Artėjant prof. Jono Lelio (1914-2011) 100 metų jubiliejui

lapkričio 28, 2013 at 7:49 am Komentarų: 2

Idealus neidealizuotas. Štrichai profesoriaus Jono Lelio portretui. 100 gimimo metinės

Jokūbas FišasJokūbas Fišas
Šv. Roko ligoninė

Praeities idealizavimas yra viena būdingiausių žmogaus savybių, kurios prigimtis, ko gero, ne socialinė ar kultūrinė,Jonas Lelis bet prigimtinė-biologinė. Su nostalgija prisimenam nerealų alaus skonį “Tauro rage” ar intensyviai mėlynas rugiagėles Užtrakio tarybinio ūkio laukuose, užsirietusias klasiokės Irutės blakstienas ar kurtinančiai garsų bangų ošimą Palangoje. Pratęsti pasažą siūlau maloniam skaitytojui savarankiškai. Visgi yra dideli dalykai, kurie buvo, yra ir bus visuomet, kol gyvas bent vienas homo sapiens. Liuksoro architektūra, Platono idealaus pasaulio idėja, Likimo simfonija, tikimybių teorija, Budos mokymas ir dar daug daug proveržių leidžia pasijusti mums nušvitusiais, dvasiškais, tolygiais Jam – Kūrėjui. Be to, kiekvienas turime savo nediduką asmeninį nepaprastų, stebuklingų išgyvenimų pasaulį. Mes XX amžiaus pabaigos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai savo prisiminimų lobyne turime visą plejadą nepaprastų pedagogų, tarp kurių norėtųsi išskirti Joną Lelį. Keistokas savo manieromis, greitakalbe, visai ne įprastine sovietine išvaizda, jis visgi neatrodė juokingas, greičiau kėlė pagarbą. Buvo juntama, kad po gana komišku elgesiu slypi giliausia erudicija, geranoriškumas ir tikra daktariška filantropija. Odos ir venerinių ligų disciplina nebuvo „centrinė“, neprisimenu nei vieno, kuris būtų norėjęs po studijų metų tapti dermatologu-venerologu, bet į praktikos darbus ir paskaitas susirinkdavo visi studentai. Demokratinė profesoriaus Lelio pratybų atmosfera kažkaip stebuklingai sukūrė dirvą gilioms ir išsamioms žinioms. Deja, tuomet nesupratome, su kokio masto figūra nusišypsojo laimė bendrauti, ir ta gili pagarba, kurią jaučiame Mokytojui šiandien, neturi nieko bendro su praeities idealizavimu, o yra pagaliau įsisąmonintas suvokimas. Beje, pats Jonas Lelis savo knygoje „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ (Agora, Vilnius 2003) aprašė tokį nepaprastą pedagogą Joną Sokolovą, kuris Panevėžio berniukų gimnazijoje dėstė lotynų, graikų ir rusų kalbas. Bijodamas pasirodyti nekuklus, turiu prisipažinti, kad Jonas Sokolovas yra šio menkučio rašinėlio autoriaus senelis, ir tie profesoriai, kuriuos savo laiku mokė Sokolovas, man buvo nepadoriai atlaidūs. Paminėta knyga „Mokiniai, mokytojai ir garsenybės“ yra netgi ne plyta į Lietuvos medicinos (ir ne tik) istoriją, o ištisas blokas, netgi siena. Lengva, elegantiška kalba, nei kiek nesupaprastinant ir nesuvulgarinant pasakojama apie legendinį sudėtingos ir prieštaringos biografijos anatomijos profesorių Jurgį Žilinską, apie profesorių Petrą Juodakį, botaniką Liudą Valionį. Su gilia pagarba, bet objektyviai Jonas Lelis aprašo profesoriaus Petro Avižonio gyvenimo kelią. Knygoje atskiri skyriai skirti profesoriui džentelmenui Emiliui Vinteleriui, autoriaus bendradarbiui dermatologui profesoriui Broniui Sidaravičiui. Nepaprastai įdomus, gyvas ir linksmas skyrius, pavadintas Lietuviškas Orfėjus skirtas Kiprui Petrauskui. Autorius kaip visapusiškas žmogus labai mėgo muziką, todėl nenuostabu, kad kita knygos dalis skirta kitam iškiliam tenorui Juozui Indrai. Trumpoje apžvalgėlėje neįmanoma suminėti visų knygos herojų, bet su ypatingu pietetu Jonas Lelis rašo apie lietuvių kilmės mokslininką, atradusį blyškiąją spirochetą, Fricą Šaudinį. Skyrius vadinasi Lietuvių kilmės genijus Fricas Šaudinis. Knygos pabaigoje autorius patalpino esė „Genijaus problema“, kuri savo gilumu ir universalumu galėtų pretenduoti į filosofinės publicistikos aukso fondą. Būsimam knygos skaitytojui pavydžiu nepaprastai įdomaus, informatyvaus ir kartu linksmo skaitymo.

Kur tie nameliai, kur takaiJau po Jono Lelio mirties 2011 m. (beje, mirė sulaukęs 97 metų), 2012 metais vėlgi leidykloje Agora buvo išleista knyga „Kur tie nameliai, kur takai… Tarpukario Lietuvą prisimenant, kurioje neidealizuojant ir nepagražinant aprašoma tarpukario Lietuvos tikrovė. Baigęs mediciną Vytauto Didžiojo universitete, gydytojas Jonas Lelis dirbo įvairiose Lietuvos provincijos miesteliuose, tad galėjo pamatyti ne fasadinę liaudies gyvenimo pusę. Tą memuaristinę knygos dalį privalo perskaityti visi, kuriems „buržuazinė“ Lietuva iki šiol atrodo kaip Eldoradas, bei visi besidomintys Tėvynės istorija. Ypatingai principingas autorius skyriuose apie Antaną Smetoną. Gilus medžiagos išmanymas, išsami istorinio konteksto analizė labai įtikinamai pavaizduoja „tautos vadą“. Knygoje patalpinti nuoširdūs pasakojimai apie garbę, neapykantą, meilę, pasiaukojimą. Visos istorijos pasisemtos iš gyvenimo, bet yra nuostabiai literatūriškai apdorotos. Atsiprašau už ilgą citatą, bet negaliu nepasidalinti savo mėgiamiausia knygos vieta, kuri labiausiai atskleidžia autoriaus kalbos magiją. Skyriuje „Naktigonė: vakaras ir rytas“ berniukas pabunda anksti ryte: „Bet kas darosi rytų pusėje? Prasisklaidžius migloms, kažkur toli toli iš žemės, kaip išskėsti rankos pirštai ėmė šauti aukštyn į dangų mirguliuojantys rausvi, gelsvi, melsvi ir kitokių spalvų spinduliai, iš pradžių blankūs, bet su kiekviena sekunde vis ryškesni ir skaidresni. Pilkas miglų ežeras ėmė pamažu nykti. Pagaliau prie pat žemės, toje vietoje, iš kur veržėsi raibuliuojantys spinduliai, blykstelėjo labai šviesus, vos išgaubtas dryželis, kuris pamažu didėjo ir plėtėsi. Šio tekančios saulės dryželio spalvingas raibuliavimasis stiprėjo. Gūdūs miško garsai nuščiuvo. Pažeme padvelkė švelnus vėjelis, blaškydamas miglas. Blausi šviesa nuskaidrėjo. Žvilgtelėjęs į netoliese stovintį ką tik buvusį pilką, o dabar skaisčiai žaliuojantį berželį vos neaiktelėjau: jo viršūnė buvo apsipylusi tviskančiomis ryškiai raudonomis, gelsvomis, violetinėmis, žaliomis šviesomis. Šis nuostabus tviskesys ir ribuliavimas pamažu plito žemyn nusvirusiomis berželio šakomis. Pagaliau suraibuliavo rasota žolė. Visa pieva ir joje stirksantys medeliai tarytum sužiburiavo vaivorykštės spalvomis. Pasaulis pasidarė neapsakomai gražus! Dideliam raudonam saulės rutuliui šiek tiek atsiplėšus nuo žemės, miške linksmai pragydo paukščiai, jie čiauškėjo, čiulbėjo, čirškėjo, pypsėjo…“

Knygoje šmaikščiai, su ironija aprašytas sovietinės tikrovės debiutas, susidūrimai su bukokais saugumiečiais, nepagailint tamsių spalvų realistiškam naujos santvarkos pavaizdavimui. Man įdomiausias buvo pasakojimas „Lietuviškoji Judita“, kuriame atskleidžiama, kaip 1919 metais Lietuvos nepriklausomybė buvo pakibusi ant plauko. Lenkų karinė organizacija POW ruošėsi įvykdyti karinį perversmą. Nepriklausomybę išgelbėjo vėliau tapusi Jono Lelio pediatrijos dėstytoja Aldona Černeckaitė-Birutavičienė, kuri ypatingai gudriai išvogė perversmininkų planus. Perversmas sužlugo. Visi priešai buvo suimti ir nuteisti, o šalis išsaugojo ką tik iškovotą nepriklausomybę. Autorius palygina Černeckaitės poelgį su biblijinės gražuolės Juditos, nužudžiusios Holoferną, žygdarbiu. Su subtiliu humoru Jonas Lelis skyriuje „Šerlokas Holmsas ir seksbomba“ pavaizduoja kovą su venerinėmis ligomis. Beje, profesorius už itin sėkmingą darbą likviduojant sifilį Lietuvoje 1974 metais apdovanotas Valstybine premija. Jis yra daugelio dermatologinių leidinių autorius, o tarptautinė dermatologų bendruomenė hipohidrozinę ektoderminę displazija pavadino Lelio sindromu.

Baigdamas noriu vėl pacituoti Joną Lelį. Kalbėdamas apie Fricą Šaudinį ir romėnų poetą Ovidijų, jis prisiminė frazę: „Nomenque erit indelebile nostrum“ – ir mūsų vardas bus neišdildomas, amžinas. Tebūnie šie žodžiai skirti ir jam – profesoriui Jonui Leliui.

Entry filed under: Medicinos istorija, Įdomybių skiltis.

Neurochirurgai mokosi operuoti 3D spausdintuvais Apsilankykite šiltoje mažiausioje Vakarų Afrikos šalyje Gambijoje

2 Komentaras Add your own

  • 1. Anonimas  |  vasario 23, 2014 8:03 am

    pagarba straipsnio herojui ir autoriui:-)

  • 2. A.P.  |  birželio 23, 2014 3:01 pm

    Aciu.Jauciasi autoriaus meile iskiliam mokytojui

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Trackback this post  |  Subscribe to the comments via RSS Feed


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2013 m. lapkričio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Spa   Gru »
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930  

Statistika

  • 89 688

%d bloggers like this: