Posts tagged ‘gimdymas’

Kaip gimdė mūsų prosenelės XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje

Gimdymo papročiai Lietuvos kaime aprašyti įvairių etnogra­fų. jie šiek tiek skyrėsi įvairiose Lietuvos vietovėse, bet daug kas jiems buvo bendra.

Elevated Baby (6-12 Months)Moters nėštumą Lietuvos etninė kultūra gaubė šventa paslaptimi. Kaimo bendruo­menėje nėščia moteris buvo ypač gerbiama ir globojama. Nėščioji ir jos namiškiai apie besiartinantį gimdymą kalbėdavo mažai. Besilaukiančiajai kūdikio buvo skirta daugybė perspėjimų ir nurodymų, kurių ji turėdavo laikytis, nes tradicinėje lietu­vių kultūroje buvo tikima, kad, būdamas gimdoje, vaisius perima daugelį motinos savybių, o būsimo kūdikio elgesys, sveika­ta, netgi likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio. Todėl su nėštumu ir gimdymu buvo susiję daugybė papročių ir prietarų. Pavyz­džiui, nėščiajai nebuvo galima imti nieko svetimo – vaikas turės „ilgus pirštus“. Drau­džiama apkalbėti, liežuvauti – vaikas gali gimti nebyliu. Negalima kam nors suduoti, nes vaikas bus mušeika. Buvo draudžiama kapoti ant slenksčio malkas, nes vaikas galįs gimti su skelta lūpa. Nėščiajai, pamačiusiai gaisrą, buvo draudžiama ranka prisiliesti prie savo kūno, nes toje vietoje ant vaiko kūno būsianti raudona dėmė. Negalima vartoti alkoholio – būsimoji motina stengė­si, kad kūdikiui niekas nepakenktų, siekė jį teigiamai paveikti, auklėti, laikydamasi kai­mo bendruomenės dorovės normų. Buvo tvirtai tikima, kad būsimo kūdikio išvaizda, polinkiai, dorovė ir gabumai priklauso nuo to, kaip motina elgėsi nuo pirmosios nėš­tumo dienos iki gimdymo. Nėščioji dirbo visus įprastus darbus. Tinginiauti buvo vengiama, nenorint, kad būsimas kūdikis apsigimtų tinginiu. Kai kuriose Lietuvos vietose prieš gimdymą laukiančioji kūdikio apeidavo kaimą, susitaikydavo su visais, panašiai kaip prieš mirtį, nes tikėta, kad „nėščia moteris – viena koja karste“.

Gimdymui būdavo rengiamasi įvairiai: kai kurios moterys pasiruošdavo švarius baltinius, paklodes, įdėdavo į lovą šviežių šiaudų, kartais išsimaudydavo. Tačiau nere­tai moterys arba blogai pasiruošdavo, arba, atvirkščiai – nenaudojo švarių baltinių ir paklodžių, o gimdė ant nešvarių šiaudų -vis tiek susiteps.

Kaime buvo pradėti steigti apylinkių sveikatos punktai, juose dirbo akušerės, už kurių patarnavimus buvo nustatytas labai nedidelis atlyginimas, vis dėlto pa­grindinė gimdymo pagalbos teikėja buvo bobutė-pribuvėja. Bobutės pavadinimas „pribuvėja“ reiškė, kad ji yra ta, kuri priima „pribuvėlius“. Kiekviename kaime buvo viena arba kelios pagyvenusios, prityrusios, savo vaikus jau išauginusios, visų gerbia­mos moterys, kurios padėdavo gimdyvėms. Kartais tai galėjo būti ir gimdyvės arba jos vyro motina. Šios moterys neretai išsiskir­davo savo religingumu ir tokiomis dvasios arba būdo ypatybėmis, kurios nulemdavo ypatingą pasitikėjimą jomis. Šios priežastys lėmė, kad Lietuvos kaime iki XX a. vidurio buvo labiau pasitikima vietine pribuvėja nei profesionaliomis akušerėmis.

Nuo senovės pagrindinė pribuvėjos pareiga buvo nupjauti kūdikio virkštelę. Į jos pareigas įėjo ir palengvinti gimdymo skausmus, priimti kūdikį, jį nuprausti, sutvarkyti placentą, pranešti tėvui bei na­miškiams apie naujagimį, tolesnė kūdikio bei motinos priežiūra pirmomis dienomis po gimdymo, naminis krikštas bei jos vai­dmuo krikštynų metu.

Gimdymo metu pribuvėja nebuvo pasyvi stebėtoja: ji naudojo įvairių gydomųjų žolių antpilus, gimdyvę kaitindavo arba šutinda­vo pirtyje arba troboje, liepdavo gimdyvei vaikščioti. Placentos gimimui palengvinti liepdavo pūsti į tuščią butelį. Ypač sunkaus gimdymo atveju buvo naudojamos ma­giškos priemonės. Rytų Lietuvoje būdavo atidaromos visos namų ir spintų durys, atmezgami visi mazgai, iš tvarto išvedami gyvuliai.

Pribuvėjų uždavinys buvo ne tik palengvinti gimdymą, bet smilkalais, šventintu vandeniu, maldomis apsaugoti motiną ir kūdikį nuo piktųjų dvasių poveikio. Kokių nors vaistų arba įrankių prie gimdymo pribuvėja neturėjo, išskyrus žirkles arba peilį virkštelei perpjauti. Gimdymo metu, atskiriant kūdikį nuo motinos, pribuvėja patrindavo jo veidelį ir lūpeles krauju, kad būtų raudonas ir nebijotų šalčio. Jei kūdikis gimdavo su „laimės marškinėliais“, tą plėvę reikėdavo išdžiovinti ir užaugus visą laiką nešiotis, tada tas žmogus būsiąs laimingas.

DOC. HABIL. DR. DALIA KOTRYNA BALIUTAVIČIENĖ

Daugiau skaitykite >> “Lietuvos akušerija ir ginekologija“ 2013 kovas, tomas XVI, Nr. 1

Reklama

birželio 4, 2013 at 6:15 am Parašykite komentarą


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2018 m. gegužės mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Bal    
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Statistika

  • 69,464