Ekslibrisai gydytojams. – Vilnius, 2017. – 390 p.

ex libris. Kas tai?

Knygos istorija tokia sena, kaip ir žmogaus noras savo mintis ne vien išsakyti, bet ir užfiksuoti: ant sienos, papiruso, pergamento, molinėje lentelėje ar popieriaus lape. Su knyga atsirado ir jos žymėjimas. Knygos buvo žymimos įrašais, antspaudais, o su spausdinta knyga – ir knygų žymėjimo ženklu ekslibrisu.
Ekslibrisas [lot. ex libris – iš knygų], knygos nuosavybės ženklas – lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje arba priešlapyje. Iš pradžių ekslibrise buvo spausdinami asmenų herbai, monogramos, asmenvardžiai, įstaigų pavadinimai, dabar dažniausia – meninis piešinys, charakterizuojantis bibliotekos pobūdį arba savininko polinkius. Ekslibrisai raižomi medyje, varyje, linoleume bei kt. medžiagose ir tiražuojami spaudos technika. Dalis šiuolaikinių ekslibrisų yra praradę savo funkcinę paskirtį ir, kaip mažosios grafikos kūriniai, gaminami tik parodoms (Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997).
Knyga kiekvieno mūsų gyvenime užima gana svarbią vietą. Gimstame – mus įrašo į knygą, vėliau vieni kuria knygas, kiti jas skaito. Iš knygų mokomės, ieškome atsakymų į klausimus, renkame pagal kiekvieno poreikį: darbo specifiką, laisvalaikio pomėgius. Vėliau formuojasi knygos „aprangos” estetinis skonis, ieškome ne tik turinio, bet ir meniškai apipavidalintos „savo” knygos, prie kurios norisi grįžti, kai yra sunku, kai ieškai išminties, patarimo ar nusiraminimo, kai tiesiog norisi pabūti vienam su tau ištikimu patarėju, draugu, kuris niekada neišduos. Knygas renkamės arba jos pasirenka mus. Tokias knygas stengiamės išlaikyti, kad jos „nepabėgtų” kur nors pas draugus, neiškeliautų į svetimus namus. Ne vienuose namuose rasime knygas, pažymėtas parašu, antspaudu ar kažkokiu kitu žymeniu. Tik, ar daugelis įklijuojame nediduką meno kūrinėlį su įrašu „ex libris” ir savininko pavarde ar inicialais?
„Žmogaus noras kaip nors pažymėti, išskirti savo knygą yra labai senas. Seniausiu knygos ženklu laikoma fajansinė plokštelė (jos dydis 62×38 mm), rasta su papiruso ritiniu. įrašas plokštelėje nurodo šio papiruso savininką – Egipto faraoną Amenchotepą III (Amenofisą, mirė apie 1377 pr. m. e.) ir jo žmoną Tėję. Plokštelė saugoma Britų muziejuje Londone.” (y. Kisarauskas. Lietuvių ekslibrisas. Vilnius, 1991).
Apie ekslibrisą, lietuviško ekslibriso istoriją, rasime nemažai straipsnių, knygų, parašytų įvairių kartų menininkų, kolekcininkų, menotyrininkų, pradedant pirmosiomis menotyrininko Pauliaus Galaunės publikacijomis „Ex-libris Lietuvoje: XVI -XX šimtmečiai” (Tauta ir žodis, 1926, Kn. 4), vėliau tokiu pat pavadinimu nedideliu tiražu išspausdinta atskira knygelė (Kaunas, 1926 m.) ir kt., kolekcininko advokato Viktoro Cimkausko „Naujasis lietuviškas knygos ženklas” (XXVII knygos mėgėjų metraštis, Kaunas, 1937, Kn. 2), po Antrojo pasaulinio karo naujosios kartos ekslibriso mylėtojų ir ekslibrisininkų sąjūdžio įkvėpėjo dailininko Vinco Kisarausko monografija „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918″ (Vilnius, 1984), po autoriaus mirties išleista knyga „Lietuvių ekslibrisas” (Vilnius, 1991), Amerikoje gyvenančio ekslibrisų kolekcininko biomediko Vitolio E. Vengrio parengta ir išleista knyga „Lithua-nian bookplates. Lietuvių ekslibrisai” (Čikaga, 1980) ir kt. ne mažiau reikšmingos publikacijos, baigiant menotyrininkės Ievos Pleikienės disertacija „Lietuvos mažoji grafika. Meninės komunikacijos paštu formos (1960-1990)” (Vilnius, 2005). Visose publikacijose ir studijose apie ekslibrisą kalbama iš menininko, meno kūrinio bei meno kolekcininko pozicijų.
Apie ekslibrisą, kaip vienos profesinės grupės auditorijai skirtą ženklą, ir jo, kaip šio ženklo turėtojo pozicijų, literatūros lietuvių kalba aptikti nepasisekė (neteko). Rašytiniuose šaltiniuose randame, kad be valdovų ir didikų, pirmieji ekslibrisai, kaip tam tikros profesinės priklausomybės atstovams, buvo sukurti juristams ir medikams. Irtai suprantama, nes šios profesijos žmonės labiausia buvo susiję su knyga, poreikiu turėti savo biblioteką bei galimybę įsigyti brangų daiktą – knygą. Pirmasis ekslibrisas gydytojui buvo sukurtas XVI a. pr. Tai dailininko Luko Kranacho (Luc Cra-nach) „Exlibrisdes Dr. Dietrich Block” (1509 m.)
Lietuvoje knygos kultūra, o tuo pačiu ir knygos ženklais, plačiau pradėta domėtis atkūrus Lietuvos valstybę. Ypatingą vaidmenį suvaidino 1930 m. įkurta „XXVII knygos bičiulių draugija”, kurios nariai buvo ir žinomi ekslibriso kolekcininkai: teisininkas Viktoras Cimkauskas, menotyrininkas Paulius Galaunė, pulkininkas bibliografas Vytautas Steponaitis, aktorius Stasys Pilka. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, ekslibrisais pradėjo domėtis advokatai Savinijus Katauskas, Jonas Nekrašius, teisės istorikas Vytautas Andriulis, etnografas Vacys Milius, ekslibrisų kūrėjai, naujojo ekslibrisų sąjūdžio Lietuvoje įkvėpėjai dailininkai Vincas Kisarauskas, Valerijonas Vytautas Jucys, Alfonsas Cepauskas ir kt. Apie medikus ekslibrisų kolekcininkus neteko nei informacijos rasti, nei sutikti.
Šiuo leidiniu norisi ne tik supažindinti medikų bendruomenę su vienu iš žaviausių mažosios grafikos kūrinių – ekslibrisu, bet ir paskatinti atkreipti dėmesį į knygos ženklą, kaip kultūros reiškinį. Tuo pačiu atidžiau pasidairyti po savo bibliotekose sukauptas knygas, kuriose gal tarp pageltusių puslapių atrasite savo knygos ženklą, kurį gal per skubėjimą, darbų virtinę buvote įdėję ir pamiršę. Prisiminsite, kaip jūs ženklinote savo pirmąsias knygas.
„Ekslibrisas arba knygos ženklas – knygos priklausomybės žymuo – šiandien užima įdomią vietą erdvėje, kurioje susiduria bibliofilijos ir vaizduojamojo meno interesai. Praeityje egzistavęs įvairiais pavidalais, pradedant heraldinėmis kompozicijomis, baigiant užkeikimais, jis turėjo konkrečią utilitarinę paskirtį: informuoti apie knygos savininką, sergėti ją nuo ilgapirščių irpan., t. y. išsaugoti knygą jos turėtojui”, – rašė menotyrininkė Ieva Pleikienė publikacijoje „Šiuolaikinis ekslibrisas – lietuvių dailės langas į pasaulį” (XXVII knygos mėgėjų metraštis. 2004, T. 3).
Tikimės, kad šis leidinys paskatins Lietuvos gydytojus ir visus medikus atkreipti dėmesį j ekslibrisą, kaip knygos turėtojo nuosavybės žymėjimo ženklą, kaip nuostabų mažosios grafikos kolekcionavimo objektą bei kaip puikią bendravimo priemonę tarp dviejų menininkų: dailės kūrinio meistro ir gydytojo. Medicina – ne tik mokslas, bet ir menas, menas mokėti įsiklausyti, išgirsti, suprasti, atjausti ir surasti patį geriausią sprendimą. Viliamės paskleisti žinią apie lietuviškosios medicinos ekslibrisų rinkinį, kuris galėtų sudominti tiek meno, tiek medicinos istorijos tyrėjus, kolekcininkus, meno mylėtojus.

Knygą galite rasti Lietuvos medicinos bibliotekoje

liepos 12, 2017 at 7:11 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Laiko akys“

Langas

Žiūriu pro gyvenimo langą –
Medis eidamas pasilabina
Ir paukštis nutupia
Turėti draugų gera
Gulasi laikas
Rudenio lapais
O lange šviesa dega
Ir žiūri į gatvę akys
Dunksi praeinančios kojos
Ir kryžiumi saulė išsitiesia
Giesme palydi paukščiai
Ugnis rusena
Pro gyvenimo langą
Žiūrėdama į kelią
O paukštis vis gieda
Toks mielas lango saulėlydis

liepos 4, 2017 at 6:47 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Debesų kalbėjimas“

Šviesa paskui vėją išėjo
Dabar juodos naktys
O kalbėjimas pabėgo
Tamsoje ilgai ieškojau
Kol kojos pavargo
Ir žodžių neliko
Tik skausmas atsirėmęs į sieną
Niekur neišeina
Vis laukia ir laukia
Paskutinių ašarų
O akys išdžiuvę apanka
Klausti kelio jau nebereikia
Pabūsiu vienui viena
Juodoje naktyje
Laikrodžio rodyklė bėga ratu
O laikas voratinklyje supas
Jau niekur neisiu
O mėnulis vaikšto basas
Veidą žvaigžde pridengęs
Saulės neradęs
Ir pavargęs prisėda prie manęs

birželio 30, 2017 at 6:43 am Parašykite komentarą

Jūra Vladas Vaitkevičius „Taip laša gyvenimas“

Skiriu Tai, kuri stebėjo ir stebi, kaip laša mano gyvenimas. Tai, kuri suskaičiavo, surinko, kantriai gėrė ir geria saldžius, kartais sūrius ir karčius, kartais neturinčius skonio mano gyvenimo lašus. Mieloji, negaliu sustabdyti šito lašėjimo ir jei jis Tau atnešė skausmą ir nerimą, atleisk. Toks yra gyvenimas. Jis nepaliaujamai laša, kol pripildys taurę. Išpilk, kas negera, kas gyvenimo lašus paverčia ašaromis. Priimk, tik, tai, kas šviečia ir šildo Tave neramaus gyvenimo tėkmėje. O aš lašėsiu, kol gyvenu, kol ji dar nesklidina. Būk visada šalia, būk ir klausykis lašėjimo. Juk, gyvenimas skamba, kol laša. Tau skiriu šiuos gyvenimo lašus. Priimk. Šiandien jis laša taip…

 

 

 

MANO SKAITYTOJUI

Manam lange – šviesu nakty,
Tavam lange tamsu — miegi…
Aš skrebinu raides, žodžius
Ir sakinius. Jie gula į posmus.

Tik nežinau, kas juos skaitys?
Esu tarytum vaikas neregys,
Statau iš smėlio griūvančias pilis…
Tokia, galvoju, mano žodžių ateitis.

Ir tu, Skaitytojau, statytojas esi,
Tik jau suaugęs ir patyręs neregys,
Vartai lapus, sugerdamas žodžius…
Ar pajutai, koks jausmas tai saldus?

Bet jei reikėtų juos tau sudėliot,
Ištraukt iš atminties ir prasmę jiems įduot…
Galvoju, birtų jie koip smėlis pro pirštus,
Palikdami tik pėdsakus minties trapius.

Tad neskubėdamas prie mano žodžių prisišliek,
Sugerdams prasmę jųjų, kiekvieną palytėki,
Priimki širdį — tikiuosi, vietą ras,
Per dieną karštą ir naktis šaltas.

birželio 29, 2017 at 5:58 am Parašykite komentarą

Kai žmogus žmogui – žmogus ;)

Neįmanoma nugyventi gyvenimo be kitų žmonių pagalbos.
Okinavos žmonių patarlė

birželio 26, 2017 at 7:35 am Parašykite komentarą

Krūtinės chirurgijos Lietuvoje pradininkui, profesoriui, habilituotam medicinos mokslų daktarui Antanui Sučilai parengta bibliografijos rodyklė

Lietuvos medicinos biblioteka profesoriaus Antano Sučilos 100 – ojo jubiliejaus proga parengė bibliografijos rodyklę, kurioje surinkti profesoriaus per gyvenimą parašyti darbai ir nuopelnai. Džiaugiamės, kad šiuo leidiniu ateinančioms kartoms perduosime profesoriaus atsidavimo profesijai pavyzdį, pacientų pelnytą pagarbą. Kaip fakelo liepsna iš širdies į širdį lai keliaus gražus profesoriaus atminimas.

Bibliografijos rodyklę galima skaityti Lietuvos medicinos bibliotekos tinklalapyje issuu paskyroje.

Lietuvos medicinos bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia profesoriaus Antano Sučilos artimuosius ir visus, kurių širdis palietė jo mirtis.

Profesoriaus biografijos faktai:

A.Sučila gimė 1917 m. vasario 20 d. Pušaloto valsčiaus Dikonių kaime, Panevėžio apskrityje.

1942 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.

Dirbo Baisiogaloje, o nuo 1944 m. gegužės mėn. Panevėžio ligoninės chirurgijos skyriuje.

1945 m. Sveikatos apsaugos komisaro įsakymu A.Sučila buvo paskirtas į Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgijos skyrių.

1946 m. sausio mėn 1 d. išrinktas Vilniaus universiteto Fakultetinės chirurgijos katedros asistentu. Dėstė chirurgijos, urologijos, traumatologijos, karo lauko disciplinas, vadovavo disertantams ir studentams, dirbantiems mokslinį darbą.

1954 – 1963 m. dirbo Respublikinio tuberkuliozės instituto chirurgijos skyriuje gydytoju, vėliau – vedėju.

1964 m. apgynė kandidatinę disertaciją tema „Porezekcinių bronchinių fistulių priežastys ir profilaktika“.

1973 m. – habilituoto daktaro disertaciją „Eksperimentiniai ir klinikiniai plaučių rezekcijos minėjimai“.

1965 m. jam suteiktas docento, o 1976 m. profesoriaus vardas.

1972 – 1988 m. A.Sučila vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto II chirurgijos katedrai.

1988 – 2008 m. –  Vilniaus universiteto Krūtinės chirurgijos centro profesorius.

Yra paskelbęs apie 200 mokslinių straipsnių krūtinės ir pilvo organų chirurgijos temomis. Vienas ir su bendraautoriais parašė ir išleido knygas „Plaučių patologija ir jų chirurginis gydymas“ (1977), „Chirurgija“ (1984), „Ūminės chirurginės pilvo ligos“ (1987), „Deontologija chirurgijoje“ (1998).

Aktyvus Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos narys, Vilniaus chirurgų mokslinės draugijos valdybos narys, pirmininko pavaduotojas.

1965 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio gydytojo vardas, 2006 m. – nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas, 2010 m. – Vilniaus miesto I – ojo laipsnio medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ ir kiti apdovanojimai.

birželio 19, 2017 at 12:31 pm Parašykite komentarą

Laimė būti dabar

Laimingas žmogus per daug patenkintas dabartimi, kad jaudintųsi dėl ateities.
A. Einšteinas

birželio 19, 2017 at 8:48 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2017 m. liepos mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Bir    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Statistika

  • 57,658