Paskutinėmis gyvenimo dienomis parašyta autobiografinė apysaka „Puodukas kefyro ant palangės“ – tai jautrus pasakojimas apie ligą ir jos prisijaukinimą. Jo kūrybiškos įžvalgos apie santykius tarp sveikų bei ligonių – tarsi gaivus oro gurkšnis niūrioje kasdienybėje, nes apie sunkius dalykus net paskutinėmis savo gyvenimo dienomis autorius neprarado užuojautos šalia esančiam bei humoro jausmo… Knygą skaityti nėra lengva, bet autoriaus pozityvus požiūris į sudėtingus dalykus, pamokantis susitaikymas su liga, atradimas joje naujų prasmių tiesiog traukia keliauti toliau kartu su juo. O dar tas nepakartojamas, jaukus, šviesus, tik jam būdingas stilius. Beje, autorius labai produktyviai rašyti pradėjo tik susirgęs rimta liga: „Ko gera, liga gera tuo, kad pamatai, kokiame pragare gyvenai iki tol. Jeigu, žinoma, pamatai. Nes neretai tas pragaras būna viena tavo ligos priežasčių. Tupėdamas tame pragare ir nieko nekeisdamas, gali susilaukti dar didesnių kančių. Kartais susirasti save naują reikia daug jėgų, gerai pažinti save. Sunku ir atsisveikinti su tuo, prie ko buvai pripratęs per daugelį „laimingų“ metų “.
Kiek anksčiau autorius rašė, kad liūdniausia vieta Lietuvoje yra ligoninės. Ir ne tik todėl, kad ten „ne vienas žmogus rengiasi peržengti didžiąją ribą“. Bet ir dėl pačių žmonių požiūrio į ligonines: „Nes ligoninės mums yra tas pats, kas kavinės, geležinkelio stotys ar vietos, kuriose aptarnaujama viena ar kita žmogaus kūno ar sielos dalis. Kur į visą kūną ar sielą nusispjauti“.
Tai knyga – aktuali kiekvienam, nes kiekvienas susiduriame su savo ar artimųjų negaliomis. Tai knyga pamąstymui, nes autorius kviečia susimąstyti apie savo ir šalia esančių sveikatą, išgirsti savo kūną, atidžiai elgtis su savimi.
D. Širkaitė
Lietuvos medicinos biblioteka 