ronaldo Potterio-Efrono knyga „Begydant piktas smegenis“

Ronaldas Potteris-Efronas

„Begydant piktas smegenis

2019

Lietuvos medicinos bibliotekos psichologinės literatūros fondą papildė dar vienas naudingas leidinys – psichoterapeuto, socialinių mokslų daktaro Ronaldo Potterio-Efrono (Ronald Potter-Efron) knyga intriguojančiu pavadinimu „Begydant piktas smegenis.

Knygos autorius analizuoja, kaip, perpratus smegenų veiklą, galima lengviau suvaldyti pyktį. Dažniausios pykčio priežastys yra frustracija, pernelyg didelis stresas, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais, hormonų disbalansas, problemos, susijusios su neuromediatoriais, genetiškai nulemtos piktos charakterio savybės, šeimos, skatinančios pyktį bei agresiją, smegenų veiklos sutrikimai. Knygoje išsamiai aprašomas piktų smegenų veikimo mechanizmas. Dalinamės keliomis autoriaus įžvalgomis ir patarimais.

Emocionalios arba piktos smegenys. Įvykių užaštrinimas yra viena iš funkcijų, kurią pyktis atlieka itin gerai. Pykčio emocija primena pasiuntinį, kuris tuojau pat atkreipia dėmesį, nes kažkas jūsų gyvenime vyksta ne taip, kaip derėtų. Kiekviena emocija sužadina automatinį atsaką, kuris ją paverčia judesiu (lotyniškai emocija – reiškia judėti). Jei negebėtume kontroliuoti savo impulsų, vos tik apėmus emocijai, pultume veikti. Spruktume, pajutę pirmąją baimės užuominą, pradėtume verkti dėl išpilto pieno ir t.t. Žmonės, kurių impulsų valdymas sutrikęs, būtent taip ir elgiasi. Jei probleminė emocija yra pyktis, sakome, kad tokie žmonės užsiplieskia kaip degtukas. Reiškia, kad įvyko trumpasis jungimas priekinėje smegenų dalyje. Jei ši dalis nedalyvauja, visai nekontroliuojame impulsų, stipriai reaguojame į smulkmenas. Kalbant apie pyktį, svarbu įvertinti, kokiam veiksmui jis jus paruošia. Sužadinus emocinę sistemą, galima įvertinti balais emocinės reakcijos stirumą (nuo „kažką jaučiu“ iki „taip stipru, kad vos beišgaliu pakelti“).

Jausmai veikia mūsų veiksmus daug stipriau, nei mintys. Todėl itin svarbu tiksliai moduliuoti emocijas, siekiant įvaldyti pyktį. Jei pervertinsite jus supančias grėsmes ir dėl nepagrįstai jausite pavojų, patirsite tikrą katastrofą.

Pirmiausia emocijos mus įkvepia imtis veiksmų, o ne racionalus protas. Jei kokia situacija mus jaudina, tikėtina, kad sureaguosime per stipriai. Ėmusis veiksmų, emocijos staiga neišgaruoja, joms dar reikia suteikti jums grįžtamąjį ryšį, padedantį suvokti, kad pasielgėte tinkamai. Smegenys nuolat analizuoja tai, ką sukuria. Įprastai emocijos deaktyvuojamos, kai jas sukėlęs dirgiklis dingsta arba su juo susitvarkoma. Emocijas deaktyvuoti būtina, kad nešvaistytume energijos. Emocijos turi gauti energijos, o energija – iš kalorijų. Taigi natūralu, kad smegenys išjungia emocijas, kai jos nereikalingos. Dėl šios priežasties žmonės būna emociškai neutralūs. Sužadinimo etape sistemą gali per greitai atlikti savo darbą, tad jums išsivysto hiperjautrumas. Jūs galite tapti per jautrus vienai emocijai arba visoms neigiamoms emocijoms. Tada galbūt imsite taip dažnai girdėti įsivaizduojamo viesulo triukšmą, kad nekišite nosies į lauką. Dėl to kaltas migdolinis kūnas, kuris sukelia padidintą jautrumą baimei, pykčiui. Daug streso keliantys įvykiai gali pažeisti šią smegenų dalį, ir tai gali priversti suklysti moduliuojant emocijas. Jei pirmame etape per jautriai reaguojame į emocinius dirgiklius, o antrame – pernelyg įsiaudriname, tai trečiame iš viso sunku išlaikyti šaltą protą.

Į kiekvieną emociją reaguojame pagal šabloną. Vadinasi, jausmas nėra tik jausmas. Tai taip pat veiksmas. Jei bijai, norėsis bėgti, gėda skatins slėptis, pyktis žadins norą pulti. Džiaugsmas – prisiartinti.

Žmonės ieško psichoterapeuto pagalbos, nes nesugeba veikti, pvz, sutuoktinis, prieš kurį smurtaujama, neįstengia atsiriboti nuo smurto. Į aklavietę jį atvedė stiprios prieštaringos emocijos, kovojančios viena su kita – meilė ir baimė. Tokiais atvejais psichoterapeutas bando drauge apsvarstyti visus į manomus variantus, aptariant visas emocijas, nepriimant jokių sprendimų.

Veiksmo etape atsiranda dar viena problema – impulsyvumas. Impulsyvūs linkę nuo sužadinimo pereiti tiesiai prie veiksmų. Siekiant veiksmingai kontroliuoti impulsus, svarbus vienas iš neuromediatorių (cheminių junginių) – serotoninas.  Serotonino trūkumas išprovokuoja impulsyvią agresiją.

Emocijų deaktyvacija per lėta, jei jūs nesugebate atsikratyti vienišumo jausmo draugų apsuptyje. Pykčio pasaulyje pagieža gali tapti pasimėgavimu. Jei neatsikratysime šių emocijų, nesugebėsime užbaigti emocinio ciklo ir jame įstrigsime.

Baimė ir pyktis – glaudžiai tarpusavyje susijusios emocijos. Jas vienija numanoma grėsmė, smegenyse sužadinanti „kovok, bėk arba sustink“ atsaką. Tai ypač galioja tiems, kurie praeityje patyrė smurtą ir psichologinių traumų.

Frustracija, miego problemos, nepakankamas socializavimasis, nerimas, skausmas sukelia irzlios agresijos protrūkį. Irzli agresija paskatina gausybę minčių bei elgesio modelių.

Tinkamai apdorojus emociją, nesusitelkus į savo pyktį, neįvyks žodinė agresija. Pyktis skatina pats save kaip savaime plintantis miško gaisras. Galima išspręsti kylantį konfliktą atsitraukus nuo savo minčių, iš šalies pažvelgus į save – kaip staiga prapliupęs lietus užgesina degantį mišką.

Galima pakeisti savo smegenis.

Žmonės, kuriems sunku pakeisti, nuslopinti pykčio impulsus, dažnai jaučia daug neapykantos. Kažkas praeityje juos nuskriaudė, traumavo. Kaskart prisiminmams iškilus į paviršių, žaizdos tarsi atsiverai iš naujo, ir nelaimingieji jaučiais taip, tarsi juos išduotų vėl. Jie paprasčiausiai nesugeba pamiršti skausmo.

„Naudok, kitaip prarasi“ – nepaprasta idėja, paaiškinanti smegenų veikimą. Ištisos mokslininkų kartos buvo įsitikinusios, kad smegenys niekada nesikeičia. Bet iš tiesų, keičiant elgesį, susiformuoja nauji neuronų tinklai. Susikurtas neuronų tinklas kartais net sužlugdo. Pavyzdžiui, paranojiškas sutuoktinis,  remdamasis abejotinais įtarinėjimais, įtikinėja save, kad žmona jam neištikima. Tarkime, ji grįžo pusvalandžiu vėliau ir užsiminė, kad parduotuvėjė sutiko Tomą, taigi jos vyras padaro išvadą, kad ji slapta susitikinėja su Tomu. Taip paranojikas sukuria neuronų tinklą, kuris gali privesti prie skyrybų ar net smurto. Merginai, vaikystėje išgyvenusiai seksualinę prievartą, kiekvieno vyro dėmesys gali atrodyti siaubingas. Tokie neuronų tinklai vadinami potrauminio streso sindromu.

Ugdantis naujus naujus sugebėjimus, smegenys privilioja laisvus neuronus, kurie galėtų sukurti naujus tinklus. Bet kiekviena jūsų kūno ląstelė turi norėti pasikeisti. Viena koja priimami sprendimai niekur nenuves. Turite tvirtai žinoti, kokius elgesio modelius norite paversti pasiekiamais tikslais. Pavyzdžiui neieškoti kitų žmonių trūkumų, nedaryti iš musės dramblio, supykus nesakyti pirmų į galvą atėjusių žodžių, negalvoti tik apie save, nepasiduoti paranojai, negalvoti tik apie save, nekaupti pagiežos, nesikėsinti viską aplinkui kontroliuoti.

Nesąmoningai mus valdančios emocijos. Kai migdolinis kūnas į viską reaguoja kaip į pavojų,  jis tampa nevaldomas. Žmonės kartais neadekvačiai dramatiškai reaguoja, nes jų smegenys nesąmoningai užfiksuoja didelę grėsmę. Kai žmonės mano, atsidūrę pavojuje, sužadinamos baimės ir pykčio emocijos, taip suaktyvinant „kovok arba gėk“ atsaką. Įsivazduokime kareivių kuopą, kone visiškai apsuptą priešų. Gal apsitaikytų karių, kurie jaustų tik pyktį ir neapleistų savo pozicijų iki mirties. Tačiau dauguma, išgyvendami ir pyktį, ir baimę imtų trauktis šaudydami, nes pyktis ir baimė pasireiškia kartu.

Gynybiniu pykčiu mes reaguojame į grėsmę būti nepriimtam visuomenės, likti apleistam, grėsmė, kad bus pamintos pačios svarbiausios mūsų vertybės.  Kartais žmonės per stipriai supyksta, nes yra labai jautrūs gėdai, nesaugumui. Daugelis yra pritvinkę aršaus pasąmoninio pykčio, nukreipto į pasaulį, kuris nesugebėjo suteikti jiems saugumo. Jis pasireiškia, kai nesaugiai besijaučiantys žmonės patiria grėsmę būti apleisti. Bet koks nurodinėjimas arba kontrolė sukelia pyktį, nes žmogui atrodo, kad jis nesugebės pats valdyti savo gyvenimo. O vertybės – emocionalus reiškinys.

Kovojant su nesąmoningai mus valdančiomis emocijomis pirmiausia reikia kuo greičiau pastebėti fizinius pojūčius arba signalus. Tai svarbu, nes kuo ilgiau leidžiame pykčiui reikštis, tuo labiau jis stiprėja. Dar galima laiku pasitraukti iš situacijos, kad nusdarytumėte problemų, daryti pertraukėles, nedaryti nieko, kas galėtų dar labiau įaudrinti emocijas.

Empatijos lavinimas. Vienas iš pagrindinių įgūdžių, galinčių padėti išsilaisvinti iš pykčio gniaužtų – empatija. Empatija padeda nepasiduoti impulsyvumui, teisingai suprasti kitų žmonių ketinimus. Empatija labai padeda valdyti pyktį. Kuo empatiškesnis esi, tuo sunkiau pykti ant kito žmogaus, jausti jam pagiežą ar jo nekęsti. Sutelkus dėmesį į kito žmogaus jausmus ar ketinimus, galime suaktyvinti žievę, atsakingą už racionalų mąstymą, tuo pat metu slopindami sritis, labiausiai siejamas su emocijomis. Tai padės ne taip piktai reaguoti. Norint pajusti empatiją, reikia domėtis kitais žmonėmis ir nemanyti, kad kiti jus puola. Tam tikros smegenų dalys yra susijusios su atleidimu. Kai bandome atleisti, sužadinama visa juostinė smegenų žievė, atsakinga už emocinį prisiderinimą. Atleidžiama, kai įskaudinti žmonės prisimena gerąsias nusižengusio jiems asmens savybes, iš naujo patiria tam tkrus teigiamus jausmus jam ir priima jį atgal į savo širdį. Tai gerai iliustruoja moters frazė apie buvusią antrąją pusę: „Taip, jis išdavė mane. Jis apgaudinėjo, ir tai skaudino. Tai vis dar skaudina. Tačiau dabar aš prisimenu tuos nuostabius ilgus metus, kuriuos praleidome kartu. Aš galėčiau jo nekęsti, bet tada atsiribočiau nuo tų visų puikių akimirkų. Dabar aš galiu galvoti apie jį, nesitvenkiant įsiūčio ašaroms akyse. Šiandien aš jaučiuosi geriau nei tada, kai buvau apsėsta minties, kaip smarkiai jis mane įskaudino“. Galų gale atleidimas išgydo sužeistą asmenį.

Pyktis ir empatija yra nesuderinami. Todėl, norint kažkaip spręsti pykčio problemą, reikėtų lavinti empatijos įgūdžius. Kaip tai padaryti? Reikia apsispręsti, įsipareigoti, padaryti tai savo tikslu ir praktikuotis. Bet atlygis už tai bus didžiulis. Ilgainiui neuroniniai tinklai, lemiantys empatiją, taps vis stipresni, rečiau būsite pikti. Empatija – tai tiltas jungiantis žmones.

Norint pajusti empatiją jus įskaudinusiems žmonėms, vertėtų savęs paklausti, kas tuo metu vyko kito asmens gyvenime? Gal tai paaiškintų jo jausmus? Ką teigiamo galite prisiminti apie tą žmogų? Kokias kančias jis patyrė per savo gyvenimą? Ar tikrai taip stipriai skiriatės nuo jus įskaudinusio žmogaus? Gal ir jūs nesąmoningai ar sąmoningai kažką įskaudinot? Ar galėtumėt atleisti tam žmogui, nes kiti jums taip pat galiausiai atleido?

Mažai tikėtina, kad planuosite agresyviai užsipulti kitą žmogų, jei būsite empatiškai susirūpinę. Smegenų neuroplastiškumas tikrai padės pakeisti santykius bei gyvenimo kokybę.

Parengė Daiva Širkaitė

10 lapkričio, 2020 at 12:39 pm Parašykite komentarą

Dr. Daivos Janavičienės knyga „BIBLIOTERAPIJA: teorija ir praktika“

Daiva Janavičienė

„Biblioterapija: teorija ir praktika“

2020

Lietuvos medicinos bibliotekoje jau keleri metai vykdomos biblioterapijai skirtos veiklos, sudarinėjami rekomenduojamos literatūros sąrašai. Džiaugiamės, kad spalį mūsų literatūros fondus papildė dar vienas naujas leidinys – dr. Daivos Janavičienės parašyta knyga „Biblioterapija: teorija ir praktika“.

Pristatomas leidinys – tai ne tik teorinis šaltinis, bet ir pačios autorės išbandytas praktinis vadovas. Jame pateikiamos esminės biblioterapijos sąvokos, terminai, trumpa biblioterapinio metodo taikymo apžvalga. Kadangi, keičiantis visuomenės poreikiams, biblioterapijos samprata ir praktikos nuolat keičiasi, svarbu ir refleksijomis reaguoti į vykstančius pokyčius. Skaitytojai knygoje taip pat ras naudingų patarimų apie literatūros pasirinkimą, skaitymą, susipažins su Lietuvos bei užsienio specialistų darbais ir pasiekimais šioje srityje.

Knygos autorė yra Lietuvos biblioterapijos asociacijos atsakingoji sekretorė, viena iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Skaitytojų klubo vedėjų. Ji nuolat veda mokymus ir praktinius biblioterapijos užsiėmimus.

2020 m. spalio 28 d. 18 valandą Martyno Mažvydo bibliotekos Renginių erdvėje numatytas šios knygos pristatymas.

26 spalio, 2020 at 1:38 pm Parašykite komentarą

Profesorių Stasį Biziulevičių prisimenant

2019 m. gegužę buvo paminėtas prof. Stasio Biziulevičiaus 100-metis. Valstybinis mokslinių tyrimų institutas, Gamtos tyrimų centras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka parengė leidinį „Profesorius Stasys Biziulevičius. Gyvenimo ir veiklos apžvalga. Bibliografija“.

Pratarmėje leidinio sudarytojai pabrėžia: „Darbštus ir talentingas mokslininkas visą savo gyvenimą paskyrė medicininiams parazitologiniams tyrimams ir šios mokslo šakos istorijos tyrinėjimams, domėjosi lietuvių kalba, istorija, pedagogika, tautosaka. Jo darbai paliko gilų pėdsaką Lietuvos mokslo istorijoje“.

Šiandien profesoriaus 101-sis gimtadienis ir knygą apie prof. S. Biziulevičių galima skaityti internete  https://bit.ly/2AIYnmt

18 gegužės, 2020 at 11:43 am Parašykite komentarą

Profesoriaus, habil. dr. G. Česnio 80-ties metų sukaktį minint

Šių metų balandžio 23-iąją profesoriui, habilituotam biomedicinos mokslų daktarui, gydytojui anatomui, antropologui Gintautui J. Česniui būtų sukakę 80. Profesorius buvo įdomi, plataus akiračio, didelės erudicijos asmenybė, kurią kolegos, studentai itin vertino ir gerbė, todėl, net ir išėjęs Anapilin, iki šiol yra šviesiai jų prisimenamas.

Česnys didelę savo gyvenimo dalį paskyrė medicinai. Baigęs Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojęs į Vilniaus universitetą, jis iš karto pasuko mediko keliu. Po studijų savo gyvenimą daugiausia siejo su Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, išbandė joje visas pareigas – nuo asistento, docento, mokslo ir studijų organizatoriaus iki profesoriaus ir katedros vedėjo. Per tą laiką mokslininkas stažavosi Maskvos ir Prahos universitetuose. 1989–2000 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu, aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos ir mokslo tarybos veiklose, buvo ir Nacionalinės sveikatos tarybos narys.

Profesoriaus interesai neapsiribojo vien medicina ir moksline veikla. Dirbdamas keliose srityse, kiekvienoje jų paliko vertingų darbų ir atradimų. Jo bibliografinis palikimas – aštuonios knygos, dvi monografijos, 300 mokslinių straipsnių, daugybė mokslo populiarinimo darbų, kurie iki šiol cituojami. Jam nesvetima buvo ir aktyvi visuomeninė veikla, kultūra, menas. Rūpinosi Vinco Kudirkos atminimo įamžinimu ir paveldu. Apie save gydytojas juokais yra sakęs: „Baigiau mediciną, bet tapau antropologu – žymiausiu istoriku tarp medikų ir žinomiausiu mediku tarp istorikų bei archeologų“. Sykiu prisipažino, kad buvo linkęs ir į teatrą bei muziką, studijų metais dainavo. Mokslininkas buvo ir vienas lietuvių etninės antropologijos kūrėjų, vykdė Lietuvos praeities gyventojų bioantropologinius tyrimus, už kuriuos 1989 m. apdovanotas valstybine premija. O 2005 m. už pagalbą identifikuojant Estijos prezidento Konstantino Petso palaikus jam įteiktas Estijos valstybinis apdovanojimas – ordinas „Terra Mariana“. G. Česnys mirė 2009 m. rugsėjo 28 dieną. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Daugiau informacijos apie šį gydytoją galite rasti knygoje Tarnauta mokslui ir gimtajam kraštui: mediką antropologą, profesorių Gintautą Česnį prisimenant.

Bei Lietuvos medicinos bibliotekos parengtoje bibliografijos rodyklėje.

 

 

23 balandžio, 2020 at 1:32 pm Parašykite komentarą

Balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, skirta slaugytojams ir akušeriams

Balandžio 7-ąją minima Pasaulinė sveikatos diena. Jos minėjimą nuo 1950 metų inicijuoja Šveicarijoje įsikūrusi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Šia diena siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į sveikatą, skatinant imtis bendrų veiksmų  sveikatos apsaugos problemoms spręsti, užtikrinti sveikatos informacijos ir paslaugų prieinamumą. Kasmet pasirenkama vis kita aktuali sveikatos tema. PSO, prisimindama legendinę anglų medicinos seserį, slaugytojo profesijos pradininkę Florenciją Naitingeil, 2020-uosius paskelbė slaugytojų ir akušerių metais. Slaugos sektoriuje dirbančių specialistų trūkumas kelia susirūpinimą, todėl šiemet siekiama skirti jiems daugiau dėmesio, populiarinant šią specialybę, keliant jos prestižą, skatinant dirbančiuosius ir suteikiant jiems palankesnes darbo sąlygas. Tad ir 2020-ųjų Pasaulinės sveikatos dienos šūkis – skatinimas įvertinti juos ir padėkoti: „Slaugytojai ir akušeriai padeda mums gyventi laimingesniame, sveikesniame pasaulyje. Skirkite jiems minutę pasakyti „ Ačiū“.

Nors slaugytojų veikla neretai vis dar nepelnytai nuvertinama, tačiau per pastaruosius keliasdešimt metų stipriai pasikeitė tiek požiūris į ją, tiek jos praktika: per šį laiką savanoriška neformali veikla tapo inovatyvia, kryptinga, nuoseklia ir sisteminga mokslo žiniomis pagrįsta profesija. Dabartiniai slaugytojai – savarankiški, išsilavinę specialistai, kuriems nuolat tenka kelti savo kompetenciją ir organizacinius gebėjimus ne tik klinikinės slaugos, bet ir psichologijos, socialinių mokslų srityse. Koronaviruso pandemijos metu didelis slaugos specialistų poreikis ir įtemptas jų darbas tampa įrodymu, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka, saugodami pacientų sveikatą. PSO ragina pasaulio lyderius ir visuomenę atkreipti dėmesį į jų darbą ypač šiuo itin sudėtingu metu. Slaugytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai atsiduria kovos su COVID-19 pandemija priešakyje – užtikrindami pagarbų elgesį, teikia aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, deda visas pastangas, jog bendruomeniškai išsklaidytų kylančias baimes ir išspręstų neaiškumus, prireikus, renka duomenis klinikiniams tyrimams.

Šiais slaugytojų ir akušerių metais Pasauline sveikatos diena siekiama pabrėžti probleminę slaugos būklę ir imtis visų reikiamų priemonių, padėsiančių užtikrinti šios srities darbuotojų gerovę. Šios pastangos  gyvybiškai svarbios, jei iš tiesų norime įvykdyti nacionalinės ir pasaulinės sveikatos politikos tikslus, susijusius su visuotine sveikatos apsauga, motinos ir vaiko sveikata, infekcinėmis ir lėtinėmis neužkrečiamomis ligomis, įskaitant psichikos sutrikimus, taip pat su pasirengimu ekstremalioms situacijoms ir reikiamu reagavimu į jas bei pacientų saugumą. Išanalizavę pastarojo meto slaugos politiką, gerąją patirtį bei probleminius atvejus, PSO ir jos partneriai, parengė  seriją rekomendacijų, siūlančių priemones slaugos ir akušerių darbui pagerinti. Prisidedame prie šios jų labai reikalingos iniciatyvos, kviesdami padėkoti slaugytojams ir akušeriams bei tardami nuoširdų AČIŪ už jų sunkų ir pasiaukojantį darbą.

Parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos medžiagą. Daugiau naudingos informacijos galite rasti šiuose šaltiniuose:

Lietuvos slaugos specialistų asociacijos svetainė: https://www.lsso.lt/
Lietuvos akušerių sąjungos svetainė:  https://akuseriusajunga.com/
Lietuvos akušerių asociacijos svetainė:  https://www.akuseriuasociacija.eu/
Knyga „Lietuvos slaugos istorija 1918–2018“: lmbtau/docs/knyga_lietuvos_slaugos_istorija

Chirurgas Jonas Stanaitis su žmona ir kolegėmis,  Stanaičių šeimos archyvo nuotrauka

7 balandžio, 2020 at 2:02 pm Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2021 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Statistika

  • 106 889