Laimė ramybėje

Ramiai eik per triukšmą ir skubėjimą. Būk švelnus sau. Būk linksmas. Siek būti laimingas.
Iš Max Ehrmann, 1927 m., „Desiderata“

Reklama

gruodžio 11, 2017 at 10:44 am Parašykite komentarą

Džiaugsmas

Vienintelė viltis patirti džiaugsmą – žmogaus ryšys su žmogumi.
A.de Saint-Exupery

gruodžio 4, 2017 at 10:43 am Parašykite komentarą

Būti laimingam

Būti laimingam – tai žinoti, kad būti laimingam nebūtina.
W.Saroyan

lapkričio 27, 2017 at 9:28 am Parašykite komentarą

Padaryk

Padaryk ką nors nuostabaus, kad žmonės galėtų kartoti.

Albert Schweitzer

lapkričio 20, 2017 at 9:24 am Parašykite komentarą

Šypsena

Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską.

Phyllis Diller

lapkričio 13, 2017 at 9:22 am Parašykite komentarą

Alexander Lowen „Depresija ir kūnas. Planas įveikti“

Dr. Aleksandro Loveno nuomone, depresijos apimtas žmogus yra praradęs ryšį su realybe, o ypač su savo kūnu. Savo knygoje autorius nagrinėja priežastis, kodėl taip atsitinka. Turėdamas milžinišką darbo su depresija sergančiais patirtį, autorius pateikia paprastų, bet labai efektyvių pratimų kompleksą, kurie padės sužadinti įgimtą savo energiją, išreikšti meilę ir savąjį unikalumą, atgaivinti dvasingumą ir tikėjimą gyvenimu. Knyga skirta tiek profesionalams, tiek ir nespecialistams.

Keletas minčių iš knygos

Pagal polinkį į depresiją žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas – orientuotas į kitus ir į save. Iš tiesų, nemažai žmonių atsiduria tiesiog per vidurį, bet dauguma priklauso vienai ar kitai kategorijai. Orientuoti į kitus – labai jautrūs depresinėms reakcijoms, tuo tarpu – į kitus – daug mažiau. Orientuotas į save žmogus stipriai ir giliai jaučia save, aplinkos pokyčiai nekaip lengvai paveikia jo elgesį ir požiūrį. Tokia asmenybė turi tvirtą savimonės ir savęs priėmimo pagrindą Ji tvirtai stovi ant kojų ir žino, kur stovi. Orientuotam į kitus būdinga stipri priklausomybė, dėl ko būtina kitų emocinė parama. Kai šioji dingsta, susergama depresija. Orientuotas į save tiki tik savimi. Orientuotas į kitus pasitiki kitais žmonėmis ir taip rizikuoja nuolat nusivilti. Jis nuolat ieško ko nors, kuo galėtų pasitikėti: žmogaus, tikėjimo, sistemos, veiklos ir pan. Jis įsitraukia į veiklą, tarnauja kitiems, ir tikisi, kad kiti pripažins jo vertę ir atsakys meile, pripažinimu, parama. O orientuotas į save žmogus veikia ir dirba sau. Pirmiausia jis tapatinasi sus avimi, kaip asmenybe, o savo veikla išreiškia tai, kas jis yra.

Save suvokiantis žmogus, užuot skaudinęs mylimuosius, sakytų: „Negaliu mylėti. Manyje per daug priešiškumo“.

Kai kūnas, įsitempęs, žmogus negali  atsiverti meilei. Jis negali nei duoti, nei imti, tik imituoja gyvenimą.

Savo kūno nejaučiantis žmogus nežino, kad yra užsisklendęs. Jis kalbės apie meilę, net bandys ją įrodyti, bet į veiksmus neįdės širdies. Jis stengsis siekti meilės, kurios jam reikia. Kitiems jis stengsis padėti nesuvokdamas, kad projektuoja savo paties poreikius. Būdamas užsisklendęs, savo problemas matys išoriniame pasaulyje, o ne savyje. Tokiam žmogui savi pasikimai bus Ego pamaloninimas, jis jaus nepasitenkinimą, pats nesuprasdamas priežasties. Būdamas užsisklendęs, negalės atsiverti kitiems žmonės, tad atrodys, kad nepakankamai stengiasi jie.  Gebėjimas atsiverti tampa naujo tikėjimo savimi ir savo jausmais pagrindu. Vėl atradus ryšį su savo kūnu, pradedama labiau save suprasti ir palengva tai virsta savęs priėmimu. Atsiranda gebėjimas palaikyti ryšį su kitais. Mylėti – tai palaikyti ryšį su kitais. Meilė apibrėžiamas kaip troškimas būti artimam su kažkuo. Asmenybės atsivėrimas reiškia žmogaus širdies atsivėrimą, t.y. asmens gebėjimą išreikšti ir priimti meilę

Depresija – beviltiškumas, duobė. Depresija – kai esi tarsi paraližuotas, netekęs savigarbos.

Svarbu atpažinti savo jausmus, įvardyti juos. Nusivylimas, liūdesys – dar ne depresija. Įvardink juos. Depresiją sukelia jausmų slopinimas. Tada organizmo vidinės galios prarandamos. Jausmas toks – tarsi iš baliono būtų išleistas oras.  Tada veiksmų, impulsų sumažėja. Tada žmogus neturi jėgų į nieką reaguoti. Žmogus pasyvus dėl išsikvėpusios dvasios.

Gerai yra verkti ir taip išreikšti savo jausmus. Vaikystėje slopinamas pyktis ir priešiškumas. Iš pradžių būna raudos, bet laikui bėgant, vaikas, kuris negauna meilės, tampa geras ir paslaugus motinai. Toks vaikas net suaugęs sunkiai reiškia priešiškus jausmus. Tokie žmonės bando įrodinėti, kad yra verti meilės. Tik vieni vertę įrodinėja pasiekimais, kiti- savęs aukojimu. Bet gyvenimo energija tada nukreipiama ne kūrybai, o gyvenimo būdui, kuris sukelia nepasitenkinimą.

Patarimas: negavus meilės vaikystėje, pamirškite tai. Sulaukus pilnametystės šis klausimas netenka prasmės.

Energija ir jaudulys – sinonimai.  Jaudulys ir depresija – priešingybės. Kai žmogus jaudinasi, jis nėra depresavus.

Kai nėra malonumo – mažėja motyvacija judėti į priekį.

Depresija – meilės šauksmas. Galima išverkti tai.

Kartais depresija susergama siekiant nerealaus tikslo – pvz., visišką saugumą teikiančių santykių arba būti tobula mama ir žmona ir pan. Perfekcionizmo siekis pasmerktas žlugti. Mes daug savo energijos išeikvojame siekdami nerealių tikslų.

Smurtas ir depresija – dvi reakcijos į bejėgiškumo jausmą. Trečiasis kelias – alkoholis ir narkotikai. Bet išgelbėjimas slypi tikėjime, kuris yra antipodas beviltiškumui.

Šiuolaikinio gyvenimo leitmotyvas – kad save išreiškiame veikdami. Tai iškart galime priešpriešinti gyvenimo būdui, kuomet save išreiškiame būdami. Tai galime padaryti būdami šilti, suprantantys, užjaučiantys, gyvybingi, energingi, linksmi ar liūdni ir t.t. Save galima išreikšti ir būnant atsidavusia motina, ir pamaldžiu tikinčiuoju ar geru prekybininku. Šios esminės saviraiškos formos, tarp kurių yra ir susijusių su vyro ar moters vaidmeniu, paprastai suteikia gilesnį pasitenkinimą. Iš kitos pusės, kai gyvenimo prasmę siekiame rasti tik veiklos teikiamame pasitenkinime (Ego), galime papulti į bėdą. Veiklos teikiamas pasitenkinimas yra tarsi padažas ant mėsos – buvimo teikiamas pasitenkinimas. Mėsa be padažo numalšins alkį; padažas be mėsos visiškai nepasotins. Ir būtent, kad nepasotina, žmogus linkęs intensyviau įsitraukti į veiklą ir dar labiau domėtis pasauliu. Reikalavimas daryti daugiau ignoruoja paprastą tiesą, kad egzistuoti gali tik būdamas tuo, kas esi iš tikrųjų. Reikalavimas išnaudoti savo potencialą, nesuteikia žmogui ramybės, verčia žmogų varžytis patį su savimi. Tai pražūtinga filosofija, nes ji taikoma mažiems vaikams dar tuomet, kai jie neturėjo progos būti savimi dėl gausybės tėvų reikalavimų.  Savo vaikus priekin stumiame taip pat, kaip ir save, menkai tesuprasdami, kad šis raginimas augti ir veikti gali kenkti jų tikėjimui ir sukelti per didelę stimuliaciją, o tuomet žmogui labai sunku atsipalaiduoti. Tada norisi dar daugiau stimuliacijos, kad sumažinti nemalonią būseną. Susiformuoja užburta spiralė.. Dėl per didelio stimuliavimo žmogaus kūnas tampa svetimas, sutrinka vidinis ritmas ir harmonija. Žmogaus negebėjimas nusėdėti vietoje, būti vienam, kitais žodžiais tariant, būti savimi rodo, kad žmogus ieško netikro susijaudinimo.

Pagal knygą Depresija ir kūnas, Vilnius, 2014

lapkričio 8, 2017 at 1:22 pm Komentarų: 1

Tau

Kai tu supranti, kad tau nieko netrūksta, visas pasaulis ima priklausyti tau.

Loa Dze

lapkričio 6, 2017 at 9:20 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. sausio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Gru    
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031  

Statistika

  • 64,471