Išgirdusi vėžio diagnozę dailininkė ir rašytoja Rima Sadauskienė, savo ligos patirtį, tartum dienoraštyje, aprašo knygoje. Šešių dalių pasakojime (“Žinia”, “Nuodai”, “Peilis”, “Sugyventinis”, “Šešėlis”, “Tyla”) kaskart atverčiamas naujas gyvenimo puslapis, kupinas nerimo, baimės, skausmo, liūdesio. Retkarčiais šias būsenas praskaidrina džiaugsmo ir šviesos spindulėlis. Autorė dalijasi savo išgyvenimais, ligos ir gydymo eiga, kasdieniniais iššūkiais ir naujomis patirtimis.
Vėžio diagnozė išverčia iš įprastinės kasdienybės ir ragina naujai pažvelgti į savo gyvenimą, padovanoja šimtus naujų potyrių ir kitokį laiko suvokimą. Laiko, srūvančio kaip smėlis tarp pirštų…Laiko, kuris kiekvienam yra suskaičiuotas. Autorės pasakojime juntama viltis ir bandymas prisijaukinti ligą, visavertiškai išgyventi kiekvieną padovanotą akimirką.
Autorė sako: ”Jau žinau, kad mirčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai”.
Susirgusi onkologine liga autorė suprato, kaip jai svarbu rašyti.
. “Rašymas-tai gyvenimas. Kartu ir išsigelbėjimas, padedantis suprasti, kas su manimi vyksta…Fiksavau visas patirtis iki smulkmenų, norėdama kaip galima aiškiau perduoti skaitantiems, kad pasisemtų drąsos ir pasitikėjimo, nes ši liga paveikia ne tik kūną.”
Kaip teigia autorė, kūną gydo, bet susirgusiojo vidinė būsena, pojūčiai mažai kam rūpi. Vieni pasineria į depresiją, kiti atsiriboja nuo aplinkinių, bet pasiseka tiems, kurie turi mėgiamą darbą, užsiėmimą, hobį ir tai leidžia užsimiršti.
”Aš gražiausia sau, kai apie akis iš juoko apsiraizgo begalė raukšlelių, o akys spindi gyvenimo aistra. Ir nieko daugiau netrokštu, tik išlaikyti tą spindesį.”
“Ką dar gero gavau iš Vėžio? Išmokau nedelsti.
Gimė idėja-įgyvendinau. Toptelėjo gera mintis-verčiu ją kūnu.”
Turbūt nerasime tokios šeimos, kuri nesusidurtų su šia liga. Ji vis dažniau pagydoma, dedamos visos pastangos jos prevencijai ir vis daugiau sergančiųjų supranta, kad be paties pastangų, noro, žinių, pozityvumo nebus pasiektas geras rezultatas. Autorė savo pavyzdžiu įrodo, kad galima susidraugauti su Vėžiu, jis kaip šešėlis yra šalia, bet reikia gyventi ir eiti toliau.
Šie dienoraštiniai tekstai parašyti gyva kalba, žaismingai ir atvirai. Knyga gali tapti paguodos bei padrąsinimo ramsčiu ką tik išgirdusiems diagnozę- “vėžys”, sergantiems onkologine liga , o taip pat ir artimiesiems.
Parengė Nijolė Sorakienė
Knygą skaitymui galite pasiskolinti iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų.
Lietuvos medicinos biblioteka 