Knygos autorius Jeffrey Rediger, praktikuojantis gydytojas, Harvardo medicinos mokyklos dėstytojas per pastaruosius penkiolika metų matė daugybę stulbinančių išgijimų, spontaniškų remisijų. Knygoje aprašomi išgijimai, kurių kiekvienas – unikalus, nėra vieno išgijimo recepto. Skaitant knygą norėjosi greičiau sužinoti, kokie veiksniai nulėmė kiekvienos istorijos herojaus išgijimą. Bet šios knygos negalėčiau įvardinti vien tik laimingų istorijų rinkiniu. Kiekvienoje istorijoje daugiau ar mažiau paliečiami keturi pagrindiniai dalykai, nuo kurių priklauso remisija ar išgijimas- mityba, imuninė sistema, reakcija į stresą ir savo tapatybę. Šioje knygoje aprašyti nepagydomas ligas išgyvenusieji rado būdą judėti į priekį sau pripažindami – taip, gyvenimo pabaiga ateis, bet kol kas jie pragyvens kuo geriausią, tikriausią ir daugiausia pasitenkinimo teikiantį gyvenimą. Jei tai reiškė, kad teks pertvarkyti gyvenimą, to ir ėmėsi, jei reikėjo nutraukti žalingus santykius, taip ir padarė. Jie klausė savęs, kokią savo gyvenimo istoriją pasakoja, ir kas joje yra netiesa. Šitai darydami jie taisėsi. Ištaisė savo elgesį su savo kūnais, ištaisė savo atsaką į gyvenimo iššūkius ir stresą, pakeitė nuodijančius įsitikinimus apie save ir pasaulį ir galiausiai perrašė savo istorijas. Tai buvo proto ir dvasios kova, – pasakojo apie savo išgijimą viena iš knygos herojų. – Kūnas prisidėjo vėliau.
Autorius drąsina imtis pokyčių vardan savo sveikatos. Pokyčiai gali būti įvairių kenksmingų sveikatai įpročių atsisakymas, požiūrio į save, savo gyvenimą ir pasaulį pakeitimas. Pavyzdžiui, išgirdus vėžio diagnozę, atsisakyti įprastos žalingos mitybos, rūkymo, alkoholio ir t.t. Iš pradžių gali motyvuoti keisti įpročius baimė, bet tokia motyvacija toli nenuves, nes protas pavargs laikytis disciplinos ir gundys viską mesti, kad užpildytų sielos tuštumą. Didžiausia motyvacija imtis pokyčių – savo sveiko kūno ir normalaus gyvenimo jame matymas. Knygoje pateikiamos žmonių patirtys, kaip jiems pavyko atsisakyti įpročių ir priklausomybių. Įdomu, kad vieni staiga pakeitė mitybą ir prie senosios niekada negrįžo, kiti – pamažu klausėsi savo kūno, mokėsi tenkinti gilesnius savo poreikius, kad senas, žalingas elgesys imtų nykti savaime. Tokie žmonės pildo sielos tuštumą, kurią mėgindavo malšinti žalingais įpročiais. Pamažu atsirandant naujiems įpročiams smegenys kuria naują neuronų tinklą. Tai trunka 45 dienas. Palyginus su viso gyvenimo trukme, ne taip jau ir ilgai. Tas 45 dienas reikia su savim elgtis kaip Pavlovas su šunimi. Verta apdovanoti save už bet ką – atpažinus ribojančias mintis, tam tikrą laiką atsisakius uždegimą skatinančio maisto ir t.t. Padeda mąstymas, kad kelio atgal nebėra. Aišku, kad protas darys spaudimą viską mesti, bet tam galima pasiruošti iš anksto atsakius sau į klausimus – kas mus galėtų tiek įkvėpti, kad norėdami tai pasiekti, paaukotume neatidėliotiną malonumą? Kas mus provokuoja? Koks žmogus galėtų mane palaikyti? Kokį atlygį galiu sau skirti už atkaklų tikslo laikymąsi?
Medicinai reikia vilties. Viltis slypi įveikusiųjų nepagydomas ligas istorijose. Ji rusena gydytojuose, slaugytojuose, praktikuojančiuose vilties mediciną. Ieškokime išskirtinių atvejų, ieškokime diagramos pakraščiuose išsimėčiusių taškelių. Neleiskime vidurkiui jų paslėpti. Jų yra – ir daugiau nei mums atrodo,- teigia J.Rediger. Patikėkime, kad iš tikrųjų panorėję galime tapti vienu iš jų. Pokyčiai vyksta tada, kai žmonės pradeda garsiai apie tai kalbėti, kai išrėkia savo istorijas iš tribūnų.
Kiekviena knygoje pateikta istorija apipinta daugybe medicininių faktų, autoriaus pamąstymų ir išvadų. Knyga motyvuoja susimąstyti, perkratyti savo gyvenimo įpročius, atkreipti dėmesį, kokia svarbi yra emocinė sveikata.
Knygą skaitymui galite pasiskolinti iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų
Parengė Daiva Širkaitė
Lietuvos medicinos biblioteka 