Bill Sullivan „Susipažinkite – tai jūs“

Mūsų DNR genai ir mūsų mikrobioma daro didžiulę įtaką mitybos įpročiams ir svorio prieaugiui, kūno formoms. Tą patį maistą valgantys ir panašiai gyvenantys žmonės dėl genetinės sudėties labai skirtingai priauga svorio. „Nature“ žurnale skelbiama, kad žmonės gali būti genetiškai parengti sunkiai sirgti nutukimu, ir tai yra ne valios sutrikimas, gydymas šventeiviška moralizuojančia kritika.

Penas apmąstymams 

Mokslininkai padarė išvadą, kad žmonės, sergantys nutukimu, priauga svorio ne todėl, kad yra tingūs ir nedisciplinuoti, o todėl, kad nesveikas maistas pakeitė jų nuotaiką ir elgesį. Jie neturi motyvacijos, nes jie nejaučia tokio atpildo po mankštos, kokį jaučia intensyviai sportuojantys žmonės.

Reguliariai sportuojančių žmonių yurimi mikrobai gamina buritatą, kuris turi stiprių priešuždegiminių savybių. Net lengva mankšta didina naudingų bakterijų kiekį.

Remiantis neurologo C.Harto tyrimais, motyvacijos skatinimas, kai gaunamas atlygis už blaivybę, tampa vienu efektyviausių ginklų kovojant su priklausomybėmis. Koks bebūtų, ar piniginis ar koks nors savęs apdovanijimas už pasiekimus yra labai svarbus norint pasiekti rezultatų.

Kai kurie gimsta norėdami patirti adrenalino pliūpsnius. Į tą patį dirgiklį reaguodami žmonės patiria skirtingą malonumo lygį – tai priklauso nuo dopamino modifikacijų. Žmonės, kurie nejunta malonumo, gali labiau rizikuoti, kad užpildytų jo stygių, ieškoti narkotikų. Nuotykių ieškotojų genų modifikacijos randamos organizmuose žmonių, kuriems diagnozuotas dėmesio sutrikimas, polinkis į priklausomybes, azartinius lošimus. Bet tiems, kurie genetiškai linkę į nutrūktgalvišką elgesį, kuo Everesto kalnas skiriasi nuo kokaino kalvelės? Štai kada būtent aplinkos veiksniai gali suvaidinti lemiamą vaidmenį.

Iš kur atsiranda jausmai. Emocijos gali atrodyti labai stebuklingos, tačiau jų kilmė yra visiškai biologinė. Kuriant emocijas dalyvauja daug įvairių hormonų ir neurotransmiterių. Sumažėjęs dopamino kiekis siejamas su vilkinimu, pasitikėjimo stoka. Dopamino perteklius pasireškia agresija.

Kaip būtent aplinka, įvykiai, nepriežiūra vaikystėje gali paskatinti genus sukelti depresiją. Neigiami vaikystės išgyvenimai perprogramuoja genus, atsakingus už smegenų vidines sąsajas ir padaro mus jautresnius stresui. Vaikystės patirtys įsirėžia ne tik į atmintį, bet ir į DNR ir įvairiai žaloja genetinį kodą. Klausimas, ar galima panaikinti tuos DNR randus, taip pat ir klausimas, kodėl kai kurie vaikystės negandas patyrę žmonės yra atsparesni. Socialinė ir ekonominė aplinka taip pat veikia epigenomą.  Depresijos atveju svarbūs genai ir aplinka vaikystėje, tačiau socialinė parama vaikams žada sumažinti sunkių depresijų atsiradimą suaugus, net ir tiems vaikams, kurie turi genetinį polinkį į ją.

21 birželio, 2021 at 11:48 am Parašykite komentarą

Michailas Filiajevas, Lana Bojeva „Kita psichosomatikos pusė. PSY2.O mąstymas“

Kas yra šiuolaikinė psichosomatika? Tai kryptis, pagrįsta biologijos, medicinos, psichologijos mokslo pasiekimais. Tai mokslinės disciplinos, kurios moko bendrauti su savo kūnu ir psichika.

Knygoje pateikta daugybė istorijų, kurių veikėjams labai sunku pasirinkti žengti žingsnį permainų link. Būtent tas žingsnis ir padėtų atsikratyti kažkokios sveikatos problemos. Bet visokios baimės ir įsivaizdavimai labai stipriai veikia mūsų apsisprendimus kažką keisti – atsisakyti toksiškų santykių, pakeisti nemielą darbą ir pan. Vadinasi, kad kažką gyvenime pakeistume, turi nutikti kažkas svarbesnio negu surizikuoti palikti vyrą, likti be buto, įprastos aplinkos ir pan. Todėl liga provokuoja priimti sprendimą.

Mūsų kūnas mus girdi ir mūsų klausosi. Žmogus parėjo namo, prigulė ant sofos tardamas „aš pavargau“. Po 2 valandų atsikelia dar labiau pavargęs. Taip atsitinka todėl, kūnas vykdydamas šeimininko užsakymą, įjungia fiziologinį aktyvumą. Su kūnu galima kalbėtis: „mano kūne, aš tave myliu, prašau tavęs atleidimo, kad priverčiau tave išsigąsti, kad priėmiau šį pasaulį kaip pavojų. Čia ir dabar aš suprantu, kad situacija baigta. Aš išgyvenau ją. Kam man nuogąstauti? Aš pripažįstu šią situaciją baigta ir prašau tavęs pabaigti visas programas, įteigimus, susijusius su šia situacija“. Tad jei susirgote, prisiminkite, kur ir kada išsigandote, nes kūnas reaguoja į baimę ir pavojų.

Jei nuolat galvosime apie ligas, jos nuolat atsinaujins. Kuo labiau jaudinamės, tuo daugiau sergame. Užsiciklinimas ligose trukdo pasveikti. O kai žmogus save nuvertina, prasideda kaulų ligos. Juk kaulų funkcija – atrama, kitaip – vertė. Kai kuriems senukams kaulai greitai susidėvi, o kitiems – ne. Tai todėl, kad pirmieji nutaria: viskas, aš negaliu judėti, bėgioti kaip anksčiau, o kiti senukai į senėjimo procesus žiūri ramiai. Situacija dar labiau pablogėja, kai gydytojai sako pasisaugoti. Jie pradeda sėdėti namie, ir kaulai dar labiau ima silpnėti.

21 birželio, 2021 at 10:53 am Parašykite komentarą

Treniruokite smegenis : patikimas būdas gerinti protinius gebėjimus, atmintį, kūrybingumą ir atsparumą stresui

Kuo paaiškinti teigiamą vaikščiojimo ir treniruočių poveikį atminčiai? Gali būti, kad judėjimas smegenims reiškia naujų vietų ir aplinkos matymą, o susiduriant su naujovėmis viską reikia geriau prisiminti. Sėdėjimą vienoje vietoje smegenys laiko būkle, kai žmogus nepatiria ir nemato nieko nauja, o tada nėra jokio pagrindo stiprėti atminčiai. Smegenys nėra pritaikytos naujiems potyriams žiūrint į išmaniojo telefono ar kompiuterio ekraną. Tokį spoksojimą jos laiko būsena, kai nepatiriame nieko nauja. Smegenims nerūpi, kad pasaulis nebe toks, kokiam jos buvo pritaikytos. Iš esmės jos tebegyvena savanoje ir veiks geriau, jei gyvensime bent truputėlį panašiau kaip tais laikais. Žinoma, tai, kad mažiau judame – ne vienintelis gyvenimo būdo ir aplinkos pokytis, turintis įtakos smegenų veiklai. Užterštumas, urbanizacija, pakitusi mityba irgi prisideda. Tačiau smegenys sukurtos, kad judėtume, ir tai darant tikrai veiks geriau.

Pagal knygą Treniruokite smegenis : patikimas būdas gerinti protinius gebėjimus, atmintį, kūrybingumą ir atsparumą stresui, 2020

Knygą galima užsisakyti LMB

18 gegužės, 2021 at 11:30 am Parašykite komentarą

Kodėl mes miegame?

„Mokslininkai sukūrė naują, revoliucinį gydymo metodą, leisiantį jums ilgiau gyventi. Šis metodas stiprina jūsų atmintį, didina kūrybiškumą ir gerina išvaizdą, tad atrodote patrauklesni. Jis padeda jums likti liekniems ir slopina norą valgyti, saugo nuo vėžio ir demencijos. Šis gydymo metodas neleidžia jums pasigauti peršalimo bei gripo ir mažina tikimybę patirti širdies smūgį, insultą arba susirgti cukriniu diabetu. jausitės laimingi, ne tokie prislėgti ir kankinami nerimo.“
 Susidomėjote? Nors ši išgalvota reklama atrodo perdėta, iš tiesų ji visiškai atitinka tikrovę, nes moksliniai tyrimai įrodo visos nakties teikiamą miego naudą.

4 gegužės, 2021 at 8:12 am Parašykite komentarą

101 būdas suvaldyti nerimą ir depresiją

Tanya J. Peterson – turi daug asmeninės ir profesinės patirties psichinės sveikatos priežiūroje. Apie nerimą ir jo valdymą ji nuolat rašo straipsnius, bei tekstus į tinklaraštį, taip pat išleido keletą knygų. 101 patarimas, priemonės bei technikos, kurių moko leidinys, yra surinkti iš specialistų, kurie tyrinėja nerimą bei žmonių, kuriems teko su juo gyventi. Aprašytus metodus autorė naudojo ir pati. Taip pat juos taikydama padėjo įvairaus amžiaus žmonėms atrasti priemones, padedančias jiems išbristi iš nerimo spąstų. Kiekvienas patarimas yra efektyvus, tačiau skaitytojai turės ir kelis pasirinkimus. Visi žmonės yra unikalūs, todėl patiriamas nerimo jausmas taip pat yra vis kitoks. Kas nuostabiai veikia vieną žmogų, gali būti netinkama kitam. Turėdami kantrybės, praktikos ir atkaklumo, skaitytojai atras savo kelią. Autorė patarimus suskirstė į penkis skyrius, kuriuose siūloma praktinė nerimą mažinanti veikla. Leidinyje kalbama apie būdus įveikti nerimą darbe ar mokykloje, apie priemones atsikratyti šio jausmo santykiuose. Taip pat šnekama apie kasdieninių rūpesčių kontrolę.

4 gegužės, 2021 at 7:56 am Parašykite komentarą

Emocijos darbe

Motyvacija gimsta iš to, kad dirbame, kas mums svarbu. Ji kyla ir iš to, kad dirbame su žmonėmis, kurie mums rūpi.

Geri sprendimai darbe priklauso nuo emocijų analizės. Ar bendrausime veiksmingai, priklauso nuo mūsų gebėjimo kalbėti apie emocijas netampant emocionaliems. Kaip bendrauti su bendradarbiais apie nemalonius dalykus? Svarbiausia įvertinti, ar esame pakankamai ramūs.

Psichologai daro skirtumą tarp svarbių emocijų ir nesvarbių.  Nesvarbios emocijos nėra susijusios su sprendimu, kurį reikės netrukus priimti. Svarbios emocijos tiesiogiai susijusios su iškilusiu pasirinkimu. Tarkim, svarstant, ar prašyti paaukštinimo tarnyboje, ar neprašyti, ir nuo minties neprašyti, jus užplūsta apmaudas, o ši emocija yra svarbi. Prieš priimant sprendimą, įvardykite savo emocijas ir tuomet nesvarbias emocijas atmeskite. Jei jaučiate nerimą, svarbu atsakyti sau, ar tas sprendimas verčia nerimauti, ar nervai neatlaiko, nes vėliau tą dieną dar laukia svarbūs darbai.

Nesvarbios emocijos

Jaudulys. Džiugus susijaudinimas ir nerimas – dvi to paties medalio pusės. Geriausias būdas, kaip valdyti šias dvi būsenas – rasti būdų, kaip nuraminti kūną. Tinka kvėpavimas ir pasivaikščiojimas.

Liūdesys. Liūdesys paskatina mus mąstyti, o tai gali įstumti į nesibaigiančio analizavimo spąstus, kuriuose nesugebame padaryti pasirinkimo ir gerai dėl to jaustis. Geriausias būdas įveikti liūdesį – įvardijimas, už ką esame dėkingi, laiško parašymas žmogui, kuriam niekada nedėkojome už jo gerumą.

Pyktis. Pyktis daro mus karštakošius. Mes rizikuojame, neklausome patarimų. Giliai įkvėpti, neskubėti priimti sprendimo ir paklausyti patarimo – keli būdai įveikti pyktį.

Svarbios emocijos

Pavydas. Reikia drąsos sau pasakyti: Pavydžiu Tomui, nes palyginti su juo, esu visiškai netinkama šiam darbui.

Nerimas. Nerimas yra baimė patirti daugiau baimės. Jis atsiranda dėl poreikio kontroliuoti tai, kas mūsų aplinkoje, tam, kad mūsų tikrovė būtų pažįstama ir saugi. Baimė yra momentinė, o nerimas gali trukti kelias dienas. Norint nereaguoti į baimę, bet rasti kūrybišką problemos sprendimą, reikia paklausti savęs, dėl ko jaučiu nerimą, koks troškimas slypi po tuo nerimu ir kokių veiksmų galiu imtis.

Nuobodulys. Jis gali signalizuoti, kad galbūt egzistuoja didesnį pasitenkinimą teikianti veikla. Nuobodžiavimo periodai padeda klajojantiems protams prisijungti prie atminties ir imti sieti idėjas. Stebėkite, kur protas jus nuves. Jei jaučiate nerimą, mokymasis ko nors naujo veikia geriau nei atsipalaidavimas.

Knygoje aptariama,  kaip emocijos daro poveikį pagrindiniams aspektams darbe – sveikatai, motyvacijai, sprendimų priėmimui, komandiniam darbui, bendravimui, kultūrai ir lyderystei. 


Pagal knygą Emocijos: kaip jos lemia mūsų sėkmes ir nesėkmes parengė D.Širkaitė

6 balandžio, 2021 at 9:57 am Parašykite komentarą

Baimė – traumos pagrindas

JAV psichiatrijos profesorius Bessel van der Kolk knygoje “Kūnas mena viską” meistriškai suderina mokslą ir žmogiškumą, kad galėtų suprantamai paaiškinti, kaip trauma paveikia visą žmogaus asmenybę. Jo rekomenduojami gydymo būdai gydo kūną ir sielą, sugrąžina viltį ir galimybę vėl džiaugtis gyvenimu. Ji įkvepia domėtis, suprasti, ieškoti pagalbos ir gyti. Turime stengtis ne tik dėl savęs ir savo vaikų, bet ir dėl savo anūkų. Nes „trauma gimdo tolesnę traumą – nuskriausti žmonės skriaudžia kitus žmones”. Tik mes  galime nutraukti šią grandinę ir nusimesti traumų naštą tam, kad ateities kartos augtų sveikesniame pasaulyje.

Moksliniai tyrimai rodo, kad blogas elgimasis su vaikais ankstyvame amžiuje turi didžiulę įtaką vaikų smegenų vystymuisi. Mūsų smegenis suformuoja ne kas kita, o ankstyvieji išgyvenimai. Vaikystėje patirto smurto neįmanoma pergudrauti. Tai blogis, kurį reikia pripažinti ir nebijoti stotis su juo akistaton.

Kūnas ir protas – neatskiriami. Kas nutinka vienam, iš karto užregistruoja kitas. Pavyzdžiui, stiprus gėdos jausmas atsiranda dėl nenormalios smegenų veiklos atsiradusios traumos metu. Neuromoksliniai tyrimai parodė, kad vienintelis būdas pakeisti tai, ką jaučiame, – tai suvokti savo vidinius potyrius ir išmokti susidraugauti su tuo, kas vyksta mumyse – su per dideliu jautrumu. Išgijimo esmė – savimonė. Traumuoti žmonės priversti gyventi su nepakeliamais pojūčiais – jie jaučiasi sužlugdyti ir kenčia nuo ypač varginančių simptomų, kurie pasireiškia kaip skrandžio spazmai ar spaudimas krūtinėje. Deja, mėginant kažkaip išvengti šių pojūčių kūne, tik didinama tikimybė, kad jie tik stiprės. Sąmoningumas savo kūno atžvilgiu sujungia mus su vidiniu pasauliu. Vos pastebėję susierzinimą, nerimą, galime pakoreguoti savo požiūrį ir atrasti naujas galimybes, o ne tik įprastas automatines reakcijas. Nors trauma – praeities dalykas, emocinės smegenys ir toliau generuoja pojūčius, kurie verčia auką bijoti ir jaustis bejėgę. Nenuostabu, kad tiek daug žmonių yra išsiugdę neįveikiamą potraukį valgyti ir gerti, vengia daugelio socialinių kontaktų, yra pilni apribojimų. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas nuramina nervų sistemą, todėl dažnai nebereikia patirti būsenos kovok arba bėk. Stebint minčių ir fizinių pojūčių tarpusavio ryšį, atrandama, kaip konkrečios mintys veikią kūną, su kokiais išgyvenimais susijęs vienas ar kitas kūno simptomas. Žinant, kaip kūnas sudėlioja konkrečias emocijas ar atsiminimus, atsiranda galimybė išlaisvinti pojūčius ir impulsus, kurie buvo užblokuoti.

Tylėjimas apie traumą veda į sielos mirtį. Gebėjimas kitam pasakyti, kad “mano tėvai vadino tai drausme, bet tai buvo smurtas”, arba “nedariau šito, kai grįžau iš Irako” arba “mane mušdavo mano vyras”, yra ženklas, kad gali prasidėti išgijimo procesas. Galime manyti, kad tylint pavyks suvaldyti sielvartą, baimę ar gėdą. Bet išlaikyti kontrolę labai sunku, dėl to kariausite karą su pačiu savimi. Traumuotas žmogus – ne tik įstrigęs praeityje. Ne ką mažesnė problema, kad jis negyvena savo gyvenimo čia ir dabar.

Baimė – traumos pagrindas

Stipriausių jausmų slėpimas reikalauja daug energijos, silpnina motyvaciją siekti prasmingų tikslų ir priverčia jausti nuobodulį bei užsisklęsti savyje. O tuo metu organizme kunkuliuoja streso hormonai, sukeldami raumenų skausmus, problemas su žarnynu ir nelogišką elgesį, kuris gali įskaudinti šalia esančius žmones. Vidinės tikrovės ignoravimas taip pat sunaikina savasties jausmą, tapatumą, identitetą bei tikslą. Svarbiausias dalykas – leisti sau žinoti tai, ką žinome, nes norint paleisti savo praeitį, pirmiausia reikia prie jos priartėti. Niekas neužauga idealiomis sąlygomis, net jei žinotume, kokios tos sąlygos yra idealios, kiekvienas gyvenimas yra sudėtingas. Bet norint tapti savimi pasitikinčiu suaugusiu žmogumi, būtina užaugti su stabiliais ir veiksniais tėvais. Vaikai, į kuriuos nekreipė dėmesio vaikystėje, nežinos, kas yra savigarba. Vaikai, kurie patyrė smurtą, nešios giliai savyje paslėptą pyktį, kuriam nuslėpti prireiks didžiulės energijos.

Patyrę traumas žmonės savo kūne nuolat jaučiais nesaugiai – praeitis gyva, ji tūno ten, pavirtusi maudžiančiu vidiniu diskomfortu. Šių žmonių kūnus atakuoja vidiniai perspėjantys ženklai, simptomai, kuriuos tokie žmonės ignoruoja, išmoksta nekreipti dėmesio į žarnyno pojūčius ir neigti viską, kas dedasi jų viduje. Kuo labiau jie stengiasi nustumti į šalį vidinius įspėjamuosius ženklus, tuo didesnė tikimybė, kad pastarieji sukels sumišimą, baimę. Gali atsirasti panika, t. y. pačios baimės baimė. Panikos simptomai neišnyksta todėl, kad individai išsiugdo fizinių pojūčių, kurie asocijuojasi su panikos priepuoliais, baimę. Panikos priepuolį gali sukelti kažkas, kas žmogui atrodo nelogiška, bet pojūčio baimė įvaro visą kūną į kritišką padėtį. Šie pojūčiai – vidinis traumos pagrindas. Baimės išgyvenimai atsiranda iš primityvių reakcijų į grėsmę, kai žmogus kažkokiu būdu negalėjo pabėgti. Žmonių gyvenimai bus laikomi įkaitais tol, kol pasikeis šie vidiniai potyriai.

Kaip susidraugauti su kūnu

Daugelis žmonių reaguoja į stresą ne pastebėdami ir įvardydami jį, bet patirdami migreninius galvos skausmus ar astmos priepuolius, nugaros skausmą. Traumuoti vaikai 50 kartų dažniau serga astma nei nepatyrę traumų jų bendraamžiai. Traumos aukos neišgis tol, kol neperpras ir nesusidraugaus su kūno pojūčiais. Išgąstis reiškia, kad gyvename kūne, kuris visada pasiruošęs reaguoti. Pikti žmonės gyvena piktuose kūnuose. Vaikai, kurie buvo išnaudojami, yra įsitempę ir pasiruošę gintis, kol suranda būdą, kaip atsipalaiduoti ir pasijusti saugiai. Savo pojūčių supratimas – pirmas žingsnis paleidžiant praeities žiaurumus. Svarbu pastebėti ne emocijas, bet fizinius potyrius, kurie slypi po tomis emocijomis – spaudimą, raumenų tempimą, karštį, dilgčiojimą, tuštumos jausmą ir pan.

Neurologijos mokslo pasiekimai leido geriau suprasti, kaip trauma pakeičia smegenų vystymąsi, savireguliaciją ir gebėjimą susikaupti bei sutarti su kitais. Nustatytos smegenyse slypinčios potrauminio streso sindromo priežastys, todėl aišku, kodėl traumuoti žmonės tampa atsiskyrusiais, kodėl jiems kelia nerimą garsai, šviesos, arba kodėl jie, reaguodami į menkiausią provokaciją, gali tiesiog sprogti ar užsisklęsti savyje.

Šioje knygoje atskleista, kiek daug psichinių problemų – nuo priklausomybės vaistams iki save žalojančio elgesio – prasideda nuo pastangų susitvarkyti su emocijomis, kurios tampa nebepakeliamos, nes trūksta tinkamo žmogiško ryšio ir pagalbos. Bet žmonės gali kontroliuoti ir keisti savo mąstymą, elgesį tik tada, kai jaučiasi saugūs. Bet jei jaučiamės palikti, apleisti, atstumti, nereikalingi ar nematomi, viskas praranda prasmę.

Pagal knygą Kūnas mena viską : kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas / Bessel van der Kolk. – Vilnius [i.e. Klaipėda], 2020. – 639, [1] p.

parengė D.Širkaitė

15 kovo, 2021 at 5:12 am Parašykite komentarą

Michael Mosley „Kokybiškas miegas. Kaip užtikrinti gerą nakties poilsį“

kokybiskas-miegas

 

Michael Mosley

 

„Kokybiškas miegas. Kaip užtikrinti gerą nakties poilsį“

 

2020

Pristatome dar vieną knygą apie miegą ir nemigą – šį kartą rekomenduojame Jums britų gydytojo, televizijos laidų vedėjo, kelių knygų autoriaus dr. Michael Mosley praktinį vadovą „Kokybiškas miegas. Kaip užtikrinti gerą nakties poilsį“. Šią knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nors ji nėra plona. Ji paremta autoriaus patirtimi – jis pats patyrė nemigą. Knyga pirmiausia itin aktuali medikams. Joje aptariamos tokios temos, kaip pamaininis darbas ir miego trūkumo įtaka atminčiai, mąstymui. Dalijamasi asmeninėmis istorijomis, žmonos gydytojos pasakojimu apie sveikatą sutrikdžiusį ilgalaikį pamaininį darbą ligoninėje.

Knygoje skaitytojai ras naudingos mokslinės informacijos, daug įdomių įžvalgų ir originalių paties autoriaus išbandytų patarimų. Ši knyga nuo kitų leidinių apie miegą skiriasi tuo, kad autorius pats dalinasi savo patirtimi, pasakoja, kokie metodai jam padėjo, o kokie nebuvo veiksmingi. Parašyti šią knygą autorius nusprendė, nes daugelį metų intensyviai domėjosi miego tema ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip žmogus, kankinamas nemigos ir norintis sužinoti, ką daro neteisingai. Dr. M. Mosley kalbėjosi su šimtais žmonių apie tai, kaip jie miegą, analizavo maisto, mikrobiomo, antsvorio, fizinio aktyvumo poveikį miegui ir sukūrė filmų apie seriją.

Knygoje gausu mažai girdėtos naudingos informacijos, pavyzdžiui, apie tai, kaip pačiam lengvai apskaičiuoti savo miego efektyvumo procentą, atstatyti savo biologinį laikrodį per 2 savaites, kaip pelėdai virsti vieversiu irgi per 2 savaites, kas sukelia miego apnėją ir knarkimą ir kaip to atsikratyti, kaip sužinoti, ar esate jautrus kofeinui ir nuo ko priklauso, ar jums galima gerti kavą vakare ir naktį greitai užmigti.

Knygoje pateiktas paprastas, bet efektyvus testas miego trūkumui nustatyti. O iš pirmo žvilgsnio nelengva miego ribojimo terapija pristatoma taip paprastai ir įtikinamai, kad neatrodo tokia jau neįvykdoma. Gal todėl, kad autorius su vos juntamu humoru aprašo savo patirtį.  Miego ribojimo terapija reikalinga, kad nemigos kamuojamo žmogus  smegenys galėtų persikrauti. O viena iš klasikinių klaidų, kurią daro miego sutrikimų turintys žmonės, yra ta, kad jie bando kuo daugiau laiko praleisti lovoje, nors daugelį jų gulėjimas lovoje ne tik nenuramina, bet ir kelia didžiulį stresą. Be to, taip susiformuoja blogas elgesio modelis – smegenys gulėjimą lovoje pradeda sieti su būdravimu ir susierzinimu. Tyrimai parodė, kad miego ribojimas yra veiksmingesnis už bet kokias kitas priemones, įskaitant vaistus, ir kad jis padeda pasiekti ilgalaikių rezultatų.

Vadinamoji miego pramonė yra milžiniška ir ji greitai auga, tačiau labai mažai jos siūlomų dalykų iš tikrųjų yra veiksmingi. Knygoje aptariami ir natūralūs vaistai nuo nemigos, pateikiami mankštos ir kvėpavimo, meditacijos pratimai, mitybos receptai. Pavyzdžiui, teigiama, kad valgant daugiau ankštinių daržovių bei skaidulų gausių produktų ir prieš naktį atsisakant saldžių užkandžių, galima labai prailgintį gilaus miego trukmę ir pagerinti nuotaiką.

Parengė Daiva Širkaitė

 

28 sausio, 2021 at 2:14 pm Parašykite komentarą

Darian Leader „Kodėl mes nemiegame“

Darian Leader

„Kodėl mes nemiegame“

2020

Miegoti mes pradedame vos gimę. Miegas, atrodytų, toks pat natūralus procesas kaip kvėpavimas, tačiau įtemptą gyvenimą gyvenančiam šiuolaikiniam žmogui jis tampa iššūkiu. Kas mums neleidžia miegoti? Kaip sėkmingai išsimiegoti? Atsakymų į šiuos klausimus savo knygoje „Kodėl mes nemiegame“ ieško britų psichoanalitikas Darianas Leaderis (Darian Leader). Dalinamės keliomis autoriaus įžvalgomis.

Miegas anaiptol nėra natūrali būsena. Jį reikia rūpestingai kurti ir formuoti, jį lengva pertraukti ir  sutrikdyti. Negimstame jau mokėdami miegoti. Kad užmigtume, privalome ištrūkti iš savo galvos. Kartais tai padaryti padeda skaitymas. Kodėl istorijos prieš miegą yra tokios veiksmingos? Gal dėl to, kad istorijos nieko neklausinėja, nereikalauja (priešingai nuo išmaniųjų įrenginių, kurie tik įkūnija ir pabrėžia kreipimąsi į mus). Jei mums nepavyksta atpalaiduoti sąmonės, mintys ir toliau mus kalbina, neleidžia užmigti. Atsiriboti nepajėgiame ne tiek nuo pačių minčių, kiek nuo jų kreipimosi matmens. Būtina miego sąlyga – atsikratyti adresato vaidmens, nebeleisti mintims kreiptis į mus, kaip ryte valdingai kreipiamės į save „Kelkis“.

Mokymasis miegoti. Kad užmigtume turime apsimesti miegančiu – mėgdžioti miegančius kitus (kaip sulėtėjus motinos pulsui, lėtėja ir kūdikio organizmo veikla).

Kūdikis į traumą ar kažko negavimą reaguoja desperatiškai išsijungdamas. Gal ši patirtis paženklina miegą visam gyvenimui. Miegas – visų gynybinės reakcijos formų pradas, atsitraukimas kamuojant nerimui. Ankstyvas ryšys su motina turi įtaką ne tik užmigimo, bet ir pabudimo procesui.

Užmigti mums neleidžia tas pats, kas ir pažadina: labiausiai trikdančios pasąmoninės mintys. Kasdieninų rūpesčių analizė ir pagalba atspalaiduoti galbūt padės pasijusti geriau, bet iš esmės miego problemų neišspręs, nes jų priežastys glūdi pasąmonėje, kuriai kasdienės mintys tėra proga pasireikšti. Tai labai apsunkina gydymą, nes prisikasti iki pasąmoninių elementų ir juos pakeisti yra labai sunku.

O gal užmigti galime tik nuraminę sąžinę? Jeigu mūsų pasąmonėje iš tiesų gausu nesuvoktų seksualinių ir smurtinių vaizdinių, kurių niekada nepripažintume, panašu, kad saldžiai išsimiegoti maža vilties. O jei dar prisiminsime kaltę ir bausmės poreikį, kylančius iš neįsisąmonintos skolos pojūčio, padėtis atrodys prasta. Patys sau esame griežčiausi teisėjai ir gyvename negailestingo visuotinio vertinimo laikais. Pasąmonė tvarko tai, ko neatlikome, nebaigėme ar neišsprendėme dieną, ir viską perkeičia sapnuose. Sapnai padeda maskuoti ir koduoti trikdančius geismus, traumines patirtis, prievartos apraiškas, o kai šifravimo procesas nenusiseka, pernelyg arti priartėjame prie nesuvokiamos tiesos ir pabundame. Miego metu smegenys nepaliaujamai dirba. Nepajėgiame visiškai atsijungti, tačiau  mums vis tiek prisakoma išmiegoti aštuonias valandas, atsibusti žvaliems ir džiugiai pasitikti dieną. Tačiau būtina suvokti, ar tai – mūsų jėgoms. Suvokiant miegą kaip užduotį, ją įvykdyti darosi vis sunkiau, tad verta suvokti, kad prastas miegas yra veikiau kaip taisyklė.

Niekas netiria, ką reiškia mėginti ir neįstengti užmigti ir kokių pasekmių gali turėti nuolatinis nusivylimas savimi.

Miegas reikalauja atsiriboti nuo kitų žmonių reikalavimų. Galbūt kitų žmonių ir jų reikalavimų artumas reiškia, kad netrukdomas miegas tam tikra prasme yra iš esmės nesuderinamas su žmogaus gyvenimu. Mus supa per daug žadinančių veiksnių, galima netgi teigti, kad tam tikros rūšies nemiga iš tiesų yra kasdienų miego įpročių pamatas. Kalba ir mintys naktį neišnyksta, sudėtingas priklausomybių tinklas nepaliauja veikti. Kai negalime užmigti, dažniausiai galvojame apie neišreikštas emocijas, neišsakytus komentarus, kuriame planus, būtinus mūsų orumui išsaugoti. Dieną blausiai švytėjusios smegenys naktį tampa žaižaruojančiomis.

 Na gerai, įsivaizduokime, kad susitvarkėme su visais streso sukėlėjais, smegenys vis tiek negalės pailsėti. Jos be perstojo stebės, ar nesiartina liūtas, ir kai mėginsite užmigti, neleis jums to padaryti arba vis pažadins ir pažadins, kad apsižiūrėtumėte, ar nėra liūto. Reikia užbaigti streso ciklą, ir smegenys persijungs į poilsio režimą. Fizinis aktyvumas – yra vienintelis veiksmingiausias streso ciklo užbaigimo būdas. Dar meilė, prieraišumas, geri socialiniai santykiai ir kūryba. Kadangi stresą patiriame kasdien, todėl svarbu, ne įveikinėti tai, kas sukelia stresą ( nuo mūsų nepriklauso spūstys, kitų žmonių bloga nuotaika), bet atsitraukti ir pažvelgti į savo kūną ir emocijas iš šono. Ir daryti tai, ko nori emocijos ir kūnas. O liūdesys, pyktis ir nevisavertiškumo jausmas yra vienatvės formos. Todėl būtina save susieti su kitais žmonėmis. Ypač naudinga atsikratyti pykčio energijos ką nors energingai darant ar sportuojant.

Įsikūrimas prisiminime gali padėti pažvelgti į sunkią situaciją kitu kampu – kaltas buvo skriaudėjas arba įvykių eiliškumą sukeitus keičiasi ir savigaila ar kaltė. Arba iš viso galima ištrinti skaudžią praeitį. Svarbu ne trinti prisiminimus, bet atrasti iš naujo savo vietą atmintyje ir ją perrašyti ir perdėlioti laike.

Trauminių įvykių atsispindėjimas sapuose reiškia pažangą, tam tikrą psichinį pokytį. Galbūt žmonės pabunda nusiminę ne vien dėl to, kad jų laukia dar viena nyki diena darbe, bet dėl to, kad jie jiems ko nors trūksta.

Miegui labai svarbus yra santykių aspektas. Kalba ir mintys naktį neišnyksta. Panašu, kad derėtų keisti miegui keliamus lūkesčius. Daugelį nuramina dvifazio miego teorija, prabudę naktį jie nepuola į paniką dėl to, kad jų miegas neatitinka 8 valandų standarto. Jie suvokia, kad mūsų protėviai taip elgėsi ištisus šimtmečius. Užuot atkakliai siekę užmigti, daugelis renkasi išlaukti 90 minučių ciklą, kuriam praėjus vėl aplanko miegas. Ką žmogus išgyvena tuo laikotarpiu, priklauso nuo jo asmenybės ir praeities. Pabrėžiama, kad nemiga – tai ne miego trūkumas, o nusiskundimas miego trūkumu: nemigos kamuojami žmonės trokšta būti išklausyti. Ar būdraujant praleistas laikas gali būti prilygintas bausmei, kaip teigia daugelis nemigos kamuojamų žmonių, pasąmoningai kaltei, kurią taip lengva susieti su neįvykdytomis užduotimis, neatliktomis pareigomis, neišaiškintais santykiais.

Faktas, kad miegas su pertrauka egzistuoja jau labai seniai, dar iki atsirandant reikalavimui miegoti nepertraukiamai, vis dėlto nereiškia, kad tai yra natūrali būsena. Ar nėra taip, kad miegą skaldo ne kažin koks natūralus ritmas, o kaltės ir skolos pleištas. Ko gera, dvifaziam miegui būdinga „budėjimo“ valanda visada bylojo apie kaltę, kuri iš tiesų neleidžia mums užmigti, – migdomieji gali ją prislopinti, bet niekada visiškai neištrins.

Parengė Daiva Širkaitė

 

10 gruodžio, 2020 at 3:02 pm Parašykite komentarą

Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą

Kristine Barnett

„Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą.

2014

 

 

 

Lietuvos medicinos bibliotekos rekomenduotos knygos apie autizmą sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Dalinamės vieno jų įspūdžiais apie JAV edukologės Kristine Barnett knygą „Mano mažasis genijus“. Barnett yra autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko mama, vaikų darželio „Gilių kalnelio akademija“ įkūrėja, labdaringo bendruomenės centro „Pas Džeikobą“ skirto autistiškiems ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams vadovė.

Knygos autorė atskleidžia savo asmeninę patirtį auginant vaiką, kuriam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas – Aspergerio sindromas, tačiau kartu ir ypatingai aukštas intelektas, pagal kurį vaikas yra vunderkindas. Nepaisant aukšto vaiko intelekto gydytojų prognozės buvo liūdnos – berniukui nebuvo lemta nei išmokti skaityti, nei pačiam apsirengti. Kol Džeikobo mama, kuri vienintelė pastebėjo, kad vaikas įvairių terapinių užsiėmimų metu tiesiog nuobodžiauja, ryžosi atsiimti berniuką iš specialiosios mokyklos-darželio ir lavinti jį pati, kartu leisdama jam būti savimi, užsiimti tuo kas jį domina. Mamos nuojauta pasitvirtino. Supratusi, kad vaiką domina astronomija ji nusivežė Džeiką į observatoriją, kur paskaitos metu apstulbusi moteris kartu su pilna auditorija studentų išgirdo savo trimečio pirmąjį tikrą dialogą, kuriame be kita ko darželinukas atsako į klausimą, į kurį negalėjo atsakyti nei vienas iš suaugusių klausytojų. „Tai buvo ilgiausias Džeiko dialogas per visą jo gyvenimą, bet vėl gi, niekada nebandžiau su juo kalbėtis apie Marso palydovus“ – prisimena autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie „Švieselės“ programos, skirtos autistiškų vaikų parengimui pradinei mokyklai, sukūrimą ir metodus padėjusius įvairiems autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, bei daugelį kitų iššūkių, kuriuos įveikė Barnettų šeima, įskaitant antrajam jų sūnui Vesui diagnozuotą reflekcinę simpatinę distrofiją, autorės patirtą insultą ir ekonominę recesiją, dėl kurios dauguma šeimų, jų tarpe ir autorės neteko darbo.

„Mano mažasis genijus“ – tai įtraukianti, sudominanti, įkvepianti ir išskirtinė istorija apie ilgą mamos ir vaiko nueitą kelią nuo nekalbančio darželinuko iki devynmečio pakviesto studijuoti universitete ir penkiolikmečio sėkmingai siekiančio kvantinės fizikos diplomo ir plėtojančio naują teoriją reliatyvumo srityje. Bet, kaip pati autorė rašo: „nepaprastas Džeiko protas yra dar nuostabesnis dėl to, jog tik per plauką nebuvo prarastas“.

Joana Kašubaitė

 

2 gruodžio, 2020 at 11:52 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2021 m. rugsėjo mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930  

Statistika

  • 106 287