Jonas Šliūpas: tarp audrų ir griaustinių

Kovą sukako 155 metai, kai gimė žymus lietuvių spaudos ir politikos veikėjas, aušrininkas gydytojas Jonas Šliūpas. Prisiminkime šios amžininkų itin prieštaringai vertintos asmenybės gyvenimo kelius ir kryžkeles.

Savo namų kieme apie 1944 m. Viena iš paskutinių Jono Šliūpo nuotraukų, darytų Lietuvoje. /Nuotrauka iš V. Šliūpo knygos „Tėvas, kokį aš prisimenu“

Jei apie J. Šliūpo asmenybę spręstume remdamiesi vien tik amžininkų prisiminimais, ko gero, tektų piešti dviejų skirtingų žmonių portretus. Taip jau nutiko, kad žymųjį aušrininką jį pažinojusieji vertino visiškai priešingai: vieni dievino, kiti baisiausiai nekentė. Nieko nuostabaus: J. Šliūpo gyvenime būta daugybės kontrastų, kryžkelių ir net klystkelių, kuriais, laimei, jis nenuėjo. Nuo vaikystės rengtas į kunigus, galiausiai tapo kovingu laisvamaniu, bet atvykęs į Ameriką įkūrė ten lietuvišką parapiją. Susižavėjęs socializmo idėjomis, galėjo tapti revoliucionieriumi ar net teroristu, bet nuo tokio pasirinkimo jį išgelbėjo stiprios tautinės nuostatos. Nemėgęs tautininkų valdžios ir gana neutraliai žvelgęs į 1940-ųjų birželio tragediją, vėliau buvo apiplėštas ir terorizuojamas enkavėdistų. 1944-aisiais įkalbėtas šeimos pasitraukė į Vakarus ir ketino įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau nebespėjo – staigi mirtis viską patvarkė savaip. Tad ne veltui populiarus Amerikos lietuvių laikraštis „Sandara“ J. Šliūpo 75 metų jubiliejui skirtame rašinyje 1936-aisiais rašė: „Apie Šliūpą it apie milžiną kalną nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai.“

aisvamanis socialistas J. Šliūpas gimė 1861 metų kovo 7 dieną Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime, už poros dešimčių kilometrų nuo Šiaulių. Jono tėvai buvo pasiturintys, pamaldūs, didelių mokslų neragavę, bet raštingi ūkininkai, svajoję savo vidurinį sūnų išleisti į kunigus. Juolab kad vaikas buvo itin gabus – vien tik žiūrėdamas, kaip tėvai moko vyresnįjį brolį Stasį, būdamas šešerių pats išmoko rašto. „Dabar jau paėmė mane nesuvaldomas noras knygeles skaityti (…). Ir taip vos dar tik 6 metų vaikiščiu būdamas, jau skaitydavau ir „Šiaulėniškį senelį“, ir „Paaugusių žmonių knygelę“, „Palangos Juzę“, kaip „Žyvatus šventųjų“, „Mūką J. Kristaus“, o ypačiai „Bromelį“ (…) – vėliau atsiminimuose rašė pats J. Šliūpas. Sulaukusį aštuonerių Jonuką apsiėmė lavinti tėvo brolis Aloyzas – gerokai aplenkėjęs kunigas, vadinęs save Šliūpovičiumi. Apsigyvenęs pas dėdę Paliepiuose, berniukas pramoko skaičiuoti, skaityti ir rašyti lenkiškai bei rusiškai. „Atliekamu laiku turėjau rašyti lenkiškai ir rusiškai ir kokias ten senas knygas skaityti, kurių, žinoma, nesupratau. Taigi keturis aritmetikos veiksnius (sic!) gerokai perėjau. Viskas buvo lenkiškai mokinama. Taipgi poterius kas vakaras atsiklaupęs turėjau balsiai lenkiškai kalbėti ir, negerai pataikęs, gaudavau pylos“, – rašoma J. Šliūpo atsiminimuose. Pusantrų metų mokslai klebonijoje, matyt, buvo Jono tėvų plano dalis – gal, susipažinusį su kunigais ir jų tarnyste, vaiką patrauks dvasiški dalykai. Tačiau geri Šliūpų norai netikėtai davė visai priešingą rezultatą. Mat klebonijoje Jonas netruko pastebėti, kad tiek dėdės, tiek kitų jį lankiusių kunigų gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo to, ko jie patys mokė iš sakyklų. „Mačiau kunigus girtaujant, koziriuojant (kortuojant – aut.), mergas bučiuojant“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Šliūpas. Tačiau svarbiausia augančios antipatijos dvasininkams priežastis, matyt, buvo dėdės smurtas – už kažkokį nusižengimą vaikas kartą buvo nudrožtas, kaip jis pats sako, „storu bizūnu“.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/jonas-sliupas-tarp-audru-ir-griaustiniu/222656
© Lietuvos žinios