Posts tagged ‘Medikų kūryba’

Eiliuotas vilties kelias

GYDYDAMI KITUS – NEUŽMIRŠKITE SAVĘS!

Mediko kūryba – tai vidinių išgyvenimų sankaupos virsmas poetiniu žodžiu, tai dvasinio skausmo ar džiugesio šauksmas, tai dieviška duotybė reikšti jausmus palydint pacientą Anapiliu arba grąžinant į gyvenimo vieškelį…
Medikų poezijos konkursas „Eiliuotas vilties kelias“ Lietuvoje vyksta jau antrą kartą. Jo tikslas – sukaupti ir išsaugoti brangius kūrybos perlus, kurių spindesy įamžinti liks viso gydančiojo personalo emociniai išgyvenimai. 2015 m. 31 eilėraštį atsiuntė medikai iš Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos, o šiemet pateikti 26 kūriniai, yra dalyvių ir iš mažųjų Lietuvos miestelių.
Kūrybinės idėjos autorė — Didžiosios Britanijos labdaros ir paramos fondo „The Tiltas Trust“ patikėtinė Wendy Howe. Laureatams piniginius prizus taipogi skiria „ The Tiltas Trust“.
Konkursą savanorystės principu organizuoja ir vykdo Paliatyvios medicinos centro „Vita Digna “ savanorių komanda, remdamasi Didžiosios Britanijos pavyzdžiu – ten tokia kūrybos akcija jau tapusi tradicine, ir dalyvių vis daugėja.
Rėmėjas – Labdaros ir paramos „ The tiltas Trust“ – TTT—fondas sėkmingai tiesia savitarpio supratimo ir bendravimo tiltą tarp dviejų šalių – Didžiosios Britanijos ir Lietuvos – gyventojų. Siekiama, kad vienos šalies patirtimi ir žiniomis galėtų pasinaudoti kitos šalies žmonės, ieškoma sričių, kuriose sukaupta profesinė bei kūrybinė patirtis galėtų būti kitos šalies veiklos gairėmis.
Paliatyvios medicinos centras – sveikatos priežiūros įstaiga – teikianti nemokamas ambulatorines paliatyviosios medicinos paslaugas ligonio namuose Kaune ir Kauno apskrityje veikia nuo 2009 m. Kai gydytojų komisija priima sprendimą ir pacientas gauna gydančio gydytojo siuntimą, ligonį namuose pradeda lankyti specialistų komanda: gydytojas, bendrosios praktikos slaugytoja, socialinis darbuotojas. Paliatyvioji pagalba — tai pagalba ligoniui, sergančiam nepagydoma, progresuojančia liga, tai pagalba ir ligonio artimiesiems, siekiant išlaikyti geriausią įmanomą gyvenimo kokybę, sprendžiant fizines, psichologines, socialines bei dvasines problemas.
Paliatyvios medicinos centro sprendimu 2010 m. suburta „Vita digna“ savanorių komanda, kurioje yra psichologių socialinių darbuotojų, medikų bei minėtų specialybių studentų. Savanoriai yra mokomi pagal Paliatyvios medicinos centro paruoštą programą ir vykdo paliatyviąją veiklą: teikia psichosocialinę, dvasinę paramą ligoniui ir jo šeimai, lanko ligonius namuose, ligoninėse, rengia akcijas, seminarus, rašo ir įgyvendina projektus, vykdo jaunimo aktyvumą skatinančią Dofe programą, dalyvauja konferencijose ir kituose renginiuose.

Kontaktai
Tel. +370 611 97050
Facebook Paliatyvios medicinos centras
Facebook VITA DIGNA savanoriai

Reklama

rugpjūčio 18, 2017 at 11:55 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Laiko akys“

Langas

Žiūriu pro gyvenimo langą –
Medis eidamas pasilabina
Ir paukštis nutupia
Turėti draugų gera
Gulasi laikas
Rudenio lapais
O lange šviesa dega
Ir žiūri į gatvę akys
Dunksi praeinančios kojos
Ir kryžiumi saulė išsitiesia
Giesme palydi paukščiai
Ugnis rusena
Pro gyvenimo langą
Žiūrėdama į kelią
O paukštis vis gieda
Toks mielas lango saulėlydis

liepos 4, 2017 at 6:47 am Parašykite komentarą

Aldona Dudonytė – Širvinskienė „Debesų kalbėjimas“

Šviesa paskui vėją išėjo
Dabar juodos naktys
O kalbėjimas pabėgo
Tamsoje ilgai ieškojau
Kol kojos pavargo
Ir žodžių neliko
Tik skausmas atsirėmęs į sieną
Niekur neišeina
Vis laukia ir laukia
Paskutinių ašarų
O akys išdžiuvę apanka
Klausti kelio jau nebereikia
Pabūsiu vienui viena
Juodoje naktyje
Laikrodžio rodyklė bėga ratu
O laikas voratinklyje supas
Jau niekur neisiu
O mėnulis vaikšto basas
Veidą žvaigžde pridengęs
Saulės neradęs
Ir pavargęs prisėda prie manęs

birželio 30, 2017 at 6:43 am Parašykite komentarą

Juozas Mickevičius „Eilės meilei“

Jūsų rankose nauja Juozapo Mickevičiaus poezijos knyga „Eilės meilei“. Ypatinga knyga, nes pati sąvoka MEILĖ yra ypatinga – apima visa, kas mums yra miela, brangu, kas sušildo sielą, gydo, glaudžia ir apkabina, drąsina, nuo ko suvirpa širdis ar sudrėksta blakstienos…
Apie tokį nepakartojamą, daugiaspalvį jausmą savo eilėse prabyla autorius. Daugiau kaip 40 metų praleidęs prie operacinio stalo, Juozapas Mickevičius žino, kiek daug žmogui reiškia meilė, kokia ji galinga. Tad visai nenuostabu, kad savo posmuose meilę dalina mums lyg brangiausią vaistą.
Jis vedžioja mus vaikystės takais po savo mylimą tėviškę, apkabina Mamos rankas, glaudžia prie širdies mylimąją, kalbasi su mokyklos draugais. Skaitant jo kūrybą norisi kartu sekti tomis Meilės pėdomis: bėgioti Dubysos pakrantėmis, džiaugtis gėlių žydėjimu, glaustis prie Butkiškės ąžuolo ir semtis stiprybės, klausytis paukščių giesmės, laužti dar šiltą Mamos iškeptos duonos riekelę ir dainuoti, dainuoti…
Dainuoti meilę. Ir apie meilę… Ne veltui nemažai Juozo Mickevičiaus kūrinių jau virto dainomis. Tikiu, kad ir šioje knygelėje esantis ne vienas melodingas eilėraštis suskambės daina. Kitaip ir būti negali – autorius į posmus sudėjo savo širdį, išgyventus jausmus, todėl visa taip artima, šilta ir jautru.
Esu dėkinga likimui, kad suvedė su Juozu Mickevičiumi ne tik rengiant šią knygą. Mudu esame to paties – Mickevičių – giminės medžio atžalos. Didžiuojuosi tuo.

Regina Musteikienė

Meilės paukštė

Nėra nei lubų, nei grindų…
Į laimės žvaigždę aš skrendu
Visai ne kosminiu laivu –
Glėby svajonių mūs savų…

Tau skins žvaigždes mana mintis,
Jos visos Tau po kojom kris.
Nuskintos žvaigždės nenuvys,
Kol vis dar plaks mana širdis.

Kiek čia šviesos, kiek čia erdvės,
Kai meilės himnas mums skambės.
Apglėbk tvirčiau, bučiuok karščiau,
Mūs meilės paukšte, skrisk greičiau!

Kai meilės paukštė mus palies,
Širdis kai glausis prie širdies,
Ant gimto tėviškės akmens
Mums laimės žiburys rusens.

birželio 7, 2017 at 12:45 pm Parašykite komentarą

Juozas Mickevičius „Gimtinė – gyvenimo uostas“

Juozo Mickevičiaus (g. 1936 m.) eilėraščių knygoje „Gimtinė – gyvenimo uostas“ (2010) – 110 eilėraščių. Pirmoji eilėraščių knyga „Prabėgusio laiko lašai“ (2006). Ją pristatydamas skaitytojui, poetas J. Mačiukevičius rašė:
„Šiandien man tenka maloni misija pristatyti visą gyvenimą chirurgu pradirbusio Juozo Mickevičiaus poeziją. Tik išėjęs į pensiją Juozas suprato, kad „nerašyti negali“. Jis rašo apie savo gražiosios Dubysos krantus, apie mylimus žmones, tėviškės grožį, apie tas pačias Ariogalos apylinkes…“
Eilėraščių knygos „Gimtinė – gyvenimo uostas“ temų ratas gana panašus. – Juozas Mickevičius prabyla apie tėviškę – Butkiškės kaimą Raseinių rajone, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, artimuosius, jų darbus, bendravimą. Autorius jautriai prabyla ir meilės lyrikos posmais. Vyrauja asmeninė meilės tėviškei jausmą pabrėžianti poetika bei gamtinė simbolika, nuspalvinta įvairiomis autoriaus emocijomis. Imponuoja meniškai įtaigūs teksto vaizdai Juozo Mickevičiaus peizažinėje – gamtinėje lyrikoje. Didžiausias poetinio talento įrodymas – ne tik sklandus ir įvairus eiliavimas, bet ir gyva, lietuviška leksika, originali poetinė stilistika. Autoriaus rinktinės eilėraščiai – subtili, jautri sielos išpažintis. Jis, nuėjęs ilgą ir prasmingą gydytojo – onkologo chirurgo profesinį kelią, kupiną sunkių gyvenimo sukrėtimų, tad dažnas eilėraštis gimė iš dvasinio nerimo. Ypač žavi nuoširdi meilės lyrika, kurioje atsiskleidžia gilūs jausmai. Paprastai sakoma, kad žmogus tobulybės niekada nepasieks, tačiau jeigu kūrėją lydi širdies nerimas, nereikia pernelyg sielotis, jog eilėraštis nėra tobulas. Ir taip atsitinka vien todėl, kad skaitytojas sunkiai suvokia, kas iš tikrųjų yra tobulumas. Būtent – tobulumas yra ne baigtinė forma ar būvis, o troškimas ir gebėjimas keistis. Šiuo požiūriu visas gyvenimas yra tobulas, taip pat ir Juozo Mickevičiaus poezijos knyga „Gimtinė – gyvenimo uostas“. Poetas eiliuoja labai lengvai, posmai panašūs į dainingą vyturėlio giesmę, o jo temos – tėviškė, artimieji, laiko bėgsmas, praradimai ir kitos – artimos dažnam skaitytojui, kuris, anot Jono Mačiukevičiaus, „džiaugiasi ne tik spalvingu gėlynu, bet ir kukliais žiedeliais“. Vienais posmais galime žavėtis, kitus kaip žalias vyšnias palikti nokti, arba pačiam juos pratęsti, keisti – laikas jiems tobulėti nesibaigiantis kaip ir šulinys bedugnis, o trečiais džiaugtis, nes jie nušviečia patį sudėtingą gyvenimą. Tokiu šviesuliu literatūros kūrėjų padangėje galime laikyti gerbiamą Juozą Mickevičių.

Literatūrologas Rimantas Klibavičius
Kaunas, 2010

GIMTINĖ – GYVENIMO UOSTAS

Gimtinė – gyvenimo uostas
Ir mano vaikystės pasaulis.
Čia vėjas man garbanas glostė,
Džiovino man ašaras saulė.

Galingai ledonešiai ūžė,
Pakrantės karkluos įsivėlę.
Čia patys gražiausi gegužiai
Ir pačios kvapniausios man gėlės.

Lakštingalos garsiai čia suokė,
Skambėjo daina šienpjovėlių.
Rytai čia saulėti, kitokie –
Lyg žvilgsnis mielos mergužėlės.

Girdėjau čia vyturį giedant
Ir balsą mamos – tylų, švelnų…
Ieškojau paparčio aš žiedo
Ant tėvo pūslėtojo delno.

Čia užgimė pirmos svajonės,
Lydėjo darbai pirmutiniai.
Man teko išeiti į žmones,
Žmogum kad sugrįžčiau gimtinėn.

Gimtinė – gyvenimo uostas
Ir dvasinių lobių šaltinis.
Čionai aš ilsėsiuos kapuose…
Lengva bus man žemė gimtinės.

birželio 5, 2017 at 12:27 pm Parašykite komentarą

Jonas Sąlyga „Jūra nepozuoja“

jura-nepozuoja387Krante – pilki akmenų apskritimai.
Ką tik praūžus audra
Į būrį visus sugrąžino,
Kad jūra nebūt vieniša.
Jonas Sąlyga

Jonas Sąlyga – gydytojas, muzikas, mokslininkas, šiuolaikinės sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytojas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docentas.

„Jūra nepozuoja“ – Jono Sąlygos fotografijų ir eilių albumas.

lapkričio 29, 2016 at 10:01 am Parašykite komentarą

Emilija Vitkūnaitė – Vaitkevičienė

Emilija Vitkūnaitė – Vaitkevičienė – prozininkė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, Anykščių literatų klubo „Marčiupys“ narė. 2006 m. už knygos „Gryčiutė prie Šventosios“ ištraukas buvo pripažinta Rytų Lietuvos literatų konkurso laureate publicistikos srityje, 2007 m. tapo laureate už apsaky­mus – prozos žanre.

Vitkūnaitė gimė 1929 m. birželio 7 d. Šeštokiškių k. (Anykščių r.). Buvo penktas vaikas šeimoje. Iš viso gimė devyni vaikai, o augo – penki. Prisimindama savo vaikystę Emilija rašo: „Buvau penktas vaikas nemažame brolių ir seserų pulkelyje. Duonos prieš rugiapjūtę neretai pristigdavo mūsų dūminėje gryčioje, bet knygų – ne. Jas iš knygynų ir keliaujančių prekiautojų nešmenėlių pirkdavo tėtis. Jis daug skaitė ir mus, vaikus, pratino skaityti.
Tėvelis vaikus skatino ir skaityti, ir mokytis.

1946 m. Emilija baigė Panevėžio vidurinę ekonominę mo­kyklą. 1946 – 1949 m. mokėsi Vilniaus felčerių – akušerių mo­kykloje, įgijo medicinos felčerės specialybę. Nuo 1949 m. E. Vit­kūnaitė dirbo felčere Kupiškyje, Panevėžyje ir Anykščiuose, pas­kui apsigyveno ir iki šiol liko Vilniuje, iki pensijos dirbo Vilniaus specialiojoje ligoninėje sesele. Šioje ligoninėje ji slaugė sunkiai sirgusius kompozitorių Balį Dvarioną, rašytoją Ievą Simonaitytę, poetą Eduardą Mieželaitį, savo įspūdžius apie bendravimą su jais ir kitais žinomais žmonėmis ji aprašė publicistiniuose straipsniuose.

Prisimindama savo kūrybos pradžią, literatė knygoje „Paliki­mas“ rašo: „Pirmieji mano kūrinėliai buvo jau besimokant Ka­varsko (Anykščių r. —A. B.) mokyklos penktame skyriuje, laisva tema parašyti du prozos vaizdeliai: „Diena prie Šventosios“ ir „ Velykų rytas“. Pirmajame aprašiau gimtinės upę, jos gėlėtas pakrantes, plukdomus sielius ir sielininkus ant jų. Antrajame – savo kelionę Velykų rytą su tėčiu į gražiausią pasaulyje Kavarsko bažnyčią, aušrą, saulės užtekėjimą pro šventoriaus klevus, varpų skambėjimą ei­nant procesijoje. Mokytojas skaitė juos garsiai klasėje, paskui susig­raudinęs paglostė man galvą sakydamas: „Vaikel, betgi tu turi Dievo dovaną“…

Turėdama Kūrėjo dovaną, E. Vitkūnaitė rašyti pradėjo būdama dvylikos metų. Rašė besimokydama Panevėžyje, vėliau Vil­niuje. Savo pirmuosius kūrinius publikavo Kupiškio ir Anykščių rajonų spaudoje. Almanache „Jaunieji“ (1960 m.) buvo išspaus­dintas jos apsakymas „Vienturtė“. Jos kūryba buvo publikuoja­ma Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesiniame literatūros, meno ir kritikos žurnale „Pergalė“, kultūros ir meno mėnesiniame žurnalas „Kultūros barai“, Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Pirmuosius literatūrinius E. Vitkūnaitės bandymus 1965 m. palankiai įvertinęs rašytojas Juozas Baltušis paskatino ją toliau kurti, bendrauti su kitais jaunaisiais rašyto­jais.

Emilija rašo apsakymus, eilėraščius, publicistinius straipsnius, atsiminimus apie įžymesnius žmones, dvasininkus kraštiečius. Literatė savo kūrinius publikuoja periodikoje ir rinkiniuose. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje, tačiau vasaras praleidžia Šilelių kaime (Anykščių r.).

Ji yra Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ narė. Da­lyvauja įvairiuose kultūros ir literatūros renginiuose, skaito savo kūrybą.

Audronė BEREZAUSKIENĖ

lapkričio 17, 2016 at 9:45 am Parašykite komentarą

Ankstesni įrašai


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. rugpjūčio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Lie    
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  

Statistika

  • 72 264