Archive for gruodžio, 2020

Darian Leader „Kodėl mes nemiegame“

Darian Leader

„Kodėl mes nemiegame“

2020

Miegoti mes pradedame vos gimę. Miegas, atrodytų, toks pat natūralus procesas kaip kvėpavimas, tačiau įtemptą gyvenimą gyvenančiam šiuolaikiniam žmogui jis tampa iššūkiu. Kas mums neleidžia miegoti? Kaip sėkmingai išsimiegoti? Atsakymų į šiuos klausimus savo knygoje „Kodėl mes nemiegame“ ieško britų psichoanalitikas Darianas Leaderis (Darian Leader). Dalinamės keliomis autoriaus įžvalgomis.

Miegas anaiptol nėra natūrali būsena. Jį reikia rūpestingai kurti ir formuoti, jį lengva pertraukti ir  sutrikdyti. Negimstame jau mokėdami miegoti. Kad užmigtume, privalome ištrūkti iš savo galvos. Kartais tai padaryti padeda skaitymas. Kodėl istorijos prieš miegą yra tokios veiksmingos? Gal dėl to, kad istorijos nieko neklausinėja, nereikalauja (priešingai nuo išmaniųjų įrenginių, kurie tik įkūnija ir pabrėžia kreipimąsi į mus). Jei mums nepavyksta atpalaiduoti sąmonės, mintys ir toliau mus kalbina, neleidžia užmigti. Atsiriboti nepajėgiame ne tiek nuo pačių minčių, kiek nuo jų kreipimosi matmens. Būtina miego sąlyga – atsikratyti adresato vaidmens, nebeleisti mintims kreiptis į mus, kaip ryte valdingai kreipiamės į save „Kelkis“.

Mokymasis miegoti. Kad užmigtume turime apsimesti miegančiu – mėgdžioti miegančius kitus (kaip sulėtėjus motinos pulsui, lėtėja ir kūdikio organizmo veikla).

Kūdikis į traumą ar kažko negavimą reaguoja desperatiškai išsijungdamas. Gal ši patirtis paženklina miegą visam gyvenimui. Miegas – visų gynybinės reakcijos formų pradas, atsitraukimas kamuojant nerimui. Ankstyvas ryšys su motina turi įtaką ne tik užmigimo, bet ir pabudimo procesui.

Užmigti mums neleidžia tas pats, kas ir pažadina: labiausiai trikdančios pasąmoninės mintys. Kasdieninų rūpesčių analizė ir pagalba atspalaiduoti galbūt padės pasijusti geriau, bet iš esmės miego problemų neišspręs, nes jų priežastys glūdi pasąmonėje, kuriai kasdienės mintys tėra proga pasireikšti. Tai labai apsunkina gydymą, nes prisikasti iki pasąmoninių elementų ir juos pakeisti yra labai sunku.

O gal užmigti galime tik nuraminę sąžinę? Jeigu mūsų pasąmonėje iš tiesų gausu nesuvoktų seksualinių ir smurtinių vaizdinių, kurių niekada nepripažintume, panašu, kad saldžiai išsimiegoti maža vilties. O jei dar prisiminsime kaltę ir bausmės poreikį, kylančius iš neįsisąmonintos skolos pojūčio, padėtis atrodys prasta. Patys sau esame griežčiausi teisėjai ir gyvename negailestingo visuotinio vertinimo laikais. Pasąmonė tvarko tai, ko neatlikome, nebaigėme ar neišsprendėme dieną, ir viską perkeičia sapnuose. Sapnai padeda maskuoti ir koduoti trikdančius geismus, traumines patirtis, prievartos apraiškas, o kai šifravimo procesas nenusiseka, pernelyg arti priartėjame prie nesuvokiamos tiesos ir pabundame. Miego metu smegenys nepaliaujamai dirba. Nepajėgiame visiškai atsijungti, tačiau  mums vis tiek prisakoma išmiegoti aštuonias valandas, atsibusti žvaliems ir džiugiai pasitikti dieną. Tačiau būtina suvokti, ar tai – mūsų jėgoms. Suvokiant miegą kaip užduotį, ją įvykdyti darosi vis sunkiau, tad verta suvokti, kad prastas miegas yra veikiau kaip taisyklė.

Niekas netiria, ką reiškia mėginti ir neįstengti užmigti ir kokių pasekmių gali turėti nuolatinis nusivylimas savimi.

Miegas reikalauja atsiriboti nuo kitų žmonių reikalavimų. Galbūt kitų žmonių ir jų reikalavimų artumas reiškia, kad netrukdomas miegas tam tikra prasme yra iš esmės nesuderinamas su žmogaus gyvenimu. Mus supa per daug žadinančių veiksnių, galima netgi teigti, kad tam tikros rūšies nemiga iš tiesų yra kasdienų miego įpročių pamatas. Kalba ir mintys naktį neišnyksta, sudėtingas priklausomybių tinklas nepaliauja veikti. Kai negalime užmigti, dažniausiai galvojame apie neišreikštas emocijas, neišsakytus komentarus, kuriame planus, būtinus mūsų orumui išsaugoti. Dieną blausiai švytėjusios smegenys naktį tampa žaižaruojančiomis.

 Na gerai, įsivaizduokime, kad susitvarkėme su visais streso sukėlėjais, smegenys vis tiek negalės pailsėti. Jos be perstojo stebės, ar nesiartina liūtas, ir kai mėginsite užmigti, neleis jums to padaryti arba vis pažadins ir pažadins, kad apsižiūrėtumėte, ar nėra liūto. Reikia užbaigti streso ciklą, ir smegenys persijungs į poilsio režimą. Fizinis aktyvumas – yra vienintelis veiksmingiausias streso ciklo užbaigimo būdas. Dar meilė, prieraišumas, geri socialiniai santykiai ir kūryba. Kadangi stresą patiriame kasdien, todėl svarbu, ne įveikinėti tai, kas sukelia stresą ( nuo mūsų nepriklauso spūstys, kitų žmonių bloga nuotaika), bet atsitraukti ir pažvelgti į savo kūną ir emocijas iš šono. Ir daryti tai, ko nori emocijos ir kūnas. O liūdesys, pyktis ir nevisavertiškumo jausmas yra vienatvės formos. Todėl būtina save susieti su kitais žmonėmis. Ypač naudinga atsikratyti pykčio energijos ką nors energingai darant ar sportuojant.

Įsikūrimas prisiminime gali padėti pažvelgti į sunkią situaciją kitu kampu – kaltas buvo skriaudėjas arba įvykių eiliškumą sukeitus keičiasi ir savigaila ar kaltė. Arba iš viso galima ištrinti skaudžią praeitį. Svarbu ne trinti prisiminimus, bet atrasti iš naujo savo vietą atmintyje ir ją perrašyti ir perdėlioti laike.

Trauminių įvykių atsispindėjimas sapuose reiškia pažangą, tam tikrą psichinį pokytį. Galbūt žmonės pabunda nusiminę ne vien dėl to, kad jų laukia dar viena nyki diena darbe, bet dėl to, kad jie jiems ko nors trūksta.

Miegui labai svarbus yra santykių aspektas. Kalba ir mintys naktį neišnyksta. Panašu, kad derėtų keisti miegui keliamus lūkesčius. Daugelį nuramina dvifazio miego teorija, prabudę naktį jie nepuola į paniką dėl to, kad jų miegas neatitinka 8 valandų standarto. Jie suvokia, kad mūsų protėviai taip elgėsi ištisus šimtmečius. Užuot atkakliai siekę užmigti, daugelis renkasi išlaukti 90 minučių ciklą, kuriam praėjus vėl aplanko miegas. Ką žmogus išgyvena tuo laikotarpiu, priklauso nuo jo asmenybės ir praeities. Pabrėžiama, kad nemiga – tai ne miego trūkumas, o nusiskundimas miego trūkumu: nemigos kamuojami žmonės trokšta būti išklausyti. Ar būdraujant praleistas laikas gali būti prilygintas bausmei, kaip teigia daugelis nemigos kamuojamų žmonių, pasąmoningai kaltei, kurią taip lengva susieti su neįvykdytomis užduotimis, neatliktomis pareigomis, neišaiškintais santykiais.

Faktas, kad miegas su pertrauka egzistuoja jau labai seniai, dar iki atsirandant reikalavimui miegoti nepertraukiamai, vis dėlto nereiškia, kad tai yra natūrali būsena. Ar nėra taip, kad miegą skaldo ne kažin koks natūralus ritmas, o kaltės ir skolos pleištas. Ko gera, dvifaziam miegui būdinga „budėjimo“ valanda visada bylojo apie kaltę, kuri iš tiesų neleidžia mums užmigti, – migdomieji gali ją prislopinti, bet niekada visiškai neištrins.

Parengė Daiva Širkaitė

 

10 gruodžio, 2020 at 3:02 pm Parašykite komentarą

Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą

Kristine Barnett

„Mano mažasis genijus“: Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autistiškų savybių turinčio vaiko ugdymą.

2014

 

 

 

Lietuvos medicinos bibliotekos rekomenduotos knygos apie autizmą sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Dalinamės vieno jų įspūdžiais apie JAV edukologės Kristine Barnett knygą „Mano mažasis genijus“. Barnett yra autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko mama, vaikų darželio „Gilių kalnelio akademija“ įkūrėja, labdaringo bendruomenės centro „Pas Džeikobą“ skirto autistiškiems ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams vadovė.

Knygos autorė atskleidžia savo asmeninę patirtį auginant vaiką, kuriam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas – Aspergerio sindromas, tačiau kartu ir ypatingai aukštas intelektas, pagal kurį vaikas yra vunderkindas. Nepaisant aukšto vaiko intelekto gydytojų prognozės buvo liūdnos – berniukui nebuvo lemta nei išmokti skaityti, nei pačiam apsirengti. Kol Džeikobo mama, kuri vienintelė pastebėjo, kad vaikas įvairių terapinių užsiėmimų metu tiesiog nuobodžiauja, ryžosi atsiimti berniuką iš specialiosios mokyklos-darželio ir lavinti jį pati, kartu leisdama jam būti savimi, užsiimti tuo kas jį domina. Mamos nuojauta pasitvirtino. Supratusi, kad vaiką domina astronomija ji nusivežė Džeiką į observatoriją, kur paskaitos metu apstulbusi moteris kartu su pilna auditorija studentų išgirdo savo trimečio pirmąjį tikrą dialogą, kuriame be kita ko darželinukas atsako į klausimą, į kurį negalėjo atsakyti nei vienas iš suaugusių klausytojų. „Tai buvo ilgiausias Džeiko dialogas per visą jo gyvenimą, bet vėl gi, niekada nebandžiau su juo kalbėtis apie Marso palydovus“ – prisimena autorė. Knygoje taip pat pasakojama apie „Švieselės“ programos, skirtos autistiškų vaikų parengimui pradinei mokyklai, sukūrimą ir metodus padėjusius įvairiems autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, bei daugelį kitų iššūkių, kuriuos įveikė Barnettų šeima, įskaitant antrajam jų sūnui Vesui diagnozuotą reflekcinę simpatinę distrofiją, autorės patirtą insultą ir ekonominę recesiją, dėl kurios dauguma šeimų, jų tarpe ir autorės neteko darbo.

„Mano mažasis genijus“ – tai įtraukianti, sudominanti, įkvepianti ir išskirtinė istorija apie ilgą mamos ir vaiko nueitą kelią nuo nekalbančio darželinuko iki devynmečio pakviesto studijuoti universitete ir penkiolikmečio sėkmingai siekiančio kvantinės fizikos diplomo ir plėtojančio naują teoriją reliatyvumo srityje. Bet, kaip pati autorė rašo: „nepaprastas Džeiko protas yra dar nuostabesnis dėl to, jog tik per plauką nebuvo prarastas“.

Joana Kašubaitė

 

2 gruodžio, 2020 at 11:52 am Parašykite komentarą


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2020 m. gruodžio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  

Statistika

  • 104 159