Baimė – traumos pagrindas

15 kovo, 2021 at 5:12 am Parašykite komentarą

JAV psichiatrijos profesorius Bessel van der Kolk knygoje “Kūnas mena viską” meistriškai suderina mokslą ir žmogiškumą, kad galėtų suprantamai paaiškinti, kaip trauma paveikia visą žmogaus asmenybę. Jo rekomenduojami gydymo būdai gydo kūną ir sielą, sugrąžina viltį ir galimybę vėl džiaugtis gyvenimu. Ji įkvepia domėtis, suprasti, ieškoti pagalbos ir gyti. Turime stengtis ne tik dėl savęs ir savo vaikų, bet ir dėl savo anūkų. Nes „trauma gimdo tolesnę traumą – nuskriausti žmonės skriaudžia kitus žmones”. Tik mes  galime nutraukti šią grandinę ir nusimesti traumų naštą tam, kad ateities kartos augtų sveikesniame pasaulyje.

Moksliniai tyrimai rodo, kad blogas elgimasis su vaikais ankstyvame amžiuje turi didžiulę įtaką vaikų smegenų vystymuisi. Mūsų smegenis suformuoja ne kas kita, o ankstyvieji išgyvenimai. Vaikystėje patirto smurto neįmanoma pergudrauti. Tai blogis, kurį reikia pripažinti ir nebijoti stotis su juo akistaton.

Kūnas ir protas – neatskiriami. Kas nutinka vienam, iš karto užregistruoja kitas. Pavyzdžiui, stiprus gėdos jausmas atsiranda dėl nenormalios smegenų veiklos atsiradusios traumos metu. Neuromoksliniai tyrimai parodė, kad vienintelis būdas pakeisti tai, ką jaučiame, – tai suvokti savo vidinius potyrius ir išmokti susidraugauti su tuo, kas vyksta mumyse – su per dideliu jautrumu. Išgijimo esmė – savimonė. Traumuoti žmonės priversti gyventi su nepakeliamais pojūčiais – jie jaučiasi sužlugdyti ir kenčia nuo ypač varginančių simptomų, kurie pasireiškia kaip skrandžio spazmai ar spaudimas krūtinėje. Deja, mėginant kažkaip išvengti šių pojūčių kūne, tik didinama tikimybė, kad jie tik stiprės. Sąmoningumas savo kūno atžvilgiu sujungia mus su vidiniu pasauliu. Vos pastebėję susierzinimą, nerimą, galime pakoreguoti savo požiūrį ir atrasti naujas galimybes, o ne tik įprastas automatines reakcijas. Nors trauma – praeities dalykas, emocinės smegenys ir toliau generuoja pojūčius, kurie verčia auką bijoti ir jaustis bejėgę. Nenuostabu, kad tiek daug žmonių yra išsiugdę neįveikiamą potraukį valgyti ir gerti, vengia daugelio socialinių kontaktų, yra pilni apribojimų. Dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas nuramina nervų sistemą, todėl dažnai nebereikia patirti būsenos kovok arba bėk. Stebint minčių ir fizinių pojūčių tarpusavio ryšį, atrandama, kaip konkrečios mintys veikią kūną, su kokiais išgyvenimais susijęs vienas ar kitas kūno simptomas. Žinant, kaip kūnas sudėlioja konkrečias emocijas ar atsiminimus, atsiranda galimybė išlaisvinti pojūčius ir impulsus, kurie buvo užblokuoti.

Tylėjimas apie traumą veda į sielos mirtį. Gebėjimas kitam pasakyti, kad “mano tėvai vadino tai drausme, bet tai buvo smurtas”, arba “nedariau šito, kai grįžau iš Irako” arba “mane mušdavo mano vyras”, yra ženklas, kad gali prasidėti išgijimo procesas. Galime manyti, kad tylint pavyks suvaldyti sielvartą, baimę ar gėdą. Bet išlaikyti kontrolę labai sunku, dėl to kariausite karą su pačiu savimi. Traumuotas žmogus – ne tik įstrigęs praeityje. Ne ką mažesnė problema, kad jis negyvena savo gyvenimo čia ir dabar.

Baimė – traumos pagrindas

Stipriausių jausmų slėpimas reikalauja daug energijos, silpnina motyvaciją siekti prasmingų tikslų ir priverčia jausti nuobodulį bei užsisklęsti savyje. O tuo metu organizme kunkuliuoja streso hormonai, sukeldami raumenų skausmus, problemas su žarnynu ir nelogišką elgesį, kuris gali įskaudinti šalia esančius žmones. Vidinės tikrovės ignoravimas taip pat sunaikina savasties jausmą, tapatumą, identitetą bei tikslą. Svarbiausias dalykas – leisti sau žinoti tai, ką žinome, nes norint paleisti savo praeitį, pirmiausia reikia prie jos priartėti. Niekas neužauga idealiomis sąlygomis, net jei žinotume, kokios tos sąlygos yra idealios, kiekvienas gyvenimas yra sudėtingas. Bet norint tapti savimi pasitikinčiu suaugusiu žmogumi, būtina užaugti su stabiliais ir veiksniais tėvais. Vaikai, į kuriuos nekreipė dėmesio vaikystėje, nežinos, kas yra savigarba. Vaikai, kurie patyrė smurtą, nešios giliai savyje paslėptą pyktį, kuriam nuslėpti prireiks didžiulės energijos.

Patyrę traumas žmonės savo kūne nuolat jaučiais nesaugiai – praeitis gyva, ji tūno ten, pavirtusi maudžiančiu vidiniu diskomfortu. Šių žmonių kūnus atakuoja vidiniai perspėjantys ženklai, simptomai, kuriuos tokie žmonės ignoruoja, išmoksta nekreipti dėmesio į žarnyno pojūčius ir neigti viską, kas dedasi jų viduje. Kuo labiau jie stengiasi nustumti į šalį vidinius įspėjamuosius ženklus, tuo didesnė tikimybė, kad pastarieji sukels sumišimą, baimę. Gali atsirasti panika, t. y. pačios baimės baimė. Panikos simptomai neišnyksta todėl, kad individai išsiugdo fizinių pojūčių, kurie asocijuojasi su panikos priepuoliais, baimę. Panikos priepuolį gali sukelti kažkas, kas žmogui atrodo nelogiška, bet pojūčio baimė įvaro visą kūną į kritišką padėtį. Šie pojūčiai – vidinis traumos pagrindas. Baimės išgyvenimai atsiranda iš primityvių reakcijų į grėsmę, kai žmogus kažkokiu būdu negalėjo pabėgti. Žmonių gyvenimai bus laikomi įkaitais tol, kol pasikeis šie vidiniai potyriai.

Kaip susidraugauti su kūnu

Daugelis žmonių reaguoja į stresą ne pastebėdami ir įvardydami jį, bet patirdami migreninius galvos skausmus ar astmos priepuolius, nugaros skausmą. Traumuoti vaikai 50 kartų dažniau serga astma nei nepatyrę traumų jų bendraamžiai. Traumos aukos neišgis tol, kol neperpras ir nesusidraugaus su kūno pojūčiais. Išgąstis reiškia, kad gyvename kūne, kuris visada pasiruošęs reaguoti. Pikti žmonės gyvena piktuose kūnuose. Vaikai, kurie buvo išnaudojami, yra įsitempę ir pasiruošę gintis, kol suranda būdą, kaip atsipalaiduoti ir pasijusti saugiai. Savo pojūčių supratimas – pirmas žingsnis paleidžiant praeities žiaurumus. Svarbu pastebėti ne emocijas, bet fizinius potyrius, kurie slypi po tomis emocijomis – spaudimą, raumenų tempimą, karštį, dilgčiojimą, tuštumos jausmą ir pan.

Neurologijos mokslo pasiekimai leido geriau suprasti, kaip trauma pakeičia smegenų vystymąsi, savireguliaciją ir gebėjimą susikaupti bei sutarti su kitais. Nustatytos smegenyse slypinčios potrauminio streso sindromo priežastys, todėl aišku, kodėl traumuoti žmonės tampa atsiskyrusiais, kodėl jiems kelia nerimą garsai, šviesos, arba kodėl jie, reaguodami į menkiausią provokaciją, gali tiesiog sprogti ar užsisklęsti savyje.

Šioje knygoje atskleista, kiek daug psichinių problemų – nuo priklausomybės vaistams iki save žalojančio elgesio – prasideda nuo pastangų susitvarkyti su emocijomis, kurios tampa nebepakeliamos, nes trūksta tinkamo žmogiško ryšio ir pagalbos. Bet žmonės gali kontroliuoti ir keisti savo mąstymą, elgesį tik tada, kai jaučiasi saugūs. Bet jei jaučiamės palikti, apleisti, atstumti, nereikalingi ar nematomi, viskas praranda prasmę.

Pagal knygą Kūnas mena viską : kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas / Bessel van der Kolk. – Vilnius [i.e. Klaipėda], 2020. – 639, [1] p.

parengė D.Širkaitė

Entry filed under: Baimė, Knygos.

Michael Mosley „Kokybiškas miegas. Kaip užtikrinti gerą nakties poilsį“ Emocijos darbe

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Trackback this post  |  Subscribe to the comments via RSS Feed


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2021 m. kovo mėn.
Pr A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031  

Statistika

  • 104 160

<span>%d</span> bloggers like this: