Knyga apie psichologinį atsparumą

Jungtinėje Karalystėje gyvenanti psichologė dirbanti psichologė, meno psichoterapeutė Evelina Savickaitė-Kazlauskė  savo knygoje „Kaktusas ar pienė“  kviečia geriau suprasti, kas vyksta mūsų smegenyse ir visame kūne, kai patiriame stresą ar nerimą, pažinti savo pojūčius ir elgesį, sugebėti kasdienybėje rasti ramybę ir pusiausvyrą. Jungtinėje Karalystėje psichologinio atsparumo sąvoka sparčiai populiarėja švietimo sistemoje, sveikatos ar organizacijų kultūroje. Ji kur kas platesnė ir skamba pozityviau nei streso valdymas, apima daugiau veiksnių ir teikia įrankių, galinčių padėti tiek kasdienybėje, tiek itin sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

 Psichologiniu atsparumu autorė pirmiausiai susidomėjo vedama asmeninės patirties. Kai su vyru išsirengė į pusantrų metų kelionę aplink pasaulį, jos metu patyrė ne tik nuotykių ir šiltų įspūdžių, bet ir eilę iššūkių. Kilo klausimų: kaip nepasiduoti sunkumams, kaip išlikti kelyje, atsispirti ir judėti tolyn. Stebėjo, kas teikia stiprybės ir ištvermės, žymėjosi atmintyje ir popieriniame dienoraštyje, kas grąžina jėgas ir kas labiausiai jas atima. Kelionėje sekė, kaip skirtingos tautos ir kultūros žvelgia į sunkumus ir kaip su jais susidoroja. Tai buvo stipriausia ir turtingiausia asmeninė atsparumo mokykla.

Knygoje pateikiamos ir savotiškos treniruotės psichologiniam atsparumui ugdyti. Tapsime stipresni ir atsparesni, suprasime, kas esame labiau – prie atšiauriausių sąlygų prisitaikanti ir žydinti pienė ar viską ištveriantis, tačiau spygliais visus badantis kaktusas.

Dabar gyvename nežinomybės kupiname laikotarpyje. Ir nors tai galimybių metas, kartu ir sunkiausia, ką žmogus gali patirti. Todėl tie, kurie pramoksta gyventi neapibrėžtomis aplinkybėmis, ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir ją aktyviai keisti, gebės lengviau atsispirti. Ar įmanoma išmokti psichologinio atsparumo, būti tvirtesniems? Ar tiesiog vieni žmonės iš prigimties lengviau pakelia sunkumus nei kiti? Koks skirtumas tarp  bėgimo nuo problemų ir psichologinio atsparumo? Daug kančios patyrusi visuomenė stengiasi apsaugoti vaikus nuo tokio pat skausmo, tačiau taip net ir nesąmoningai galima pasiduoti kitam kraštutinumui: siekti apsaugoti juos nuo bet kokių rūpesčių ar nemalonumų. Tačiau taip atimame svarbią galimybę treniruoti atsparumo raumenį, kuris dažniausiai formuojamas per patirtį. Taip kyla pavojus tapti orchidėjomis, kurios klesti tik geromis sąlygomis, o skersvėjui papūtus, reaguoja jautriai.

Knygą skaitymui galite pasiskolinti iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų

Parengė Daiva Širkaitė

18 kovo, 2022 at 9:31 am Parašykite komentarą

Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys

Johann Hari knyga „Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys“ apie dabartinį mūsų visuomenės gyvenimo būdą, kuris gniuždo psichikos sveikatą. Įdomiai parašyta, lengvai skaitoma, pilna ne tik asmeninių faktų, bet ir patraukliai pateiktų mokslinių tyrimų išvadų knyga, nagrinėjanti depresijos ir nerimo priežastis. Autorius į depresiją žvelgia per visuomenės, o ne vien per medicinos prizmę.

Depresija ir nerimas gali atsirasti dėl trijų priežasčių – biologinių, psichologinių ir socialinių. Jos visos yra tikros ir nė vienos negalima būtų pavadinti cheminių medžiagų pusiausvyros stoka. Ilgai į socialines ir psichologines priežastis niekas nekreipė dėmesio, nors be jų, regis, biologinės priežastys nė nepradeda veikti. Žmogus nėra mechanizmas su sugedusiomis dalimis. Žmogus – tai gyva būtybė su nepatenkintais poreikiais. Jam reikia bendruomenės, prasmingų vertybių, o ne menkaverčių, kurios brukamos, kad manytų, jog laimė priklauso nuo pinigų ir perkamų daiktų. Jam reikia prasmingo darbo, jaustis gerbiamam, suprasti, kad ateityje jausis saugiu. Jam reikia atsikratyti bet kokios gėdos, kurią galbūt jaučia todėl, kad su juo buvo elgiamasi blogai. Šiuos poreikius turi kiekvienas žmogus, tik nemoka jų tenkinti ir todėl patiria kančią dėl socialinės ir dvasinės pusiausvyros stokos gyvenime. Kaltas ne serotoninas, o visuomenė, ne smegenys, o vidinis skausmas. Autorius, trylika metų sirgęs depresija, suprato, kad savo sielvartą gali susieti su jį supančiu pasauliu. Suprato, kad jo depresija nėra tik jo reikalas ir kad nereikia visos atsakomybės už skausmą prisiimti pačiam asmeniškai. Skausmo šaknys – įsišaknijusiose kultūrinėse tendencijose, susvetimėjime. Jei depresija – kolektyvinė problema, tampa akivaizdu, kad ir sprendimai iš esmės turi būti kolektyviniai.

Depresija – signalas, kuriuo pasakoma, kad neturėtum šitaip gyventi. Tai – simptomas kažko gilesnio, su kuo reikėtų susitvarkyti. Daugelio iš mūsų viduje dega namas, o mes visą dėmesį sutelkiame į dūmus. Daug mokslininkų teigia, kad depresija – tai nepaaiškinamas mūsų smegenų arba genų sutrikimas, bet kai kurie JAV gydytojai depresiją laiko ne liga, o tinkamu atsaku į netinkamas gyvenimo patirtis. Ši mintis verčia neapsiriboti teiginiu, kad sergu depresija dėl serotonino, dopamino ar dar bala žino ko pusiausvyros stokos. Sergant depresija iš tikrųjų organizme vyksta procesai, bet tai „ne priežastis, o būtinas tarpinis  mechanizmas“. Žmogui susirgus depresija arba nerimo sutrikimu, smegenys pasikeičia, o atsikračius šių bėdų, jos ir vėl pasikeičia. Smegenys visada keičiasi, reaguodamos į signalus, gaunamus iš išorinio pasaulio. Būdamas vienišas, pakeisi savo smegenis. Bet svarbiausia, kad užmezgus santykius su žmonėmis, jos ir vėl pasikeis. Kančia dėl išorinio pasaulio ir pokyčiai smegenyse patiriami vienu metu.Vaistai atlieka savo vaidmenį, bet jie nėra pats svarbiausias dalykas, padedantis visiems laikams atsikratyti ligos.  Taip, kaip ir kovojant su nutukimu, pirmiausia reikia išspręsti tuos dalykus, dėl kurių pradėta liguistai daug valgyti.

Yra žinoma, kad psichologinė žala nebūtinai turi būti tokia didelė kaip vaikystėje patirtas smurtas, kad paveiktų iki širdies gelmių. Jeigu žmona savo sutuoktinį apgaudinėja su jo paties geriausiu draugu, depresijos negalima laikyti smegenų veiklos sutrikimu. Tai yra didelio psichologinio skausmo priežastis, galinti sukelti depresiją ir nerimo sutrikimą. Depresija yra gedėjimo forma dėl visokių santykių, kurių mums reikia, bet mes jų neturime.

Skausmas yra reikalingas. Tai žinutė, kurios privalome klausytis. Skausmas sako, kad kažkoks ne toks yra mūsų gyvenimo būdas. Turime liautis tą skausmą slopinti, tildyti, vadinti patologija. Turime jo klausytis ir į jį atsižvelgti. Tik klausydamiesi savo skausmo, galėsime atsekti ištakas ir, tik nukakę ten bei suvokę tikrąsias skausmo priežastis, pradėsime sveikti.

Informaciją parengė Daiva Širkaitė

22 vasario, 2022 at 11:39 am Parašykite komentarą

Maistas – ligų priešas

Apie maistą – ligų priešą : nauja mokslo doktrina apie tai, kaip organizmas gali pasveikti pats / William W. Li. – Klaipėda : Liūtai ne avys, 2021. – 575, [1] p.

Be medikamentų, labai svarbų vaidmenį sveikatos būklės pokyčiams turi mityba. Ši jau bestseleriu tapusi knyga, skirta visiems besirūpinantiems savo sveikata.

Mityba yra puiki atsakomoji priemonė, padedanti išvengti lėtinių ligų, kurios vystosi organizme senstant, ir sužadinti apsaugines organizmo galias.

Knygoje „Apie maistą – ligų priešą“ Williamas W. Li pateikia išsamią informaciją apie molekulines maistines medžiagas, esančias maiste, apie jų ryšį su ligų prevencija bei sveikatos būklės gerinimu.  Knygos dalyje „Kaip maitintis, kad būtume sveiki“ skaitytojus supažindina kaip priversti badauti ligą, maitinti sveikatą, (at)kurti savo sveikatą, maitinti savo vidinę ekosistemą, valdyti savo genetinį likimą, priversti dirbti imuninės sistemos valdymo centrą. Autorius aiškina kokią įtaką įvairių maisto produktų maistinės mikromedžiagos daro organizmui ir pateikia mokslinių tyrimų bei klinikinių tyrimų duomenis. Aprašo gydomųjų savybių turinčius maisto produktus, naudingus organizmo apsaugos sistemoms, kuriuos reikėtų įtraukti į racioną. Williamas W. Li pateikia faktus apie daugiau kaip 200 maisto produktų ir teigia, kad šių maisto produktų savybės gali sunaikinti vėžį, sumažinti riziką susirgti senatvine demencija ir įveikti daug kitų ligų, kurių galima išvengti. Svarbu pasirinkti tinkamą mitybos strategiją ir maisto produktų porcijas, kad maistas padidintų atsparumą ligoms ir sustiprintų sveikatą. Autorius pateikia 25 receptus imunitetui stiprinti. Williamas W. Li akcentuoja organizmo gynybines funkcijas ir pristato teoriją, kad organizmas išsigydo pats.

Atsiliepimuose apie knygą rašoma, kad ši knyga pakeis  ne tik mitybos įpročius, bet ir požiūrį į sveikatos priežiūrą. Praktinis vadovas plačiajai visuomenei padės suvokti kaip vartojamas maistas nulemia sveikatos būklę, įkvėps sveikai maitintis ir nugalėti ligą.

Knygą skaitymui galite pasiskolinti iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų  http://www.lmb.lt

Parengė Janina Valančiūtė

18 vasario, 2022 at 8:56 am Parašykite komentarą

Knyga padėsianti slaugant žmogų

Nors knyga „Slaugytojo padėjėjo darbo pagrindai“ skirta slaugytojo padėjėjo specialybės mokiniams su teorinėmis ir praktinėmis užduotimis, tačiau ją galima rekomenduoti ir tiems, kurie slaugo ligonius namuose ir ieško atsakymų į iškylančius klausimus.

Knygos įvade rašoma, slaugyti – tai padėti tiek sergantiems, tiek sveikiems žmonėms atlikti veiksmus, kuriais stiprinama arba atgaunama sveikata (arba padedama oriai numirti) ir kurių jie imtųsi, jei turėtų pakankamai jėgų, išmanymo ir valios. Taigi, slaugytojų užduotis padėti žmonėms, kad jie kuo greičiau galėtų patys savimi pasirūpinti. (Virginija Henderson, 1966).

Knygą sudaro 13 temų – nuo bendravimo su ligoniu, iki sunkių, gerontologinių ligonių slaugos. Slaugomajam yra svarbu suteikti pagalbą, padėti asmens higienos, pragulų profilaktikos procesuose, bet ne mažiau svarbu yra bendravimas su ligoniu, akių kontaktas, veido išraiška, palaikymas už rankos, pasikalbėjimas. Vienoks  bendravimas yra su žmogumi, turinčiu judėjimo negalią, visiškai kitoks bus su turinčiu klausos ar regos  sutrikimų, dar kitoks – su turinčiu psichikos negalią ar sergančiu nervų sistemos ligomis.

Knygoje yra daug patarimų prižiūrint ir slaugant vaikus. Jaunos mamos ras patarimų, kaip pasiruošti vaikelio gimimui ir kaip jį prižiūrėti ką tik gimusį. Tėvams teks patirti  nemažai iššūkių, su kuriais reiks susidoroti.  Pirmos maudynės, žindymas, primaitinimas – tai tik pirmieji jaunų tėvų išbandymai. Jų dar laukia ir vaikų infekcinių – raudoniukės, vėjaraupių, kiaulytės ir kt. ligų puokštė, kurioms užklupus, pasitelkus žinias ir sumanumą, būtų užtikrintos reikiamas sąlygas vaiko gydymui ir slaugai.

Pagal knygą „Slaugytojo padėjėjo darbo pagrindai“ parengė Nijolė Sorakienė

7 vasario, 2022 at 7:00 am Parašykite komentarą

Ar žmogus turėjęs sunkių patyrimų (traumų) gali toliau gyventi pilnavertį gyvenimą?

Profesorė Danutė Gailienė knygoje „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“ nagrinėja ne tik pavienių žmonių, bet visos visuomenės patirtas ir tebepatiriamas traumas. Šioje knygoje keliami ir nagrinėjami klausimai: kaip traumas vertina šiuolaikiniai sveikatos mokslai, ar žmones veikia traumuojanti praeitis, kur jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti, kokių padarinių traumos sukelia visuomenės atminčiai ir net dabartiniam gyvenimui.

Nuo seno žinoma, kad sunkūs gyvenimo sukrėtimai – netektys, karai, kitos didelės nelaimės – gali labai smarkiai ir ilgam paveikti žmonių psichologinę savijautą ir sveikatą. Tokių išgyvenimų aprašymų gausu ir senovės filosofų veikaluose, ir literatūros kūriniuose, ir autobiografiniuose tekstuose, pvz. Homero „Iliadoje“, K. Donelaičio „Metuose“ ir t.t..  Jau antikos filosofai Aristotelis, Seneka, Plutarchas įvertino perdėto sielvarto grėsmę žmogaus sveikatai. Trauminės neurozės problema domėjosi  S. Freudas, teorinių aiškinimų apie kolektyvinės traumos poveikio psichologinius mechanizmus galime rasti C. G. Jungo analitinės psichologijos sistemoje. C. G. Jungas novatoriškai praplėtė pasąmonės sampratą ir teigė, kad šalia asmeninės pasąmonės egzistuoja ir kolektyvinė pasąmonė. Kolektyvinėje pasąmonėje yra ne mūsų asmeninė patirtis, o žmonijos pirminiai vaizdiniai, archetipai. Egzistuojant kolektyvinei pasąmonei, veikia ir kolektyvinės traumos.

Trauminiai įvykiai skirstomi pagal stresoriaus šalinį, traumavimo sudėtingumą, trukmę ir kitus kriterijus.

Trauminiai stresoriai gali būti gamtos jėgos arba žmonių sukelti įvykiai. Jų pasekmės labai skiriasi – žmonių sukeltos traumos lemia dvigubai daugiau potrauminių sutrikimų. Pačios baisiausios traumos žmonėms yra ne gamtos katastrofos ir ne technikos avarijos. Jų tyčia niekas nesukėlė, jos nėra iš piktų paskatų, žmonės priima jas kaip nelaimingus atsitikimus. Pačios baisiausios mums yra kitų žmonių sukeltos kančios. Smurtas, kankinimai, įkalinimas daug sunkiau pakeliami ir palieka daug skaudesnius pėdsakus, nes čia susiduriame su kitų žmonių pikta valia ir brutalia jėga, kurią jie naudoja prieš mus ir ypač pažeidžia mūsų orumą. Stipriausios traumos, tai kančios, kurias patiria tremčių ir koncentracijos stovyklų, politinių persekiojimų ir karo aukos, fiziškai ir seksualiai kankinami vaikai ir moterys, pagrobėjų įkaitai, į pornografijos ir prostitucijos ar religinių sektų tinklus pakliuvę žmonės. Kankinimų ir smurto aukoms vienas iš labiausiai traumuojančių dalykų yra tas, kad tai tyčia padarė kiti žmonės.

I tipo ir II tipo trauma. I tipo – vienkartinės traumos (gamtos nelaimės, autoavarijos, užpuolimai) gali būti labai sunkios, netikėtos, sukeliančios potrauminio streso sutrikimą, bet jos trumpiau trunka ir yra greičiau įveikiamos. II tipo traumos yra ilgalaikės, kartais net chroniškos. Tai gali būti arba stresorių seka, kai susideda keletas trauminių įvykių, arba ilgai trunkantis traumavimas. Šias traumas dažniausiai sukelia kiti žmonės, jų pasekmės sunkesnės ir ilgiau trunkančios. Jos paveikia žmogaus savivoką ir savivertę, gali sukelti net ilgalaikių asmenybės pokyčių ir sutrikimų.

Trauma gali būti kolektyvinė ir asmeninė. Nelaimingų atsitikimų ir katastrofų traumos paprastai būna kolektyvinės, jos apima didesnę ar mažesnę žmonių grupę. Politinis smurtas ir politinės represijos taip pat dažniausiai būna taikomos ne tik pavieniams žmonėms, bet ir tam tikroms žmonių grupėms. Tokiais atvejais atsirandantis žmonių bendrumas ir grupinio solidarumo jausmas kartais gali padėti ištverti traumavimo sukeltus sunkumus. Tačiau tokioje grupėje trauminė reakcija gali būti ,,užkrečiama“, nuo vienų žmonių pereiti kitiems.

Potrauminiai sutrikimai. Trauminė reakcija dažniausiai prasideda labai stipriais siaubo, nevilties, bejėgiškumo, baimės išgyvenimais, kurie gali pasireikšti ryškiomis emocinėmis reakcijomis – verksmu, riksmu, agresija arba šoku – visišku fiziniu ir psichiniu sustingimu. Kai pavojus praeina, žmogaus savijauta pagerėja ne iš karto. Gali tęstis šoko ir apmirimo būsena. Bet dažniausiai pradeda plūsti vaizdiniai ir prisiminimai apie įvykį ir kelti labai stiprių neigiamų jausmų. Potrauminių sutrikimų negalima laikyti lengvais, jie dažniausiai labai pakeičia žmonių gyvenimą, tarpasmeninius santykius, bendrą socialinį ir profesinį pajėgumą ir sukelia net savižudybės pavojų. Trauma, kaip galingas kompleksas suardo psichinio gyvenimo visumą ir stabdo žmogaus psichologinį augimą ir raišką. Trauma atkakliai siekia vis kartotis sąmonėje, kelia vidinės tuštumos ir mirties artumo jausmą. Trauma sukrečia pačią asmenybės esmę. Ji sukelia grėsmę asmens vidiniam integralumui.

Individualių traumų poveikis ir potrauminis gijimas labai priklauso nuo žmogaus socialinės ir kultūrinės aplinkos. Visuomenė ir jos pagalba, teisingumo įgyvendinimo institucijos, kultūrinės tradicijos, šeima ir religija yra ta terpė, kuri užtikrina traumuoto žmogaus laipsnišką grįžimą į įprastą gyvenimo tėkmę ir padeda įveikti traumą.

Tačiau jei traumuojama visa visuomenė, traumos poveikis yra labai sudėtingas ir daugiasluoksnis. Kolektyvinė trauma kaip tik ir suardo tuos apsauginius socialinius ir kultūrinius ryšius. Karai, perversmai, totalitariniai režimai sugriauna visas socialines apsaugos nuo streso formas. Žmonės lieka vieniši. Kolektyvinė trauma sutrikdo visuomenės atminties tęstinumą ir istorinės atminties perdavimą iš kartos į kartą, ryšius tarp šeimos ir visuomenės, tarp atskirų visuomenės grupių, tarp kartų.

Traumos įveika. Kaip žmonės tai ištveria? Psichologinių traumų tyrimų istorijoje šis klausimas pradėtas kelti palyginti neseniai. Traumų poveikis yra sudėtingas – ji gali ne tik žaloti žmogų, bet ir pažadinti jo giliausius žmogiškuosius resursus, paskatinti asmenybės augimą ir brandą.

Viktoras Franklis, psichoterapeutas, logoterapijos mokyklos kūrėjas, žydas buvo kalinamas nacių koncentracijos stovyklose. Jis atidžiai fiksavo savo ir kitų kalinių reakcijas lageryje ir ieškojo atsakymo kas padeda žmonėms ištverti. Jis mini šias mėginimo atsilaikyti pastangas:

–  Politika. Politikuojama stovykloje visur ir kone be paliovos, apie padėtį fronte ir pan.

–  Malda. Kalinių susidomėjimas religija, jei tik jis nubunda, būna kuo nuoširdžiausias. Ką tik atvykęs stovyklos gyventojas dažnai ne be sukrėtimo pajunta religinio jausmo gyvybingumą ir gelmę.

– Bėgimas į vidinį pasaulį. Jautrūs ir dvasiškai veiklūs žmonės paprastai labai skaudžiai išgyvena stovyklos realybę. Bet dažnai išryškėdavo paradoksalus dalykas – jie mažiau pažeidžiami dvasiškai, nes greičiau gali pasitraukti nuo baisios aplinkos į dvasios laisvės ir vidinių turtų karalystę.

– Vaizduotė. Ji padeda keliauti į praeitį, susitikti su mylimais žmonėmis, išgyventi gražiausius buvusio gyvenimo epizodus.

– Prasmės ieškojimas. Ieškoma atsakymo, prasmės savo kančiose, savo aukos, savo lėtos mirties prasmės. Kai kurie kaliniai užsibrėždavo ateities tikslą – išgyventi dėl gyvų išlikusių savo artimųjų, dėl noro užbaigti pradėtus kūrybinius darbus ir kt.

– Humoras. Tai sielos ginklas kovojant dėl gyvybės, nors trumpam, bet leidžia atsiriboti nuo aplinkybių.

Pagrindinis V. Franklio atsakymas į klausimus ar? kaip? – kai nieko nebelieka, žmogus vis dar turi vidinę laisvę pasirinkti poziciją. „Žmogui stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę – priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes“. V. Franklis gana griežtai kalba apie paties žmogaus atsakomybę – kiekvienas yra laisvas apsispręsti, ar jis pasinaudos ta vidinės laisvės galimybe. Jo nuomone, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra.

Pagal knygą parengė Elena Kaminskaitė

31 sausio, 2022 at 6:56 am Parašykite komentarą

Knyga „Nesutarimų galia“ griauna mitus apie santykių tobulą suderinamumą!

Garsus psichologas prof. Edo Tronicko ir pediatrė dr. Claudios Gold savo knygoje griauna mitus apie santykių tobulą suderinamumą. Knygoje pateiktos istorijos iš autorių klinikinės praktikos. Knyga skirta daugiau specialistams, nors įkandama ir besidomintiems psichologija ir tarpasmeniniais santykiais, vaikų auklėjimu.

Nuo kūdikystės iki senatvės mes semiamės energijos iš žmogiškųjų santykių su visais jiems būdingais netobulumais, kad turėtume jėgų per keblumus pereiti prie darnos, kūrybiškumo. Atkūrus ryšį, užplūsta malonumas, suteikiantis energijos, reikalingos augti. Turbūt nustebote, nes daugelis žmonių tikisi, kad jų santykiai bus tobuli. Konceptas, kad turi būti sinchroniškas su tau svarbiais žmonėmis, yra šioks toks mitas. Žmonės siekia tobulai susiderinti ir dėl to gali patirti didelį nusivylimą, tam nepavykus.

Kai tarpasmeniniuose santykiuose žmonės nuolat išgyvena neatitikimus ir atitaisymus, jie įgyja jausmą, kad gali valdyti savo gyvenimą. Į naujas situacijas tokie žmonės žvelgia viltingai, apsiginklavę teigiamasi jausmais. Bet tikėdamiesi tobulumo jie praranda galimybę patirti sėkmę iš blogų akimirkų pereidami į geras, savasties ribas praplėsdami iki kitų žmonių ribų.

Kai smalsiai klausomės vienas kito istorijų, ne visada turėdami teisingą atsakymą apie iškilusį klausimą, kuriame santykį. Kadangi esame unikalūs individai, visada turėsime skirtingų motyvų ir intencijų. Įsitraukdami į keblų procesą viską išsiaiškinti drauge, augame ir keičiamės irgi drauge. Ir esame labiau pasiruošę kitai neišvengiamai santykio nutrūkimo ir atitaisymo akimirkai. Visuose santykiuose – tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, kolegų, draugų, sutuoktinių, galioja tas pats patarimas – nebijokite nesutarti. Darykite klaidų. Eikite ratais. Leiskite įvykti turbulencijai. Bet raskite būdų atitaisyti ir vėl užmegzti ryšį. Tam reikia kantrybės, laiko, reikia leisti sau būti sudėtingose akimirkose, kai nesuprantame, kas vyksta. Ta būsena kartais būna nemaloni ir net skausminga. Bet išmokus paleisti nerimastingą prisirišimą prie neapibrėžtumo, galima išmokti pasitikėti vienas kitu ir patikėti, kad nutikus kam nors negero įveiksime tą problemą. Svarbiausia – ne santykių atitikimas, o – atitaisymas, susitaikymas.

Mūsų protas ir smegenys gali keistis visą gyvenimą. Esminis dalykas yra tas, kad mūsų savasties jausmas šiame pasaulyje atsiranda, auga ir keičiasi ištisai besitęsiančiame raidos procese. Mūsų emocijos auga iš mūsų santykių istorijos. Netgi jei turėjome labai traumuojančias ankstyvąsias santykių patirtis, nebijant pasinerti į naujus santykius, kuriuose turi būti vietos netobulumui, neatitikimams ir atitaisymui –  beviltiškumas ir neapibrėžtumas natūraliai pasikeis į viltingumo prasmę.

Pagal knygą „Ed Tronick ir Claudia M. Gold „Nesutarimų galia : raktas į artumu ir pasitikėjimu grįstus santykius“ parengė D.Širkaitė

27 sausio, 2022 at 5:00 am Parašykite komentarą

Kodėl atsparumas insulinui virto epidemija?

Šioje informatyvioje bei lengvai skaitomoje knygoje autorius gydytojas nefrologas Dr. Jasonas Fungas, vienas žymiausių pasaulyje laikino badavimo, padedančio numesti svorio ir natūraliai įveikti II tipo diabetą, specialistų, išnagrinėjo bendruosiuos principus, kurie padėtų geriau suprasti žmonių nutukimo sudėtingumą. Išsamiai suprantant nutukimo priežastis, galima jį racionaliai ir sėkmingai gydyti ir įveikti II tipo diabetą, metabolinį sindromą ir sukurti sveikesnį rytojų.

Nutukimas – hormoninis riebalų apytakos sutrikimas. Pagrindinis hormonas, skatinantis svorio didėjimą – insulinas. Tad logiška, kad kad reikalingas toks gydymo būdas, kuris sumažintų insulino koncentraciją. Knygoje pateikiami moksliniais tyrimais pagrįsti būdai, kaip tai padaryti. Didelis insulino kiekis nuolat cirkuliuojantis kraujyje neišvengiamai skatina atsparumo insulinui atsiradimą. Savo ruožtu atsparumas insulinui didina insulino koncentraciją kraujyje. Toliau viskas vystosi laikui bėgant – ir storas žmogus tampa dar storesnis. Didelis fruktozės liekis skatina kepenų suriebėjimo procesą. Suriebėjusios kepenys yra svarbiausias veiksnyšs, rodantis, kad kepenyse vystosi atsparumas insulinui. Atsparumas insulinui skatina didesnę insulino koncentraciją. Ši skatina kepenis kaupti dar daugiau cukraus ir riebalų, nors kepenys ir taip jau suriebėjusios, todėl negali priimti daugiau riebalų. Tokia situacija skatina dar didesnį atsparumą insulinui – ir turime klasikinį užburtą ratą.

Didžiausią įtaką atsparumo insulinui atsiradimui turi nuolat padidėjusi insulino koncentracija kraujyje. Todėl svarbu ir laikas, „kada valgyti“, ir pasirinkimas, „ką valgyti“. Nuolatinis valgymas (3 kartai plius 2-3 užkandžiai) – tiesiausias kelias į nutukimą. Tyrimai rodo, kad protarpinio badavimo metu insulino kiekis smarkiai sumažėdavo, taigi atsparumas insulinui negalėdavo vystytis – tad nelikdavoo vieno iš pagrindinių nutukimo atsiradimo veiksnių. Reguliarus badavimas, kai insulino kiekis nuolat mažinamas, pastebimai pagerina jautrumą insulinui.

Ką daryti? Išbraukti iš savo raciono visą pridėtinį cukrų, perdirbtą maistą, papildytą cheminėmis medžiagomis, kuris virsta kažkokia kitokia maisto forma, su kuria mūsų organizmas nesugeba susitvarkyti. Atsisakyti augalinių aliejų, transriebalų, pilnų omega-6 riebalų rūgščių, kurios sukelia uždegimą. Įrodyta, kad mononesotieji riebalai (alyvuogių aliejus) saugo nuo širdies ligų. Būtina vartoti kuo daugiau apsauginių savybių turinčių produktų, pavyzdžiui ląstelienos. Dietos ir kalorijų skaičiavimas ir besaikis mankštinimasis čia neturi stebuklingos įtakos.

Egzistuoja ir kiti veiksniai, kurie daro įtaką insulinui ir svorio metimo procesui – tai prastas miegas ir stresas (kortizolio poveikis). Kiekvienam žmogui vieni veiksniai bus svarbesni už kitus. Vieni žmonės galbūt tunka nuo saldumynų, kiti – nuo prastos miego kokybės, treti – nuo pernelyg gausiai vartojamų rafinuotų grūdų produktų, o dar kiti – nuo netinkamo valgymo laiko.

Pagal knygą „Nutukimo kodas: atskleidžiame svorio metimo paslaptis“ parengė D.Širkaitė

Knygą galima užsisakyti Lietuvos medicinos bibliotekoje

20 sausio, 2022 at 8:00 am Parašykite komentarą

Laiškas kolegei Linai, kuri domėjosi ekslibrisu

Šis vidinis pokalbis atsirado kiek netikėtai. Jį iš sielos gelmės išjudino Lietuvos bibliotekininkų draugijos paskelbtas konkursas „Laiškas bibliotekininkui“. Konkurso sąlygose buvo atkreiptas dėmesys į tai, ką būtų galima pasakyti praeities žymiems bibliotekininkystės atstovams. Pasirinkimas laisvas. Kaip tik šiuo metu nemažai laiko skyriau ekslibrisams, skirtiems dr. E. Šimkūnaitei, o tuo pačiu ir visai Lietuvos medicinos bibliotekoje saugomai kolekcijai. Gal dėl to vėl iškilo iš atminties pokalbis su kolege Lina. Tad ir pagalvojau, o kodėl neparašyti žmogui, kuris domėjosi knyga, knygos ženklais, buvo profesionali savo srities specialistė. Konkursai, apdovanojimai jau praeityje. O vykusiu pokalbiu noriu pasidalinti su jumis, mieli skaitytojai. Tuo labiau, kad susidomėjimas lietuviškuoju ekslibrisu atgimsta.

Linos ExLibris

Miela Lina,

Lietuvos bibliotekininkų draugija 90-čio proga paskelbė konkursą „Laiškas bibliotekininkui“, žmogui, kuris asmeniškai tapo kažkuo ypatingas. Rašau tau ne dėl pergalių konkursuose, o kad paviešinčiau mintį, kurią kažkada išsakei.

Prieš keletą metų, kai pasirodė albumas „Ekslibrisai gydytojams“ (Vilnius, 2017), tu labai gražiai atsiliepei apie šį leidinį ir pačią idėją. Tada pasakei, kad būtų įdomu ir gražu surinkti ir išleisti leidinį „Ekslibrisai bibliotekininkams ar bibliotekų darbuotojams“. Net pasiūlei imtis šio darbo. Aš atsisakiau, nes man rūpėjo, kaip tinkamai sutvarkyti Lietuvos medicinos bibliotekoje sukauptus ekslibrisus medicinos tema. Tavo mintį pasiūliau perduoti žurnalo „Tarp knygų“ redakcijai. Atsakei, kad ko gero, tokią akciją geriausiai ir galėtų vykdyti profesinis žurnalas, kuris galėtų kreiptis į kolegas, kolekcininkus, skaitytojus pasidalinti žiniomis apie ekslibrisus šios srities asmenims ir kaip būtų smagu atsivertus žurnalo naują numerį išvysti trumpas ekslibriso istorijas.

Aš paklausiau, ar seniai domiesi ekslibrisu, o tu atsakei, kad nuo studijų laikų, kai tik susipažinai su knygos ženklais, tarp jų ir ekslibrisu. Tuo pat metu pasidžiaugei, kad ir pati turi „tikrą“, nuosavą ekslibrisą, kurį padovanojo šeima.

Tavo iškeltą mintį aš tuomet nusiunčiau į redakciją, bet, matyt, ne tas laikas, ne ekslibriso metas buvo.

Miela Lina, gera idėja nedingsta šiaip, be pėdsako. Po kelerių metų, 2020 m. XXVII knygos mėgėjų draugija, minėdama savo veiklos 90-metį, kreipėsi į bibliotekas siūlydama pasidalinti informacija apie knygos ženklus bibliotekoms, bibliotekininkams ir pateikti naujam XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio numeriui. Ir, žinai, prisiminusi tave, susigundžiau parašyti apie savo biblioteką ir savo ekslibrisą. Man atrodė, kad mūsų darbuotojai turi išskirtinę progą pasidžiaugti tuo, kad 2010 m. kiekvienas gavo jam skirtą ekslibrisą, kurį sukūrė dailininkas Klemensas Kupriūnas. Metraštis dar nepasirodė. Žinau tik, kad Draugija neteko dviejų nuostabių narių – Vidmanto Staniulio ir mano kurso draugo bei tavo buvusio kolegos Juozo Rimkaus. Tu juos abu gerai pažinojai. Bet aš tikiu, kad Metraštis pasirodys ir jame pamatysime ne vienos bibliotekos pasakojimą apie ekslibrisus, skirtus bibliotekininkams ir bibliotekoms.

Turiu ir kitą naujieną, kuria noriu pasidalinti – mūsų minėtame žurnale „Tarp knygų“ (2021 m. spalis) pasirodė net dvi, viena šalia kitos, publikacijos apie ekslibrisus. O tai gali būti ženklas, kad ekslibriso tema atgyja. Gal ir rubrika „Ekslibrisas bibliotekininkams“ ar panaši ras tinkamą vietelę? Gal tavo paskleista mintis įgaus realų pagrindą?

Lina, kodėl rašau tau? Gal todėl, kad nebuvai žvaigždė, bet ir ne šešėlis savo pasirinktoje profesijoje? Tu buvai tikra savo srities specialistė, su kuria buvo malonu bendrauti visais atžvilgiais. Ne, mes nebuvome tokios artimos, kaip sako „vandeniu neperliejamos“. Tačiau susitikus visada buvo apie ką įdomiai ir turiningai pasikalbėti. Be jokių ilgų aiškinimų buvo galima kreiptis pagalbos. Tu turėjai puikią šeimą, anūkes. Visada tuo mokėjai gražiai, subtiliai pasidžiaugti, bet likęs bendravimo laikas buvo skiriamas bendriems bibliotekų, kultūros klausimams. Paskutinį kartą labai trumpai pasimatėme 2018 m. Dainų šventės Šokių dieną – tu atrodei laiminga su savo šeima. Deja, daugiau pasimatyti mums nebuvo skirta… Tik dar keletas telefono skambučių…

Lina, aš nebespėjau paklausti, ar tu tik domėjaisi knygos ženklais ar ir rinkai? Tik atsiuntei savo „tikro“ ekslibriso kopiją, kurią ir norėčiau paviešinti, o redakcija galėtų paskelbti rubriką „Mano ekslibrisas. Trumpa istorija“. O tavąją istoriją apie knygos ženklus ar pavyks sužinoti?

Lina, aš tikiu, kad tavo išsiųsta žinutė anksčiau ar vėliau pasieks tuos, kas norės ir galės pasidomėti ekslibrisais bibliotekininkams.

Ekslibrisas Linos Šaferienės – bibliotekininkės-bibliografės, medicinos informacijos srities specialistės, kolegės.

Regina Vaišvilienė
Lietuvos medicinos biblioteka


11 sausio, 2022 at 8:00 am Parašykite komentarą

Pippa Grange „Nepasiduokite baimei“

Apie pasąmonines baimes arba ką mums kainuoja baimė būti nepakankamai geriems

Ši lengvai skaitoma ir pilna gilių įžvalgų knyga – ne receptų ar dešimties gudrybių, kaip atsikratyti baimės, o patirčių rinkinys. Skaitant kitų žmonių istorijas, sužinoję jų patirtis ir kaip jie įveikė baimę, lengviau suprasime, kaip šis jausmas pasireiškia mūsų gyvenime ir ko galime imtis arba kaip jį pakeisti. Autorė dalijasi savo sukaupta psichologinio darbo patirtimi, o ne teoriniais faktais ir skaičiais. Knyga padės išsiaiškinti, iš kur mūsų gyvenime ateina baimė – iš lakios vaizduotės, intuicijos, aplinkos kultūros, šeimos, santykių ir sužinoti, kaip valdyti baimę lemiamomis akimirkomis.

Baimė – pamatinė emocija, iš kurios kyla daugybė nerimu grįstų emocijų ir elgesio būdų. Šių emocijų pagrindas nepaprastai stipri, visa apimanti ir iš esmės žmogiška baimė būti nepakankamai geram, vadinasi, ir apleistam. Mes šito bijome labiau už viską.

Akimirkos baimę atpažinti nesunku, tačiau kur kas sunkiau atpažinti baimę būti nepakankamai geru. Tokiais atvejais protas baimę paverčia įtampa dėl praeities arba ateities – ją dažnai vadiname nerimu. Kai baimė pakeičia pavidalą ir tampa nuolatiniu energiją siurbiančiu negatyvumu, ji gali reikštis daugybe būdų, nepanašių į tikrą baimę. Pavyzdžiui, nenorite ko nors daryti ar sakyti. Arba verčiau numosite ranka nei pamėginsite ir patirsite nesėkmę. Arba esate nesąžiningi sau. Baimė pastūmėja į perfekcionizmą, pyktį, pavydą, polinkį teisti.

Ar jūsų aplinka pilna baimės? Galite net nesuvokti, kaip stipriai save prievartaujate, stengdamieis pritapti baimę kurstančioje aplinkoje. Galbūt prie tokios aplinkos jau pripratote, o gal esate pakantus ir apskritai gyvenime gerai jaučiatės. Kuo daugiau baimės jūsų aplinkoje, tuo negatyviau į viską reaguojate. Gal patys nesuvokiate tiesioginio priežastinio ryšio ir neįžvelgiate, kodėl esate sunerimę ir susierzinę: gal niekas nieko nepasakė ir nepadarė, bet vis tiek nežinia kodėl nuolat jaučiate įtampą. Mes sugeriame baimę iš aplinkos lyg džiūstantis augalas vandenį. Mintis “Geriau nepadaryti jokios klaidos“ tik pokšt ir įklampina į baimės liūną. Toks gyvenimas sekina. Jaučiatės taip lyg nuolat brūžuojamas švitriniu popieriumi. Dažniausiai baimės persunkta darbo aplinka, kurioje skatinamas tradicinis nuolankumas, pakantumas, o pagrindinė motyvacija – grėsmė ir gėda. Blogos savijautos priežastis gali būti neišsakyta baimė, kuria pagrįstas kasdieninis bendravimas su aplinkiniais: pasąmonėje ji kelia jums nerimą, kurio negalite įvardyti.

Stokos mentalitetas.  Jei manote, kad sėkmė – retas ir ne visiems pasiekiamas dalykas, vadinasi, trokštate, kad jums sektųsi geriau nei kitiems, ir tikite, jog už sėkmę reikia kautis ragais ir nagais. Tai stokos mąstymas, ego poreikis būti geresniam už kitus ir baimė turėti per mažai arba būti nepakankamai geram. Stokos mentalitetas – įsitikinimas, kad ne visi gali būti laimėtojai, kad palankių progų, galimybių, laiko, talentų, kompetencijos, žavesio, išteklių, sėkmės, turto, meilės, džiaugsmo nėra užtektinai. Tad verčiau kuo greičiau tuo apsirūpinti, kol to padaryti nespėjo kas nors kitas, ir užtikrinti, kad niekas net nemėgintų atsikąsti jūsų pyrago. Stokos mentalitetas niekada neleidžia jaustis tvirtai ir tampa neurotiniu poreikiu laimėti. Tikroji priežastis, dėl kurios troškimas tampa poreikiu, yra baimė. Stokos mentalitetas gyvenimo žaidimą sumenkina iki juoda – balta, gerai – blogai, nugalėtojas – nevykėlis. Jei laimėti nepavyksta, viskas, vadinasi esi nevykėlis ir ateina baimė susimauti.

Kas nutinka, kai mus supa baimė ir stoka? Mes susigūžiame ir nustojame džiaugtis. Jeigu mūsų varomoji jėga – baimė, viskas tampa darbu. Net ruošti vakarienę galite siekdami padaryti įspūdį kitam žmogui, gerai pasirodyti, o ne dėl to, kad maisto gaminimas teikia džiaugsmą. Veikla gali virsti tikslu daryti viską, kad įrodytum, kad esi pakankamai geras. Tačiau sumažėjus įtampai ir sustiprėjus teigiamam nusiteikimui, lengviau pasiekti teigiamus rezultatus. Mums visiems natūralu smagiai leisti laiką. Tuomet negalvojame apie pasiekimus ir jaučiamės laisvi būti tokie, kokie esame iš tikrųjų. Rasti laiko džiaugsmui – tai suteikti erdvės sielai.

Įrodyta, kad atsikratyti ribojančių įsitikinimų gali padėti augimo mąstysena. Stanfordo universiteto profesorė C. Dweck atskleidė, kad jei mokiniai tiki galintys tapti protingesni, jie labiau stengiasi, todėl galiausiai pasiekia geresnius rezultatus nei tie, kurie mano, kad intelekto lygis nekinta. Troškimas niekada nesiliauti tobulėti, net (ir ypač) jei sekasi prastai, yra svarbiausias augimo mąstysenos požymis. Tikėdami, kad galime tapti protingesni, išmintingesni, padidiname savo galimybes tokiais tapti.

Baimė mažina lūkesčius. Jei lūkesčiai maži, būsime linkę tenkintis mažesniais dalykais ir nesistengsime peržengti ribų. Manoma, kad ką nors reikšminga nuveikti gali tik išskirtinės asmenybės, o visi kiti, įskaitant ir mus – eiliniai žmogeliai, ir tiek. Toks požiūris kursto nesėkmės baimę. Žema savivertė – tai įsitikinimas „aš esu nepakankamai geras“,  o maži lūkesčiai – tai nuostata „tokie žmonės kaip aš yra nepakankamai geri“. Pasistengus nenuvertinti savo sugebėjimų, tobulumo galima pasiekti bet kioje sferoje.

Loginis mąstymas, kad nėra ko bijoti, nebūtinai išsklaidys baimę. Šis jausmas kyla iš kur kas gilesnių klodų nei loginis protas – iš pasąmonės. Tikros baimės galime net nejausti: mus tiesiog kamuos nerimas ir įvairios neigiamos emocijos.

Baimė daro nepaprastai didelį poveikį jausmams, mintims ir elgesiui. Pažymėtina, kad baimė keičia gebėjimą apdoroti informaciją, daro įtaką sprendimų priėmimui ir kritiniam mąstymui. Nesugebame mąstyti, nes mūsų dėmesio laukas sumažėja iki 2 dalykų: ką žinome ir ką mums byloja neigiami prisiminimai. Apimti baimės tampame gynybiški ir uždaresni. Patyrus baimės reakciją, įpradinę fizinę būseną grįžtama tik maždaug po 15-20 minučių. Jei baimės šaltinis neišnyksta, tuomet antinksčiai nepaliaujamai gamina streso hormoną kortizolį, o mes ir toliau būname kovinėje parengtyje. Jei taip nutinka gana dažnai ir tęsiasi gana ilgai, antinksčiai nuilsta ir ima šlubuoti mūsų imuninė sistema. Galiausiai tampame tokie dirglūs, kad imame reaguoti net į menkiausią dirgiklį. Nebemokame susitvardyti ir tinkamai vertinti padėties, iškart užsiplieskiame. Ilgalaikė baimė gali sutrikdyti medžiagų apykaitą, padidinti kraujospūdį ir cukraus kiekį kraujyje, paskatinti depresiją, nerimą, perdegimo sindromą.

 Parengė Daiva Širkaitė pagal knygą „Nepasiduokime baimei“

2 sausio, 2022 at 10:00 pm Parašykite komentarą

Gydytoja radiologė, profesorė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė

Aldona Bartusevičienė (asmeninio archyvo nuotr.)

Nuo vakar gerklėje stovi didžiulis gumulas. Rašau ir suprantu, kad žodžiais nenusakysi, kokia didi buvo ši moteris. Pas Aukštybių Tėvą iškeliavo gydytoja radiologė, profesorė, habilituota medicinos mokslų daktarė Aldona Bartusevičienė (1924-10-24 – 2021-12-26). Panašiu metu – lapkritį ar gruodį – mes susipažinome. 2014 metais. Profesorė buvo ką tik atšventusį 90-metį. Portalo Vlmedicina.lt redaktorė pasiūlė proginį interviu. Profesorė sutiko, tik užtrukome, kol laiką suderinome. Nes ji dar neatlygintinai dirbo Santaros klinikoje, skaitė paskaitas rezidentams, rašė knygas ir straipsnius, vadovavo Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijai (LVIA) ir, žinoma, lankėsi kultūriniuose renginiuose. Kaip pati juokavo, Dievulis paskyrė jai viršvalandžių, todėl tiek veiklos. Bet ji visą gyvenimą taip: šeima, keli darbai, visuomeninė veikla. Profesorės akys silpo, todėl parašiusi straipsnį jai skaičiau garsiai, o ji klausėsi ir sakė, ką keisti, papildyti, išbraukti. Kadangi daug visko pripasakojo, pasiūliau parašyti antrą straipsnį, „pramoginį“, į kurį sudėtume sveikatos patarimų, receptų ir pan. Taigi taip atsirado antras straipsnis. Dar paklausė, gal padėčiau sudėlioti LVIA 25-mečiui skirto almanacho medžiagą. Iš atskirų fragmentų, ranka rašytų straipsnių pradėjome dėlioti.Ir susidėliojo graži draugystė. Kas mėnesį susitikdavome smetoniškų pietų. Tai reiškia: šaltas užkandis + sriuba + antras patiekalas + desertas + taurelė konjako arba kito gero gėrimo. Žinoma, porcijos būdavo miniatiūrinės. Jei nepavykdavo susitikti dieną, ateidavau „faifokliokui“ (penktos valandos kavai su vaisiais ar desertu), kuris buvo labai madingas tarpukariu. Profesorė man daug pasakojo apie pietus jų namuose ir „faifokliokus“ Karininkų ramovėje (jos tėvelis Stanislovas Valiuškis buvo karininkas). Ji apie daug ką pasakojo, daug diskutavome. Būdavo, užplaukdavo prisiminimų akimirkos. Būdavo, krisdavome nuo kėdžių iš juoko. Kartais paverkdavome. Kartais mane pamokydavo. Kai nežinodavau, ką daryti, skambindavau ir važiuodavau patarimo. Buvo, kad ir manęs klausė, o kaip aš daryčiau tokioje situacijoje. Negaliu pasakyti, kad buvo kaip mama. Ne, nesielgė kaip su dukra. Ji buvo tiesiog labiau patyrusi vyresnė draugė.Profesorė mane nuolat stūmė pirmyn, skatino nesustoti, užsiimti įvairiomis veiklomis, plėsti interesų ratą. Tai, sakydavo, atitolina senatvę. Labai dažnai kviesdavo palydėti į renginius, kuriuose supažindindavo tai su gydytojais, tai Birutietės (jas ypač gerbė), tai dvasininkais, tai puikiomis Lietuvos medicinos biblioteka darbuotojomis ar kitų sričių garbiais žmonėmis. Nes norėjo, kad aš augčiau, o augti gali tik bendraudamas su pasitempti skatinančiomis asmenybėmis. Augti gali ir atsisakydamas pavydo, nes jis griauna iš vidaus. Dažnai tai sakydavo. O Profesorei pavydinčių buvo. Pavydėjo tinginiai, nematydami, kiek daug ir negailėdama savęs ji dirbo. Pavydėjo, kliudydami mokslinei veiklai, nugvelbdami jos tyrimų medžiagą, sudėtą į straipsnį, ir pasirašydami savo vardu. Trukdė, nes buvo moteris. Ji viena paverkdavo, pasimelsdavo už juos ir toliau kantriai dirbdavo.Spalio 16-ąją (gimtadienis) ir gegužės 22-ąją (vardadienis) pas Profesorę būdavo atvirų durų dienos. „Atvirų“ pirmiausia tiesiogine prasme, nes, galima sakyti, jos neužsiverdavo dėl gausių lankytojų. Giminės, artimieji, buvę ligoniai, mokiniai, kaimynai. „Atvirų“ ir ta prasme, kad tie namai buvo visiems atviri ir nereikėjo, kaip reikalauja geras tonas, susitarti iš anksto, galėjai eiti be skambučio. Bet ir telefonas netildavo. (Tiesa, jis netildavo nuolat, visada. Vieni teiravosi apie sveikatą, kiti klausė medicininio patarimo, su trečiais tvarkė visuomeninius reikalus.) Tomis dienomis čia būdavo daug juoko, gėlių, skirtingų žmonių, kuriuos vienijo Profesorė. Būdavo tikrai smagu. Bet dar smagiau būdavo ruoštis: ateidavau anksčiau ir tepdavome sumuštinius, dėliodavome mišrainę į indelius, valydavome sidabrinius šaukštelius. Neskubėdavome, nes žinojome, kad nevėluojame, o jei svečiai ateis, dargi padės. Šią vasarą žiūrėjome nuotraukas. „Gal nori prisiminimui? Išsirink, kuri gražiausia.“ „Visos gražios. Paimsiu 1970 metų“. Neradome. Tad pasiėmiau šią, 1968 metų. Elegantiškos, santūrios, švelniai besišypsančios. Ir šiek tiek liūdnų akių. Kaip ir tąkart, kai ištarėte: „Žinai, mirti visai nebijau. Bet taip nenoriu! Taip nenoriu! Aš taip noriu gyventi, tik, va, jėgų nebeturiu“. Ilsėkitės ramybėje, Profesore.

Ilona Petrovė

29 gruodžio, 2021 at 9:59 pm Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai Naujesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2022 m. gegužės mėn.
Pr A T K Pn Š S
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031  

Statistika

  • 111 080