Posts filed under ‘Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademija’

Naisiai Baltų dievų muziejus

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. paskelbė Naisius mažąja Lietuvos kultūros sostine. Ši gyvenvietė yra 16 kilometrų iki Šiaulių. Česlovo Karbausko sūnus Ramūnas Karbauskis Naisiuose, kuri yra jo gimtinė, pradėjo 2009 m. steigti Baltų dievų muziejų. Dideliame plote yra pastatytos Baltų dievams medinės skulptūros. Ramūnas Karbauskis pasiūlė dizaineriui Vytautui Puzerui Naisiuose sukurti Baltų dievų muziejų. Vienintelis Lietu voje Baltų dievų muziejus prasideda centrinėje gyvenvietės dalyje ir tęsiasi apie 1,5 km. iki pakraščio. Muziejų sudaro Saulės ir Ugnies aikštės, Alkos kalnas ir daugiau nei penkiasdešimt ąžuolinių, dievybes įkūnijančių skulptūrų. Prieš ketvertą metų pradėtas kurti muziejus pasipildė dar dviem objektais – lentpjūve ir šiaudinėmis skulptūromis. Dabartiniu metu dizaineris Vytautas Puzeras numato Baltų arenos projektą, kuriame galės sutilpti 30 000 žmonių.

Prof. A. Jackevičius

Ramūnas Karbauskis

Ramūnas Karbauskis – Naisių kultūros židinio iniciatorius

New Picture

Baltų dievų skultūra Naisiuose

Reklama

liepos 13, 2015 at 8:35 am Parašykite komentarą

Senjorų almanachas

Senjoru almanachas117

Nuoširdžiai džiaugiamės ir sveikiname Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademiją išleidus svarbų akademijos istorijai leidinį! Kviečiame skaitytojus susipažinti. Pateikiame įžangą, o patį leidinį galite rasti Lietuvos medicinos bibliotekoje.

Rudenį laukite knygos pristatymo!

Griaunanti civilizacijos jėga labiausiai palietė patį žmogų. Ji atnešė žmonijai ne tik gerų susisiekimo priemonių, tobulų technologijų, naujausių informaci­jos teikimo ir saugojimo būdų, visų gyvenimo sričių kompiuterizaciją, bet ir didelių negandų: vėžį, ŽIV, širdies ir kraujagyslių ligas, skrandžio negalavimus, alkoholizmą, rūkymą ir narkomaniją.

Žmogaus gyvenimas toks trumpas ir trapus, kad skubėdamas gyventi dažnai daro ne tai, ką turėtų da­ryti. Individas mažai domisi savo sveikata, nes atro­do, kad visą gyvenimą bus sveikas ir stiprus. Labiau rūpinasi darbu, karjera, malonumais, sveikatos reika­lus palikdamas savieigai, taip prabėga vienas ar keli dešimtmečiai. Staiga atsiranda negalavimas, liga, pra­randamas darbingumas, gyvenimo džiaugsmas.

Ilgaamžiškumo paslaptį bandantys atskleisti moks­lininkai sukūrė ne vieną teoriją, tačiau reikiamo re­cepto nėra.

Sakoma, kad oriai pasenti ir išlaikyti deramą laiky­seną bei išmintį – sunkus menas. Iš tiesų ne visi ilgaamžiai džiaugiasi. Tačiau dauguma jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių nori gyventi ilgai, aktyviai ieško re­ceptų, kaip tapti ilgaamžiais.

Užsienio mokslininkai taip pat tvirtina, kad ilga­amžiškumas užprogramuotas genuose. Leideno universiteto mokslininkė Eline Slagboom atliko studiją ir ištyrė 3,5 tūkst. ilgaamžių. Ji sako, kad šimto ir dau­giau metų sulaukę žmonės turi už ligas atsakingus ge­nus, kurie tiesiog „išjungti“.

Ieškokite Lietuvos medicnos bibliotekoje

liepos 2, 2015 at 12:48 pm Parašykite komentarą

Diktanto rašymas 2015.02.21

Ateina vasaris ir išgirsti, kad bus rašomas diktantas, atsiranda troškimas eiti ir rašyti. Kartais norisi savęs paklausti, kodėl tu perbrendęs vyras, seniai sėdėjęs mokyklos suole, ryžaisi su jaunimo pulku rašyti Vilniaus savivaldybės salėje lietuvių kalbos diktantą.

Aš manau, kad tai pagarba lietuviškam raštui, nes tik su raštu į Lietuvą atėjo pažanga, atgimė lietuviška sąmonė. Nežinau, kiek kartų mano kojos žingsniuos į Vilniaus Savivaldybės salę, bet aš eisiu rašyti diktantą, kol sugebėsiu žingsniuoti savo kojomis.

Prof. A. Jackevičius

A. Jackevičius

vasario 26, 2015 at 8:00 am Parašykite komentarą

Sovietų turistas neturi lankyti vakarinių barų

Mirus didžiajam Sovietų vadui Josifui Stalinui, palaipsniui sumažėjo įvairūs suvaržymai. Ankščiau sovietiniam piliečiui nebuvo galima keliauti į Vakarų kapitalistines valstybes. Taigi, 1956 metais, praėjus trims metams po Stalino mirties, buvo pradėtos organizuoti turistinės kelionės į kapitalistines valstybes. Tuo metu dirbau Mokslų Akademijos Eksperimentinės ir Onkologijos institute moksliniu bendradarbiu ir pavyko gauti vietą turistinėje grupėje, vykstančiai į Švediją. Prieš išvykstant buvo pravestas instruktažas, kurio metu mums turistams buvo paaiškinta, kaip turime Švedijoje elgtis. Viena iš turistams svarbiausių sąlygų buvo laiku iki 23 val. grįžti į viešbutį. Stokholme mes aplankėme muziejus, gidė parodė net gyventojų patalpas. Vienas iš turistų išreiškė garsiai savo susižavėjimą. Tačiau po poros dienų turistinės grupės vadovė pasakė, kad gavo žinią, kad jo žmona sunkiai susirgo ir jam buvo pateiktas bilietas grįžti į Vilnių. Vėliau grįžus į Vilnių, jį buvau sutikęs ir jo paklausiau kokia sunkia liga sirgo jo žmona, kad jis skubiai turėjo išvykti iš Stokholmo. Pasirodo, kad jis grižęs namo žmoną rado sveiką, o skubiai turėjo išvykti, nes grupėje buvęs saugumo darbuotojas girdėjo jo žodžius. Baigiantis mūsų buvimui Švedijoje švedė gidė man pasiūlė nueiti į naktinį barą, kuriame buvo programa. Aš pasistengiau ankščiau išeiti, tačiau autobusas atvyko vėliau ir aš grįžau į viešbutį 30 minučių vėliau. Įėjus į viešbutį aš sutikau belaukiantį mūsų turistinės grupės saugumietį Aš vyliausi, kad mano nedidelis pavėlavimas nepakenks mano planuotoms kitais metais kelionėms. Tačiau aš apsirikau, nes turistinės grupės vadovė parašė apie mane blogą charekteristiką ir man 18 metų neleista vykti į kapitalistines šalis. Po habilituoto darbo apgynimo, suradęs įtakingus užtarėjus, 1974 m. pagaliau išvykau su turistine grupę į Egiptą, kur aplankiau sfinksus, pamačiau didingas piramides, plaukiau Nilu ir nuo to laiko kasmet sugebėjau aplankyti įvairias šalis. Aš suskaičiavau, kad nuo 1949 metų, kada aplankiau Kaukazą, pravažiavau jo karo takeliu, dalyvavau 75 kelionėse. Neišdildomą įspūdį paliko kelionė į Egiptą, Ramiojo vandenyno šalys: Malaizija, Filipinai, Vietnamas, Japonija. Teko pamatyti ir Meksikos, Peru, Ekvadoro šventoves, paslidinėti Kaukaze, Altajaus kalnynuose, Murmanske ir Europos slidinėjimo centruose: Austrijoje Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Švedijoje Teko slidinėti netoli Šiaurės arkties Laplandijoje. Dalyvaujant su pranešimais įvairiose mokslinėse konferencijose kelionės padėjo praplėsti akiratį. Paprastai po mokslinės konferencijos kelias dienas vykdavau į kitas to krašto vietoves. Kartais tai praeidavo su nuotykiais ir ilgai išliko atmintyje. Po pasitarimo, kuris įvyko Paryžiuje Gustave Rousy onkologiniame institute, kuriame buvo pateikti temos tyrėjų rezultatai, aš norėjau aplankyti Pietų Prancūzijos garsiuosius miestus – Monte Carlo, Nicą. Traukiniu nuvykęs į Nicą, norėjau pasiekti nakvynės vietą pas Lietuvos diplomatų šeimą, kuri sutiko mane priimti. Vakare atvykęs į Nicą, bandžiau surasti autobusą, tačiau vakare jie nekursavo ir aš pėsčias pradėjau žingsniuoti kalnuotu keliu. Daug mašinos pravažiavo pro mane ir nė viena nesustojo. Po dviejų valandų aš pasiekiau Nicą ir prisiminęs gimnazijoje mokytą prancūzų kalbą, nuėjau į policijos nuovadą, kur man nurodė kaip pasiekti nakvynės vietą.

Taigi vaikystėje pamėgtą pomėgį keliauti išpildžiau ir sulaukęs garbaus amžiaus.

Asklepiono šventyklos kolonos Koso saloje

New Picture

Graikijos Koso saloje 2008 metais dariau pranešimą 18-ame Pasauliniame Širdies ir Krūtinės ląstos chirurgų kongrese

New Picture (1)

Prof. A. Jackevičius

vasario 23, 2015 at 8:27 am Parašykite komentarą

Miklios kojos išgelbėjo man gyvybę

Neseniai gavau nuotrauką, kuri man priminė kaip aš išsaugojau gyvybę prieš 70 metų. Antros okupacijos metu aš jau buvau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antrojo kurso studentas. Medicinos fakulteto dekanato administracija mums studentams sakė, kad medicinos fakulteto studentai nebus mobilizuojami į armiją. Taigi, aš laisvai vaikščiojau po miestą ir vieną vasaros dieną buvo įvykis, kuris galėjo man baigtis blogai. Eidamas Totorių gatve, pamačiau gatve vedamus jaunus vyrus. Vienas iš kariškių priėjo prie manęs ir paprašė parodyti dokumentus. Kariškis į mano studento knygutę nekreipė dėmesio ir liepė man stoti į grupę. Kadangi gerai žinojau Vilniaus miesto centrinės dalies kiemus, sugebėjau iš būrio pabėgti. Bijodamas, kad manęs neateitų suimti, aš tris dienas nakvojau sodo namelyje ir perskaitęs laikraštyje, kad Lietuvos dainų ir šokių ansamblio direkcija ieško artistų, nutariau pabandyti stoti į ansamblį. Mokydamas Vytauto Didžiojo gimnazijoje šokau tautinius šokius, todėl padaviau pareiškimą stoti į ansamblio šokėjų grupę. Tuo metu ansamblio šokėjų grupei vadovavo Zenonas Parulis, kuris vėliau už antitarybines kalbas buvo nuteistas kalėti. Po trijų mėnesių bandymų laikotarpio buvau priimtas į šokėjų grupę ir tada gavau atleidimą nuo karinės mobilizacijos. Tuo metu ansambliui vadovavo žymus kompozitorius Jonas Švedas. Jis palankiai žiūrėjo atėjusius į ansamblį studentus ir man suteikdavo nemokamų atostogų laikyti egzaminams, o užsiėmimų užrašus gaudavau iš Marytės Ašmonaitės, kuri vėliau tapo mano antrąja puse. Ansamblyje išbuvau iki 1945 metų vidurio ir pradėjau intensyviai tęsti studijas Medicinos fakultete.

A. Jackevičius

1944m Lietuvos dainų ir šokių ansamblio šokėjai šoka filharmonijoje. Aš šoku antroje poroje su  Stase Vyšniauskaite

 

 

 

 

1944m Lietuvos dainų ir šokių ansamblio šokėjai šoka filharmonijoje. Aš šoku antroje poroje su Stase Vyšniauskaite

sausio 30, 2015 at 8:14 am Parašykite komentarą

Panevėžio bajorų herbas „Sulima“

New PictureMano tėvo Stasio Jackevičiaus sesers Marijos sūnus Vitolis Dainauskas, ieškodamas Lietuvos Valstybiniame archyve vyresniųjų Jackevičių gimimo metrikų, surado patvirtinančius dokumentus, kad mano senelis Juozapas Jackevičius (1847-1938) buvo bajoras ir Jackevičių giminei priklausė „Sulima“ herbas. Tačiau šis bajoras turėjo nedaug žemės ir, sudegus jo sodybai, dirbo ūkio prievaizda dvarininkės Antanavičienės Birželių dvare, kuris buvo Panevėžio apskrityje. Tame dvare mano tėvas baigė pradžios mokyklą, tačiau tuo metu mokykloje vaikų lietuviškai nemokino, nes buvo spaudos draudimo metas (1864-1904). Mano senelis su šeima gyveno toje vietovėje, kur buvo knygnešių spaudinių gabenimo iš Prūsijos kelias. Pas juos dažnai užeidavo knygnešių knygnešis Jurgis Bielinis, kuris atnešdavo į senelio namus lietuviškų knygų ir mano tėvas anksti išmoko skaityti lietuviškai. To paties Jurgio Bielinio patarimu jauną 16 metų vaikiną tėvai nuvežė dirbti į Juozo Masiulio lietuvišką knygyną Panevėžyje. Juozas Masiulis priklausė vienai žymiausių vidurio Lietuvos Garšvių knygnešių draugijai (1884-1895). Dirbdamas knygyne Stasys pamėgo knygą, turėjo progos bendrauti su Panevėžio gimnazijų mokiniais, ruošė Juozo Masiulio knygyne spausdinamus kalendorius. Vėliau knyga jo gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Grįžęs 1918 metais iš Maskvos į Vilnių, jis su Mykolu Steigvila, Jonu Strazdu, Antanu Rucevičiumi ir Martynu Kukta įsteigė pirmąją Nepriklausomos Lietuvos knygų leidyklą “Švyturys”. Už lietuvišką veiklą Vilniuje lenkų okupaciniai organai 1922 metais tėvą pasodino į Lukiškių kalėjimą, nesudarę bylos, jį, su kitais 33 kultūros veikėjais, ištrėmė į Kauną.

Taigi, ne visi Panevėžio bajorai buvo nutautėję. Mažiau pasiturintys liko lietuviais ir dalyvavo Nepriklausomos Lietuvos kūrimo procese.

Algirdas Jackevičius

gegužės 12, 2014 at 12:26 pm Parašykite komentarą

Šv. Jokūbo klinikinė ligoninė turi tapti Lietuvos chirurgijos muziejumi

Neseniai išklausiau Valdovų Rūmuose įdomią žinomo fotografo Stasio Žvirgždo paskaitą „Vilniaus netektys. Fotografija atskleidžia tikrovę“. Grįždamas iš paskaitos namo, aš pravažiavau Šv. Jokūbo ligoninės pastatus ir pagalvojau, kad mes gydytojai taip pat susiduriame su šios kadaise garsios ligoninės netektimi.

Prisiminiau 1948 metus, kai po sėkmingo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studijų užbaigimo, tapęs aspirantu pagal pasirinktiną mokslinį darbą pradėjau gilinti savo žinias Šv. Jokūbo ligoninės Chirurginėje klinikoje, kuri sovietmečio laikais buvo vadinama „Vilniaus I tarybinė klinikine ligonine“. Tuo metu šioje klinikinėje ligoninėje dirbo įžymūs chirurgai, kaip prof. Pranas Norkūnas, Petras Norkūnas, prof. Benjaminas Zacharinas, vienas iš vaikų chirurgijos pradininkų Lietuvoje dr. Saliamonas Rabinavičius ir į Chirurginę kliniką atėjo mokytis chirurginių įgūdžių jaunieji chirurgai – Algimantas Marcinkevičius, Augustas Pronckus. Šioje Chirurginėje klinikoje buvo padaryta pirmoji Lietuvoje pulmonektomija, kurią atliko prof. Pranas Norkūnas. 1950 metais jis pašalino plautį ligoniui sergančiam vėžiu. Ligonis operaciją pakėlė, tačiau dėl išplitusio navikinio proceso vyriškis už kelių mėnesių mirė dėl navikinės intoksikacijos Prof. Pranas Norkūnas ypatingai daug dėmesio skyrė pilvo chirurgijai, labai ištobulino skrandžio rezekcijos techniką, jis taip pat atliko vienas iš pirmųjų Lietuvoje stemplės rezekciją. Ilgainiui ir jaunieji chirurgai įgijo chirurginę patirtį. Šioje Chirurginėje klinikoje Algimantas Marcinkevičius pradėjo pirmuosius žingsnius pradedant vystyti širdies chirurgiją. Tenka paminėti, kad šioje ligoninėje atsirado vietos ir kraujagyslių chirurgijai, kurią pradėjo vystyti dr. Alfonsas Dirsė. Be abejonės istoriškai svarbu pažymėti, kad ši ligoninė buvo pirmoji Vilniuje gydymo įstaiga, kai šalia vienuolyno atsirado ligonių palatos. Tuo metu, kai aš ten dirbau bazavosi ir medicinos seserų mokykla ir man pačiam teko skaityti joms chirurgiją. Tai buvo mano pirmieji pedagoginio darbo žingsniai. Taigi šios kadaise įžymios ligoninės patalpoje turi atsirasti Lietuvos chirurgijos muziejus.

 Prof. Algirdas Jackevičius

Taip pat galite paskaityti “Pirmosios ligoninės ir jų raida feodalinėje Lietuvoje

vasario 11, 2014 at 10:15 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai Naujesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2019 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Rgs    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Statistika

  • 88 032