Sustabdyti jausmą turime tiek pat galios, kaip sustabdyti čiaudulį. Antonio Damasio
Kai žinome, ką jaučiame, jaučiamės geriau. Žmonės, atpažįstantys bazinius jausmus (baimę, pyktį, liūdesį, jaudulį, pasibjaurėjimą), turi daugiau gyvybinės energijos, nes leisdami jausmams iškilti nevaržo energijos tausojimo procesų. Gynybiniai mechanizmai (viskas, ko griebiamės, kad išvengtume bazinių jausmų) sekina, siurbia gyvybinę energiją, kurią galima būtų nukreipti į darbą, santykius ar pomėgius. Kai bazinius jausmus (liūdesį, pyktį ir kt.) išstumia slopinantys jausmai (kaltė, gėda, nerimas), imame elgtis gynybiškai – keičiame temą arba neužmezgame artimo ryšio, nes tai padeda išvengti emocinio diskomforto ir vidinių emocinių konfliktų. Tačiau jausmų vengimas brangiai kainuoja. Tai gali kliudyti kurti artimus ryšius gyvenime. Kodėl reikia patirti bazinius jausmus kūne? Sutelkdami dėmesį į pojūčius, stimuliuojame nervų sistemą ir taip palengviname jausmų tėkmę. Išmokę leisti baziniams jausmams pasireikšti, palengviname kasdieninę naštą, kylančią dėl slopinamų jausmų, esame ramesni, išlaikome pusiausvyrą ir labiau pasitikime savimi.
Pokyčių trikampis – priemonė, leidžianti pažinti jausmus ir juos apdoroti. Jis leidžia bemat atsitraukti ir nepanirti į sielvartą, padeda įsisąmoninti, kaip veikia protas, padeda išsiaiškinti, ar esame gynybiški, ar mus užplūdo baziniai jausmai ar slopinantys jausmai (nerimas, gėda, kaltė). Paklausę savęs, kokius jausmus dabar jaučiate, vis dažniau būsite nuoširdūs su savimi – o tai reiškia ryšį su savo tikruoju aš. Pavyzdys: šios knygos autorė labai nerimavo dėl vieno straipsnio, kurį turėjo parašyti. Nerimo simptomus blokavo pasitelkdama du gynybos mechanizmus. Ją užplūdo neigiamos mintys (Aš nepajėgi parašyti šį straipsnį) – dažnas gynybos mechanizmas. Taip pat buvo jaučiamas nenumaldomas poreikis žaisti žaidimus telefone – o tai yra vengimo pasitelkiant technologijas gynybos mechanizmas. Gynybos mechanizmai padėjo atsiriboti nuo nerimo sukelto fizinio ir emocinio diskomforto ir leido išsisukti nuo to, ką iš tiesų autorė jautė. Kurioje pokyčių trikampio vietoje autorė buvo? Gynybos mechanizmų kampe. Paklausus savęs, kas vyksta kūne, buvo aišku, kad fiziniai nerimo simptomai – plazdėjimas krūtinėje ir skrandyje. Tuomet, paklausus, kokie baziniai jausmai skatina šį nerimą, paaiškėjo, kad yra didelė baimė. Vien įvardijus baimę, atėjo palengvėjimas. Nerimas suparalyžiuoja, bet su baime išties galima susitvarkyti. Įsivaizdavus, kad kalbama su fiziniu baimės pojūčiu (Ko tu bijai?), galima įsiklausyti į savo kūną ir rasti atsakymą: Bijau užsitraukti gėdą, bijau nuvilti skaitytojus. Paklausus savęs, ar noriu pasiduoti baimei ir pabėgti, ar noriu toleruoti savo baimę, tačiau pasirinkti drąsą ir pabandyti parašyti straipsnį, galima suvaldyti baimės impulsą. Įvardijus baimę, nerimas sumažėjo. Suteikus balsą išgyvenimams, smegenys nurimsta. Tai neuromokslas. Jautiesi ramesnis, kai žinai, kas tave slegia.
Puikus būdas išlaisvinti savo užblokuotus jausmus ir sveikai tvarkytis, pavyzdžiui su pykčiu – išsiaiškinti, ką mūsų pyktis nori pasakyti ar padaryti mus įskaudinusiems žmonėms, ir išreikšti tą pyktį vaizduotėje. Pasąmonė visad norės išvengti, nesusidurti su pykčiu – o tai gynybos mechanizmas, saugantis nuo pykčio išgyvenimo. Jei pyktis atėjo iš trauminės vaikystės, ir suaugusiam pyktis gali atrodyti labai stiprus jausmas, nes vaikams pyktis atrodo labai stiprus, visa apimantis jausmas. Galima ilgai jausti vaikiškos asmenybės dalies pyktį ir jį slopinti, dėl ko gali apimti nerimas. Svarbu atskirti savo vaikišką asmenybės dalį nuo suaugusiojo, dabartinio, kad labiau pasitikėtume savimi ir galėtume užmegzti sveikus santykius. Daugelis nė nepastebime, kaip mus užvaldo vaikystės būsenos – pyktis, kaltė, gėda, baimė – ir jos neigiama linkme pakreipia MŪSŲ JAUSMUS IR ELGESĮ DABARTINIAME GYVENIME.
Sąmoningumas – būtina sąlyga sveikti po traumos. Jei norime įveikti trauminę patirtį, nerimą, depresiją, privalome įsisąmoninti jausmus ir kūno reakcijas. Reikia susitelkti į dabarties akimirką ir suprasti, kad nemalonus jausmas negali mūsų sunaikinti, net jei ir yra labai nemalonus. Kai mums stinga žmogaus, galinčio paguosti, smegenys tvarkosi su situacijomis pasitelkdamos gynybos mechanizmus.
Mūsų ankstyvoji patirtis santykių atžvilgiu formuoja lūkesčius kitų atžvilgiu. Mūsų prielaidos nėra tikrovė, mes paprasčiausiai žvelgiame į gyvenimą per kitokius akinius.
Vaikai, nesulaukę paguodos iš tėvų, gali pasitelkti gynybos mechanizmus, kaip susitvarkyti patiems, tačiau tokiomis sąlygomis jų gyvenimas neteikia pasitenkinimo ir tai atliepia jų raidai. Vaikų smegenys tvarkosi su vienišumo jausmu nerimo, gėdos ir kaltės jausmais. Tokių vaikų smegenys liepia nepasikliauti kitais. Pagrindinis nerimastingo tipo žmonių tikslas – įtikti kitiems. Jiems dažnai sunkiai sekasi įsiklausyti į savo poreikius. Tačiau kiekvienas gali išmokti naujų įgūdžių santykiuose. Tai – stabtelėjimas prieš reaguojant, smalsumas išprovokuotų jausmų ištakų atžvilgiu, noras brėžti ribas ir įvardinti savo poreikius ir baimes. Kai išprovokuojami praeities jausmai, galime pasitelkti savo emocinius įgūdžius ir nusiraminti. Kuo labiau rimstame, tuo mūsų mąstymas tampa racionalesnis ir grįstas esama tikrove. Tuomet galime atskirti praeitį nuo dabarties ir spręsti problemas atsižvelgdami į dabartinį kontekstą. Mūsų smegenys nurimsta, kai jaučiamės saugūs, išgirsti ir priimami. Būdami suaugę ir jau išgyvenę praeities įvykius, galite paguosti ir atjausti įskaudintas savo dalis, pabūti sau motina – nuraminti, apkabinti, suvynioti į apklotą, pasiūlyti skanėstų ir t.t.
Bazinis jausmas pyktis kai kurių išgyvenamas kaip dviejų metų vaiko, nes suveikia vaikystėje susiformavęs neuronų tinklas. Dėl to šis jausmas žmogui gali atrodyti nevaldomas, nes pyktis sustingęs laike ir išlikęs toks, kokį jį jautė būdamas vaikas.
Jausmai tiesiog yra, jie įsijungia arba išsijungia reaguodami į tai, ką mūsų emocinės smegenys pajunta aplinkoje. Jausmai yra užkrečiami. Kai matome artimą žmogų išsigandusį ar piktą, tai sukels jausmus ir mums. Jei to neįsisąmoninome, galime tapti gynybiški ar šalti, norėdami atsitverti.
Baziniai jausmai kaip vandenyno bangos – iš pradžių jie stiprūs, vėliau, net ir po kelių minučių atslūgsta. Jausmams patinka, kai jie yra įvardijami ir patvirtinami.
Informaciją parengė Daiva Širkaitė
Knygą skaitymui galite pasiskolinti iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų
Lietuvos medicinos biblioteka 