Laiškas kolegei Linai, kuri domėjosi ekslibrisu

Šis vidinis pokalbis atsirado kiek netikėtai. Jį iš sielos gelmės išjudino Lietuvos bibliotekininkų draugijos paskelbtas konkursas „Laiškas bibliotekininkui“. Konkurso sąlygose buvo atkreiptas dėmesys į tai, ką būtų galima pasakyti praeities žymiems bibliotekininkystės atstovams. Pasirinkimas laisvas. Kaip tik šiuo metu nemažai laiko skyriau ekslibrisams, skirtiems dr. E. Šimkūnaitei, o tuo pačiu ir visai Lietuvos medicinos bibliotekoje saugomai kolekcijai. Gal dėl to vėl iškilo iš atminties pokalbis su kolege Lina. Tad ir pagalvojau, o kodėl neparašyti žmogui, kuris domėjosi knyga, knygos ženklais, buvo profesionali savo srities specialistė. Konkursai, apdovanojimai jau praeityje. O vykusiu pokalbiu noriu pasidalinti su jumis, mieli skaitytojai. Tuo labiau, kad susidomėjimas lietuviškuoju ekslibrisu atgimsta.

Linos ExLibris

Miela Lina,

Lietuvos bibliotekininkų draugija 90-čio proga paskelbė konkursą „Laiškas bibliotekininkui“, žmogui, kuris asmeniškai tapo kažkuo ypatingas. Rašau tau ne dėl pergalių konkursuose, o kad paviešinčiau mintį, kurią kažkada išsakei.

Prieš keletą metų, kai pasirodė albumas „Ekslibrisai gydytojams“ (Vilnius, 2017), tu labai gražiai atsiliepei apie šį leidinį ir pačią idėją. Tada pasakei, kad būtų įdomu ir gražu surinkti ir išleisti leidinį „Ekslibrisai bibliotekininkams ar bibliotekų darbuotojams“. Net pasiūlei imtis šio darbo. Aš atsisakiau, nes man rūpėjo, kaip tinkamai sutvarkyti Lietuvos medicinos bibliotekoje sukauptus ekslibrisus medicinos tema. Tavo mintį pasiūliau perduoti žurnalo „Tarp knygų“ redakcijai. Atsakei, kad ko gero, tokią akciją geriausiai ir galėtų vykdyti profesinis žurnalas, kuris galėtų kreiptis į kolegas, kolekcininkus, skaitytojus pasidalinti žiniomis apie ekslibrisus šios srities asmenims ir kaip būtų smagu atsivertus žurnalo naują numerį išvysti trumpas ekslibriso istorijas.

Aš paklausiau, ar seniai domiesi ekslibrisu, o tu atsakei, kad nuo studijų laikų, kai tik susipažinai su knygos ženklais, tarp jų ir ekslibrisu. Tuo pat metu pasidžiaugei, kad ir pati turi „tikrą“, nuosavą ekslibrisą, kurį padovanojo šeima.

Tavo iškeltą mintį aš tuomet nusiunčiau į redakciją, bet, matyt, ne tas laikas, ne ekslibriso metas buvo.

Miela Lina, gera idėja nedingsta šiaip, be pėdsako. Po kelerių metų, 2020 m. XXVII knygos mėgėjų draugija, minėdama savo veiklos 90-metį, kreipėsi į bibliotekas siūlydama pasidalinti informacija apie knygos ženklus bibliotekoms, bibliotekininkams ir pateikti naujam XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio numeriui. Ir, žinai, prisiminusi tave, susigundžiau parašyti apie savo biblioteką ir savo ekslibrisą. Man atrodė, kad mūsų darbuotojai turi išskirtinę progą pasidžiaugti tuo, kad 2010 m. kiekvienas gavo jam skirtą ekslibrisą, kurį sukūrė dailininkas Klemensas Kupriūnas. Metraštis dar nepasirodė. Žinau tik, kad Draugija neteko dviejų nuostabių narių – Vidmanto Staniulio ir mano kurso draugo bei tavo buvusio kolegos Juozo Rimkaus. Tu juos abu gerai pažinojai. Bet aš tikiu, kad Metraštis pasirodys ir jame pamatysime ne vienos bibliotekos pasakojimą apie ekslibrisus, skirtus bibliotekininkams ir bibliotekoms.

Turiu ir kitą naujieną, kuria noriu pasidalinti – mūsų minėtame žurnale „Tarp knygų“ (2021 m. spalis) pasirodė net dvi, viena šalia kitos, publikacijos apie ekslibrisus. O tai gali būti ženklas, kad ekslibriso tema atgyja. Gal ir rubrika „Ekslibrisas bibliotekininkams“ ar panaši ras tinkamą vietelę? Gal tavo paskleista mintis įgaus realų pagrindą?

Lina, kodėl rašau tau? Gal todėl, kad nebuvai žvaigždė, bet ir ne šešėlis savo pasirinktoje profesijoje? Tu buvai tikra savo srities specialistė, su kuria buvo malonu bendrauti visais atžvilgiais. Ne, mes nebuvome tokios artimos, kaip sako „vandeniu neperliejamos“. Tačiau susitikus visada buvo apie ką įdomiai ir turiningai pasikalbėti. Be jokių ilgų aiškinimų buvo galima kreiptis pagalbos. Tu turėjai puikią šeimą, anūkes. Visada tuo mokėjai gražiai, subtiliai pasidžiaugti, bet likęs bendravimo laikas buvo skiriamas bendriems bibliotekų, kultūros klausimams. Paskutinį kartą labai trumpai pasimatėme 2018 m. Dainų šventės Šokių dieną – tu atrodei laiminga su savo šeima. Deja, daugiau pasimatyti mums nebuvo skirta… Tik dar keletas telefono skambučių…

Lina, aš nebespėjau paklausti, ar tu tik domėjaisi knygos ženklais ar ir rinkai? Tik atsiuntei savo „tikro“ ekslibriso kopiją, kurią ir norėčiau paviešinti, o redakcija galėtų paskelbti rubriką „Mano ekslibrisas. Trumpa istorija“. O tavąją istoriją apie knygos ženklus ar pavyks sužinoti?

Lina, aš tikiu, kad tavo išsiųsta žinutė anksčiau ar vėliau pasieks tuos, kas norės ir galės pasidomėti ekslibrisais bibliotekininkams.

Ekslibrisas Linos Šaferienės – bibliotekininkės-bibliografės, medicinos informacijos srities specialistės, kolegės.

Regina Vaišvilienė
Lietuvos medicinos biblioteka


11 sausio, 2022 at 8:00 am Parašykite komentarą

Pippa Grange „Nepasiduokite baimei“

Apie pasąmonines baimes arba ką mums kainuoja baimė būti nepakankamai geriems

Ši lengvai skaitoma ir pilna gilių įžvalgų knyga – ne receptų ar dešimties gudrybių, kaip atsikratyti baimės, o patirčių rinkinys. Skaitant kitų žmonių istorijas, sužinoję jų patirtis ir kaip jie įveikė baimę, lengviau suprasime, kaip šis jausmas pasireiškia mūsų gyvenime ir ko galime imtis arba kaip jį pakeisti. Autorė dalijasi savo sukaupta psichologinio darbo patirtimi, o ne teoriniais faktais ir skaičiais. Knyga padės išsiaiškinti, iš kur mūsų gyvenime ateina baimė – iš lakios vaizduotės, intuicijos, aplinkos kultūros, šeimos, santykių ir sužinoti, kaip valdyti baimę lemiamomis akimirkomis.

Baimė – pamatinė emocija, iš kurios kyla daugybė nerimu grįstų emocijų ir elgesio būdų. Šių emocijų pagrindas nepaprastai stipri, visa apimanti ir iš esmės žmogiška baimė būti nepakankamai geram, vadinasi, ir apleistam. Mes šito bijome labiau už viską.

Akimirkos baimę atpažinti nesunku, tačiau kur kas sunkiau atpažinti baimę būti nepakankamai geru. Tokiais atvejais protas baimę paverčia įtampa dėl praeities arba ateities – ją dažnai vadiname nerimu. Kai baimė pakeičia pavidalą ir tampa nuolatiniu energiją siurbiančiu negatyvumu, ji gali reikštis daugybe būdų, nepanašių į tikrą baimę. Pavyzdžiui, nenorite ko nors daryti ar sakyti. Arba verčiau numosite ranka nei pamėginsite ir patirsite nesėkmę. Arba esate nesąžiningi sau. Baimė pastūmėja į perfekcionizmą, pyktį, pavydą, polinkį teisti.

Ar jūsų aplinka pilna baimės? Galite net nesuvokti, kaip stipriai save prievartaujate, stengdamieis pritapti baimę kurstančioje aplinkoje. Galbūt prie tokios aplinkos jau pripratote, o gal esate pakantus ir apskritai gyvenime gerai jaučiatės. Kuo daugiau baimės jūsų aplinkoje, tuo negatyviau į viską reaguojate. Gal patys nesuvokiate tiesioginio priežastinio ryšio ir neįžvelgiate, kodėl esate sunerimę ir susierzinę: gal niekas nieko nepasakė ir nepadarė, bet vis tiek nežinia kodėl nuolat jaučiate įtampą. Mes sugeriame baimę iš aplinkos lyg džiūstantis augalas vandenį. Mintis “Geriau nepadaryti jokios klaidos“ tik pokšt ir įklampina į baimės liūną. Toks gyvenimas sekina. Jaučiatės taip lyg nuolat brūžuojamas švitriniu popieriumi. Dažniausiai baimės persunkta darbo aplinka, kurioje skatinamas tradicinis nuolankumas, pakantumas, o pagrindinė motyvacija – grėsmė ir gėda. Blogos savijautos priežastis gali būti neišsakyta baimė, kuria pagrįstas kasdieninis bendravimas su aplinkiniais: pasąmonėje ji kelia jums nerimą, kurio negalite įvardyti.

Stokos mentalitetas.  Jei manote, kad sėkmė – retas ir ne visiems pasiekiamas dalykas, vadinasi, trokštate, kad jums sektųsi geriau nei kitiems, ir tikite, jog už sėkmę reikia kautis ragais ir nagais. Tai stokos mąstymas, ego poreikis būti geresniam už kitus ir baimė turėti per mažai arba būti nepakankamai geram. Stokos mentalitetas – įsitikinimas, kad ne visi gali būti laimėtojai, kad palankių progų, galimybių, laiko, talentų, kompetencijos, žavesio, išteklių, sėkmės, turto, meilės, džiaugsmo nėra užtektinai. Tad verčiau kuo greičiau tuo apsirūpinti, kol to padaryti nespėjo kas nors kitas, ir užtikrinti, kad niekas net nemėgintų atsikąsti jūsų pyrago. Stokos mentalitetas niekada neleidžia jaustis tvirtai ir tampa neurotiniu poreikiu laimėti. Tikroji priežastis, dėl kurios troškimas tampa poreikiu, yra baimė. Stokos mentalitetas gyvenimo žaidimą sumenkina iki juoda – balta, gerai – blogai, nugalėtojas – nevykėlis. Jei laimėti nepavyksta, viskas, vadinasi esi nevykėlis ir ateina baimė susimauti.

Kas nutinka, kai mus supa baimė ir stoka? Mes susigūžiame ir nustojame džiaugtis. Jeigu mūsų varomoji jėga – baimė, viskas tampa darbu. Net ruošti vakarienę galite siekdami padaryti įspūdį kitam žmogui, gerai pasirodyti, o ne dėl to, kad maisto gaminimas teikia džiaugsmą. Veikla gali virsti tikslu daryti viską, kad įrodytum, kad esi pakankamai geras. Tačiau sumažėjus įtampai ir sustiprėjus teigiamam nusiteikimui, lengviau pasiekti teigiamus rezultatus. Mums visiems natūralu smagiai leisti laiką. Tuomet negalvojame apie pasiekimus ir jaučiamės laisvi būti tokie, kokie esame iš tikrųjų. Rasti laiko džiaugsmui – tai suteikti erdvės sielai.

Įrodyta, kad atsikratyti ribojančių įsitikinimų gali padėti augimo mąstysena. Stanfordo universiteto profesorė C. Dweck atskleidė, kad jei mokiniai tiki galintys tapti protingesni, jie labiau stengiasi, todėl galiausiai pasiekia geresnius rezultatus nei tie, kurie mano, kad intelekto lygis nekinta. Troškimas niekada nesiliauti tobulėti, net (ir ypač) jei sekasi prastai, yra svarbiausias augimo mąstysenos požymis. Tikėdami, kad galime tapti protingesni, išmintingesni, padidiname savo galimybes tokiais tapti.

Baimė mažina lūkesčius. Jei lūkesčiai maži, būsime linkę tenkintis mažesniais dalykais ir nesistengsime peržengti ribų. Manoma, kad ką nors reikšminga nuveikti gali tik išskirtinės asmenybės, o visi kiti, įskaitant ir mus – eiliniai žmogeliai, ir tiek. Toks požiūris kursto nesėkmės baimę. Žema savivertė – tai įsitikinimas „aš esu nepakankamai geras“,  o maži lūkesčiai – tai nuostata „tokie žmonės kaip aš yra nepakankamai geri“. Pasistengus nenuvertinti savo sugebėjimų, tobulumo galima pasiekti bet kioje sferoje.

Loginis mąstymas, kad nėra ko bijoti, nebūtinai išsklaidys baimę. Šis jausmas kyla iš kur kas gilesnių klodų nei loginis protas – iš pasąmonės. Tikros baimės galime net nejausti: mus tiesiog kamuos nerimas ir įvairios neigiamos emocijos.

Baimė daro nepaprastai didelį poveikį jausmams, mintims ir elgesiui. Pažymėtina, kad baimė keičia gebėjimą apdoroti informaciją, daro įtaką sprendimų priėmimui ir kritiniam mąstymui. Nesugebame mąstyti, nes mūsų dėmesio laukas sumažėja iki 2 dalykų: ką žinome ir ką mums byloja neigiami prisiminimai. Apimti baimės tampame gynybiški ir uždaresni. Patyrus baimės reakciją, įpradinę fizinę būseną grįžtama tik maždaug po 15-20 minučių. Jei baimės šaltinis neišnyksta, tuomet antinksčiai nepaliaujamai gamina streso hormoną kortizolį, o mes ir toliau būname kovinėje parengtyje. Jei taip nutinka gana dažnai ir tęsiasi gana ilgai, antinksčiai nuilsta ir ima šlubuoti mūsų imuninė sistema. Galiausiai tampame tokie dirglūs, kad imame reaguoti net į menkiausią dirgiklį. Nebemokame susitvardyti ir tinkamai vertinti padėties, iškart užsiplieskiame. Ilgalaikė baimė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą, padidinti kraujospūdį ir cukraus kiekį kraujyje, paskatinti depresiją, nerimą, perdegimo sindromą.

 Parengė Daiva Širkaitė pagal knygą „Nepasiduokime baimei“

2 sausio, 2022 at 10:00 pm Parašykite komentarą

Gydytoja radiologė, profesorė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė

Aldona Bartusevičienė (asmeninio archyvo nuotr.)

Nuo vakar gerklėje stovi didžiulis gumulas. Rašau ir suprantu, kad žodžiais nenusakysi, kokia didi buvo ši moteris. Pas Aukštybių Tėvą iškeliavo gydytoja radiologė, profesorė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė (1924-10-24 – 2021-12-26). Panašiu metu – lapkritį ar gruodį – mes susipažinome. 2014 metais. Profesorė buvo ką tik atšventusį 90-metį. Portalo Vlmedicina.lt redaktorė pasiūlė proginį interviu. Profesorė sutiko, tik užtrukome, kol laiką suderinome. Nes ji dar neatlygintinai dirbo Santaros klinikoje, skaitė paskaitas rezidentams, rašė knygas ir straipsnius, vadovavo Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijai (LVIA) ir, žinoma, lankėsi kultūriniuose renginiuose. Kaip pati juokavo, Dievulis paskyrė jai viršvalandžių, todėl tiek veiklos. Bet ji visą gyvenimą taip: šeima, keli darbai, visuomeninė veikla. Profesorės akys silpo, todėl parašiusi straipsnį jai skaičiau garsiai, o ji klausėsi ir sakė, ką keisti, papildyti, išbraukti. Kadangi daug visko pripasakojo, pasiūliau parašyti antrą straipsnį, „pramoginį“, į kurį sudėtume sveikatos patarimų, receptų ir pan. Taigi taip atsirado antras straipsnis. Dar paklausė, gal padėčiau sudėlioti LVIA 25-mečiui skirto almanacho medžiagą. Iš atskirų fragmentų, ranka rašytų straipsnių pradėjome dėlioti.Ir susidėliojo graži draugystė. Kas mėnesį susitikdavome smetoniškų pietų. Tai reiškia: šaltas užkandis + sriuba + antras patiekalas + desertas + taurelė konjako arba kito gero gėrimo. Žinoma, porcijos būdavo miniatiūrinės. Jei nepavykdavo susitikti dieną, ateidavau „faifokliokui“ (penktos valandos kavai su vaisiais ar desertu), kuris buvo labai madingas tarpukariu. Profesorė man daug pasakojo apie pietus jų namuose ir „faifokliokus“ Karininkų ramovėje (jos tėvelis Stanislovas Valiuškis buvo karininkas). Ji apie daug ką pasakojo, daug diskutavome. Būdavo, užplaukdavo prisiminimų akimirkos. Būdavo, krisdavome nuo kėdžių iš juoko. Kartais paverkdavome. Kartais mane pamokydavo. Kai nežinodavau, ką daryti, skambindavau ir važiuodavau patarimo. Buvo, kad ir manęs klausė, o kaip aš daryčiau tokioje situacijoje. Negaliu pasakyti, kad buvo kaip mama. Ne, nesielgė kaip su dukra. Ji buvo tiesiog labiau patyrusi vyresnė draugė.Profesorė mane nuolat stūmė pirmyn, skatino nesustoti, užsiimti įvairiomis veiklomis, plėsti interesų ratą. Tai, sakydavo, atitolina senatvę. Labai dažnai kviesdavo palydėti į renginius, kuriuose supažindindavo tai su gydytojais, tai Birutietės (jas ypač gerbė), tai dvasininkais, tai puikiomis Lietuvos medicinos biblioteka darbuotojomis ar kitų sričių garbiais žmonėmis. Nes norėjo, kad aš augčiau, o augti gali tik bendraudamas su pasitempti skatinančiomis asmenybėmis. Augti gali ir atsisakydamas pavydo, nes jis griauna iš vidaus. Dažnai tai sakydavo. O Profesorei pavydinčių buvo. Pavydėjo tinginiai, nematydami, kiek daug ir negailėdama savęs ji dirbo. Pavydėjo, kliudydami mokslinei veiklai, nugvelbdami jos tyrimų medžiagą, sudėtą į straipsnį, ir pasirašydami savo vardu. Trukdė, nes buvo moteris. Ji viena paverkdavo, pasimelsdavo už juos ir toliau kantriai dirbdavo.Spalio 16-ąją (gimtadienis) ir gegužės 22-ąją (vardadienis) pas Profesorę būdavo atvirų durų dienos. „Atvirų“ pirmiausia tiesiogine prasme, nes, galima sakyti, jos neužsiverdavo dėl gausių lankytojų. Giminės, artimieji, buvę ligoniai, mokiniai, kaimynai. „Atvirų“ ir ta prasme, kad tie namai buvo visiems atviri ir nereikėjo, kaip reikalauja geras tonas, susitarti iš anksto, galėjai eiti be skambučio. Bet ir telefonas netildavo. (Tiesa, jis netildavo nuolat, visada. Vieni teiravosi apie sveikatą, kiti klausė medicininio patarimo, su trečiais tvarkė visuomeninius reikalus.) Tomis dienomis čia būdavo daug juoko, gėlių, skirtingų žmonių, kuriuos vienijo Profesorė. Būdavo tikrai smagu. Bet dar smagiau būdavo ruoštis: ateidavau anksčiau ir tepdavome sumuštinius, dėliodavome mišrainę į indelius, valydavome sidabrinius šaukštelius. Neskubėdavome, nes žinojome, kad nevėluojame, o jei svečiai ateis, dargi padės. Šią vasarą žiūrėjome nuotraukas. „Gal nori prisiminimui? Išsirink, kuri gražiausia.“ „Visos gražios. Paimsiu 1970 metų“. Neradome. Tad pasiėmiau šią, 1968 metų. Elegantiškos, santūrios, švelniai besišypsančios. Ir šiek tiek liūdnų akių. Kaip ir tąkart, kai ištarėte: „Žinai, mirti visai nebijau. Bet taip nenoriu! Taip nenoriu! Aš taip noriu gyventi, tik, va, jėgų nebeturiu“. Ilsėkitės ramybėje, Profesore.

Ilona Petrovė

29 gruodžio, 2021 at 9:59 pm Parašykite komentarą

Dr. David Raubenheimer ir Dr. Stephen J. Simpson ,,Valgykit kaip žvėrys!“

Knygoje ,,Valgykit kaip žvėrys!“ gamtos mokslų profesoriai Dr. David Raubenheimer ir Dr. Stephen J. Simpson atliko daugybę mitybos eksperimentų ir mokslinių tyrimų su įvairiais gyvūnais: skėriais, muselėmis, pelėmis, gorilomis, tiek natūralioje jų gyvenamojoje aplinkoje, tiek tyrimo centruose.Mokslininkus labiausiai domino angliavandenių, riebalų ir baltymų suvartojami kiekiai ir kaip tai įtakoja gyvūnų gyvenimo trukmę, reprodukciją ir kūno svorio kitimą.

Atlikę daug tyrimų, mokslininkai įrodė, kad iš visų apetitų didžiausią įtaką suvartojamam maistui daro apetitas baltymams, kuris gali paskatinti suvartoti per daug arba per mažai kitų maistinių medžiagų, įskaitant riebalus ir angliavandenius. Jei individo apetitas baltymams nepatenkinamas, jis persivalgo (gauna per daug kcal). Gavus pakankamai baltymų, jo apetitai nustoja skatinę jį dar daugiau valgyti. Kuo didesnė mūsų baltymų norma (ji individuali kiekvienam), tuo daugiau maisto turime suvalgyti, kad ją pasiektume. O kai mūsų maiste daug riebalų ir angliavandenių bei stinga skaidulų, mes suvartojame daugiau energijos. Nesudeginus šių papildomų kalorijų, ima augti svoris, ir mes rizikuojame tapti atsparūs insulinui. Kai taip nutinka,atsiduriame užburtame rate, iš kurio išsilaisvinti neleidžia mūsų apetitas baltymams – jis skatina mus nuolat priaugtu svorio šioje dabartinėje į nutukimą orientuotoje mitybos aplinkoje. Kaipgi mums išsilaisvinti? Kiek ir kokio maisto reikia suvartoti, kad galėtume jaustis energingais, būti sveikais ir ilgaamžiais? Knygos autoriai siūlo kelis patarimus, remiantis moksliniais duomenimis grįstomis išvadomis:

1.  Apskaičiuokite savo baltymų normą.

     – Pagal Harriso Benedicto skaičiuoklę (galima rasti internete) pasiskaičiuoti koks energijos kiekis rekomenduojamas pagal jūsų amžių, lytį ir aktyvumo lygį.

– Apskaičiuokite, kiek kalorijų turite gauti iš baltymų (tai jūsų baltymų norma), padauginę šią vertę iš:

Vaikams ir paaugliams – 0,15 (tai yra 15 procentų baltymų dieta)

Jauniems suaugusiems (18-30 m.) – 0,18

Brandiems suaugusiems (30-40 m.) – 0,17

Vidutinio amžiaus žmonėms (40-65 m.) – 0,15

Vyresnio amžiaus žmonėms (>65 m.) -0,20

– Padalykite gautą skaičių iš 4, kad gautumėte baltymų kiekį gramais, kurį turėtumėte suvartoti per dieną. 1 baltymų gramas teikia 4 kcal energijos.

2. Venkite itin perdirbtų maisto produktų, kuriuose yra šių priedų: kvapikliai, skonio stiprikliai, dažai, emulsikliai, emulsinimo druskos, saldikliai, tirštikliai bei gazuotos, putojančios, stingdančios ir glažūravimo medžiagos.

3. Rinkitės daug baltymų turinčius produktus iš gyvūninės kilmės (paukštienos, raudonos mėsos, žuvies, kiaušinių ir pieno produktų) ir (arba) augalinės kilmės (sėklų, riešutų, ankštinių augalų) šaltinių.

4. Vartokite daugiau skaidulų (lapines daržoves, vaisius, sėklas, neskaldytus grūdus, kuriuose gausu gerųjų angliavandenių ir riebalų.

5.  Ribokite cukraus ir druskos kiekį maiste, rinkitės sveikus aliejus.

6.  Norėdami suaktyvinti ląstelių ir DNR atkūrimo bei priežiūros mechanizmą, pasninkaukite per naktį ir tarp valgių neužkandžiaukite. Stenkitės nevalgyti pavyzdžiui nuo 8 valandos vakaro iki kito ryto pusryčių. Toks reguliarus pasninkavimas padės aktyvuoti ilgaamžiškumo sistemą ir sumažins riziką suvartoti pernelyg daug kalorijų vakare, tad pagerins jūsų miegą.

7.  Gerai išsimiegokite.

8.  Būkite fiziškai aktyvūs.

Autoriai siūlo šioje knygoje gautas žinias ir įžvalgas panaudoti kaip žemėlapį kelionės metu, kuris padėtų pasiekti kelionės tikslą ar nurodytų kryptį, jei nukrypsime nuo kelio. Nė nepastebėsite, kaip po kurio laiko imsite maitintis sveikai, skaniai ir įsiklausysite į savo apetitus. Lyg mokytumėtės žaisti ar vairuoti automobilį: iš pradžių reikia sutelkti dėmesį, taikyti taisykles, jas pakartoti ir atsisakyti blogų įpročių. Po kurio laiko ši veikla taps antrąja jūsų prigimtimi.

20 gruodžio, 2021 at 4:52 pm Parašykite komentarą

Rasa Mažionienė ,,Kūno terapija mano gyvenime”

Kūnas yra mūsų psichikos tęsinys. Įprastai problemos, susijusios su psichine sveikata, prasideda nuo ilgalaikio fizinio ar emocinio streso. Visos mūsų mintys ir veiksmai išlieka kūne ir gali pasireikšti, kaip spazmas, tam tikros vietos įtampa, užspaudimas, kitaip tariant – blokas. Sąvoka ,,kūno blokai” apima tokius išgyvenimus kaip patirtos nuoskaudos, bejėgiškumo, pasmerktumo jausmai, nusivylimas, išdavystė ir t.t. Taip pat sulaikytos įvairios pozityvios emocijos.

Kūno terapija šiuo metu yra bene perspektyviausia kasdienės psichologinės pagalbos kryptis. Ji orientuota į kūno išlaisvinimą, į jo biologinių ir socialiai nulemtų reakcijų pažinimą, grįžimą, prie asmeninių pojūčių, atrandant savyje pirminius impulsus, į darbą su pasikeitusiomis būsenomis, siekiant tinkamo reagavimo į išgyventus sunkius momentus.

Esminis principas – kontaktas tarp terapeuto ir paciento kūno, paremtas suvokimu, kad egzistuoja nepertraukiamas ryšys tarp kūno ir dvasinės bei psichinės mūsų būsenos. Šalinant pažeidimus, blokuojančius normalią energijos tėkmę, yra atkuriami pojūčiai, susiję su vegetatyvinės ar biologinės energijos pasiskirstymu kūne. Procese terapeutas padeda mums nuo paprastų kūno pojūčių pereiti prie emociškai nuspalvintų išgyvenimų. Tai leidžia grįžti į momentą, kai jie pirmą kartą atsirado, kad būtų patirti iš naujo ir kartu būtų išsilaisvinta iš jų. Įgyjame tvirtesnį kontaktą su realybe. Atsiranda fizinis ramstis, vidinė atrama ir atsparumas gyvenimo aplinkybėms, formuojasi kūno ryšys su asmeninėmis emocijos ir kokybiški santykiai su artimaisiais.

Į kūną orientuotų terapijų metodai akcentuoja pažintį su savo kūnu ir jo ryšį su intelektu, kad prasiplėstų pojūčių suvokimas, o jų tyrinėjimas mums taptų poreikiu, kai aiškinamės, kaip mūsų norai ir jausmai užsikoduoja švariose kūno būsenose. Ir, žinoma, mokomės paprastų vidinių konfliktų sprendimo būdų.

Autorė pataria dažniau analizuoti įvykusias situacijas, apmąstyti, kodėl ta situacija mums nutiko, kodėl ji taip užkabino, kodėl taip sureagavome. Ji siūlo tapti sąmoningesniais, kad gyvenime būtų mažiau skausmo bei ligų.

Gyvenkime darydami gera, nes didžioji laimingo gyvenimo paslaptis – meilė žmonėms, teigia kūno terapeutė Rasa Mažionienė.

 Parengė Elena Kaminskaitė pagal Rasos Mažonienės knygą ,,Kūno terapija mano gyvenime“

7 gruodžio, 2021 at 9:43 am Parašykite komentarą

Bill Sullivan „Susipažinkite – tai jūs“

Mūsų DNR genai ir mūsų mikrobioma daro didžiulę įtaką mitybos įpročiams ir svorio prieaugiui, kūno formoms. Tą patį maistą valgantys ir panašiai gyvenantys žmonės dėl genetinės sudėties labai skirtingai priauga svorio. „Nature“ žurnale skelbiama, kad žmonės gali būti genetiškai parengti sunkiai sirgti nutukimu, ir tai yra ne valios sutrikimas, gydymas šventeiviška moralizuojančia kritika.

Penas apmąstymams 

Mokslininkai padarė išvadą, kad žmonės, sergantys nutukimu, priauga svorio ne todėl, kad yra tingūs ir nedisciplinuoti, o todėl, kad nesveikas maistas pakeitė jų nuotaiką ir elgesį. Jie neturi motyvacijos, nes jie nejaučia tokio atpildo po mankštos, kokį jaučia intensyviai sportuojantys žmonės.

Reguliariai sportuojančių žmonių yurimi mikrobai gamina buritatą, kuris turi stiprių priešuždegiminių savybių. Net lengva mankšta didina naudingų bakterijų kiekį.

Remiantis neurologo C.Harto tyrimais, motyvacijos skatinimas, kai gaunamas atlygis už blaivybę, tampa vienu efektyviausių ginklų kovojant su priklausomybėmis. Koks bebūtų, ar piniginis ar koks nors savęs apdovanijimas už pasiekimus yra labai svarbus norint pasiekti rezultatų.

Kai kurie gimsta norėdami patirti adrenalino pliūpsnius. Į tą patį dirgiklį reaguodami žmonės patiria skirtingą malonumo lygį – tai priklauso nuo dopamino modifikacijų. Žmonės, kurie nejunta malonumo, gali labiau rizikuoti, kad užpildytų jo stygių, ieškoti narkotikų. Nuotykių ieškotojų genų modifikacijos randamos organizmuose žmonių, kuriems diagnozuotas dėmesio sutrikimas, polinkis į priklausomybes, azartinius lošimus. Bet tiems, kurie genetiškai linkę į nutrūktgalvišką elgesį, kuo Everesto kalnas skiriasi nuo kokaino kalvelės? Štai kada būtent aplinkos veiksniai gali suvaidinti lemiamą vaidmenį.

Iš kur atsiranda jausmai. Emocijos gali atrodyti labai stebuklingos, tačiau jų kilmė yra visiškai biologinė. Kuriant emocijas dalyvauja daug įvairių hormonų ir neurotransmiterių. Sumažėjęs dopamino kiekis siejamas su vilkinimu, pasitikėjimo stoka. Dopamino perteklius pasireškia agresija.

Kaip būtent aplinka, įvykiai, nepriežiūra vaikystėje gali paskatinti genus sukelti depresiją. Neigiami vaikystės išgyvenimai perprogramuoja genus, atsakingus už smegenų vidines sąsajas ir padaro mus jautresnius stresui. Vaikystės patirtys įsirėžia ne tik į atmintį, bet ir į DNR ir įvairiai žaloja genetinį kodą. Klausimas, ar galima panaikinti tuos DNR randus, taip pat ir klausimas, kodėl kai kurie vaikystės negandas patyrę žmonės yra atsparesni. Socialinė ir ekonominė aplinka taip pat veikia epigenomą.  Depresijos atveju svarbūs genai ir aplinka vaikystėje, tačiau socialinė parama vaikams žada sumažinti sunkių depresijų atsiradimą suaugus, net ir tiems vaikams, kurie turi genetinį polinkį į ją.

21 birželio, 2021 at 11:48 am Parašykite komentarą

Michailas Filiajevas, Lana Bojeva „Kita psichosomatikos pusė. PSY2.O mąstymas“

Kas yra šiuolaikinė psichosomatika? Tai kryptis, pagrįsta biologijos, medicinos, psichologijos mokslo pasiekimais. Tai mokslinės disciplinos, kurios moko bendrauti su savo kūnu ir psichika.

Knygoje pateikta daugybė istorijų, kurių veikėjams labai sunku pasirinkti žengti žingsnį permainų link. Būtent tas žingsnis ir padėtų atsikratyti kažkokios sveikatos problemos. Bet visokios baimės ir įsivaizdavimai labai stipriai veikia mūsų apsisprendimus kažką keisti – atsisakyti toksiškų santykių, pakeisti nemielą darbą ir pan. Vadinasi, kad kažką gyvenime pakeistume, turi nutikti kažkas svarbesnio negu surizikuoti palikti vyrą, likti be buto, įprastos aplinkos ir pan. Todėl liga provokuoja priimti sprendimą.

Mūsų kūnas mus girdi ir mūsų klausosi. Žmogus parėjo namo, prigulė ant sofos tardamas „aš pavargau“. Po 2 valandų atsikelia dar labiau pavargęs. Taip atsitinka todėl, kūnas vykdydamas šeimininko užsakymą, įjungia fiziologinį aktyvumą. Su kūnu galima kalbėtis: „mano kūne, aš tave myliu, prašau tavęs atleidimo, kad priverčiau tave išsigąsti, kad priėmiau šį pasaulį kaip pavojų. Čia ir dabar aš suprantu, kad situacija baigta. Aš išgyvenau ją. Kam man nuogąstauti? Aš pripažįstu šią situaciją baigta ir prašau tavęs pabaigti visas programas, įteigimus, susijusius su šia situacija“. Tad jei susirgote, prisiminkite, kur ir kada išsigandote, nes kūnas reaguoja į baimę ir pavojų.

Jei nuolat galvosime apie ligas, jos nuolat atsinaujins. Kuo labiau jaudinamės, tuo daugiau sergame. Užsiciklinimas ligose trukdo pasveikti. O kai žmogus save nuvertina, prasideda kaulų ligos. Juk kaulų funkcija – atrama, kitaip – vertė. Kai kuriems senukams kaulai greitai susidėvi, o kitiems – ne. Tai todėl, kad pirmieji nutaria: viskas, aš negaliu judėti, bėgioti kaip anksčiau, o kiti senukai į senėjimo procesus žiūri ramiai. Situacija dar labiau pablogėja, kai gydytojai sako pasisaugoti. Jie pradeda sėdėti namie, ir kaulai dar labiau ima silpnėti.

21 birželio, 2021 at 10:53 am Parašykite komentarą

Treniruokite smegenis : patikimas būdas gerinti protinius gebėjimus, atmintį, kūrybingumą ir atsparumą stresui

Kuo paaiškinti teigiamą vaikščiojimo ir treniruočių poveikį atminčiai? Gali būti, kad judėjimas smegenims reiškia naujų vietų ir aplinkos matymą, o susiduriant su naujovėmis viską reikia geriau prisiminti. Sėdėjimą vienoje vietoje smegenys laiko būkle, kai žmogus nepatiria ir nemato nieko nauja, o tada nėra jokio pagrindo stiprėti atminčiai. Smegenys nėra pritaikytos naujiems potyriams žiūrint į išmaniojo telefono ar kompiuterio ekraną. Tokį spoksojimą jos laiko būsena, kai nepatiriame nieko nauja. Smegenims nerūpi, kad pasaulis nebe toks, kokiam jos buvo pritaikytos. Iš esmės jos tebegyvena savanoje ir veiks geriau, jei gyvensime bent truputėlį panašiau kaip tais laikais. Žinoma, tai, kad mažiau judame – ne vienintelis gyvenimo būdo ir aplinkos pokytis, turintis įtakos smegenų veiklai. Užterštumas, urbanizacija, pakitusi mityba irgi prisideda. Tačiau smegenys sukurtos, kad judėtume, ir tai darant tikrai veiks geriau.

Pagal knygą Treniruokite smegenis : patikimas būdas gerinti protinius gebėjimus, atmintį, kūrybingumą ir atsparumą stresui, 2020

Knygą galima užsisakyti LMB

18 gegužės, 2021 at 11:30 am Parašykite komentarą

Kodėl mes miegame?

„Mokslininkai sukūrė naują, revoliucinį gydymo metodą, leisiantį jums ilgiau gyventi. Šis metodas stiprina jūsų atmintį, didina kūrybiškumą ir gerina išvaizdą, tad atrodote patrauklesni. Jis padeda jums likti liekniems ir slopina norą valgyti, saugo nuo vėžio ir demencijos. Šis gydymo metodas neleidžia jums pasigauti peršalimo bei gripo ir mažina tikimybę patirti širdies smūgį, insultą arba susirgti cukriniu diabetu. jausitės laimingi, ne tokie prislėgti ir kankinami nerimo.“
 Susidomėjote? Nors ši išgalvota reklama atrodo perdėta, iš tiesų ji visiškai atitinka tikrovę, nes moksliniai tyrimai įrodo visos nakties teikiamą miego naudą.

4 gegužės, 2021 at 8:12 am Parašykite komentarą

101 būdas suvaldyti nerimą ir depresiją

Tanya J. Peterson – turi daug asmeninės ir profesinės patirties psichinės sveikatos priežiūroje. Apie nerimą ir jo valdymą ji nuolat rašo straipsnius, bei tekstus į tinklaraštį, taip pat išleido keletą knygų. 101 patarimas, priemonės bei technikos, kurių moko leidinys, yra surinkti iš specialistų, kurie tyrinėja nerimą bei žmonių, kuriems teko su juo gyventi. Aprašytus metodus autorė naudojo ir pati. Taip pat juos taikydama padėjo įvairaus amžiaus žmonėms atrasti priemones, padedančias jiems išbristi iš nerimo spąstų. Kiekvienas patarimas yra efektyvus, tačiau skaitytojai turės ir kelis pasirinkimus. Visi žmonės yra unikalūs, todėl patiriamas nerimo jausmas taip pat yra vis kitoks. Kas nuostabiai veikia vieną žmogų, gali būti netinkama kitam. Turėdami kantrybės, praktikos ir atkaklumo, skaitytojai atras savo kelią. Autorė patarimus suskirstė į penkis skyrius, kuriuose siūloma praktinė nerimą mažinanti veikla. Leidinyje kalbama apie būdus įveikti nerimą darbe ar mokykloje, apie priemones atsikratyti šio jausmo santykiuose. Taip pat šnekama apie kasdieninių rūpesčių kontrolę.

4 gegužės, 2021 at 7:56 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2022 m. sausio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Statistika

  • 108 746