Posts tagged ‘terapija,’

Garso terapija, galinti sumažinti kraujospūdį bei palengvinti migreną

Nauja garso terapija, neseniai pristatyta Amerikos širdies asociacijos (The American Heart Association) susirinkime, galėtų sumažinti kraujo spaudimą ir palengvinti migrenos simptomus, – rašo upi.com.

Taikant garso terapiją specialūs jutikliai, uždėti ant skalpo, įvertina smegenų aktyvumą, kuris vėliau paverčiamas girdimais tonais. Pastarieji per kelias milisekundes ausimis reflektuojami atgal į smegenis.

„Smegenims tenka klausytis melodijos, kurią jos pačios groja – tai lyg akustinis veidrodis. Taip kažkokiu būdu smegenys „perkraunamos“ tarsi kompiuteris“, – aiškino tyrimo autorius neurologijos profesorius gydytojas Charles Tegeler iš Wake Forest medicinos fakulteto (Wake Forest School of Medicine in Winston-Salem, N.C.).

Tyrime dalyvavo 10 vyrų ir moterų. Po 18 procedūrų, atliktų per 10 dienų, jų kraujospūdis reikšmingai sumažėjo: nuo buvusio aukščiausio 152 mm Hg sistolinio kraujo spaudimo nukrito iki 136 mmHg, o diastolinis kraujo spaudimas sumažėjo nuo 97 mm Hg iki 81 mm Hg. Pagal JAV nacionalinio širdies, plaučių ir kraujo instituto (The U.S. National Heart, Lung, and Blood Institute) teiginius, normalus kraujo spaudimas yra 120/80 mm Hg ar žemesnis.

„Tai nėra medikamentas ir techniškai neatliekama jokios invazijos į organizmą. Jeigu įmanoma atlikus tokią procedūrą pasiekti kraujospūdžio sumažėjimo, tai verta dėmesio“, – sakė prof. R.Townsend, Amerikos širdies asociacijos (The American Heart Association) 2016 m. išrinktas metų gydytoju.

Vykdant kitą studiją, tirti 52 suaugusieji, kenčiantys nuo migrenos. Jiems vidutiniškai per 9 dienas buvo atlikta 16 procedūrų. Po terapijos taikymo prabėgus dviem savaitėms, pacientai teigė pagerėjus savijautą (sumažėjo nemigos, nuotaikų kaitos ir galvos skausmų epizodų).

Terapija apibūdinama kaip didelės skiriamosios gebos, santykinis, rezonansu pagrįstas elektroencefalinis atspindėjimas (ang.santr. HIRREM). Iš viso terapija buvo išbandyta su 400 žmonių keliose studijose. Anksčiau gauti rezultatai parodė, kad ji gali padėti kovoti su nemiga, depresija, streso sukeliamu nuovargiu. Taip pat tiriamas jos efektyvumas gydant potrauminio streso sindromą ir trauminius smegenų pažeidimus. Šiuo metu suplanuoti didesni klinikiniai tyrimai, siekiant patvirtinti HIRREM veiksmingumą mažinant kraujospūdį bei gydant migreną.

„Autonominė nervų sistema vaidina svarbų vaidmenį kraujospūdžio reguliavime. Ji turi dvi šakas, papildančias viena kitą: simpatinę nervų sistemą, kuri žinoma dėl nervinio – hormoninio atsako, dar kitaip vadinamo „kovok ar bėk“, vykstančio streso metu, ir parasimpatinę nervų sistemą, kuri atsakinga už „ilsėjimąsi ir virškinimą“, kuris vyksta kūnui atsipalaidavus. Taikant HIRREM įjungiama visa autonominė nervų sistema“, – paaiškino vienas tyrėjų.

Procedūros trukmė nėra griežtai apibrėžta, ji galėtų trukti apie 90 minučių. Pacientas neturi aktyviai dalyvauti terapijoje, jos metu gali skaityti knygą, spręsti galvosūkius ar tiesiog snausti. Tuo ji pranašesnė už daugelį kitų gydymo būdų.

Parengė vlmedicina.lt

Reklama

spalio 17, 2016 at 9:10 am Parašykite komentarą

Apie namų terapiją

Namų terapija  aš vadinu tai, kas susiję su savų namų kūrimu, istorija, jų ieškojimu, buvimu juose. Ši sąvoka apima tiek išorinius namus, tiek ir vidinę jų reprezentaciją.

Kodėl terapija? Tikiu, kad savų namų kūrimas, jų ieškojimas kartais gali virsti terapiniu procesu: gydančiu ir tuo pačiu reikalaujančiu daug darbo. Buvimas savuose namuose – tokiuose, kokiuose norime gyventi, kurie bent iš dalies atspindi ir mūsų vidinį pasaulį – gali taip pat tapti terapija.

Truputis istorijos arba mano ieškojimai

Namų terapijos idėja kilo 2009 m. vasarą. Tuomet pradėjau vis daugiau galvoti apie tai, kaip būtų galima suderinti psichologiją su namų kūrimu, su interjero dizainu. Atrodo, tuomet jau kurį laiką ieškojau vaizdinių, atspindinčių savų namų sąvoką. Ir atrasdavau juos – vis kitokius ir vis kitur – kad ir Norvegijos kalnuose.

Ieškojau ne tik vaizdinių – rūpėjo sužinoti, ar yra praktikuojama tokia disciplina, kaip dizaino psichologija. Ir atradau: dizaino psichologijos (Design Psychology) pradininke įvardinama Toby Israel, aplinkos psichologijos ekspertė, gyvenanti JAV.  Ji  dizaino psichologija vadina „architektūros, planavimo ir interjero dizaino praktiką, kurioje psichologija yra pagrindinis darbo įrankis“. Toby Israel savų namų ieškoti kviečia visų pirma per vaikystės prisiminimus.

Atradau, kad kiek kitaip į santykį su mus supančia aplinka žvelgia psichologas Colin Ellard, gyvenantis ir dirbantis Kanadoje. Jis daug dėmesio skiria įvairiems psichofizikiniams dėsniams,  siejantiems mus su aplikiniu pasauliu. Jam esu dėkinga už vertingas nuorodas į literatūros šaltinius. C. Ellard knygoje „You are Here“ („Tu esi čia“) taip pat atradau nuorodas į amerikietės architektės Sarah Susanka darbus, kuriuos kurdama ji atsižvelgia į psichologinius namų erdvės aspektus.

Bene arčiausiai to, ką vadinu namų terapija, atsidūriau skaitydama Kalifornijoje gyvenančios architektūros mokslų profesorės Clare Cooper Marcus knygą „House as a Mirror of Self: Exploring the Deeper Meaning of Home“  („Namas kaip savęs atspindys: tyrinėjant gilesnę namų prasmę“). Šioje knygoje autorė aprašo gilesnio ryšio su namais ieškojimus, gilinasi į žmogaus vidinio pasaulio sąsajas su savo namais. Clare Cooper Marcus ir Toby Israel, kalbėdamos apie namus, kaip savęs atspindį, remiasi analitinės psichologijos pradininko Carl Gustav Jung darbais. Tad ir mano ieškojimai sustojo ir apsistojo labiausiai ties C. G. Jung analitinės  psichoterapijos studijomis, kuriomis labai džiaugiuosi. Dalinuosi kaip tik tuo metu iškilusiu namų vaizdiniu, kurį atsitiktinai nupiešiau. Po truputį šis vaizdinys man tapo namų terapijos simboliu.

Skaityti daugiau>>

rugpjūčio 5, 2016 at 11:21 am Parašykite komentarą

Saviterapija

Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.

Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.

Pagrindinė saviterapijos technika paprasta: tiesiog užrašome savo mintis, jausmus, prisiminimus, sapnus, pojūčius, fantazijas į saugią vietą (žurnalą). Kai kuriems nepatinka rašyti, tad jie naudoja garso ar vaizdo įrašus savo mintims dokumentuoti. Vien jausmų užrašymas gali palengvinti emocinę naštą. Jei nėra kas priima jūsų jausmus, tai gali padaryti popierius – paprastas ar kompiuterinis. Taip saviterapija prasideda.

Mezgant ryšį su savimi svarbiausia – nuostata savo pačių atžvilgiu. Pykdami, kaltindami save ar sau nuolaidžiaudami mažai ką pasieksime, todėl saviterapijos metu svarbu tinkamai nusiteikti – į savo asmenybę (save patį) ir išgyventas patirtis žiūrėti smalsiai ir su atjauta. Kai kuriems tai padaryti būna sunku, ypač jei esame užlieti emocijų, pavyzdžiui labai pykstame, liūdime, jaučiame kaltę ar gėdą.

Užplūdus jausmams dažnai padeda tiesiog jų užrašymas. Popierius kartais tampa vieninteliu liudininku, visiškai ir besąlygiškai priimančiu jūsų išgyvenimus ar prisiminimus.

Savęs pamatymas iš šono padeda save įvertinti iš naujo, patirti naujų įžvalgų, suvokti kaip ir kas su mumis vyksta, ir kodėl.

Kita svarbi saviterapijos technika – žurnalo skaitymas. Šis užsiėmimas gali būti net sunkesnis nei rašymas. Kaip tik skaitydami pradedate matyti save tarytum kitomis akimis ir tai, ką pamatote, ne visada nuteikia maloniai. Skaitant savo žurnalą reiktų laikytis tokių pačių nuostatų kaip ir rašant: atlaidumo sau ir smalsumo. Pažvelkite į save kaip į kitą žmogų. Neretai toks įspūdis ir susidaro – žmonės sako: „negi tai aš parašiau???“

Nieko čia keisto – rašydami buvote vienoje būsenoje (veikė vienos jūsų asmenybės dalys), o skaitydami – kitoje (gali veikti kitos dalys). Tai naudinga, nes galite suprasti kaip jaučiatės, ypač skaitydami užrašus, kuriuose išrašytos stiprios emocijos ar bauginantys prisiminimai.

Skaitant kylančios mintys ir jausmai tampa penu tolimesniems užrašams. Skaitant žurnalą taip pat svarbu kuo objektyviau vertinti įvykius ir jausmus. Pagalvoti: „o ką aš manyčiau ir jausčiau, jei tai būtų ne apie mane, o apie kitą žmogų?“ Patikrinti, ar įvykiai ir jausmai atitinka realybę, ar emocijos tinka situacijai. Pavyzdžiui: pykstame ant draugo, mums išsakiusio objektyvią kritiką (netinka) ar džiaugiamės nauja knyga (tinka). O gal kaip tik, ten, kur turėtų kilti jausmai, jų nekyla? Pavyzdžiui – prisiminus vaikystėje patirtą neteisybę. Visi šie neatitikimai signalizuoja apie traumuotas mūsų asmenybės dalis, o su jomis turėtume padirbėti.

Kiekvienas turime savyje sveiką psichikos dalį. Jos dalyvavimas terapijos procese ir yra psichologinio sveikimo laidininkas. Ji (mūsų tikrasis Aš) – vidinis psichoterapeutas empatiškai, smalsiai ir sąžiningai stebintis mus, pateikiantis įžvalgas ir palaikantis mums išgyvenant sielvartą, padedantis traumuotoms dalims išgyti. Ta pati dalis dalyvauja ir įprastoje psichoterapijoje, tik gal kiek mažiau ją pastebime, juk, kaip rašiau, gijimas, tai jūsų darbas, ne terapeuto.

Daugiau: http://apielaime.blogspot.com/

balandžio 24, 2014 at 6:43 am Parašykite komentarą

Pasakų terapija

liutas_ir_vilkasBrigita Miežienė,  Sveikatos psichologė

Turbūt nėra žmogaus, kuris nemėgtų pasakų. Kažkam patinka klasikinis jos variantas, kitiems – fantastiniai filmai, meilės romanai, muilo operos. Tai lyg gyvenimo patirties pasisėmimas, kurios poreikis būdingas žmonėms nuo vaikystės. Juk nuo neatmenamų laikų žinios ir patirtis buvo perduodama per pasakas, legendas, mitus, pasakėčias.Ką mes sužinotume apie gyvenimą, jei mūsų žinios remtųsi vien pasakomis? Anot D. Sokolovo (2008) pasakos moko, kas:

  • Problemos egzistuoja, bet jos vis tiek galiausiai laimingai išsprendžiamos.
  • Visada yra ir padėjėjų, ir priešų.
  • Priešai sunaikinami (kai kuriose rytų tautybėse pasaka nelaikoma gera, jei joje nenužudomi bent septyni žmonės).
  • Žmonės keičiasi (pasakos herojus transformuojasi – pasakos pabaigoje jis jau ne toks pats, kaip pradžioje. Paprastai tampa stipresnis, reikšmingesnis).
  • Ne viskas, ko labai gyvenime reikia, yra šalia. Dažnai reikia patraukti į kitą karalystę, kad patenkinti savo ar kieno nors kito poreikius.
  • Laimi tie, kuriuos dauguma laiko kvailiais (… apie trečią brolį Joną).
  • Tikslas pasiekiamas per tam tikrą laiko limitą (kol susinešios septynios poros batų).
  • Pažeidžiami draudimai, bet vykdomi įsakymai. Herojus dažniau paklūsta nei atvirkščiai.
  • Gyvenime visada yra pasirinkimas (jei į dešinę josi, tai galvą padėsi, jei į kairę… ir t.t.)

Pasakų terapijos koncepcijos šaltiniais tapo Vygotskio, Elkonino darbai, vaikų psichologo Betelheimo tyrimai ir patirtis, Fromo, Berne, Jungo veikalai. Pasakų terapija pagrįsta psichoanalitine (Jungo archetipai), geštalto, humanistine teorijomis, transakcinės analizės (per santykius tarp herojų), hipnozės (per pasaką įteigiama), neurolingvistinio programavimo mokyklomis. Pasakose aptinkami simboliai apjungia savyje patirtį, psichikos turinį ir emocijas į visumą, kuri išreiškia daugiau nei atskiros jos dalys atskirai. Kiek beinterpretuotume simbolius, tik dalis jų prasmės patenka į sąmonę. Visuomet lieka kažkas, kas dar galėtų būti pasakyta (Kast, 2008). Pasitelkę simbolius per tai, kas paprasta ir aišku, galima pasiekti tai, kas tolima ir sunkiai prieinama, nuo formalaus loginio mąstymo pereinant prie pasąmoninio asociatyvaus (Dapkevičienė, 2008).

Kai kurios pasakų prasmės užkoduotos simboliuose “suveikia” tik tada, kai to reikia tam tikram asmeniui. Tai yra pasąmoninis procesas, neįsisąmonintas klausytojo ir neįžvelgiamas kitiems. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kuriems pasakos padeda susikurti identiškumą, išspręsti vystymosi dilemas, atsiskirti nuo tėvų, suvokti mirties neišvengiamumą, integruoti į savo asmenybę seksualinę potenciją ir tapti atsakingu už savo veiksmus (Loynes, 1999).

Susitapatinimas su pasakų veikėjais neretas reiškinys žmogaus gyvenime. Juk kartais, kai sunku išreikšti tai, kaip žmogus jaučiasi, galima išgirsti, pavyzdžiui, „jaučiuosi kaip ežiukas rūke“. Tai rodo, kad pasakos veikėjuose tam tikru unikaliu būdu apjungiama tai, kaip jaučiasi žmogus ir to jokiu kitu būdu pakeisti neišeina (Kast, 2008). Taigi, pasakų veikėjus galima traktuoti kaip personifikuotas emocijas. Nors veikėjai ir išgalvoti, tačiau jų sukeltos emocijos realios. Todėl šių emocijų analizė labai produktyvus užsiėmimas.

Svarbiu pasakos bruožu galima laikyti ir tai, kad joje vyksta transformacija. Kažkas mažas ir silpnas pasakos pradžioje virsta stipriu ir reikšmingu pabaigoje. Tai brendimo istorija. Panašiai samprotavo Jungas, kai pagrindine pasakos funkcija manė esant individuacijos procesą. Individuacija – tai ne šiaip brendimas, tai tam tikra konkreti jo stadija, kurios metu jau susiformavusi sąmonė grįžta prie savo pasąmoninio pagrindo, atnaujindama ir gilindama sąmonės-pasąmonės tarpusavio ryšius, plėsdamasi, įgaudama priėjimą prie naujų archetipinių vaizdinių. Galima teigti, kad vaiką pasaka stumia į priekį, o suaugusįjį grąžina atgal, į vaikystę (Соколов, 2008).

Taigi, pasakos talpina savyje didžiulius psichoterapinius klodus, kuriais nepasinaudoti psichoterapijoje būtų neišmintinga. Pasaka laikoma terapine dėl to, kad žmogus įdėdamas į pasaką savo prasmes, atspindinčias jo vidinius konfliktus einamuoju gyvenimo momentu, randa reikalingus problemų sprendimo variantus (Bettelheim, 1985).

Yra penkios pasakų rūšys, naudojamos psichoterapijoje: meninės, meditacinės, didaktinės, psichokorekcinės ir psichoterapinės. O pasakų terapijos formų yra dar daugiau: analizė, kūrimas, perrašymas, piešimas, lėlių-terapija, psichodinaminės meditacijos, pasakų kūrimas smėlio dėžėje, vaidmenų kūrimas, lipdymas (Lafforgue, 2006; Зинкевич-Евстигнеева, 2000). Visa ši pasakų rūšių ir formų įvairovė leidžia konstruktyviai ir produktyviai panaudoti psichoterapines pasakų galimybes, pritaikyti terapiją konkrečiai tikslinei grupei ir maksimaliai užsitikrinti terapijai išsikeltų tikslų pasiekimą. Pasakų terapija naudojama diagnostikos tikslams, poveikiui taikyti, profilaktikai bei lavinimui.

Šiuo metu taikant pasakų terapiją dirbama su aklumo negalią turinčiais, autistais vaikais (Foa, Gentile, 2005), neįgalių vaikų tėvais (Messeca, 2006), slaugos specialistais, konsultantais, terapeutais, socialiniais darbuotojais, mokytojais (Diana, 1998),  šeimos terapijoje (Robinson, 1986), paliatyvinėje medicinoje, darbe su onkologiniais ligoniais (Гнездилов, 1999). Pasakų terapija gali būti panaudota, siekiant padidinti realias galimybes įveikiant stresą bei keičiant reakcijas į jį. Pasakų terapija tinka ne tik vaikams, bet ir paaugliams bei suaugusiems, suteikia galimybę atpažinti neišspręstas raidos ir egzistencines problemas bei pagerina kasdienį funkcionavimą (Brown, 1996).

Literatūroje (Biechonski, 2004; Гнездилов, 2003; Каяшева, 2009; Соколов, 2008) išskiriamos pasakų, naudojamų psichoterapijoje, funkcijos, į kurias turėtų būti atsižvelgiama renkant optimaliausią pasakų terapijos variantą:

  • Pasaka gali tapti neutralesniu būdu kalbėti apie skausmingus dalykus, vidinius konfliktus. Naudojant pasaką grupiniame procese – pasakos veiksmas gali atkartoti mūsų gyvenimo įvykius ir  pasiūlyti mums problemos sprendimą, kitu atveju, ji gali iškelti neaiškias gyvenimo situacijas, įvairius mūsų kompleksus bei bendražmogiškas egzistencines temas.
  • Pasaka padeda suformuoti naują požiūrį į situaciją ir pereiti į kitą sąmoningumo lygį modeliuojant labiau konstruktyvų elgesį ir suvokimą.
  • Pasaka atspindi vidinį kliento konfliktą ir suteikia galimybę ties juo padirbėti. Tai priemonė pamatyti save, savo problemas, atrasti savo resursus.
  • Pasaka atlieka „buferio“ vaidmenį tarp kliento ir terapeuto. To pasekoje sumažėja kliento pasipriešinimas ir energija nukreipiama apmąstymams. Pasakos uždavinių sprendimas padeda psichologui surinkti diagnostinę medžiagą apie pacientą, įžvelgti jo potencialą terapijai.
  • Pasaka taip pat formuoja tikėjimą galimybe pozityviai išspręsti problemą (tam, kad tai įvyktų reikia atsiriboti nuo stereotipų). Per pasakos įvykius situacija parodoma iš kitos pusės, pateikiami alternatyvūs elgesio modeliai. Įgijęs problemų sprendimų patirties pasakišku būdu, vaikas, paauglys ar suaugęs perkelia ją į realias situacijas.
  • Pasaka padeda iškelti į paviršių išstumtus kliento asmeninės istorijos momentus.
  • Pasakų terapijos pagalba galima stimuliuoti klientų kūrybines galias.
  • Pasaka pažadina ir paties terapeuto kūrybines galias. Aktyvuoja suvokimą ir darbą intuicijos, archetipų, pirmo įspūdžio lygyje.
  • Pasakos siužeto pagalba kliento nepasitenkinimą žmonėmis, su kuriais jis nesutaria, galima nukreipti į jo asmenines problemas, padėti jam pastėbėti save kaip aktyvų tarpusavio santykių dalyvį. Specialiai psichoterapiniam darbui sukurtose pasakose yra visa eilė asmenybės augimo, savo gyvenimo, santykių įprasminimo nuorodų. Skatinamas savęs kaip asmenybės priėmimas ir kova su neigiamais įpročiais.

Svarbu pažymėti, kad pasakose tiesiogiai nepamokslaujama taip, kaip, pavyzdžiui, pasakėčiose. Puikiai žinoma, kad kai mus kažkas psichologiškai „spaudžia“ elgtis vienaip ar kitaip, vertina mūsų veiksmus, kyla protestas (ypač paaugliams) ir noras daryti atvirkščiai. O metafora nedirektyvi, tik daranti švelnią užuominą ir nukreipianti. Ir ši metaforos savybė sukuria psichologinės apsaugos aurą. Kita vertus, žmogui suteikiama galimybė „pakilti“ virš savo problemų, iš šono pažvelgti į tai, kas trukdo jam gyventi (Черняева, 2002).

Taigi, psichoterapinėse pasakose nėra pamokymų, naudingos informacijos, tačiau šis metodas unikalus tuo, kad interakcijos su klientu vyksta vertybių lygmenyje. Psichologinės problemos svarstomos iš moralinės pusės, pagrįstos moralės principais, dvasinėmis vertybėmis ir turimomis potencinėmis galimybėmis. Pasakos padeda atskleisti gilumines esamos situacijos prasmes, į situaciją žvelgti iš dvasingumo pozicijos (Dieckmann, 1997). Susidūrus su pasaka, apmąstant ją, simboliniame-pasąmonės lygmenyje aktyvuojami kūrybiniai procesai. Tikimasi, kad po tam tikro laiko pradės keistis požiūris į save, aplinkinį pasaulį, bus sužadintos kūrybinės galios, konstruktyviai keičiančios požiūrį į būtį. Kūrybiškumas padeda išreikšti emocijas, padidina savikontrolės jausmą, vystyti vidinę ištvermę, suteikia tikslą, mažina stresą ir izoliaciją, stiprina identiškumo jausmą. Kūryba nuima apsaugas ir išlaisvina užslėptas ar užmirštas asmenybės dalis.

Naudota literatūra

  1. Bettelheim, B. (1985). The Uses of Enchantment. The Meaning and Importance of FairyTales. New York: Vintage books.
  2. Biechonski, J. (2004) The use of fairy tales in adult psychotherapy and hypnotherapy.  School of analyticand cognitive hypnotherapy and ingrative psychotherapy. 
  3. Brown, N.W. (1996). Expressive processes in group counseling– theory and practice. Praeger Publishers, 168 p.
  4. Dapkevičienė, J. (2008). Metaforų taikymas geštaltinėje psichoterapijoje. Santykis ir pokytis. Sudarė Gudaitė, G. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 260 p.
  5. Dieckmann, H. (1997). Fairy–tales in psychotherapy. Journal of analytical psychology, 42, 2.
  6. Diana, N.M. (1998). Let Me Tell You a Story… Using Fairy Tales and Fables with the Hard to Treat Client. Journal of Poetry Therapy, 11 (3).
  7. Foa, M.,  Gentile, R.  (2005).The fairy tale as a therapy tool:an experience with the multidisabled blind. Funzione gamma journal.
  8. Kast, V. (2008). The clinical use of fairy tales. Santykis ir pokytis. Sudarė Gudaitė, G. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 260p.
  9. Lafforgue, P. (2006). The narration of folk fairy-tale within the therapeutic workshop. Funzione gamma journal, 2.
  10. Loynes, C. (1999). Once Upon a Time. Proceedings of the 11th Australian Outdoor Education Conference: The human face of outdoor education, 1-5.
  11. Messeca, S. (2006).Discovering the inner world the inner world through fairy-tales. Funzione gamma journal.  
  12. Robinson, J.G. (1986). Fairy-tales and teaching family herapy. Journal of Family Therapy, 8, 383-393.
  13. Черняева, С. А. (2002). Психотерапевтические сказки и игры. Санкт- Петербург: РЕЧЬ.
  14. Гнездилов, А. В. (1999). Проблемы правдивой информации для онкологического пациента. Материалы третьей ежегодной Российской онкологической конференции, Санкт-Петербург. 
  15. Каяшева, О.И. (2009). Изучение методов сказкотерапии в процессе профессиональной подготовки студентов психологических специальностей. Психологические аспектыпрофессионального становления, 54-58.
  16. Соколов, Д. (2008). Сказки и Сказкотерапия. Класс.
  17. Зинкевич-Евстигнеева, Т. (1998). Путь к волшебству. Санкт-Петербург: „Златоуст“, 352 p.
  18. Зинкевич-Евстигнеева, Т. (2000). Практикум по психотерапии. Санкт-Петербург: Речь, 310 p.

Informacija iš tinklaraščio “Psichologija VDU

balandžio 17, 2014 at 7:14 am Parašykite komentarą

Visceralinė terapija

Visceralinė terapija žinoma jau labai seniai. Kinijoje, Tailande, Indijoje, Tibete, Filipinuose ir Rusijoje liaudies medikai įvairių susirgimų gydymui ją naudojo jau prieš daugelį amžių. Dabar visceralinę terapija plačiai taiko osteopatai, taikomosios kineziologijos ir manualinės medicinos specialistai. Visceralinė terapija tiria ir vertina vidaus organų paslankumą ir padėtį, bei šių faktorių įtaką atskiro organo ir taip pat viso kūno funkcijoms.

Visceralinė terapija joks stebuklas. Tai realus, visiems prieinamas būdas išspręsti daugelį sveikatos problemų.

Mes esame dalis visumos arba kitaip visuomenės. O kas yra mūsų kūnas? Mūsų kūnas – visuma ląstelių, iš kurių susidaro visi organai, audiniai ir t.t.  Kaip žmogus reaguoja į tai, kas vyksta visuomenėje, taip kiekviena mūsų kūno ląstelė reaguoja į organizmo visumos procesus.

Savo organizmo būseną, kai tarytum kažkas nevisai gerai, visi mes jaučiame puikiai, tik dažnas nežinome, nerandame būdų, kaip pataisyti padėtį, kol nepasireiškia vienokios ar kitokios ligos simptomai. O tada gydytojas, vaistai ir pasekmių gydymas. O padėti gali visceralinė terapija.

Visceraline terapija susidomėjau prieš 6 metus. Pirmas įspūdis buvo tarsi radus panacėją, stebuklingą metodą, kaip padėti žmogui, kaip gydyti visus organizmo sutrikimus ir taip vadinamas ligas. Panacėjos nėra, bet būdas iš tiesų veiksmingas siekiant subalansuoti organizmo veiklą, atstatyti išsiderinimus, kurie atsiranda dėl streso, įtampos, nuolatinio skubėjimo. Tradicinėje medicinoje organizmo išsiderinimo ir nusilpimo būsena vadinama liga.  Tačiau kas yra liga, ir kaip ją gydyti? Dabar jau daugelis suprantame, kad gražinti organizmą į normalią būseną, reikia ne gydyti pasekmes, o pašalinti priežastis, kurios atvedė prie ligos. Arba dar geriau pasirūpinti savimi, savo sveikata, kol dar neatsirado pasekmės, t. y. ligos požymiai. Tam tereikia atstatyti visų vidaus organų, raiščių ir visų organizmo sistemų harmoningą veiklą.

Paprastai kalbant visceralinė terapija yra vidaus organų masažas, kurio metu organai veikiami  osteopatinėmis technikomis: spaudimu, stumimu, ištempimu ir vibracija. Visa tai naudojama norint  atstatyti organų ir aplink juos esančių struktūrų padėtis ir funkcijas.

Kam  gi reikia atstatyti taisyklingą organų padėtį ir jų funkcijas, ir ką tai duoda? Visi mūsų vidaus organai turi vienas su kitu tamprius ryšius. Mažai besidominčiam žmogaus anatomija ir fiziologija turbūt bus nesuprantama, kad galvos skausmą galima nuraminti padarius skrandžio masažą. Tačiau skrandžio negalavimai, kurių dažnai nejaučiame ir kurie yra dažniausiai bet kokio streso pasekmė, dažnai jaučiami kaip galvos skausmas. Tada griebiamės tabletės nuo galvos skausmo, patenkame į uždarą ratą, kol problema pasireiškia, pavyzdžiui, per skrandžio ar dvylikapirštės opą. Jeigu sustingusius ar įsitempusius skeleto galime išjudinti judėdami, tai vidaus organų raumenynas ir raiščiai gali būti veikiami ir koreguojama organo būsena tik iš išorės, tai yra kito žmogaus rankų judesiais ir masažu.

Mes kiekvienas turime teisę rinktis, kaip susirgus gydytis, rūpintis savimi ar ne. Metodų, būdų, kaip išsaugoti savo sveikatą, kaip pasveikti susirgus pasiūla didžiulė. Nėra vienintelio visiems tinkamo būdo, nes jeigu toks būtų, nebūtų ir problemų, nebūtų ligų ir ligonių. Ir vis daugiau žmonių pripažįsta, kad sveikatai, gerai savijautai labai svarbu ne tik fizinė kūno sveikata bei visų vidaus organų nepriekaištingas darbas, bet ir gera nuotaika bei stabilios emocijos. O ar gali būti gera nuotaika, kai pavalgius tampa sunkus ir dirglus skrandis, kai vargina vidurių užkietėjimai, kai verčia suklusti ir sunerimti vis pasikartojantys skauduliukai vienoje ar kitoje vietoje. Spėliojame, ar tai rimtos ligos signalas, ar tik trumpalaikiai sutrikimai, į kuriuos neverta kreipti dėmesio. Vidaus organų taip paprastai nepasieksi, jų nematai, gali tik jausti. O pojūčiai gali ir apgauti. Ir negalima nepaminėti vis didesne problema tampančio galvos skausmo, kuris sumažina darbingumą, jau nekalbant apie sugadintą nuotaiką. Ir beveik visada visų šitų problemų priežastis vidaus organų ir sistemų disbalansas. Nuotaikos svyravimai tai išsibalansavusio organo siunčiami signalai į smegenis, o smegenų dirginimas paveikia mūsų emocijas. Nėra mūsų kūne nei vienos atskiros dalies, yra iš prigimties tobula visuma, kai visos dalys tampriai susijusios ir veikia viena kitą.

Visceralinės terapijos unikalumas ir yra tame, kad jos pagalba galima išderintą organizmą vėl priartinti prie tobulos iš prigimties visumos.  Anatomijos ir fiziologijos žinios, masažo technikų išmanymas tai viena masažo meistro darbo pusė. Kita – tai meilė tam, ką darai ir noras padėti ne tik atstatyti kažkokias organizmo sutrikusias funkcijas, bet ir įžiebti žmogui smalsumą pažinti savo kūno sudėtingą vidinį mechanizmą, kuriuo reikia rūpintis, kurį reikia suprasti, nes tai galimybė gyventi sveikam ir visada būti geros nuotaikos. Kiekvienas galime pasirinkti, kiek investuoti į savę ir kiek atiduoti, kiek rūpintis savimi ir kokių rezultatų ir svajonių gyvenime siekiame. Kiekvienas galime ir turime pasirinkti, ar sutrikus organizmo pusiausvyrai, griebsimės tabletės ir taip pašalinsime simptomus, ar leisimės į savo kūno pažinimo ir jo veiklos subalansavimo kelionę visceralinės terapijos pagalba.

Trumpai apie visceralinės terapijos naudą:

Visceralinė terapija pašalina funkcines vidinių organų problemas – širdies, plaučių, virškinamojo trakto, diafragmos, mažojo dubens, šlapimo – lytinės ir endokrininės sistemų bei su šiomis funkcijomis susijusias atramos – judėjimo sistemos problemas. Visceralinis masažas gali normalizuoti organų funkcijas be gydomųjų preparatų arba vartojant tik nedidelį jų kiekį. Masažuojant pagerėja kraujotaka ne tik pilvo, bet krūtinės, galvos, rankų, kojų srityse. Masažo metu naudojami spaudžiamieji, išjudinamieji ir vibraciniai judesiai panaikina žarnyne pilnumo jausmą, storosios žarnos spazmus, susitvarko su chronišku vidurių užkietėjimu.

Pilnavertiška vidaus organų funkcija ypač reikalinga dėl nervų sistemos reguliacijos. Kiekvienas vidaus organo judesys sukelia šio organo raumenų, raiščių bei įvairių receptorių sudirginimą. Sklindantys signalai aktyvuoja nervų, kraujotakos, kvėpavimo, endokrininės ir imuninės sistemų funkcijas. Šios sistemos yra svarbios palaikant vidinės organizmo terpės pastovumą.

Dar I. P. Pavlovo eksperimentais su šunimis buvo įrodyta, kad dirginant vidaus organus, įvyksta pokyčiai nervų sistemoje, kurie sukelia raumenų silpnumą. Esant raumenų silpnumui, griaučių-raumenų sistema negali pilnai atlikti savo funkcijų, kas išprovokuoja slankstelių ir sąnarių reflektorinius blokus bei perkrovas.

Šaltinis: “Terapija Tau

Susiję straipsniai: “Visceralinio skausmo malsinimas deksketoprofenu“ iš Skausmo medicina 2013 Nr. 1 (33)

sausio 23, 2014 at 7:58 am Parašykite komentarą

Naujausi klinikiniai tyrimai apie biblioterapijos taikymą psichikos sveikatos srityje – kognityvinė biblioterapija

Pasaulyje vykdoma daugybė tyrimų apie biblioterapijos naudą psichikos sveikatai. Bene daugiausia buvo tirtas biblioterapijos efektyvumas depresijos gydymui, nerimo bei panikos sutrikimams gydyti.

Kognityvinė elgesio terapijos teorija teigia, kad visas mūsų elgesys yra išmoktas, todėl galima iš naujo išmokti mąstyti bei elgtis. O Kognityvinės biblioterapijos tikslas – padėti išmokti įsisavinti informaciją, išmokti naujų įgūdžių su specialisto pagalba ar be jo. Specialistas tik rekomenduoja tinkamą knygą iš šimtų savipagalbos knygų, nes toli gražu ne kiekviena savipagalbos knyga tinka biblioterapijai. JAV bei Didžiojoje Britanijoje jau populiarėja įrodymais pagrįstos medicinos savipagalbos knygų sąrašai, kuriuos paskiria kaip receptą bendrosios praktikos gydytojai. Visas knygas iš sąrašų galima rasti vietinėje bibliotekoje. Sąrašuose net nurodomas lentynos numeris, kur konkrečią` knygą galima rasti.

Kas yra kognityvinė biblioterapija

Kognityvinė biblioterapija tai įrodymais pagrįstas gydymo būdas, kurį jau nuo 20 amžiaus pradžios taiko psichikos sveikatos specialistai bendradarbiaudami su bibliotekininkais. Norint padėti pacientams susidoroti su psichologinėmis problemomis siūlomos skaityti knygos, pritaikytos konkrečiai problemai, kamuojančiai pacientą.

Geros patarimų knygos perteikia konkrečias ir praktikoje patikrintas pagalbos sau strategijas. Jos suteikia drąsos ir vilties, kad galima kažką padaryti, jog problema būtų įveikta. Knygos gali padėti geriau suprasti save ir savo rūpesčius. Pacientai suvokia, kad jie nėra vieni su savo problemomis, kad jos nesvetimos ir kitiems žmonėms.

Labai svarbu stebėti eigą, kaip skaitydamas tekstą asmuo reaguoja, ar galima tęsti konkretaus teksto skaitymą ir analizę, ar reikia tekstą keisti kitu, turinčiu silpnesnį ar stipresnį poveikį. Siūloma skaityti savarankiškai, aptariant su specialistu arba grupėse.

 Kognityvinės Biblioterapijos trūkumai

Savarankiškas skaitymas reikalauja paciento atsakomybės. Jis turi mokėti dirbti savarankiškai. Menkai išsilavinę pacientai dažniau nutraukia terapiją. Šis metodas netinka labai emociškai uždariems bei turintiems daug psichikos sutrikimo simptomų asmenims. Be to, kai kuriems žmonėms trūksta motyvacijos keistis. Savipagalbos literatūros skaitymas reikalauja intelektualinės brandos, be jos gali būti sunku teisingai, be iškraipymų suvokti tekstą. Kognityvinė biblioterapija rekomenduojama psichikos sveikatos gydymo pradžioje – kaip „pirmas žingsnis“.

 Literatūroje apie kognityvinės biblioterapijos taikymą, publikuotoje iki 1990 metų, pabrėžiama, kad biblioterapiją savo darbe naudoja daugelis įvairių profesijų specialistų, dirbančių su įvairaus amžiaus žmonėmis. Tai ir mokytojai, psichikos sveikatos įstaigų darbuotojai, psichologai, bibliotekininkai. Minima daugelis problemų, kurias gali padėti spręsti biblioterapija. Tai įvairios priklausomybės,  mirtis ir mirimas, skyrybos, valgymo sutrikimai, depresija, smurtas bei konfliktai šeimoje, save žalojantis elgesys, agresyvumas, skyrybos, nemiga ir panašios. Pabrėžiama, kad biblioterapija padeda geriau pažinti save ir kitus, atsikratyti negatyvių emocijų, streso, nerimo, agresyvumo, cheminės priklausomybės, vienatvės, tapti emociškai brandesniais. Tačiau norisi akcentuoti, kad negrožinė bei savipagalbos literatūra iki 2000 metų buvo laikoma pagalbine, o ne pagrindine kognityvinės terapijos specialistų darbe (1996m, Holman). Pabrėžiama, kad „meno ir literatūros terapija efektyvi, bet  ne efektyvesnė už įprastą terapiją“ (Reynolds, 2000). Tačiau po 2000 metų vykdytuose biblioterapijos efektyvumo tyrimuose atsispindi jau kita tendencija. Jų išvadose teigiama, biblioterapija – gali pakeisti ar netgi būti alternatyva tradiciniam psichoterapiniam gydymui, pavyzdžiui depresijos gydyme.

Tyrimai apie biblioterapijos efektyvumą

Pasaulyje vykdoma daugybė tyrimų apie biblioterapijos naudą psichikos sveikatai. Šių tyrimų rezultatai pranoksta lūkesčius. Vienas iš svarbių atradimų – savarankiško skaitymo terapija yra tikrasis kelias į pa­sveikimą, nepriklausomai nuo to, ar žmogus sulaukia gydymo vaistais, ar ne. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad biblioterapija beveik neturi įtakos kenčiantiems nuo dėmesio sutrikimo bei impulsyvumo.

Norėtųsi plačiau apžvelgti konkrečius tyrimus apie savipagalbos knygų skaitymo taikymą gydant depresiją bei nerimo sutrikimus.

Pasirodo, vis daugiau psichoterapeutų savo pacientams „namų darbų“ skiria biblioterapiją. 1994 metais JAV atliktas tyrimas apie biblioterapijos taikymą tarp psichinės svei­katos specialistų. Jo rezultatai publikuoti knygoje „Patikimos gairės, kaip naudotis savigalbos knygomis“ (Authoritative Guide to Self-Help Books, Guilfodr Press, New York). Tyrimą atliko dr. Johnas W. Santrockas ir dr. Ann M. Minnet iš Teksaso universiteto Dalase bei universiteto mokslo darbuotoja Barbara D. Campbell. Šie trys Mokslininkai tyrimui pasirinko penkis šimtus psichinės sveikatos profesionalų iš visų penkiasdešimties valstijų ir klausė jų, ar paci­entams, kad pagreitintų pasveikimą, jie buvo skyrę tarp susitikimų skaityti knygas. Septyniasdešimt procentų atsakė per pastaruosius metus rekomendavę bent tris savigalbai skirtas knygas, 86 procentai teigė, kad knygos jų pacientams padarė teigiamą įtaką. Psichoterapeutų taip pat buvo prašoma iš tūkstančio savigalbos knygų sąrašo išrinkti tas, kurias dažniausiai rekomenduodavo savo pacientams. „Geros nuotaikos vadovas“ buvo dažniausiai rekomenduojama depresiją išgyvenantiems pacientams.

Tai Stanfordo universiteto profesoriaus Davido Burnso knyga „Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija“, šiais metais išleista ir lietuvių kalba. Tai knyga, kurios poveikis įrodytas klinikiniais tyrimais. Daryta nemažai tyrimų apie šios knygos poveikį. Viename iš pirmųjų tyrimų, daryto 1989 metais, tyrėjai palygino 3 grupes – eksperimentinę, kuri skaitė „Geros nuotaikos vadovą“, placebo (kuri skaitė Franklio „Žmogus ieško prasmės“) bei grupę, kuri negavo jokio gydymo. Pirmoje grupėje žymiai sumažėjo depresijos simptomų. Šis tyrimas svarbus tuo, kad įrodo, kad ne kiekviena knyga, net tokia įkvepianti kaip Viktoro Franklio „Žmogus ieško prasmės“, gali turėti terapinį poveikį. Tai patvirtina kognityvinės biblioterapijos specialistų prielaidą, kad knyga būtinai turi būti informatyvi ir tiesiogiai susijusi su paciento problema. Tada ji turės gydantį poveikį.

Daryti dar 5 tyrimai apie tai, kaip veikia geros savipagalbos knygos, tokios kaip „Ge­ros nuotaikos vadovas“, skaitymas be jokios kitos terapijos. Nustatyta, kad knygos „Geros nuotaikos vadovas“ skaitymo terapija gali būti tokia pat veiksminga kaip pilnas psichoterapijos kursas ar gydymas pačiais geriausiais antidepresantais. Turint galvoje milžinišką spaudimą mažinti išlaidas sveikatos apsau­gai, tai be galo įdomi žinia, nes „Geros nuotaikos vadovas“ egzem­pliorius minkštu viršeliu kainuoja mažiau nei tabletės – ir, greičiausiai, neturi jokių nepageidaujamų šalutinių poveikių!

Tyrime dr. Scoginas ir jo kolegė dr. Jamison aštuoniasdešimt didžiosios depresijos epizodus išgy­venančių pacientų, kurie kreipėsi pagalbos, padalijo į dvi grupes. Pirmajai grupei tyrėjai davė knygos „Geros nuotaikos vadovas“ egzempliorių ir paragino perskaityti ją per keturias sa­vaites. Ši grupė buvo pavadinta „Skubios biblioterapijos grupe“.

Jos nariai dar gavo po lankstinuką, kur reikėtų įrašyti atsakymus į knygoje pateiktas užduotis, jei nutartų kelias jų išbandyti.

Antrosios grupės pacientai buvo perspėti, kad prieš pradedant gydymą jiems teks palaukti keturias savaites. Ši grupė buvo pava­dinta „Atidėtos biblioterapijos grupe“, nes pirmas keturias savaites jiems knyga įteikta nebuvo. Jie atliko kontrolinės grupės vaidmenį, kad būtų galima patikrinti, ar „Skubios biblioterapijos grupės“ pa­cientų būsena pasitaisė ne dėl praėjusio laiko.

Kiekvieną savaitę tyrimą atlikti padedantys asistentai skambin­davo abiejų grupių pacientams ir atlikdavo testus. Jie taip pat atsaky­davo į visus pacientams kylančius klausimus apie tyrimą ir „Skubios biblioterapijos grupės“ pacientus paragindavo perskaityti knygą per keturias savaites. Šie skambučiai trukdavo ne ilgiau nei dešimt mi­nučių ir daugiau jokios pagalbos pacientai nesulaukė.

Pasibaigus keturioms savaitėms grupės buvo palygintos tarpu­savyje.„Skubios biblioterapijos grupės“ pacientų rezultatai žymiai pagerėjo.

Tai labai ryškūs pokyčiai. Tokie rezultatai išliko ir atlikus vertinimą po trijų mėnesių – atkryčio ne­nustatyta. Baigus biblioterapinį gydymą net pastebėtas tolesnis sveikimas – abiejų depresijos nustatymo testų rezultatai po trijų mėnesių buvo dar geresni.

Šių tyrimų rezultatai leidžia daryti išvadą, kad „Geros nuotaikos vadovas“ turėjo realų antidepresinį poveikį. Pirmojo keturių savai­čių biblioterapijos laikotarpio pabaigoje septyniasdešimt procentų pacientų iš „Skubios biblioterapijos grupės“ nebeatitiko didžiosios depresijos epizodui būdingų požymių. Iš tiesų pagerėjimas buvo toks ryškus, kad daugumai pacientų nebereikėjo jokio tolesnio gydymo.

Tik trys procentai pacientų iš „Atidėtos biblioterapijos grupės“ per pirmąsias keturias tyrimo savaites pasijuto geriau. Kitais žo­džiais tariant, pacientai, neskaitę „Geros nuotaikos vadovo“, nepasveiko.

Tai pirmieji paskelbti moksliniai tyrimai, rodantys, kad savigalbos knyga gali turėti reikšmingą antidepresinį poveikį didžiuosius depresijos epizodus patinantiems pacientams.

Mokslininkai palygino, ar jų tyrime dalyvavusių pacientų pasveikimo procentas skyrėsi nuo kituose tyrimuose dalyvavusiųjų ir var­tojusių antidepresantus ar lankiusiųjų psichoterapiją arba tų, kurie gydėsi naudojant abi šias priemones. Pagal JAV Nacionalinio psichinės sveika­tos instituto atlikto didžiulio depresijos tyrimo duomenis, akivaizdu, kad biblioterapijos efektas buvo kur kas greitesnis. Labai retai kada psichoterapijos metu pacientams pagerėdavo per pirmąsias keturias gydymo savaites.

Biblioterapijos nebaigusių pacientų taip pat buvo labai nedaug, vos apie 10 procentų. Tai gerokai mažiau nei skelbiama daugu­moje kitų publikuotų tyrimų apie vaistų ar psichoterapijos poveikį, nes juose paprastai gydymo nebaigdavo nuo 15 iki 50 procentų dalyvių. Be kita ko, perskaitę „Geros nuotaikos vadovą“ pacientai įgijo gerokai pozityvesnį požiūrį. Tai atitinka iš­keltą prielaidą, kad depresiją galima įveikti pakeitus ją sukėlusius neigiamo mąstymo modelius.

Tyrėjai padarė išvadą, kad biblioterapija buvo veiksminga gy­dymo priemonė nuo depresijos kenčiantiems pacientams, be to, ji gali sėkmingai pasitarnauti visuomenės švietimui bei prevenci­nėms depresijos programoms. Jie nusprendė, kad knygos „Geros nuotaikos vadovas“ skaitymas gali padėti išvengti sunkios depre­sijos formos žmonėms, kurie linkę mąstyti negatyviai.

Mokslininkai išnagrinėjo ir dar vieną rūpimą klausimą – ar antidepresinis knygos „Geros nuotaikos vadovas“ poveikis išliks? Įgudę oratoriai gali trumpam priversti minią žmonių pasijusti pa­kylėtai ir optimistiškai, tačiau dažniausiai tokie nuotaikos pasikei­timai ilgai netrunka. Tas pats ir su depresijos gydymu. Sėkmingai gydomi vaistais ar psichoterapija pacientai pajunta žymų pagerėji­mą, tačiau po kurio laiko ir vėl krenta atgal į pradinę būseną. Tokie atkryčiai sugniuždo žmogų, jis pasijunta nugalėtas. Praėjus 3 metams tyrėjai susisiekė su pacientais ir dar kartą atliko depresijai įvertinti skirtus testus. Be to, jie klausi­nėjo pacientų, kaip jie gyveno pasibaigus tyrimui. Mokslininkai su­žinojo, kad pacientai nepatyrė atkryčio, visus trejus metus laikėsi gerai. Iš tiesų abiejų testų rezultatai praėjus trejiems metams buvo net šiek tiek geresni už rezultatus iškart po biblioterapijos kurso. Daugiau nei pusė pacientų minėjo, kad jų nuotaikos ir toliau gerėjo pasibaigus pirmajam tyrimui.

Po trejų metų atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtino – 72 procen­tai pacientų vis dar nerodė didžiosios depresijos epizodui būdingų požymių, o 70 procentų po pirmojo tyrimo nesikreipė ir neprašė gydymo nei vaistais, nei psichoterapija. Kaip ir mums visiems, kartais jiems pasitaikydavo natūralių nuotaikų svyravimų, tačiau beveik pusė nurodė sunkiu metu atsivertę „Geros nuotaikos vado­vą“ ir perskaitę labiausiai padėjusias dalis. Tyrėjai mano, kad šie „savęs pastiprinimo seansai“ gali būti svarbūs išlaikant pozityvų požiūrį. 40 procentų pacientų teigė, kad labiausiai jie vertina tai, jog knyga padėjo pakeisti neigiamus mąstymo mode­lius arba išsižadėti požiūrio „viskas arba nieko“.

Žinoma, kaip ir visi tyrimai, šis taip pat turi išlygų. Pirma, ne visi pacientai „išgijo“ perskaitę knygą. Nė vienas gydymo metodas nėra panacėja. Vilčių suteikia tai, kad daugumai pacientų knygos „Geros nuotaikos vadovas“ skaitymas padėjo pasijusti geriau, bet taip pat aišku, kad kai kuriems sunkesne ar lėtine depresijos forma sergantiems žmonėms gali prireikti ir psichoterapeuto pagalbos ar vaistų. Skirtingiems asmenims tinka skirtingi metodai.

Kiti tyrimai

2010 m. JAV darytas tyrimas „Biblioterapija depresijos gydymui pirminėje sveikatos priežiūroje“ irgi liečia Burnso knygą „Geros nuotaikos vadovas“. Ar bendrosios praktikos gydytojo rekomenduota perskaityti knyga „Geros nuotaikos vadovas“ tinka depresijai gydyti? Išvada – taip, tik kartu su įprastiniu gydymu.

2008 m.Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas apie sveikatos įstaigų bibliotekų sudaromų knygų sąrašų efektyvumą gerinant psichikos sveikatos būklę (Chamberlain D., Heaps D.,  Robert I.. 2008), kuriame teigiama, kad biblioterapija –  ekonomiškai efektyvus gydymo būdas, skatinantis paciento ir sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimą.

Škotijoje šiais metais daryto atsitiktinių imčių tyrimo „Savipagalbos kognityvinės elgesio terapijos taikymas depresija sergantiems pacientams pirminės sveikatos priežiūros įstaigose“ išvadose taip pat teigiama, kad kognityvinė biblioterapija veiksmingesnė , nei įprastinis gydymas.

2012 metais atliktas dar vienas panašus į ką tik paminėtą – atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas „Kognityvinė biblioterapijos įtaka gydant lengvą depresiją“. Pacientams buvo atsitiktine tvarka skiriamas skubus gydymas- t.y. biblioterapinį efektą turinčios knygos  Burnso „Geros nuotaikos vadovas“, uždelstas gydymas, jokio gydymo, placebo – t.y. bendro pobūdžio patarimų knygos . Taikant biblioterapiją po 3 mėnesių buvo pastebėtas ryškus depresijos simptomų sumažėjimas, automatinių minčių išnykimas, o  taikant kitus gydymo būdus jokių pokyčių nebuvo pastebėta.

2012 m. daryto tyrimo „BT įtaka mažinant stresą depresija sergantiems žmonėms“ išvadose pabrėžiama, kad savipagalbos knygų skaitymas padeda sumažinti stresą jau sergant depresija.

2012 m. Rumunijoje darytas atsitiktinių imčių tyrimas “ Kognityvinės biblioterapijos įtaka depresijos simptomų kaitai“. Pabrėžiama, kad parinktos savipagalbos knygos padeda pakeisti automatines mintis, o tai sumažina depresijos simptomus.

2013 m. Italijoje daryto atsitiktinių imčių kontroliuojamo tyrimo „Skaitymo grupė kaip reabilitacijos būdas hospitalizuotiems pacientams, sergantiems psichoze“. Praėjus net 6 mėnesiams po skaitymo programos buvo stebimas ryškus klinikinių simptomų sumažėjimas. Išvadose pabrėžiama, kad skaitymo programos turėtų būti patvirtintos kaip reabilitacijos priemonė psichikos pacientams, sergantiems sunkia psichikos negalia.

Šiais metais Didžiojoje Britanijoje darytas bandomasis tyrimas „Savipagalbos knygų skaitymo padedant specialistui poveikis sergantiems Parkinsono liga“. Išvadose teigiama, kad kryptinga biblioterapija labai padeda sumažinti nerimą, kuris būdingas sergantiems Parkinsono liga.

2010 m. paskelbtas Švedijos Karolinska universitete vydytas atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas „Biblioterapijos įtaka panikos sutrikimų gydyme“. Tai randomizuotas savarankiško skaitymo be terapeuto vadovavimo, bet turint tikslų terminą, tyrimas. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į 2 grupes- gydymo ir kontrolinę. Gydymo grupėje buvo išsiųsta savipagalbos knyga švedų kalba apie kognityvines elgesio strategijas ir panikos sutrikimus. Knygą reikėjo skaityti per 10 savaičių. Po to reikėjo atsakyti į terapeutų klausimus. Rezultatai gydymo grupėje palyginti su kontroline grupe, pagerėjo. Preliminari išvada –tikslus terminas, iki kada reikia perskaityti knygą, veiksmingas žmonėms, kenčiantiems nuo panikos sutrikimų su agorafobija arba be jos.

Visų šių tyrimų išvados patvirtina teigiamą biblioterapijos poveikį mažinant depresijos simptomus. Skaitymas rekomenduojamas kaip reabilitacijos priemonė ir sergantiems Parkinsono liga, esant panikos sutrikimams, psichozei.

Baigiant norisi pabrėžti, kad biblioterapija – tai įrodymais pagrįstas daugelio klinikinių simptomų gydymas, kuris apsimoka ir ekonomiškai. Juk knyga kainuoja šimtus kartų pigiau, nei pavyzdžiui ilgai trunkanti psichoterapija. Tai turėtų  paskatinti specialistus drąsiai naudoti biblioterapiją savo darbe, nes tokia praktika yra pagrįsta įrodymais.

Daiva Širkaitė

Pranešimas skaitytas Birštone rengtoje konferencijoje Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti

lapkričio 20, 2013 at 7:39 am Parašykite komentarą

Biblioterapijos konferencija

Lapkričio 8 d. Birštono viešoji biblioteka ir Birštono VšĮ „Tulpės“ sanatorija pakvietė  gydytojus psichiatrus, psichologus, socialinius darbuotojus ir bibliotekininkus į konferenciją „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“. Aptarti biblioterapijos, kaip gydymo metodo, principai, galimybės ir pritaikomumas.

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotojos Regina Vaišvilienė ir Daiva Širkaitė. LMB parengė ir išleido literatūros sąrašą biblioterapijos tema. Leidinio sudarytojos Regina Vaišvilienė ir Ingrida Bučionytė.

Informacijos skyriaus  vedėja R. Vaišvilienė apžvelgė biblioterapijos istoriją Lietuvoje. 1946 m. Vilniaus  I – osios Tarybinės ligoninės bibliotekininkė G.Brėdikytė pradėjo organizuoti grožinės literatūros skaitymus ligoninės pacientams. 1972 m. Respublikinė mokslinė medicinos biblioteka (dab. Lietuvos medicinos biblioteka) išleido metodinį leidinį „Biblioterapija medicinos bibliotekose“. Pirmasis biblioterapijos kabinetas įsteigtas 1980 m. Druskininkų sanatorijoje „Draugystė“. 1985 m. Vilniuje vyko pirmasis Respublikinis seminaras estetoterapijos tema, 1986 m. Kauno medicinos instituto biblioteka surengė konferenciją.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja D. Širkaitė supažindino su naujausiais biblioterapijos taikymo psichikos sveikatos srityje klinikiniais tyrimais. Kognityvinės biblioterapijos gydymo būdas psichikos sveikatos specialistų bendradarbiaujant su bibliotekininkais taikomas jau nuo 20 amžiaus pradžios. Siūlomos skaityti knygos, pritaikytos konkrečiai problemai, kamuojančiai pacientą. Pacientai suvokia, kad jie nėra vieni su savo problemomis, kad jos nesvetimos ir kitiems žmonėms. Sergantiesiems depresija dažniausiai rekomenduojama Stanfordo universiteto profesoriaus knyga Davido Brunso knyga „Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija“. Atlikti tyrimai patvirtino, kad pacientų savarankiškai perskaičiusių šią knygą per numatytą laikotarpį sveikatos būklė žymiai pagerėjo, kai kuriems nebereikėjo tolimesnio gydymo. Tyrėjai padarė išvadą, kad biblioterapija veiksminga gydymo forma nuo depresijos kenčiantiems pacientams. Pranešėja D.Širkaitė pastebi, kad biblioterapija – saugus, tyrimais pagrįstas, ekonomiškai pigus gydymas.

Į konferenciją susirinkę biblioterapijos specialistai pasidalino darbine patirtimi. Klaipėdos universiteto komunikacijos katedros docentė Daiva Janavičienė  kalbėjo apie biblioterapijos ir bibliotekų sąveiką. Biblioterapija reikalinga visiems, ir sveikiems žmonėms.

Pasak poezijos terapeutės dr. Jūratės Sučylaitės,  literatūros kūrinys padeda žmogui atpažinti jo paties gyvenimiškąją situaciją ir prakalbėti.  Birštono viešosios bibliotekos bibliotekininkė Stefa Puskunigienė ir psichologė Brigita Gelumbauskienė apibendrino biblioterapijos taikymo patirtį Birštono kurorte. 2008 m. buvo pradėtas projektas „Biblioterapija. Knyga gali tau padėti“. Kasmet projektas įgavo naują pagreitį. „Tulpės“ sanatorijoje organizuojamos biblioterapijos popietės. Humanistinės – egzistencinės psichologijos instituto direktorius Rimantas Kočiūnas teigė, kad bibliotekininkų ir psichiatrų bendradarbiavimas prasmingas. Jis tikisi, kad bus tęstinė konferencija ir  kitoje konferencijoje susirinks daugiau psichiatrų ir kt. specialistų.

Po pietų seminaro dalyviams vyko praktiniai biblioterapijos užsiėmimai. Vienai susirinkusiųjų grupei vadovavo lietuviškosios psichoterapijos kūrėjas, gydytojas Aleksandras Alekseičikas, kitai – poezijos terapeutė, rašytoja, gydytoja dr. Jūratė Sučylaitė.

Parengė  Janina Valančiūtė

Leidinį “Biblioterapija: literatūros sąrašas“ galite atsisiųsti čia

Daivos Širkaitės pranešimas “Naujausi klinikiniai tyrimai apie biblioterapijos taikymą psichikos sveikatos srityje – kognityvinė terapija

lapkričio 19, 2013 at 9:32 am Komentarų: 1

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Rgs    
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031  

Statistika

  • 74 436