Leidykla „Baltos lankos“, Serija Tikrosios patirtys, skirta autentiškiems žmonių išgyvenimams.
Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Autorė atveria savo skausmingą gyvenimo realybę, pilną haliucinacijų ir balsų, liepiančių žalotis… Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juos žeisti arba, priešingai, – jiems padėti. Tai neįtikėtina, bet dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe, nors jai buvo pranašaujamas neveiksnumas. Nuo vaikystės ji svajojo tapti psichologe, ir patyrusi be galo daug išbandymų, ji visgi savo tikslo neatsisakė, bet padedama įvairių gydymo įstaigų personalo, artimųjų, ji savo ligą įveikė.
Tai nereiškia, kad ji neprisimena to, ką patyrė – skausmo, siaubo, kuris paliko randus sieloje, kartais ją kamuoja košmarai. Bet dabar ji gyvena visavertį gyvenimą, jaučiasi gerai, turi į domų darbą.. Nors kartais liūdna, kai žmonės, žinodami jos ankstesnę diagnozę, žiūri į ją kaip į ligonį, o ne kaip į žmogų.
Autorė akcentuoja, kad kiekvienam sergančiam žmogui reikia taikyti skirtingą gydymą. Kai ji sirgo, jai labai trūko žmonių, skleidžiančių viltį. Kai viskas atrodo beviltiška, žmogui reikia vilties. Nes kam gi viltis, jei yra realus ir įgyvendinamas planas. Realiam planui nereikia vilties, jam užtenka to, kad jis yra realus.
Visiems, kam reikia vilties autorė linki ją turėti, ar ji būtų reali, ar nereali.
D. Širkaitė
Lietuvos medicinos biblioteka 