Posts tagged ‘Medikų kūryba’

Eiliuotas vilties kelias

GYDYDAMI KITUS – NEUŽMIRŠKITE SAVĘS!

Mediko kūryba – tai vidinių išgyvenimų sankaupos virsmas poetiniu žodžiu, tai dvasinio skausmo ar džiugesio šauksmas, tai dieviška duotybė reikšti jausmus palydint pacientą Anapiliu arba grąžinant į gyvenimo vieškelį…
Medikų poezijos konkursas „Eiliuotas vilties kelias“ Lietuvoje vyksta jau antrą kartą. Jo tikslas – sukaupti ir išsaugoti brangius kūrybos perlus, kurių spindesy įamžinti liks viso gydančiojo personalo emociniai išgyvenimai. 2015 m. 31 eilėraštį atsiuntė medikai iš Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos, o šiemet pateikti 26 kūriniai, yra dalyvių ir iš mažųjų Lietuvos miestelių.
Kūrybinės idėjos autorė — Didžiosios Britanijos labdaros ir paramos fondo „The Tiltas Trust“ patikėtinė Wendy Howe. Laureatams piniginius prizus taipogi skiria „ The Tiltas Trust“.
Konkursą savanorystės principu organizuoja ir vykdo Paliatyvios medicinos centro „Vita Digna “ savanorių komanda, remdamasi Didžiosios Britanijos pavyzdžiu – ten tokia kūrybos akcija jau tapusi tradicine, ir dalyvių vis daugėja.
Rėmėjas – Labdaros ir paramos „ The tiltas Trust“ – TTT—fondas sėkmingai tiesia savitarpio supratimo ir bendravimo tiltą tarp dviejų šalių – Didžiosios Britanijos ir Lietuvos – gyventojų. Siekiama, kad vienos šalies patirtimi ir žiniomis galėtų pasinaudoti kitos šalies žmonės, ieškoma sričių, kuriose sukaupta profesinė bei kūrybinė patirtis galėtų būti kitos šalies veiklos gairėmis.
Paliatyvios medicinos centras – sveikatos priežiūros įstaiga – teikianti nemokamas ambulatorines paliatyviosios medicinos paslaugas ligonio namuose Kaune ir Kauno apskrityje veikia nuo 2009 m. Kai gydytojų komisija priima sprendimą ir pacientas gauna gydančio gydytojo siuntimą, ligonį namuose pradeda lankyti specialistų komanda: gydytojas, bendrosios praktikos slaugytoja, socialinis darbuotojas. Paliatyvioji pagalba — tai pagalba ligoniui, sergančiam nepagydoma, progresuojančia liga, tai pagalba ir ligonio artimiesiems, siekiant išlaikyti geriausią įmanomą gyvenimo kokybę, sprendžiant fizines, psichologines, socialines bei dvasines problemas.
Paliatyvios medicinos centro sprendimu 2010 m. suburta „Vita digna“ savanorių komanda, kurioje yra psichologių socialinių darbuotojų, medikų bei minėtų specialybių studentų. Savanoriai yra mokomi pagal Paliatyvios medicinos centro paruoštą programą ir vykdo paliatyviąją veiklą: teikia psichosocialinę, dvasinę paramą ligoniui ir jo šeimai, lanko ligonius namuose, ligoninėse, rengia akcijas, seminarus, rašo ir įgyvendina projektus, vykdo jaunimo aktyvumą skatinančią Dofe programą, dalyvauja konferencijose ir kituose renginiuose.

Kontaktai
Tel. +370 611 97050
Facebook Paliatyvios medicinos centras
Facebook VITA DIGNA savanoriai

18 rugpjūčio, 2017 at 11:55 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Laiko akys“

Langas

Žiūriu pro gyvenimo langą –
Medis eidamas pasilabina
Ir paukštis nutupia
Turėti draugų gera
Gulasi laikas
Rudenio lapais
O lange šviesa dega
Ir žiūri į gatvę akys
Dunksi praeinančios kojos
Ir kryžiumi saulė išsitiesia
Giesme palydi paukščiai
Ugnis rusena
Pro gyvenimo langą
Žiūrėdama į kelią
O paukštis vis gieda
Toks mielas lango saulėlydis

4 liepos, 2017 at 6:47 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Debesų kalbėjimas“

Šviesa paskui vėją išėjo
Dabar juodos naktys
O kalbėjimas pabėgo
Tamsoje ilgai ieškojau
Kol kojos pavargo
Ir žodžių neliko
Tik skausmas atsirėmęs į sieną
Niekur neišeina
Vis laukia ir laukia
Paskutinių ašarų
O akys išdžiuvę apanka
Klausti kelio jau nebereikia
Pabūsiu vienui viena
Juodoje naktyje
Laikrodžio rodyklė bėga ratu
O laikas voratinklyje supas
Jau niekur neisiu
O mėnulis vaikšto basas
Veidą žvaigžde pridengęs
Saulės neradęs
Ir pavargęs prisėda prie manęs

30 birželio, 2017 at 6:43 am Parašykite komentarą

Juozas Mickevičius „Eilės meilei“

Jūsų rankose nauja Juozapo Mickevičiaus poezijos knyga „Eilės meilei“. Ypatinga knyga, nes pati sąvoka MEILĖ yra ypatinga – apima visa, kas mums yra miela, brangu, kas sušildo sielą, gydo, glaudžia ir apkabina, drąsina, nuo ko suvirpa širdis ar sudrėksta blakstienos…
Apie tokį nepakartojamą, daugiaspalvį jausmą savo eilėse prabyla autorius. Daugiau kaip 40 metų praleidęs prie operacinio stalo, Juozapas Mickevičius žino, kiek daug žmogui reiškia meilė, kokia ji galinga. Tad visai nenuostabu, kad savo posmuose meilę dalina mums lyg brangiausią vaistą.
Jis vedžioja mus vaikystės takais po savo mylimą tėviškę, apkabina Mamos rankas, glaudžia prie širdies mylimąją, kalbasi su mokyklos draugais. Skaitant jo kūrybą norisi kartu sekti tomis Meilės pėdomis: bėgioti Dubysos pakrantėmis, džiaugtis gėlių žydėjimu, glaustis prie Butkiškės ąžuolo ir semtis stiprybės, klausytis paukščių giesmės, laužti dar šiltą Mamos iškeptos duonos riekelę ir dainuoti, dainuoti…
Dainuoti meilę. Ir apie meilę… Ne veltui nemažai Juozo Mickevičiaus kūrinių jau virto dainomis. Tikiu, kad ir šioje knygelėje esantis ne vienas melodingas eilėraštis suskambės daina. Kitaip ir būti negali – autorius į posmus sudėjo savo širdį, išgyventus jausmus, todėl visa taip artima, šilta ir jautru.
Esu dėkinga likimui, kad suvedė su Juozu Mickevičiumi ne tik rengiant šią knygą. Mudu esame to paties – Mickevičių – giminės medžio atžalos. Didžiuojuosi tuo.

Regina Musteikienė

Meilės paukštė

Nėra nei lubų, nei grindų…
Į laimės žvaigždę aš skrendu
Visai ne kosminiu laivu –
Glėby svajonių mūs savų…

Tau skins žvaigždes mana mintis,
Jos visos Tau po kojom kris.
Nuskintos žvaigždės nenuvys,
Kol vis dar plaks mana širdis.

Kiek čia šviesos, kiek čia erdvės,
Kai meilės himnas mums skambės.
Apglėbk tvirčiau, bučiuok karščiau,
Mūs meilės paukšte, skrisk greičiau!

Kai meilės paukštė mus palies,
Širdis kai glausis prie širdies,
Ant gimto tėviškės akmens
Mums laimės žiburys rusens.

7 birželio, 2017 at 12:45 pm Parašykite komentarą

Juozas Mickevičius „Gimtinė – gyvenimo uostas“

Juozo Mickevičiaus (g. 1936 m.) eilėraščių knygoje „Gimtinė – gyvenimo uostas“ (2010) – 110 eilėraščių. Pirmoji eilėraščių knyga „Prabėgusio laiko lašai“ (2006). Ją pristatydamas skaitytojui, poetas J. Mačiukevičius rašė:
„Šiandien man tenka maloni misija pristatyti visą gyvenimą chirurgu pradirbusio Juozo Mickevičiaus poeziją. Tik išėjęs į pensiją Juozas suprato, kad „nerašyti negali“. Jis rašo apie savo gražiosios Dubysos krantus, apie mylimus žmones, tėviškės grožį, apie tas pačias Ariogalos apylinkes…“
Eilėraščių knygos „Gimtinė – gyvenimo uostas“ temų ratas gana panašus. – Juozas Mickevičius prabyla apie tėviškę – Butkiškės kaimą Raseinių rajone, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, artimuosius, jų darbus, bendravimą. Autorius jautriai prabyla ir meilės lyrikos posmais. Vyrauja asmeninė meilės tėviškei jausmą pabrėžianti poetika bei gamtinė simbolika, nuspalvinta įvairiomis autoriaus emocijomis. Imponuoja meniškai įtaigūs teksto vaizdai Juozo Mickevičiaus peizažinėje – gamtinėje lyrikoje. Didžiausias poetinio talento įrodymas – ne tik sklandus ir įvairus eiliavimas, bet ir gyva, lietuviška leksika, originali poetinė stilistika. Autoriaus rinktinės eilėraščiai – subtili, jautri sielos išpažintis. Jis, nuėjęs ilgą ir prasmingą gydytojo – onkologo chirurgo profesinį kelią, kupiną sunkių gyvenimo sukrėtimų, tad dažnas eilėraštis gimė iš dvasinio nerimo. Ypač žavi nuoširdi meilės lyrika, kurioje atsiskleidžia gilūs jausmai. Paprastai sakoma, kad žmogus tobulybės niekada nepasieks, tačiau jeigu kūrėją lydi širdies nerimas, nereikia pernelyg sielotis, jog eilėraštis nėra tobulas. Ir taip atsitinka vien todėl, kad skaitytojas sunkiai suvokia, kas iš tikrųjų yra tobulumas. Būtent – tobulumas yra ne baigtinė forma ar būvis, o troškimas ir gebėjimas keistis. Šiuo požiūriu visas gyvenimas yra tobulas, taip pat ir Juozo Mickevičiaus poezijos knyga „Gimtinė – gyvenimo uostas“. Poetas eiliuoja labai lengvai, posmai panašūs į dainingą vyturėlio giesmę, o jo temos – tėviškė, artimieji, laiko bėgsmas, praradimai ir kitos – artimos dažnam skaitytojui, kuris, anot Jono Mačiukevičiaus, „džiaugiasi ne tik spalvingu gėlynu, bet ir kukliais žiedeliais“. Vienais posmais galime žavėtis, kitus kaip žalias vyšnias palikti nokti, arba pačiam juos pratęsti, keisti – laikas jiems tobulėti nesibaigiantis kaip ir šulinys bedugnis, o trečiais džiaugtis, nes jie nušviečia patį sudėtingą gyvenimą. Tokiu šviesuliu literatūros kūrėjų padangėje galime laikyti gerbiamą Juozą Mickevičių.

Literatūrologas Rimantas Klibavičius
Kaunas, 2010

GIMTINĖ – GYVENIMO UOSTAS

Gimtinė – gyvenimo uostas
Ir mano vaikystės pasaulis.
Čia vėjas man garbanas glostė,
Džiovino man ašaras saulė.

Galingai ledonešiai ūžė,
Pakrantės karkluos įsivėlę.
Čia patys gražiausi gegužiai
Ir pačios kvapniausios man gėlės.

Lakštingalos garsiai čia suokė,
Skambėjo daina šienpjovėlių.
Rytai čia saulėti, kitokie –
Lyg žvilgsnis mielos mergužėlės.

Girdėjau čia vyturį giedant
Ir balsą mamos – tylų, švelnų…
Ieškojau paparčio aš žiedo
Ant tėvo pūslėtojo delno.

Čia užgimė pirmos svajonės,
Lydėjo darbai pirmutiniai.
Man teko išeiti į žmones,
Žmogum kad sugrįžčiau gimtinėn.

Gimtinė – gyvenimo uostas
Ir dvasinių lobių šaltinis.
Čionai aš ilsėsiuos kapuose…
Lengva bus man žemė gimtinės.

5 birželio, 2017 at 12:27 pm Parašykite komentarą

Jonas Sąlyga „Jūra nepozuoja“

jura-nepozuoja387Krante – pilki akmenų apskritimai.
Ką tik praūžus audra
Į būrį visus sugrąžino,
Kad jūra nebūt vieniša.
Jonas Sąlyga

Jonas Sąlyga – gydytojas, muzikas, mokslininkas, šiuolaikinės sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytojas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docentas.

„Jūra nepozuoja“ – Jono Sąlygos fotografijų ir eilių albumas.

29 lapkričio, 2016 at 10:01 am Parašykite komentarą

Emilija Vitkūnaitė – Vaitkevičienė

Emilija Vitkūnaitė – Vaitkevičienė – prozininkė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, Anykščių literatų klubo „Marčiupys“ narė. 2006 m. už knygos „Gryčiutė prie Šventosios“ ištraukas buvo pripažinta Rytų Lietuvos literatų konkurso laureate publicistikos srityje, 2007 m. tapo laureate už apsaky­mus – prozos žanre.

Vitkūnaitė gimė 1929 m. birželio 7 d. Šeštokiškių k. (Anykščių r.). Buvo penktas vaikas šeimoje. Iš viso gimė devyni vaikai, o augo – penki. Prisimindama savo vaikystę Emilija rašo: „Buvau penktas vaikas nemažame brolių ir seserų pulkelyje. Duonos prieš rugiapjūtę neretai pristigdavo mūsų dūminėje gryčioje, bet knygų – ne. Jas iš knygynų ir keliaujančių prekiautojų nešmenėlių pirkdavo tėtis. Jis daug skaitė ir mus, vaikus, pratino skaityti.
Tėvelis vaikus skatino ir skaityti, ir mokytis.

1946 m. Emilija baigė Panevėžio vidurinę ekonominę mo­kyklą. 1946 – 1949 m. mokėsi Vilniaus felčerių – akušerių mo­kykloje, įgijo medicinos felčerės specialybę. Nuo 1949 m. E. Vit­kūnaitė dirbo felčere Kupiškyje, Panevėžyje ir Anykščiuose, pas­kui apsigyveno ir iki šiol liko Vilniuje, iki pensijos dirbo Vilniaus specialiojoje ligoninėje sesele. Šioje ligoninėje ji slaugė sunkiai sirgusius kompozitorių Balį Dvarioną, rašytoją Ievą Simonaitytę, poetą Eduardą Mieželaitį, savo įspūdžius apie bendravimą su jais ir kitais žinomais žmonėmis ji aprašė publicistiniuose straipsniuose.

Prisimindama savo kūrybos pradžią, literatė knygoje „Paliki­mas“ rašo: „Pirmieji mano kūrinėliai buvo jau besimokant Ka­varsko (Anykščių r. —A. B.) mokyklos penktame skyriuje, laisva tema parašyti du prozos vaizdeliai: „Diena prie Šventosios“ ir „ Velykų rytas“. Pirmajame aprašiau gimtinės upę, jos gėlėtas pakrantes, plukdomus sielius ir sielininkus ant jų. Antrajame – savo kelionę Velykų rytą su tėčiu į gražiausią pasaulyje Kavarsko bažnyčią, aušrą, saulės užtekėjimą pro šventoriaus klevus, varpų skambėjimą ei­nant procesijoje. Mokytojas skaitė juos garsiai klasėje, paskui susig­raudinęs paglostė man galvą sakydamas: „Vaikel, betgi tu turi Dievo dovaną“…

Turėdama Kūrėjo dovaną, E. Vitkūnaitė rašyti pradėjo būdama dvylikos metų. Rašė besimokydama Panevėžyje, vėliau Vil­niuje. Savo pirmuosius kūrinius publikavo Kupiškio ir Anykščių rajonų spaudoje. Almanache „Jaunieji“ (1960 m.) buvo išspaus­dintas jos apsakymas „Vienturtė“. Jos kūryba buvo publikuoja­ma Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesiniame literatūros, meno ir kritikos žurnale „Pergalė“, kultūros ir meno mėnesiniame žurnalas „Kultūros barai“, Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Pirmuosius literatūrinius E. Vitkūnaitės bandymus 1965 m. palankiai įvertinęs rašytojas Juozas Baltušis paskatino ją toliau kurti, bendrauti su kitais jaunaisiais rašyto­jais.

Emilija rašo apsakymus, eilėraščius, publicistinius straipsnius, atsiminimus apie įžymesnius žmones, dvasininkus kraštiečius. Literatė savo kūrinius publikuoja periodikoje ir rinkiniuose. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje, tačiau vasaras praleidžia Šilelių kaime (Anykščių r.).

Ji yra Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ narė. Da­lyvauja įvairiuose kultūros ir literatūros renginiuose, skaito savo kūrybą.

Audronė BEREZAUSKIENĖ

17 lapkričio, 2016 at 9:45 am Parašykite komentarą

Dr. Konstancija Paprockaitė – Šimaitienė „Moteris su baltu chalatu“

„Moteris su baltu chalatu“ – knyga, kurią skaito italai.

O ką mes žinome apie knygos autorę dr. Konstanciją Paprockaitę-Šimaitienę ir jos knygą? Konstancija dar gimnazijoje rašė eilėraščius, kurie dingo karo metu. Vėliau, atvykusi į Jungtines Amerikos valstijas, pradėjo rašyti dienoraštį. Jei ne kunigo Stasio Ylos atkreiptas dėmesys į gydytojos pasakojimo stilių, raiškią kalbą ir įsimenančias detales iš darbo ir gyvenimo ligoninėse, jo paskatinimas ne tik rašyti, bet ir teikti spausdinti, šie užrašai gal taip ir būtų likę gulėti autorės stalčiuose. Pirmieji pasakojimai laikraštyje Draugas buvo atspausdinti 1969 m.

Laikraštyje Draugas paskelbti pasakojimai atkreipė multilingvistės, vertėjos (be anglų, vokiečių ir kt. kalbų, mokėjusios ir lietuvių kalbą) Fridos Volani Bernardelli dėmesį. Ji, būdama mokytoja ir jaunimo auklėtoja suprato, kaip šie rašinėliai galėtų pasitarnauti jaunų žmonių socialiniam ir moraliniam auklėjimui. Pasakojimus vertimų autorė sudėjo į atskiras nedideles knygeles. Pirmieji pasakojimai buvo išleisti pavadinimu „Una donna in camice bianco“ (Brescia : Pavoniana, 1987), šiaurės Italijoje. Vėliau, buvo išleista dar kelios knygelės skirtingais pavadinimais, bet su antrine antrašte: “Vita in Corsia. Una donna in camice bianco“ (Brescia : Pavoniana, 1990), Medico a New Yourk. Una donna in camice bianco (Brescia : Pavoniana, 1994). Siekiant patrauktų jaunimo dėmesį, vertėja pati nupiešė nedideles iliustracijas ir davė peržiūrėti vaikų ir jaunimo knygų rašytojui prof. Lino Monchieri, kuris išverstus pasakojimus, pritaikytų jaunimo auditorijai. Knygelės išleistos vertėjos lėšomis.

Pasirodžius pirmajai knygai italų kalba, autorė nusprendė surinkti visus laikraštyje Draugas spausdintus pasakojimus, peržiūrėti ir sudėti į vieną knygą. Knyga lietuvių kalba Moteris su baltu chalatu (Brooklyn : Franciscan Press, 1990) pasirodė 1990 metais. Autorė knygą padovanojo bičiuliams Marijai ir Antoni Janikams. Jie knygą išvertė į lenkų kalbą ir 1999 m. gegužės mėnesį autorę pakvietė į knygos Kobieta w bialym kitku (Warszawa : Przedświt, 1999) pristatymą Varšuvos lenkų gydytojų draugijos klubo salėje. Pristatymo metu autorė prisipažino: „… rašyti mėgo jau gimnazijoje ir rašymas suteikia jai dvasinį poilsį, tai tarsi kelionė į greta esančių žmonių sielas, jai atrodo lyg vyktų vaidinimas, kurį ji užrašo. Užrašiusi ji pajuntanti nuostabią būseną: patampa laiminga, lyg atlikus kažką svarbaus. <…> Rašymas esąs jai atokvėpis, pramoga, dvasinis darbas. Savo profesiją labai mėgstanti, nes ji yra įvairi, įdomi, prasminga, bet būtų liūdna, jei neturėtų pomėgio rašyti.“ (Medicina, 1999, Nr. 2, p. 26)

Jaudinantys, šilti pasakojimai apie gydytojo darbą ligoninėje bematant įtraukia skaitytoją savo kalbos gyvumu, pasakojimo išraiškingumu ir istorijų spalvingumu. Nors autorė kalba pirmuoju asmeniu, bet tai nėra vien asmeniniai prisiminimai, o labai įdomios istorijos. Iš šių pasakojimų sužinome, kaip sunkiai skynėsi kelią gydytojos moterys, atvykusios į JAV. Kiek buvo nuostabos, kad čia, laisvame pasaulyje gydytojai-moteriai reikia įrodyti, jog ji gali dirbti sudėtingą gydytojo darbą kartu su vyrais. Daktarė Konstancija buvo viena pirmųjų lietuvių gydytojų, kuri turėjo praeiti visus „kryžiaus“ kelius, kad galėtų gauti vietą stažuotei Amerikos ligoninėje. Plačiau apie tai sužinosite paskaitę knygą Moteris su baltu chalatu.

Parengė R. Vaišvilienė

 

13 spalio, 2016 at 6:46 am Parašykite komentarą

Jonas Šalna “Amžinybės juosta“

Jonas Šalna gimė 1921 m. kovo 29 d. Grybėnuose, Švenčionių aps. Tada buvo Lenkijos okupuotas kraštas. Jaunystę praleido Apso vals., ten tėvai buvo nusipirkę ūkį, Motinos pastangų dėka buvo išleistas į mokslus. 1941 m. baigė Vilniaus VD gimnaziją. Metus mokytojavo. 1942 m. pradėjo medicinos studijas Vilniaus universitete. Medicinos mokslus baigė 1949 m. Vokietijoje. Tais pačiais metais vedė ir atvyko į JAV. Gilino studijas. 1955 m. gavęs JAV pilietybę, dvejus metus tarnavo kariuomenėje. Grįžęs, pradėjo nuosavą medicinos praktiką. 1986 m. išėjo į pensiją. Gyvena Viskonsino valstijoje, žiemas praleidžia Floridoje.
Maždaug prieš 30 metų (1970) ėmėsi skulptūros – dirbo su medžiais šakomis, rastomis vandenyje arba prie jo. Jam būdavo intriguojanti medžiaga. Senai pradėjo kurti eilėraščius, tačiau jų nevertino. Prieš keletą metų, artimųjų paskatintas, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Nurimus banga“ (1996).

 

AntrojiJonas Salna_Amzinybes juosta201 autoriaus poezijos knyga. Ji, kaip ir pirmoji, liudija apie sudėtingą kūrėjo pasaulį, gyvenimo bei visos būties prasmę, žmogų – begalino Kosmoso dalelę.

AUTORIAUS ŽODIS

Menas ir poezija yra Absoliučios Dvasios poveikis, kuris remiasi subjektyvaus ir objektyvaus vizijų vaizdo spektru. Jame atsispindi žmogaus vidaus išgyvenimai įforminti realių patyrimų, emocijų. Juose telpa nusivylimų, troškimų, sėkmių ir nesėkmių pasaulis. Visi to gyvenimo atributai įvairina ir praturtina sielą bei įgalina ją tobulėti.

Bergždžias gyvenimas, bergždžia aplinka gali atsiremti į bergždžius rezultatus. Skaitytojui reikia ugnies, kuri atkreiptų jo dėmesį. Kai kūrėjo vaizduotė nėra suprantama ir pagaunama, sunku jai surasti pastogę.

Poetas, išsiruošęs į poezijos vandenis, brenda saulės spinduliais vandens paviršiuje. Beje, saulė šviečia virš gnomų pasaulio. Saulė – gyvybės šaltinis, nors jos spinduliai aižo akių vyzdžius, o vanduo – gyvybės rezidencija ir būtinas jos ramentas, gyvasties kraujotiekis.

Tantalas yra dažnas gyvenimo įvaizdis. Sodas ir vanduo dažnai cituojami poezijoj. Troškulys ir alkis – dažni palydovai.Tantalą jie kankina, bet kaip etninio dievaičio nenužudo. Baudžia ir nenužudo. Geismai yra amžini kelionių kompasai, kad ir į katakombas.

Veržiamės pirmyn, kad pirmieji galėtumėm pasiekti gnomų saugomus žemės turtus – jos sielą – ir pajėgtume apkabinti saulės spindulius.

Čia skaitytojas pamatys Tantalo įvaizdį virš gnomų saugomų neatrastų turtų ir laisvai šviečiančių saulės spindulių. Eilėraščiuose neišvengta siurrealistinio pasaulio paslaptingumo, protą temdančios erdvės, kraują krešinančių epizodų, gimtosios Žemės nostalgijos.

Prie eilėraščių skaitytojas atras žinomo fotomenininko Algimanto Kezio nuotraukas. Jose – įvairios mano skulptūros, sukurtos per daugelį metų iš šaknų, išplaukų, šiekštų, surinktų Amerikoj, Kanadoj, Aliaskoj, Kolorado kalnuose, paežeriuose, pajūry, paplūdimiuose ir kitur.

Tokia medžiaga – gamtos abstraktus kūrinys, jos kūrybinė fantazija, paliesta žemės elementų: vandens, bangų, vėjų ir mikrobų. Apipavidalinta žmogaus rankų, ji tampa savotiškas įdomus derinys tarp žmogaus ir gamtos.

Esu dėkingas A. Keziui, sugebėjusiam skulptūras įforminti į vertingus šešėlių ir šviesų rėmus ir negyviems daiktams suteikti gyvybės.

16 rugpjūčio, 2016 at 11:33 am Parašykite komentarą

„Tos birželio purpurinės rasos“

Birželio 17 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje, Vilniuje, įvyko medikų poezijos šventė  „Tos birželio purpurinės rasos“. Šventę organizavo  V.Kudirkos medikų literatų draugija, Lietuvos medicinos biblioteka. Renginio moderatorius – doc. dr. Algimantas Jasulaitis. Partneriai – Lietuvos gydytojų sąjunga. Informaciniai rėmėjai – Gydytojų žinios, Sveikatos radijas, Portalas Vlmedicina.lt

Renginį pradėjo LNOBT solistas altininkas Andrius Pleškūnas.  Jau antrus metus į poezijos šventę susirinkusius medikus pasveikino Lietuvos medicinos bibliotekos direktorė Salvinija Kocienė ir pristatė signalinį medikų kūrybos almanacho egzempliorių. Į organizatorių kvietimą siųsti savo kūrinius atsiliepė 24 autoriai, o į šventę atvyko dar daugiau dalyvių. Be praėjusiais metais Medicinos bibliotekoje vykusioje poezijos pavasario šventėje dalyvavusių autorių Algimanto Jasulaičio, Laisvūnės Petkevičienės, Marjanos Ritos Lunskienės, Dalios Milukaitės – Buragienės, Jono Tertelio ir kt. šiemet savo kūrybą pristatė SAM vyriausioji specialistė Natalja Samp (Vilnius), gydytoja neurologė Rasa Kizlaitienė (Vilnius), Juozas Mickevičius (Garliava), Rita Bijeikytė Gatautė (Klaipėda), Jūra Vladas Vaitkevičius (Šiauliai), Milda Normantienė (Kupiškis), Giedrė Tunikaitienė (Šakiai), Eglė Miliušytė – Brazdžiūnė (Jonava) ir kt. Deja, ne visi galėjo atvykti tą popietę. A.Jasulaitis perskaitė eilėraščius kolegų, negalėjusių dalyvauti literatūrinėje šventėje.

Medikų literatūriniai susibūrimai organizuojami jau beveik penkis dešimtmečius. Jų pradžia – 1969 m. Ariogaloje vykęs pirmasis medikų poezijos pavasaris, kurio laureatu tapo poetas gydytojas E.Selelionis. Jis kasmet rengė poezijos šventes, pasklidusias po Lietuvą. E.Selelionis sudarė ir 1991 m. išleido medikų kūrybos almanachą „Skrenda paukštė baltaplunksnė“.  Jau daug metų draugijai vadovauja Algimantas Jasulaitis. 2013 m. išleistas antrasis medikų poezijos rinkinys „Sugrįžusi šviesa“.

Medikų literatūros šventės yra vykusios Lietuvos medicinos bibliotekoje dar tuomet, kai ji buvo Sveikatos apsaugos ministerijos patalpose. Mintis vėl čia suburti medikus kilo persikrausčius į Kaštonų gatvę. Įsimintinas 30 – asis poezijos pavasaris, į kurį gausiai buvo susirinkę medikai iš visos Lietuvos. Tikimės, kad ši graži tradicija bus tęsiama. Pasak gydytojos Ritos Lunskienės, biblioteka tapo medikų kūrybos namais.

 

Naujausias leidinys „Tos birželio purpurinės rasos. Medikų kūrybos rinkinys“ yra patalpintas Lietuvos medicinos www.lmb.lt  el.leidinių portale ISSUU.

Medikų kūryba taip pat pristatoma tinklaraštyje LMB Tau .

Lietuvos medicinos bibliotekoje parengtą knygų, publikacijų apie autorius ir nuotraukų parodą, kurią galima apžiūrėti iki rugpjūčio 30 d.

 

2016 m. birželio 21 d.

Janina Valančiūtė
Lietuvos medicinos biblioteka

22 birželio, 2016 at 8:51 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2020 m. rugpjūčio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  

Statistika

  • 96 175