Timas Petraitis “Psichologas be paslapčių?“

1 birželio, 2016 at 7:34 am Parašykite komentarą

Timas PetraitisPsichologo psichoterapeuto egzistencijos terapijos atstovo Timo Petraičio knyga sudaryta iš straipsnių, kurie jau buvo skelbti anksčiau.

Paperka tai, kad autorius nuoširdžiai atveria tai, kaip jis gyvena, pasidalija tuo, bet nebėra įsitikinęs, kad taip reikia gyventi visiems. Tiesiog jo gyvenime yra taip. Tad tiesioginių patarimų knygoje yra labai nedaug. Tiesiog pasvarstymai…

Labai geros įžvalgos apie nerimą nebijant atskleisti ir savojo nerimo. Kai psichologas kalba apie savo nerimą kažkaip tampa ramiau… tarsi nukenksminamas nerimas. Autorius sako: „nerimas – tai tik mano polinkis fantazuoti apie nesaugią ateitį“. O kaip nerimauti efektyviai? Kaip nesusikurti naujos problemos iš savo dabartinės problemos? Pavyzdžiui, aš neturiu pinigų, tačiau dėl to pernelyg jaudinuosi, tai po kiek laiko turėsiu dar ir skrandžio opą ir vis tiek neturėsiu pinigų. Kitaip tariant, turėjau vieną problemą, jos nesprendžiau ir sukūriau dar vieną. Esmė – efektyviai spręsti problemą – tai sutelkti dėmesį į problemos sprendimą, bet ne į nerimo slopinimą (užsimirštam, bėgam, valgom, atsijungiam). Kol problema neišspręsta, tikros ramybės nebus. Kuo nesaugesnę ateitį matai, tuo labiau gyveni susiveržus dabartyje. O gyventi susivaržius – tai lyg važiuoti su užtrauktu rankiniu stabdžiu. Ateity poreikių – daug, o dabarty – jie konkretūs. Tereikia atsakyti į klausimą, ko dabar man konkrečiai reikia? Maisto, žinių, šilumos, artumo? Iš vidaus atkeliauja atsakymas, ir jau žinai, ką turi daryti. Jei prisėdi, ir bandai galvoti, ko reikės ateityje, susiduri su spėlionėmis ir fantazijomis. Būtent dėl to ateitis simuliacinė, o dabartis – tikra. Efektyviai nerimaujame, kai susitelkiame į dabartį.

Knyga labai lengvai skaitoma, nes kai kuriuos dalykus autorius pateikia su savito humoro bei ironijos gaidele („Manipuliavimo tėvais ir vaikais pradžiamoksliai“). Skaitant galima pajusti, kad Timas yra Lietuvos psichoterapijos tėvo A. Alekseičiko mokinys. Tas polinkis panagrinėti žodžių prasmę, žodžių žaismą pamatyti kitu kampu. Juntama ir autoriaus erudicija bei apsiskaitymas.

Keletas minčių iš knygos

Žmogaus dilema: kai žmogus tampa patenkintas savimi, turi vėl tapti nepatenkintas, kad vėl siektų būti patenkintas ir vėl taptų nepatenkintas. Bet kartais pats gyvenimas neleidžia tau užmigti. Augimas gyvenime visad sukelia įtampą. Jei jos neliko – stovi vietoje arba regresuoji. Tvirtėjimo kelias – nuolatinis ėjimas ten, kur jautiesi netvirtai.

Pačios maloniausios ir šilčiausios gyvenimo akimirkos aplanko tada, kai laikas išnyksta ir jūs pasineriate į tai, ką darote, nebejaučiate laiko, savęs. (Aprašoma dr. Csikszentmihaly, tyrinėjusio „flow“ būseną, kurios metu  jautiesi paniręs į tai, ką darai). Kaip patekti į tėkmę? Būti geru specialistu ir priimti savęs vertą iššūkį. Jei iššūkis – per rimtas – jaudinsiesi ir nerimausi, jei per lengvas – jausiesi pernelyg atsipalaidavęs ir viską kontroliuojantis.

Mums labiausiai trukdo ne pats nerimas, o noras kokiu nors būdu jo išvengti ar jį pašalinti. Kai mėginame pašalinti iš gyvenimo nepašalinamus dalykus, sukuriame įtampą. Ją sureikšminame, užuot mokęsi leisti nerimui tiesiog būti. Suvokti, kad nuo jo niekur nepabėgsime. Daugelį svarbių gyvenimo pasirinkimų lydi neapibrėžtumas ir įtampa. Iš to galima spręsti, kiek vienas ar kitas dalykas mums svarbus. Jei ką darome ramiai, galbūt tai ne itin svarbus, kasdieniškas dalykas. Visi svarbūs dalykai turi nežinomybės ir rizikos elementą ir sukelia nerimą.

Gyvenimo prasmės jausmas suteikia apibrėžtumo, jėgos, nes žinau, kad darau kažką, kas man yra svarbu. Prasmės išgyvenimas reikalingas, nes jis suteikia tvirtumo pagrindą po kojomis. Kai prasmę įžvelgti sunku, mes bandome ją surasti, kad gyvenime jaustumės tvirčiau.

Viešai kalbėdamas būni vienas, bet kitų akivaizdoje. Atrodo, kad kiti įtemptai tyrinėja, kas tu per vienas. Paskui norom nenorom pradedi stebėti, kas aš per vienas. Yra 23 stebėtojai – publika (išorinis) ir vidinis. Baisiau vidinis stebėtojas, nes jis neleidžia tiesiog būti, nes vis vertina. O  nuvertinti save arba pervertinti – įprotis. Mes nesugebame rasti aukso vidurio. Bet vidinis stebėtojas – esu aš pats ir galiu su savimi susitarti ir nevertinti savęs. Sunku save teisingai vertint, jei nepatyrei meilės vaikystėj. Vis norėsis užsidirbti, pasirodyti vertingam. Ir viešai kalbant norėsis tobulai pasirodyti, kad pagirtų, kad pakiltų savivartė. Bet pagyrų niekada nebus gana. Geriau jau tik būti nevertinant savęs, t.y. – nebemąstant tiek daug apie save. Baisumą kuria vertinimas.

 Pagal knygą „Tikras Timas“ parengė D.Širkaitė

Entry filed under: Knygos. Tags: .

Kas labiau myli savo mamą – X, Y ar Z karta? Apie meilę knygoms

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Trackback this post  |  Subscribe to the comments via RSS Feed


Kategorijos

Archyvas

Kalendorius

2016 m. birželio mėn.
Pr A T K Pn Š S
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930  

Statistika

  • 94 661

%d bloggers like this: