Šioje knygoje mokslų daktarė Suzana Forward – garsi JAV psichologė, dėstytoja, grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė dalijasi tikromis jau suaugusių vaikų, kuriuos užaugino toksiški tėvai, istorijomis. Šie nesumeluoti pasakojimai gali padėti išsilaisvinti iš žlugdančių santykių su tėvais ir atrasti naują pasaulį, pripildytą pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės ir emocinės nepriklausomybės.
Toksiški tėvai. Kokie jie? Visi tėvai kartais pasielgia blogai. Normalu, jei tėvai retsykiais aprėkia savo vaiką. Visi tėvai kartais tampa valdingi ar iškaršia vaikams kailį. Bet silpnumo akimirkos nereiškia, kad tėvai žiaurūs. Tėvai irgi yra žmonės ir turi daugybę savo problemų. Daugelis vaikų visai nenukenčia nuo atsitiktinių jų pykčio proveržių, jei juos su kaupu atsveria tėvų meilė ir supratingumas. Tačiau yra daug tėvų, kurių neleistinas elgesys nuolat kartojasi visą vaiko gyvenimą. Tokie tėvai kenkia savo vaikams. Tai toksiški tėvai. Kaip ir cheminės medžiagos toksinai, tokie tėvai emociškai apnuodija visą vaiko asmenybę, o augant vaikui auga ir jo skausmas.
Kas atsitinka vaikams, kai depresiški tėvas ar motina neskiria dėmesio ir nesugeba pasirūpinti jais? Tokiems vaikams užkraunama našta ne pagal pečius. Jie jaučia kaltę, nes tėvai iš jų reikalauja to, ko vaikai negali įvykdyti. O suaugę vaikai jaučia perdėtą atsakomybės jausmą ir dažnai patenka į užburtą ratą, bandydami prisimti atsakomybę už viską, o kadangi jiems neišvengiamai nesiseka, jie jaučiasi kalti ir netikę, todėl ima dvigubai stengtis. O tai išsekina.
Be to, tokie vaikai neturėjo tinkamo pavyzdžio, kaip reikšti ir priimti meilę. Jie išaugo nepatirdami emocimės šilumos, todėl savo jausmus paprasčiausiai nuslopino. Panorėję atgaivinti jausmus, turės to mokytis, prireiks laiko.
Toksiškų tėvų elgesį lemia stiprus nepasitenkinimas savo gyvenimu ir baime būti paliktiems. Savo jau savarankiškai gyvenantį vaiką jie suvokia kaip nukirstą galūnę. Vaikui augant, tėvams dar svarbiau užveržti kilpą, kad vaikas niekur nepabėgtų. Tol, kol tėvams pavyksta priversti savo sūnų ar dukrą jaustis vaiku, jie išlaiko kontrolę. Todėl suaugusiems valdingų tėvų vaikams sunkiai sekasi suvokti savo tapatumą, jie nesugeba atskirti savo poreikių nuo tėvų poreikių ir jaučiais bejėgiai. Atsiskirti pavyks tik tada, kai vaikai išmoks keistis, kad galėtų patys tvirtai laikyti gyvenimą savo rankose.
Knygoje daug dėmesio skiriama alkoholikų vaikams. Užaugusiems alkoholikų vaikams būdingas pasitikėjimo trūkumas. Jų santykiai su kitais žmonėmis persmelkti pavydo, įtarumo, nes tokie žmonės anksti patyrė, kad santykiai išduodami, o meilė kelia skausmą.
Skyriuje apie incesto aukas nagrinėjamos incesto pasekmės vaikų gyvenimui. Patyrusios didelį skausmą ir kančią, aukos paprastai ieško pagalbos. Pradėjus gydymą, daugumai incesto aukų pavyksta atrasti savo žmogišką orumą ir atsitiesti. Kita vertus, aukų tėvai beveik niekada nesutinka atsisakyti savo klaidingų įsitikinimų ir gyvybos mechanizmų. Jie nenori matyti tiesos.
Šeima – tai struktūra, kurioje kiekvienas žmogus daro kitiems didžiulį poveikį, dažnai nematomą. Ir jei turėjome toksiškus tėvus, gali būti, kad galvojame maždaug taip: „aš nevertas, kad manimi rūpintųsi kiti“, „niekada nieko nepasieksiu“, „negaliu niekuo pasitikėti“. Tokias žlugdančias mintis reikia keisti. Tačiau pirmiausia būtina suvokti, kokią įtaką tokiam mąstymui turėjo šeimos įsitikinimų sistema. Mūsų tėvai turėjo tėvus. Tokių pažiūrų modelio tėvai patys nesukūrė, tai – iš protėvių paveldėta jausmų, taisyklių, elgesio normų ir įsitikinimų visuma. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje laikomąsi nuostatos, kad vaiko jausmai – svarbūs, kitoje – į vaiką žiūrimą kaip į antrarūšį žmogų. Šios nepaprastai stiprios nuostatos lemia mūsų požiūrį į bendravimą, moralines ir etines vertybes ir pan. Viena iš nuostatų „vaikai turi būti matomi, bet jų neturi girdėtis“, „gyvenimą reikia atkentėti, o ne juo mėgautis“. Tai iškreipta tikrovė, o vaikai dar negali atskirti, kas tikra, kas – iškreipta. Suaugę jie tuos įsitikinimus perkelia į savo gyvenimą. Mes aklai paklūstame šeimos taisyklėms, nes nepaklusti reiškia išduoti šeimą. Bet mūsų nesąmoningas noras paklusti žalingoms taisyklėms užgožia mūsų sąmoningus norus ir poreikius. Todėl labai svarbu aiškiai suvokti, kokios tai taisyklės. Svarbu atsakyti į klausimą, ar man suteikiama laisvė kaip asmenybei, ar esu gerbiamas.
Toksiškose šeimose tėvai nepripažįsta savo problemų, ir saugodami savo paslaptis, jie viską neigia, kaltina kitus, net kenkia kitiems. Kai į toksiškų tėvų elgesį pažvelgiame žinodami šeimos pažiūrų sistemą – jų įsitikinimus, taisykles, kur kas aiškiau galima suvokti daugelį mūsų poelgių. Supratimas – pirmas žingsnis norint pasikeisti. Taip atsiveria naujos galimybės ir perspektyvos. Tačiau vien kitokio pažiūrio nepakaks – tikroji laisvė suvokiama tik pradėjus elgtis kitaip.
Psichologinis išsilaisvinimas iš tėvų įtakos ir palengvėjimas ateina, suvokus, koks stiprus pyktis vis dar degina ir išmokus kaltę nusimesti nuo savo pečių.
Toksiškų tėvų vaikai taip trokšta sulaukti teigiamo tėvų įvertinimo, kad negali gyventi, kaip jie patys norėtų. Jie priklausomi nuo tėvų. Egzistuoja 2 priklausomybės rūšys. Pirmoji – kai nuolat nusileidžiame tėvams, norėdami juos nuraminti. Nesvarbu, ko norime ar ko reikia mums pačiam, mūsų tėvų troškimai būna patys svarbiausi. Antroji – visiškai priešingas elgesys: tėvams prieštaraujame, atsiribojame ir pan. Tad kaip keisti elgesį? Tiesiog išsisaiškinti, kokie įsitikinimai lemia tokį mano elgesį ( tėvai be manęs neišgyventų, man reikia pasistengti, kad jie būtų laimingi, man negalima elgtis taip, kad jie įsižeistų ir pan.). Knygoje pateikiamas įsitikinimų sąrašas. Pavyzdžiui, jei mūsų poelgis nėra nei žiaurus, nei kenkiantis, bet liūdina mamą, jei pavyzdžiui, susituokėtė su jai nepatinkančiu žmogumi, mama pati turi žinoti, kaip atsikratyti blogos nuotaikos. Galima pasakyti mamai, kad jums gaila, kad ji taip jaučiais, bet neprivalote atsisakyti savo planų vien tam, kad galėtumėte pasirūpinti mamos jausmais. „Atsidūrus situacijoje, į kurią reaguojate emocingai, jūsų mintyse nesąmoningai atgimsta šeimoje įskiepyti įsitikinimai. Mokymąsis suprasti, kad šie įsitikinimai beveik visuomet užplūsta pirmiau negu jausmai, yra labai įdomus psichologinis pratimas. Supratę, kad jūsų įsitikinimai ir jausmai yra tarpusavyje susiję, žengsite didžiulį žingsnį į priekį keisdami savo kenksmingą elgesį“, – rašo autorė.
Visi mes emocingai reaguojame į tėvų elgesį. Vieni žmonės šiuos jausmus išreiškia dažnai, kiti – nuslopina. Knygoe pateikiamas teiginių, apibūdinančių pagrindinius jausmus (kaltė, baimė, liūdesys ir pyktis) sąrašas. Pavyzdžiui, „jaučiuosi kaltas, kai savo elgesiu nuliūdinu tėvus, nes negalima elgtis taip, kad tėvai įsižeistų“, „man baisu, kai pykstu ant jų, nes nepaklusęs tėvams, neteksiu jų“. Atradus jausmų priežastis, tikriausiai nustebsite, kiek daug jausmų kilo iš įsitikinimų. Supratus, iš kur atsirado jausmai, galima pradėti mokytis juos suvaldyti.
Pakeistus jausmus, galėsite pakeisti ir poelgius. Knygoje pateikiamas poelgių sąrašas, padedantis suprasti, ar vis dar esame priklausomi nuo tėvų. Norint emociškai atsiriboti nuo tėvų, nereikia nustoti su jais bendrauti. Tiesiog ir mes, ir tėvai galite tapti pačiais savimi. Teks išmokti susitaikyti su tuo, kad tėvai nebus patenkinti mumis, kai nepulsime elgtis taip, kaip jie norėtų. Mums visiems būtina rasti aukso viduriuką, kad galėtume ir pasirūpinti savimi, ir atsižvelgti į kitų žmonių jausmus. Dažniausiai žmonės stipriausiai reaguoja, kai jaučia emocinę grėsmę ir prievartą. Taip elgtis galime bendraudami beveik su bet kuriuo savo aplinkos žmogumi, tačiau intensyviausiai mūsų reakcijos pasireiškia bendraujant su tėvais. Kai reaguojame impulsyviai, tampame priklausomi nuo aplinkinių teigiamo įvertinimo. Gerai jaučiamės tik tada, kai niekas mūsų nekritikuoja ir nesmerkia. Kai automatikškai pasiduodame savo emocinėms reakcijoms, nebegalime valdytis ir apnuoginame jausmus ir prieš visus kitus žmones. O tai leidžia jiems daryti mums milžinišką įtaką.
Kaip išmokti reaguoti konstruktyviai, o ne impulsyviai?
- Nustoti teisintis. Kai įrodinėjate, teisinatės, netenkate padėties kontrolės. Kai bendraujate nesiteisindamas, vadinasi nieko neprašote, o kai nieko neprašote, negalite būti atstumtas.
- Išmokti reikšti savo nuostatas, nebijant tėvų reakcijos, tvirtai apsisprendus, ką norite, ir ko nenorite daryti, kai jie ko nors jūsų prašo.
Pyktis – normali reakcija į skriaudą. Suaugę toksiškų tėvų vaikai savyje yra sukaupę dvigubai daugiau pykčio. Gal bijome pykčio, nes galvojame, kad supykę jau negalėsime susivaldyti ar net kam nors pakenksime. Bet aplinkiniai nuo mūsų gali nusigręžti lygiai taip pat, jei jiems ir nerodytume pykčio. O užgniaužtas pyktis neprognozuojamas gali išsiveržti bet kada. Kai taip nutinka, žmogaus elgesys tampa nevaldomas. Kol neišmokstame pykčio valdyti, jis visad bus destruktyvus, ypač jei jis kaupėsi pasąmonėje. Toksiškus tėvus turintiems suaugusiems vaikams ypač sunku reikšti pyktį, nes jie augo tokiose šeimose, kur rodyti jausmus vaikams buvo nepageidaujama. Pykčio demonstravimas buvo išskirtinai tėvų privilegija. Daugelis toksiškus tėvus turinčių vaikų puikiai išmoksta susitaikyti su skriaudomis. Gali būti, kad jūs aiškiai net ir nesuprantate, kad vaikystėje su jumis vyko ne visai normalūs dalykai. Visai tikėtina, kad nežinote, kaip iš tikrųjų pykstate. Savo pyktį tikriausiai stengiatės pažaboti vienu iš šių būdų: jį palaidojate giliai savyje ir susergate ar panyrate į depresiją. Jūsų pytis gali virsti nuolatiniu kentėjimu ir kankinimųsi, pyktį galite slopinti alkoholiu, maistu ir kt. Taip pat gali būti, kad užsiplieskiate dėl menkiausios smulkmenos, tuomet pyktis paverčia jus įsitempusiu, nusivylusiu, įtariu, agresyviu.
Daug veiksmingiau pyktį reikšti taip, kad galėtumėte pasijusti tvirčiau ir suprastumėte savo elgesio ribas. Keletas naujų pykčio raiškos būdų:
- Leiskite sau pykti. Tai tik viena iš emocijų – nei gera, nei bloga. Tai – žmogaus dalis, dalis to, kas daro jus žmogumi. Tai – signalas, pranešantis šį tą svarbaus. Jis gali reikšti, kad trypiamos jūsų teisės. Pyktis visuomet rodo, kad reikia kažką keisti.
- Išreikškite savo pyktį. Papasakokite kam nors apie tai, kaip pykstate. Įsisąmoninus savo pyktį, padidės energijos bei produktyvumo lygis.
- Pasinaudokite pykčiu kaip energijos šaltiniu. Jūsų juntamas pyktis gali padėti nusibrėžti asmenines ribas, padėti suprasti, ką galite, ir ko negalite padaryti bendraudami su tėvais, padėti pakeisti įsisenėjusį prisitaikėlišką elgesį bijant sulaukt tėvų pasmerkimo, padėti nukreipti savo energiją savo poreikiams užtikrinti ir atsisakyti beviltiškos kovos stengiantis pakeisti tėvus. Užuot sakius „pykstu, nes man tėvai neleido gyvent, kaip noriu“, išmokite sakyti „daugiau neleisiu tėvams savęs valdyti ar žeminti“.
- Nesate blogas dėl to, kad pykstate. Automatiškai pradėsite jausti kaltę dėl to, kad pykstate ant tėvų. Garsiai sau pasakykite: „Aš pykstu. Turiu teisę pykti. Taip jausdamasis netampu nei blogas, nei neteisus“.
- Būkite fiziškai aktyvesnis.
Laikantis tvirtai, neprarandant kantrybės, po kurio laiko pyktis atslūgsta.
Svarbu išreikšti ne tik savo pyktį, bet ir liūdesį. Kadangi liūdeys sukelia daug skausmo, daugelis žmonių pasiruošę daryti bet ką, kad tik nereiktų liūdėti. Sąmoningai stengiantis nuslopinti liūdesį, slegiančių jausmų gal ir pavyks atsikratyti, bet nuslopintas liūdesys anksčiau ar vėliau grįš – kartais tai nutiks tuomet, kai mažiausiai to tikėsitės. Daugelis žmonių nesielvartauja iš karto, vos patyrę netektį, nes mano, kad jie „stiprūs“, arba jie patys turi pasirūpinti kitais. Tačiau šie žmonės neišvengiamai palūžta, kartais – po daugelio metų, tuomet, kai nutinka kas nors nereikšmingo. Tik iškentę savo slopintą liūdesį, emociškai jie gali vėl atsistori ant kojų. Liūdesys turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Ir mums visiems reikia praeiti šiuos etapus. Liūdesys – aktyvi, o ne pasyvi emocija, išjudinanti iš mirties taško. Liūdėdamas gali pradėti sveikti ir imti spręsti savo problemas. Daugelis liūdesį sumaišo su savigaila. Pavyždžiui, liūdesys dėl prarastos vaikystės neturi nieko bendro su savęs gailėjimųsi. Palengvėja įsisąmoninus, kad nesate kaltas dėl liūdesį keliančių prarastų dalykų.
Vienas iš sunkiausių dalykų siekiant nustoti save kankinti – sugebėti leisti tėvams būti tokiems, kokie jie yra. Neturite pasyviai stebėti, kaip jie lipa jums ant galvos, tačiau jiems pradėjus taip elgtis, privalote išmokti valdyti savo pyktį ir impulsyvias reakcijas.
Po kurio laiko tėvai susitaikys su naujomis bendravimo taisyklėmis. Kai neliks kivirčų su tėvais, liks daugiau energijos asmeniniam gyvenimui. Teigiamas tėvų įvertinimas jums nereikalingas, nes jūs tampate tvirta asmenybe. Kuo tvirtesnis tampate, tuo mažiau bus patenkinti tėvai, nes juos labai gąsdina pokyčiai. Todėl jums labai svarbu pasitikėti savimi. Po kurio laiko tėvai gal pripras prie naujos jūsų laikysenos, ir jūsų santykiai tamps panašūs į dviejų suaugusių žmonių bendravimą. Tačiau gali būti ir kitaip. Bandymas tapti iš tikrųjų suaugusiu žmogumi nėra tolygus procesas. „Niekuomet galutinai neatsikratysite nerimo, bet tai jau negalės valdyti jūsų. Išmokę kontroliuoti santykius su tėvais, pamatysite, kaip smarkiai pagerės jūsų bendravimas su kitais žmonėmis, o ypač požiūris į save patį“, – teigia autorė.
Daiva Širkaitė
Lietuvos medicinos biblioteka 